Prancūzų mokslininkas Antuanas Loranas de Lavuazjė buvo giljotinuotas 1794 m. gegužės 8 d. Teigiama, jog teisėjas apeliuojantiems į mokslininko talentą atsakė, jog „Respublikai nereikia nei mokslininkų, nei chemikų“. Visai kitaip reagavo egzekucijos liudininkas Lagranžas, kuris, istorikų tvirtinimu, pasakė: „užteko akimirkos nukirsti galvai, bet prireiks šimtmečių, kol tokia išmintinga galva vėl užaugs.“
Moderniosios chemijos pradininku vadinamas Antuanas Lavuazjė gimė pasiturinčioje buržua šeimoje Paryžiuje. Jo tėvas buvo vienas iš keturių šimtų advokatų, kurie oficialiai konsultavo Parlamentą. Tėvas troško, kad ir Antuanas taptų advokatu, tačiau jį kur kas labiau traukė mokslas. Jaunuolis gavo nuostabų išsilavinimą – su juo dirbo žymiausi Prancūzijos profesoriai. Tiesa, tėvas vis vien pasiekė savo ir Antuanas turėjo baigti teisės studijas, tačiau tuo pat metu jis, kartu su žymiais Paryžiaus mokslininkais, pasinėrė į mokslinius eksperimentus.
1765 m. Lavuazjė pateikė Paryžiaus mokslų akademijai darbą tema „Kaip geriausiai apšviesti didelio miesto gatves“. Jo pasiūlymai buvo įgyvendinti Paryžiuje ir puikiai pasiteisino. Netrukus kartu su grupe bendraminčių jis leidosi į ekspedicijas po Prancūziją. Ekspedicijų metu surinkta medžiaga leido sudaryti minerologinį Prancūzijos žemėlapį.
Praktiškai visus pinigus, kuriuos gaudavo už savo darbą, Lavuazjė skyrė naujiems moksliniams tyrimams. Jis daug dėmesio skyrė naudojamų laboratorinių priemonių tikslumui ir patikimumui.
Jis garsėjo ne tik, kaip mokslininkas, bet ir kaip įvairių visuomeninių komisijų narys, nuolat stengėsi tobulinti visuomenės infrastruktūrą. Prancūzijos Revoliucijos metu tapo Nacionalinio iždo nariu ir čia įvedė labai griežtą ir skaidrią tvarką. Deja, kai Revoliucija tapo vis radikalesnė, buvo sukurtos komisijos, kurios buvo skirtos nagrinėti „buvusių“ veiklą. Lavuazjė ilgą laiką vertėsi legalia finansine veikla, kuri staiga pradėjo revoliucionieriams kelti įtarimų. Todėl jis pateko į teismą ir buvo teisimas revoliucinio tribunolo.
Netrukus jam buvo paskelbtas nuosprendis: jis kaltas dėl sąmokslo prieš prancūzų tautą. Nepadėjo mokslininkų ir Lavuazjė artimųjų bandymai apskųsti nuosprendį.
Pervertinti Lavuazjė indėlį mokslui sunku. Vienas svarbesnių jo darbų buvo klausimo, ar galima vandenį paversti „žeme“ išsprendimas (1770). Jis taip pat nustatė cheminę deimanto sudėtį (1772). Jis nustatė, kad metalų virtimas „rūdimis“, kurių svoris padidėja, yra dėl oro dalies, o ne šilumos (kaip manė Boilis, kurio nuomonė buvo visuotinai palaikoma), prisijungimo. Jis nustatė, kad rūdijimo metu ore išnyksta degimą palaikanti dalis (1773-74). Vėliau dėstė oksidavimosi teoriją, visiškai priešingą vyravusiai flogistono teorijai (Bechero įvesta 17 a. pabaigoje – kad degimo metu iš kūno išsiskiria specialus degus pradas „flagistonas“, palikdamas „rūdis“, pelenus) – kad degimo metu iš jo ne kažkas išsiskiria, o prisijungia.
Nuo 1774 m. Lavuazjė tyrė vandenilio, „degaus oro“, degimą. Tik 1783 m. su Laplasu jie atrado, kad rezultatas yra tiesiog vanduo. Tuo nepasitenkindamas, jis, leisdamas vandenį per įkaitinto geležinio šautuvo vamzdį, iš vandens išskirdavo vandenilį. Mokymas apie deguonį, kaip svarbiausią degimo veiksnį, buvo sutiktas labai priešiškai – Berlyne jis netgi in effigie buvo sudegintas kaip mokslo eretikas. Lavuazjė nepuolė į polemiką, o rinko faktus, o tada atvirai sukritikavo flogistono teoriją („Réflexions sur le phlogistique“, 1783). Galutinę pergalę pasiekė su „Traité élémentaire de chimie“ (1789). Kartu jis įrodė, kad organinės medžiagos sudarytos iš anglies, vandenilio ir deguonies. Su Laplasu bei Segenu daryti tyrimai parodė, kad gyvūnų kvėpavimas yra lėtas degimas.
Jis sukūrė ir cheminę kūnų klasifikaciją, kurios pagrindu buvo oksidai (junginiai su deguonimi), rūgštys („radikalų“ junginiai su deguonimi) ir druskos (rūgščių junginiai su medžiagomis). Tačiau netrukus pasirodė, kad ji siaura ir neteisinga – tačiau tai vis tik buvo pirmoji klasifikacija, leidusi paprastai aprėpti daugelį to meto medžiagų.
Iki šiol Antuanas Lavuazjė yra vertinamas, kaip vienas didžiausias visų laikų prancūzų mokslininkų.
