Pasaulinę šlovę Umberto Eco (1932–2016) pelnė jo romanai, tačiau rašytojas taip pat buvo žinomas ir savo moksline bei publicistine veikla. Net tris dešimtmečius U. Eco bendradarbiavo su italų leidiniu „L’Espresso“, kuriame turėjo savo skiltį bei reguliariai rašė tekstus labai plačiomis temomis – nuo mobiliųjų telefonų, monoteizmo, internetinės pornografijos, Hario Poterio, […]
Žyma: esė
Regina Jasukaitienė. Palesinti ilgesį
Tik-tak, tik-tak, tik-tak… Traukiniu važiuoti jaukiau. Traukinio ratų dunksėjimas atliepia širdies ritmą. Ant kelių – knyga. Skaitinėju, pasidairydama pro langą. Nutoldama į tolius, tai vėl sugrįždama savęsp. Visuomet, kai išsirengiu aplankyti Mamą, išsirenku Bronių Radzevičių. Jo „Vakaro saulę“. Pageltusio popieriaus knygelę. Aptrintą. Juo patikimesnę. Radzevičiaus novelės – mano bendrakeleivės. Įsitveriu […]
Donatas Petrošius. Geografija, fizinis lavinimas ir kiti būdai sugaudyti pabirusias šachmatų figūras
Yra kalnas vardu Upė ir yra tokia upė, kuri vadinasi Kalnas. Kalno ištakos yra Upės viršūnėje. […]
Branda, laisvė ir žodis „ne“
Psichologai sako, kad žmogus brandus, kai jį sužeidžia, o jis vietoj to, kad baisingai pyktų ar durtų atgal, bando suprasti to priežastis ir motyvus. Tokią brandą aš nešiojuosi ant savo pečių jau ilgą laiką. Nenoriu nei tuo pasigirti, nei radikaliai teigti, kad šita savybė labai bloga. Bet per ją gyvenime patyriau labai […]
Lina Žalytė. Pasėliai
Ant seno suvargusio suoliuko sėdi dvi senutės. Jų drabužiai nenuspėjamos spalvos, apnešti kelio dulkėmis, kurios primena pasenusias meiles, aptrauktas užmaršties pelėsiais. Nebenuvalomas, pernelyg įprastas ir įsisenėjusias. Meiles, panašias į susiraukšlėjusias nejautriais veidais senes, kurios rymo ant suoliukų nieko naujo nebepamatysiančiomis akimis, pažįsta visas kvailybes ir jomis nebesistebi. Jose kadaise degusios […]
Gendrutis Morkūnas. Švęsti kosmose ir tvarte
Būdamas vaikas, Kūčių vakarą ir Naujųjų metų išvakarėse prieš visiems sėdant prie stalo, paslapčia nueidavau į tvartą. Pažiūrėti į gyvuliukus. Ne, ne į tai, ar jie kalbės ir ar darys kitokius stebuklus. Apie dabar visais varpais, visais kanalais į visų ausis kasmet skalambijamus senovinius Kalėdų stebuklus tada nežinojau beveik nieko, […]
Andrius Navickas. Apie suskaičiuotas mūsų ašaras
Rudens suvilioti lapai puola į vėjo glėbį, o dangus vis verkia praėjusios vasaros. Gražus Vilnius rudenį. Toks pavargęs ir tikras, tarsi aktorius, ką tik nusivalęs grimą po sunkaus spektaklio. Tačiau ruduo – ne vien lapai, šokantys valsą su vėju. Ruduo – tai kartu dargana, kuri smelkiasi į kiekvieną būties kertelę. […]
Jurga Lūžaitė-Kajėnienė. Apie tamsą: širdy ir laike
Nežinau, gal čia su metais tos dienos lekia vis greičiau… Spalio ir lapkričio aš nemačiau, gruodį vieną kitą dieną dar pamenu, bet ne visas dvidešimt. Nesiskundžiu atminties sutrikimu. Skundžiuosi per greit lekiančiu laiku. Ir nesugebėjimu sugauti jo, būti jame, iš-būti… O vaikystėj gi taip lėtai dienos ir savaitės ėjo, ypač […]
Gediminas Kajėnas. Parsidavimo pradžiamoklis
Dabar nebėra jokių sumautų mokykliniame suole iki gyvo kaulo įsiėdusių klausimų: kas? ko? kam? ką? kuo? Dabar tėra Vienintelis Šventas ir Vertingas klausimas – UŽ KIEK? Parsiduoti. Jūs, matyt, kaip dori vakarietiškosios civilizacijos atstovai kaipmat klausiate: o kodėl? Šis klausimas yra pats kvailiausias iš visų klausimų. Kodėl aš gyvenu? Kodėl […]
Robertas Danys. Apie laiką
Autorius – poetas, Vilniaus Senamiesčio klajoklis, jau iškeliavęs pas Viešpatį. Netuščiažodžiauk – nuo vaikystės girdėjau tai iš vienų, tai iš kitų. „Netuščiažodžiauk“ man visuomet reiškė – nešvaistyk laiko… Ir iš tiesų niekuomet nebuvau galvojęs apie laiką. Regėjos – jo dar tiek daug prieš akis. Jaunas žmogus man sako: „Šiandien nieko […]