2020 m. pabaigoje, per patį koronaviruso pandemijos įkarštį, pasirodė labai svarbi Michael Van Walt Van Praag ir Miek Boltjes knyga „Tibet Brief 20/20”. Prisipažįstu, apie antrąjį knygos autorių praktiškai nieko nežinau, menkai padeda ir paieška internete, tačiau Van Praagą teko sutikti ir su juo bendrauti. Jis yra labai charizmatiškas ir kartu itin racionalus tarptautinės teisės specialistas, kuris jau ketvirtą dešimtmetį yra oficialus Dalai Lamos ir visos Tibeto Vyriausybės tremtyje teisinis konsultantas.
Teko klausytis įspūdingo jo pranešimo, kuriame jis labai griežtai kritikavo daugumoje valstybių vyraujantį požiūrį į Tibetą ir tibetiečių situaciją. Mokslininkas tvirtino, kad visiškai nepriimtina tai, kai perimamas Kinijos primestas vaizdinys, kad Tibetas yra sudėtinė šios valstybės dalis ir vidaus problema ir, jei ir galima kalbėti apie problemas, jos susijusios su vakarietišku žmogaus teisių supratimu. Van Praago įsitikinimu, Tibeto klausimas savo esme ne tiek žmogaus teisių, kiek tarptautinės teisės objektas, nes turime kalbėti apie okupuotą valstybę, kuri niekada anksčiau nebuvo Kinijos dalimi, bet štai jau septyniasdešimt metų yra užgrobta, pažeidžiant visas tarptautines teisės normas.
Knyga „Tibet Brief“ dar kartą išskleidžia šią tezė ir pasiūlo konkrečias rekomendacijas, kaip derėtų keistis tarptautinės teisės normas gerbiančių valstybių santykiai su Kinija, kol ji nesuteiks tibetiečiams laisvės apsispręsti.
Knygos žinia
Kaip jau pačioje knygos pradžioje pabrėžia autoriai, jų svarbiausias tikslas – paneigti Kinijos liaudies respublikos nepagrįstą pretenziją, jog esą Tibetas yra integrali jos dalis. Tai svarbu, nes reiškia, jog Tibetas yra okupuotas ir visoms pasaulio valstybėms derėtų šį faktą pripažinti ir į jį reaguoti, pagal tarptautinės teisės normas.
Knygoje labai kruopščiai analizuojami Tibeto ir Kinijos santykiai bei konstatuojama, kad per visą istoriją Tibetas nebuvo Kinijos dalis. Buvo laikas, kai Tibetas buvo priklausomas nuo Mongolijos, nuo Mandžurijos, nuo Britanijos. Nuo 1912 m. iki 1951 m. Tibetas buvo de facto ir de jure nepriklausoma valstybė, Tai labai svarbu, nes 1951 m. Kinijos liaudies respublikos invazijos į Tibetą negalima kitaip vertinti, kaip okupaciją, Tai reiškia, kad Kinijos valdžia Tibete yra okupacinė.
Jei priimame šį faktą, tai reiškia, kad situacija Tibete yra ne Kinijos vidaus reikalas, bet tarptautinės politikos problema. Mes turime reaguoti į tai, kas vyksta Tibete, ne todėl, kad esame moraliai jautrūs, bet todėl, kad tam įpareigoja tarptautinė teisė. Tik Tibeto politinė tauta gali nuspręsti savo valstybės ateitį ir jai turi būti suteikta tokia teisė.
Knygos autoriai pabrėžia, kad dabartinėje situacijoje labai svarbiu naudoti tinkamą kalbą, nes Kinija bando visiems primesti savo sąvokas ir interpretacijas. Kinija kalba apie „Tibeto klausimą“, nors mes privalome kalbėti apie „Tibeto okupaciją“. Kinija linkusi tibetiečius vadinti etnine mažuma, nors tai visiška netiesa. Tibete tibetiečiai yda okupuota dauguma. Jie yra politinė tauta, turinti apsisprendimo teisę, kuri aiškiai pabrėžiama tarptautinėje teisėje.
Kaip dar galima reaguoti į Tibeto okupaciją? Atsisakyti bet kokių sutarčių su Kinijos liaudies respublika, kurioms naudojami Tibeto resursai, nes jų naudojimas yra ne kas kita, kaip plėšikavimas.
Kiekvieną tezę autoriai kruopščiai pagrindžia. Kaip teigia Van Praag, kai jis pradėjo rašyti knygą, buvo nemažai žmonių, kurie stebėjosi, jog jis, tarptautinės teisės specialistas, bando įrodyti tarsi akivaizdų dalyką, su kuriuo vis vien neaišku, ką daryti. Tačiau Van Praag įsitikinęs, kad didelė bėda, jog dauguma pasaulio valstybių „priprato“ prie Kinijos melagingo pasakojimo ir pradėjo sakyti, kad: „aišku, problemų Kinijos viduje daug, tačiau tai yra šios valstybės vidaus reikalas.“ Bent jau kalbant apie Tibetą, taip tikrai nėra. Tibetas nebuvo ir nėra teisėta integrali Kinijos dalis. Tai okupuota valstybė. Šią tezę racionaliai labai sunku paneigti. Na, o jei ją priimame, tai kyla elementarus klausimas – ar mes gerbiame tarptautinės teisės normas, kurios reikalauja kovoti prieš bet kokias okupacijas ir pavergimus, ar ne?
Galima teigti, kad knyga „Tibet Brief“ yra nepatogi politikams, ypač tiems, kurie užima įtakingas pareigas. Kodėl mes labai aršiai reaguojame į tarptautinės teisės pažeidimus Vakarų pasaulyje, tačiau nereaguojame, kai akivaizdūs pažeidimai vyksta toliau nuo mūsų – Tibete.
Kas toliau?
Prieš kurį laiką Van Praag savo knygos tezes pristatė nuotoliniu būdu, bendraudamas su grupe Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentarų. Jis pasidžiaugė, kad Lietuvos užsienio politika Kinijos atžvilgiu keičiasi ir mes vaduojamės iš „ekonominės naudos apžvaų“, tasčiau paragino nepasiduoti Kinijos spaudimui Tibeto okupaciją vaizduoti, kaip „vidinius ginčus“, kuriuos kursto fanatikai iš užsienio. Taip pat, pasak mokslininko, labai svarbu, jog, keldami klausimus dėl tibetiečių žmogaus teisių, visada kartu keltume ir okupacijos klausimą, nes, priešingu atveju, Kinijos valdžia sugeba marginalizuoti problemą.
Van Praag tikisi, kad jo knyga pasieks skirtingų valstybių vadovus, užsienio reikalų ministrus ir privers susimąstyti. Permainos ęsą galėtų prasidėti nuo politinio žodyno, kuriame labai aiškiai turi skambėti sąvokos: „Tibeto okupacija“, „Tibeto politinė tauta ir jos teisė asispręsti dėl savo ateities“.
Knyga „Tibet Brief“ nėra didelė ir tikrai parašyta plačiai auditorijai, be specialistams skirto žargono. Labai rekomenduoju šią knygą kiekvienam politikui, taip pat ir visiems, kurie domisi tarptautine teise ar nėra abejingi kitų žmonių kančioms.
Parengė Andrius Navickas.
