1875 m. balandžio 17 d. gimė gydytojas oftalmologas Petras Avižonis, pirmojo akių ligų vadovėlio lietuvių kalba autorius. Profesorius dažniausiai prisimenamas kaip vienas žymiausių to meto Lietuvos ir Europos oftalmologų, Lietuvos aklųjų draugijos įkūrėjas, Lietuvos medicinos draugijos atkūrimo vienas organizatorių bei Lietuvos universiteto Akių ligų klinikos sumanytojas ir steigėjas. Šiai klinikai jis vadovavo iki gyvenimo pabaigos. P. Avižonis buvo Kauno aukštųjų kursų Medicinos skyriaus vienas iš organizatorių, o 1922 m. – įkūrus Lietuvos universitetą – buvo pirmasis Medicinos fakulteto dekanas (1922–1923 m.), vėliau – universiteto prorektorius (1924–1925 m. m.), o 1925–1926 mokslo metais buvo išrinktas universiteto rektoriumi.
Septynerių metų būdamas, Petras pradėjo lankyti Pasvalio pradinę mokyklą, kurioje teko mokytis rusiškai. Tai dar labiau paskatino jį mylėti ir puoselėti lietuvių kalbą. Baigęs Pasvalio pradinės mokyklos tris skyrius, 1885 m. jis išvyko toliau mokytis į Latviją, į Mintaujos gimnaziją, kur susipažino su žymiuoju kalbininku Jonu Jablonskiu, dėsčiusiu senąsias kalbas. 1895 m. baigęs Mintaujos gimnaziją, Avižonis įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos-gamtos fakultetą. Ten jis studijavo dvejus metus, o nuo 1897 m. rudens išvyko į Tartu universitetą studijuoti medicinos. Pats daug rašęs ir skaitęs, P. Avižonis įsitikino, kad daugelis lietuvių studentų ir šiaip inteligentų gerai nemoka lietuvių kalbos, tad 1897 m. P. Avižonis parašė 64 mokyklinio sąsiuvinio puslapių lietuviškos gramatikėlės konspektą. Jos spausdinimas buvo kupinas painių nesusipratimų, todėl tik 1899 m. pavasarį buvo išspausdinta 100 gramatikėlės egzempliorių. Labai svarbu pažymėti, kad XIX a. pabaigoje lietuvių kalbos rašyba dar buvo nenusistovėjusi, todėl šios gramatikėlės pasirodymas buvo labai svarbus bendrinei lietuvių kalbai. Ir štai 22-jų metų studentas medikas P. Avižonis „Lietuviškoje gramatikėlėje“ pirmasis pavartojo tokį raidyną, koks ir šiandien tebevartojamas. Galutinai toks raidynas buvo įtvirtintas 1901 m. P. Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatikoje“.
Baigęs studijas, 1900 m. P. Avižonis grįžta į Lietuvą dirbti sunkaus mediko darbo Ariogaloje, Žagarėje, Šiauliuose, Kaune. P. Avižonis buvo įsitikinęs, jog gydytojas turi gerai suprasti paciento problemą ir kalbėti jo gimtąja kalba. Be lietuvių, jis mokėjo dar 6 užsienio kalbas: latvių, lenkų, hebrajų, rusų, prancūzų, vokiečių. 1905 m. kaip karo gydytojas dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, buvo patekęs į japonų nelaisvę. 1907 m. įstojo į Jono Basanavičiaus įkurtą Lietuvių mokslo draugiją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Iš pradžių dirbo Šiauliuose, 1914–1916 m. Rusijos Raudonojo kryžiaus draugijos karo sanitariniame traukinyje ir priešakiniame gydymo-maitinimo būryje vyr. gydytoju. 1916 m. pradėjo dirbti Lietuvių komiteto tremtiniams šelpti Maskvoje ambulatorijos gydytoju ir kartu Centrinio kalėjimo ligoninės (prie Butyrkų kalėjimo) akių skyriaus vedėju. 1918 m. birželio mėn. grįžo į Šiaulius, dirbo gydytoju. 1920 m. atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Karo ligoninės Akių ligų skyriaus vedėju. 1920–1922 m. įsteigė ir vadovavo Aukštųjų kursų Medicinos skyriui, taip pat dėstė paskaitas studentams 1920 m. buvo pradėtas leisti lietuviškas žurnalas „Medicina“. Nuo 1920 m. iki gyvenimo pabaigos P. Avižonis „Medicinos“ žurnale išspausdino 95 straipsnius ir 100 referatų. Šiuose mokslo darbuose ryškėjo lietuviškoji medicinos terminija.
Mirė 1939 m. Kaune. P. Avižonio palaikai buvo sudeginti VDU Medicinos fakulteto krematoriume, pelenai supilti į skulptoriaus Petro Rimšos pagamintą varinę taurę. 1984 m. urna su palaikais palaidota Petrašiūnų kapinėse
1892 m. balandžio 17-ąją Rietave, Bogdano Oginskio dvare, įžiebta pirmoji Lietuvoje elektros lemputė. 1881 metais Paryžiuje tarptautinėje elektrotechnikos parodoje išradėjas Thomas Edisonas įrengė vietinę elektrinę ir, norėdamas apšviesti parodos eksponatus, sumontavo tūkstantį elektros lempučių.Vos po 11 metų sietyną su šimtu elektros lempučių Rietave įžiebė kunigaikštis Bogdanas Oginskis. „Kai iš elektrinės buvo tiesiami laidai į dvaro rūmus, žmonės stebėjosi, kaipgi čia būsią, kad ugnis kūrensis viename laidų gale (elektrinėje), o šviesa švies kitame gale – dvaro rūmuose. Kai vyrai pamatė šviečiančią elektros lemputę, vieni ją bandė užpūsti, kiti – prie jos pypkes prisidegti, treti bijojo prisiartinti… O kai užsidegė elektra bažnyčioje, pažiūrėti šitos šviesos į Rietavą važiuodavo iš visų Žemaitijos kampų“, – rašoma knygoje „Lietuvos energetika“.
Kunigaikštis B.Oginskis ketinimus įrengti elektrinę ir elektrifikuoti jam priklausantį Rietavo dvarą viešai buvo paskelbęs jau 1888 metais. Jis rinko žinias apie Vakarų Europoje bei Peterburge veikiančias elektrines ir paskelbė, kad statys modernią elektrinę ir laukia kvalifikuotų pasiūlymų iš elektrotechnikos firmų. Pasiūlymų gauta iš Niurnbergo, Kenigsbergo ir kt. Tačiau 1891 metų vasarį B.Oginskis priėmė elektrinių montavimo bendrovės „Allgemeine Elektrizitats-Gesselschaft“ (AEG) iš Berlyno pateiktą Rietavo dvaro elektrifikavimo pasiūlymą. Darbai įvertinti 20 400 Vokietijos markių.
Rietavas nušvito per 1892 metų Velykas. Pagal amžininkų pasakojimus, B.Oginskis, norėdamas parodyti savo pranašumą prieš kitus ir pademonstruoti elektros apšvietimo privalumus, surengė pobūvį per Velykas. Rietavo bažnyčios sietynas nušvito 1892 metų balandžio 17 dieną. Apstulbę svečiai Velykų rytą bažnyčioje išvydo palubėje tvieskiančias net 100 lempučių.
1910 m. balandžio 17-ąją gimė Vladas Mikėnas, Lietuvos šachmatininkas, tarptautinės kategorijos teisėjas, žurnalistas, knygų apie šachmatus autorius. Jis laikomas pirmuoju profesionaliu Lietuvos šachmatininku.
1929 m. baigė Talino rusų privatinę gimnaziją. 1929 m. Talino, 1930 m. Estijos šachmatų čempionas. 1930 m. spalio mėn. pradėjo šachmatų žurnalisto darbą – vedė šachmatų skyrelį laikraštyje „Esmaspaev“ estų kalba. 1931 m. dalyvavo pirmajame Baltijos čempionate Klaipėdoje ir apsigyveno Lietuvoje. 1931–1939 m. (su pertraukom) vedė šachmatų skyrelį dienraštyje „Lietuvos aidas“. 1931–1939 m. žaidė penkiose šachmatų olimpiadose: visąlaik – pirmoje lentoje. 1933 m. išleido pirmąją šachmatų knygą lietuvių kalba „Šachmatų vadovėlis“. 1934 m. leido žurnalą „Šachmatai ir bridžas“ (išėjo trys numeriai).
Prasidėjus karui, 1941 m. persikėlė gyventi į Kazanę, įgaliotinio padėjėjas Lietuvos gyventojų reikalams. 1941 m. gruodžio mėn. mobilizuotas į Raudonąją armiją, po mėnesio paleistas į atsargą.
1944–1947 m. Kaune, 1948–1950 m. Vilniuje – Lietuvos sporto komiteto Metodinio-mokomojo skyriaus viršininkas. 1950 m. įkūrė Lietuvos šachmatų ir šaškių klubą, iki 1970 m. buvo jo direktorius, 1970–1982 m. – treneris. 1950–1990 m. žurnalo „Švyturys“, šachmatų skyrelio vedėjas. Yra laimėjęs prieš pasaulio čempionus A. Aliochiną, M. Botviniką, V. Smyslovą, M. Talį. Kombinacinio stiliaus žaidėjas. Palaidotas Antakalnio kapinėse 1992 m.
