Parašyti patrauklų kūrinį religine tematika nėra paprasta: arba nukrypstama į sausą pamokslavimą, arba – į perdėtą jausmingumą. Rašytojas Francas Werfelis, sukūręs epinį romaną „Bernadetos giesmė“, išvengė šių ydų, nors, kaip pats prisipažino, laikėsi patvirtintų faktų ir išdėstė juos chronologine seka, tačiau įvilko juos į sodrią to meto tikrovės „tekstūrą“, tokiu būdu išausdamas įtaigų pasakojimą. Tai patvirtina romano sėkmė: jis buvo išverstas į daugelį kalbų, o knygos Holivudo ekranizacija pelnė net keturis Oskarus. Nors „Bernadetos giesmė“ išspausdinta 1942-ais, ji sulaukė daugybės pakartotinų tiražų.
„Bernadetos giesmė“– pažadas dieviškajam pradui žmoguje
Žydas Francas Werfelis, būdamas ne katalikų tikėjimo, išdrįso žengti drąsų žingsnį – savo kūriniu šlovinti Dievo slėpinį ir žmogaus šventumą, nepaisydamas žmonių susiskirstymo į religijas . Kūrinys parašytas 1941-aisiais, Antrojo pasaulinio karo metu. „Bernadetos giesmė“ gimė kaip ištesėtas pažadas Lurdo Mergelei Marijai. Paskutinėmis 1940-ųjų liepos dienomis, žlugus Prancūzijai, traukdamasis iš savo gyvenamosios vietos, Werfelis su šeima pasiekė Lurdą. Čia jis pasižadėjo: jei pasieks išganingą Amerikos pakrantę, tai visų pirma sugiedos giesmę apie čia gyvenusią mergaitę Bernadetą, kuriai net 18 kartų pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Taigi, šis romanas yra išpildytas pažadas, romanas, bet paremtas ne kūrybine fantazija, o surinktais ir patvirtintais faktais, nuspalvintais Bernadetos gyvenamo laikmečio buitiška atmosfera. Vienur kitur romane galime užtikti autoriaus taiklių įžvalgų, gimusių per patirtus išgyvenimus. Taiklus pastebėjimas : „Kiekviename kare kovojama ne dėl „gyvybinės erdvės“, ne dėl tautų galių, o dėl žmogaus išlikimo žmogumi. Vienoje pusėje – radikalus nihilizmas, matantis žmoguje ne Dievo atvaizdą, o amoralią mašiną, kitoje kovoja metafizinė koncepcija, įsitikinimas, kad šį kosmosą sukūrė Dvasia.“ „Bernadetos giesmė“ sukurta karo metu, vykstant baisiausioms žudynėms, yra himnas dvasinei pasaulio prasmei. Ir nors ši istorija klostosi tarp katalikų, ji nėra pririšta prie katalikybės, o vienodai paliečia visų tikėjimų žmones, kurių širdys atviros dieviškosios jėgos dvelksmui gyvenimo tikrovėje.
Kas ta Bernadeta, pradėjusi Lurdo istoriją?
Bernadeta Subiru ( Bernadette Soubirous, 1844-1879) – mergaitė, nuo gimimo serganti astma, auganti skurdžioje šeimoje Masabjelėje, Prancūzijos pietuose. Tėvas – buvęs malūnininkas, bet dėl neveiklumo ir girtavimo praradęs malūną ir namus, tad šeimai tenka glaustis buvusioje areštinėje – šaltame, drėgname , tamsiame pastate. Motina sukasi kaip gali, dirba padienius darbus. Bernadeta – vyriausia iš keturių vaikų, tačiau atrodo, lyg jos protinis vystymasis būtų atsilikęs nuo bendraamžių: ji niekaip neišmoksta tikėjimo tiesų, negali paaiškinti, kas ta Švenčiausioji Trejybė, todėl būdama 14 metų vis dar nėra priėmusi Sutvirtinimo sakramento. Paradoksali situacija: būtent šiai mergaitei, neperprantančiai tikėjimo tiesų, pasirodo Mergelė Marija! Vadinasi, iškaltos, bet nesuprastos , širdimi nepajaustos tikėjimo (o ir visos kitos) tiesos nieko vertos… Tokią išvadą turėtų pasidaryti „Giesmės“ skaitytojas, tačiau ji nėra primygtinai peršama.
Iš mergaitės regėjimų šaiposi, vieni laiko ją psichiškai nesveika, kitiems ji tiesiog fantazuotoja, apsimetėlė. Bernadeta, būdama gležno kūno, pasirodo esanti tvirtos dvasios: ji neišsižada Mergelės Marijos, kurią vadina Dama, vykdo jos prašymus. Įtampa auga. Bernadeta, kurią nuolat seka smalsuolių minia, rausia rankomis smėlį, geria atsiradusį drumzliną vandenį, išsimauzoja juo veidą. Susitikimų metu su „Dama“ ji patiria gilią ekstazę, veidas išbąla, akys įsmeigtos į grotoje pasirodančią figūrą, kalbasi su kitiems nematoma Mergele. Net vietos kunigas negali patikėti jos regėjimais, apšaukia apsimetėle, grasina pasodinti į kalėjimą, uždraudžia jai artintis prie grotos. Mergaitę kvočia ir kunigai, ir psichiatrai, ir vietos žandarai. „Stipriausias daugumos žmonių akstinas turbūt yra puikybė, tiksliau, karštas noras nuolat jausti pranašumą“, – rašo Werfelis, – „Kiekvienas luomas turi savąjį puikybės pobūdį ir laipsnį, tačiau sudirgusio biurokrato puikybė turbūt pranoksta kitų žmogiškųjų luomų puikybę. Sėdėdamas prie rašomojo stalo, jis jaučiasi kaip pati valstybinė mašina. Jis puikiai žino, kad iš esmės yra mažesnis ir gali mažiau nei bet kuris mokslininkas, gydytojas, inžinierius, net kalvis, gerai atliekantis savo darbą. Jeigu iš jo, biurokrato, atimsi tuos kerus, kurių šaltinis yra valdžia, iš jo liks perkaręs deklasuotas raštininkas. Tačiau juo labiau pažeidžiama žmogaus puikybė, tuo įnirtingiau ji ginama.“ Mergaitė yra stipriai puolama vietinių biurokratų, ir ją, ir jos šeimą bandoma papirkti pinigais, kurių labai trūksta. Bet sukompromituoti nepavyksta. Tiek pasaulietiniai, tiek ir bažnytiniai biurokratai negali suprasti žmogaus, neturinčio savyje nei godumo, nei puikybės. Šventas yra jos naivumas, kuris apsaugo nuo ydų! Bernadeta nemoka meluoti nei apsimesti, ji tvirtina tai, ką yra regėjusi, persako „Damos“ prašymą pastatyti toje vietoje koplyčią, surengti procesiją, kviečia žmones atgailauti. Didesnė dalis žmonių apsireiškimu ima tikėti tik tuomet, kai iš išraustos duobutės ima veržtis gyvybingas šaltinėlis, o jame panardintas mirštantis kūdikis ima laisvai kvėpuoti… Tai pirmasis stebuklas, pirmasis išgijimas, kurio gydytojai negali paaiškinti.
Gimimas Dangui
Įdomiausia turbūt Bernadetos laikysena, kai išgijimų daugėja. Ji lieka tokia pat kukli, priima stebuklus kaip savaime suprantamus. Viskas, kas vėliau vyksta Lurde, jos tarsi neliečia. Ji ir toliau išlieka vaikiškai naivi, bet drąsi, tarsi būtų vedama aukštesnės jėgos. Ta jėga – besąlygiškas tikėjimas. Kad apsaugotų nuo varginančio smalsuolių ir atvykstančių piligrimų dėmesio, Bernadetą apgyvendina vienuolyne. Kai merginos paklausia, ką ji norėtų dirbti, ji nuoširdžiai atsako esanti kvaila, nieko nemokanti, bet galinti patarnauti. Mirdama vienuolė Marija Bernarda (priėmusi įžadus, ji gauna kitą vardą) pakartoja tą patį: norėtų būti Damos tarnaitė… Bernadeta kenčia didelius skausmus, atrodo, ją graužia kaulų vėžys, deja, Lurdo šaltinis negali jai padėti. „Tai – kitiems“, – sako Bernadeta, – „Liga stūkso priešais Bernadetą kaip milžiniškas kalnas, per kurį savo silpnomis rankomis ji privalo išsikasti išėjimą, idant kada nors pasiektų šviesą“, – rašo F. Werfelis. Iš Bernadetos lūpų nesklinda nei pamokymai, nei mistinės nuorodos. Tačiau paprastuose atsakymuose slypi tokia spindulinga reikšmė, kuri seserims vienuolėms atsiveria gerokai vėliau.
Bernadeta miršta Didįjį ketvirtadienį. Jai – tik 35 metai (reikėtų pridėti – žemiškieji metai). Ketvirtadienį jai pasirodė Dama. Ketvirtadienį Dama pasakė savo vardą – Nekaltas Prasidėjimas. Ketvirtadienis yra Damos diena. Ketvirtadienį, balandžio 16-ąją (1858 m. ) Bernadeta – Marija Bernarda gimsta naujam gyvenimui… Tą dieną yra švenčiama Bernardos, Lurdo regėtojos, prikėlusios stebuklingą gydantį šaltinį, gimimo Dangui diena.
