Šiandien dažnai iškyla trikdantis momentas, kad takoskyra tarp „rimtojo meno“ ir labiau plačiajai visuomenei suprantamos populiariosios kultūros didėja. Menui suvokti reikia vis daugiau žinių, kyla klausimų, ar apskritai šią problemą reikia spręsti, ar menas ir yra skirtas tik tiems, kas į jį veržiasi. Apie šiuolaikinį meną, galimybes su juo susikalbėti bei tai, kas vis dėl to lemia kūrinio vertę, kalbamės su menininke, menotyrininke, Bažnytinio paveldo muziejaus direktore Sigita Maslauskaite.
Kas Jums yra modernumas?
Iš karto norėtųsi atsiversti kokį nors žodyną ir rasti kokią išmintingą, arba bent jau suformuluotą, nugludintą mintį. Modernumas yra tai, kas vyksta čia ir dabar. Kadaise ir M. Caravaggio, ir Rembrandtas buvo modernūs. Jei kalbėčiau kaip menotyrininkų cecho žmogus, sakyčiau, kad modernizmas savaime jau yra praeitis, jis buvo XX a. Modernumas yra kitokia sąvoka, ja nusakoma tai, kas šiuo metu vyksta unikalaus arba iš tiesų aktualaus. Tai, kas atliepia tuo metu gyvenantiems žmonėms.
XX a. mene labai padaugėjo haliucinacijos motyvų. Ką Jūs apie tai manote?
Haliucinacinis, sapnų pasaulis mene matomas jau nuo XIX amžiaus, tai akivaizdu simbolizmo, romantizmo dailėje. Viskas yra tarpusavyje susiję, taip pat S. Freudo psichoanalizės idėjos, medicinos sritis. Procesai paprastai vyksta visose visuomenės gyvenimo srityse, haliucinacijas reikia kontekstualizuoti. Svarbu aiškintis net ir tai, kas vyksta psichiatrinėse ligoninėse, kitose srityse, tai padeda paaiškinti to laiko meną.
Tačiau kyla mintis, kad haliucinacijos realybė kartais žmogui apie tikrovę kalba daugiau nei pati realybė?
Lietuvos meno istorijoje konstatuota, kad siurrealizmas, sapnai ir kiti panašūs dalykai yra menkai pasirodantys. Grynų siurrealistų neturime. Gal ir atrastume vieną kitą menininką, kurio kūryboje yra siurrealizmo motyvų. Šiandien pasižvalgius po meno galerijas, sakyčiau, kad žymiai daugiau hiperrealizmo negu to, ką vadiname sapnais. Aš matau, kad menininkai nuolatos nagrinėja socialines problemas, tokias kaip karas, politika, socialinė nelygybė, klausimus – „kas aš esu“, „kas yra mano kūnas“, moters ir vyro problematiką. Tai menininkams dabar įdomiausi dalykai.
Gal ir yra haliucinacijos momentų, tačiau vis tiek viskas remiasi pamatu, kas dabar vyksta pasaulyje. Kaip pavyzdžius tokių kūrėjų būtų galima pateikti Andriaus Kuliūno, Jurgos Barilaitės darbus. Galbūt dažniausiai vienas kitas haliucinacijos momentas įtraukiamas į videomeną, tačiau, kaip ir minėjau, viskas remiasi aktualios realybės pamatu. Mano kolegė J. Barilaitė koncentruojasi į moterį, jos kūną, A. Kuliūnui svarbiausios politinės realijos. Prieš maždaug porą metų „Titanike“ Ramutė Raklevičiūtė kuravo vieną parodą, kurios metu bandė atrinkti menininkus, kurie savo kūryboje kažką „sapnuoja“. Tačiau tai buvo labai sunkus darbas, po kurio ji konstatavo, kad gryno siurrealizmo Lietuvoje nėra. Vilniaus meno arenoje aš matau tik vieną kitą sapną. Daugiau matyti kovos, tykšta kraujas, prakaitas, skleidžiasi visiškai kitokie, žemiški dalykai.
Menininkai labiau rūpinasi aktualijomis, kartais netgi pernelyg tiesmukai. Tai gali būti istorija, pokaris, sovietmetis – bandoma apmąstyti, permąstyti, neigti. Refleksija, naratyvas, pasirodantis kūryboje, nebus tiesioginis, nukopijuotas, nebus žurnalisto parengtas dokumentas. Tačiau taip pat tai nebus ir tai, ką darė XIX a. prancūzų simbolistai. Lietuvos arenoje sunku surasti vien sapnus ar vizijas, psichosomatines būsenas tapantį menininką.
Pastebima tendencija, kad jei kokį objektą įvardysi kaip meno kūrinį, tai jis nuo tos akimirkos tokiu bus laikomas. Ar lieka kokia riba tarp meno ir ne meno?
Manau, kad klausimas apie ribas yra sudėtingas. Galbūt jų ir nėra. Klasikinis pavyzdys XX a. pradžios M. Duchampo pisuaras, be jo negalima rašyti nei moderniosios, nei šiuolaikinio meno istorijos. Menininkas pastato parodoje pisuarą ir parašo, jog tai yra meno kūrinys, iš to išsivysto srovė. Nemanau, kad menininkams per daug rūpi ribos. Postmodernybėje negali būti kokių nors skirstymų, dėliojimų į lentynas. Kartais net ir pačiam kūriniui naudinga, kai jis sukritikuojamas, pasakoma, jog tai ne menas. Išsivysto dar kitoks pasakojimas, konfliktas, istorija. Manau, kad šiandien nėra tos ribos.
Ar tuomet neatsiranda dirvos „blefuoti“?
Blefavimas irgi yra saviraiška.
Kaip žiūrite į tokius atvejus, kai kas nors daroma dėl skandalo, pripažinimo, bet kūrinys savaime neturi didelės vertės?
Tai vadinama blefavimu, ėjimu lengviausiu keliu. Tačiau jei tai turi kelią į pripažinimą, į rinką, leidžia menininkui būti išgirstam, tuomet sunku taip vienareikšmiškai vertinti. Prisiminkime visai neseną, bet plačiai nuskambėjusį pavyzdį. Per Kaziuko mugę vienas menininkas pasistatė Aušros Vartų Marijos schemą, manekeną, prie kurio galima nusifotografuoti į ertmę įdėjus savo veidą. Menininkas tuo metu labai išgarsėjo. Net nebuvo keliamas klausimas, ką jis baigęs, koks jo profesionalumo lygis. Susikūrė intriga, įsižeidė kas nors iš tikinčiųjų, pasakė, kad taip negali būti. Iš to susidėliojo visa istorija, ir kūriniui tai pridėjo papildomo svorio.
Ar meno kūrinio vertė gali kurtis iš skandalo?
Meno istorijoje yra kūrinių, kurių vertė kūrėsi iš skandalo. Kaip pasakytų žymusis menotyrininkas Ernestas Parulskis, meno kūrinio kaina priklauso nuo pasakojimo apie jį. Net ir šedevro, kabojusio tamsiame muziejaus kamputyje, kaina gali būti visiškai kitokia negu kokio vidutinio menininko kadaise nutapyto darbo, jeigu apie jį sukurtas įdomus pasakojimas. Arba jei atsiranda skandalas kam nors pavogus šį darbą. Yra labai konkretus E. Parulskio pavyzdys, kaip vienas provincijos muziejaus paveikslėlis iš pradžių buvo niekas, bet išgarsėjo dėl pasakojimo. Kas kitas, jei ne pasakojimas nusakys meno kūrinio vertę? Tik istorijos. Kai skaitome kokio nors garsaus menininko prisiminimus, kur minimos XVIII–XIX a. grandų, didmeistrių pavardės, jos mums nieko nesako. Gal jie tuo metu buvo vertingi, gal buvo akademikai, bet tai mums jau nebekalba. Vertę gali turėti tai, kas tuo metu buvo niekas, vidutinybė, bet, palankiai susiklosčius pasakojimui, šis kūrinys gali kainuoti milijonus.
O jeigu ateitų žmogus, kuris nežino vieno ar kito kūrinio pasakojimų, neturi jokių išankstinių nuostatų. Ar nebus taip, kad vieni darbai tam žmogui ką nors transliuos, o kiti – ne?
Šis klausimas yra keblus. Viena vertus, menas priklauso liaudžiai, kažkas to žmogaus dėmesį prikaustys. Tačiau ne paslaptis, kad gali prikaustyti ne P. Picasso „didžianosė gražuolė“, o vidutinybės gėlių puokštė. Čia nėra vertės klausimo. Priklauso nuo to, apie kokį žiūrovą kalbame.
Pabandykime kalbėti apie tokį, kuris galbūt turi vidinę grožio pajautą.
Gal man tai yra šio laikotarpio dalykas, tačiau ima pyktis, kai vaizduojamasis menas turi būti visiems suprantamas, o apie kokią mediciną niekas negali „svaičioti“, taip pat ir į muziką reikia šiek tiek pasigilinti. O menas turi patikti arba nepatikti, veikti arba neveikti. Ei! Paskaityk keletą knygų prieš eidamas į parodą. Sutinku šimtus žiūrovų, kuriems gražiausi paveikslai yra Pilies gatvėje. Aš ant jų nepykstu. Puiku. Tik ką su jais kalbėsiu atsistojusi prieš kokį Caravaggio „apskretusį kulną“? Dar apie Caravaggio gal ir galima kalbėti, bet ką galėčiau pasakyti apie Picasso brūkšnius, kur devyni iš dešimties lietuvių pasakytų irgi galintys taip nupiešti. Na, neatmetu, kad gali būti tokių jautriasielių, galinčių žiūrėti į meną, nors neturi išsilavinimo, pasikaustymo. Gal ir gali taip nutikti, kad pirmą kartą į muziejų atėjusiam žmogui ir prikaustys dėmesį koks nors Renesanso šedevras. Tačiau ir iš darbo su studentais, ir iš darbo muziejuje, pastebėjau, kad tikrai ne šedevrai prikausto, o kažkas lėkštesnio.
Dabar ir kalbama apie tai, kad menas tampa prieinamas tam tikriems uždariems sluoksniams, veriasi vis didesnė praraja tarp rimto meno ir populiariosios kultūros. Ar reikėtų į tai kaip nors reaguoti, ieškoti balanso?
Šis klausimas labai aktualus. Nežinau, ar menininkas tuo turėtų užsiimti. Tačiau mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos tikrai turėtų siekti, kad į jas eitų kuo daugiau žmonių. Jos turi šviesti, edukuoti, aiškinti. Puikus pavyzdys – Modernaus meno centras, įsteigtas privačių žmonių, Danguolės ir Viktoro Butkų, iniciatyva. Jie yra iš mokslo pasaulio, ne humanitarai, ne menininkai. Siekis buvo kokio nors „lietuviško Picasso“ deformuotą kūrinį paaiškinti, kodėl jis gali būti įdomus statistiniam lietuviui, jaunimui, tam, kuris nevaikšto į muziejus, nesidomi. Jie atsidavę vykdo šią veiklą, leidžia įvairius leidinius. Jie mano, jog neteisinga, kad menas būtų skirtas tik elitinei grupelei žmonių, jų nuomone, meną turi suprasti ir fizikas, ir chemikas, tas, kuris jau siekė prieiti prie kūrinio. Jis privalo išgirsti, jam turi būti paaiškinama. Ypač jei žmogus susimoka, kad patektų prie jo.
Muziejai turi vykdyti edukacinę veiklą, visų pirma jaunimui, vaikams, nes iš jų išauga tiek elitiniai, tiek neelitiniai meno vartotojai ir lankytojai. Jiems reikia konstekstualizuoti, nušviesti, paaiškinti, kodėl iš pat pradžių juokingas, bjaurus ir atstumiantis kūrinys yra toks brangus ir toks svarbus. Vienas man svarbių ir gražių pavyzdžių yra Modernaus meno centro steigėjų ir darbuotojų veikla. Tačiau lygiai tą patį daro ir Nacionalinė dailės galerija, tikiuosi, kad ir Bažnytinio paveldo muziejus, nes senąją religinę dailę reikia dar labiau paaiškinti, ji dar labiau nutolusi nuo dabartinio žmogaus gyvenimo. Institucijos privalo užsiimti švietimu.
Kokia yra meno kritiko paskirtis?
Meno kritikos paskirtis yra paaiškinti, pristatyti potencialiam žiūrovui tai, ką būtina pamatyti, ko galbūt neverta. Visi pamini problemą, kad Lietuvoje yra gan siauras pasaulėlis, visi yra vieni kitų draugai, baisoka kažkokį griežtesnį žodį tarti, kartais net nežinai, ar jo reikia. Aštriadantės meno kritikos tarsi ir nėra, bet žvelgiant būtent į vaizduojamąjį meną, prieš įvairias parodas ar kitokius įvykius būna pakankamai straipsnių, kuriuos paskaitęs supranti, ar verta eiti. Taip pat dauguma renginių galerijose vyksta nemokamai. Jei atėjęs pamatei, kad nepatiko, gali laisvai išeiti. Čia ne mano cechas, gal koks teatralas pasakytų ką nors kita, bet esu buvusi keliuose beviltiškuose spektakliuose, kur sumokėjau daug pinigų ir išėjau po pirmo veiksmo. Čia mane ėmė pyktis. Tada pamaniau, kad menotyrininkų saviplaka nereikalinga, nes į spektaklius ėjau skaičiusi nemažai solidžių recenzijų. Nemanau, jog reikia dejuoti, kad meno kritika visai neaštriadantė, bent jau Vilniuje dauguma muziejų yra arba nemokami, arba nebrangūs, tai jei netyčia atėjai ir matai, kad neatitinka to, ką skaitei, bent jau nepatiri finansinės žalos.
Tačiau nuo XX a. mene atsirado tokia tendencija, kad bijoma pasakyti, jog „karalius nuogas“. Gali būti, kad kūrinys realiai yra visiškai be vertės, tačiau ar dėl susiklosčiusių aplinkybių, ar dėl menininko vardo žmonės kartais bijo prisipažinti, kad kažko kūrinyje nesupranta.
Tai labai gali būti ir turbūt būna, bet atsirenki. Čia reikalingas žinojimas. Mano pasaulėlyje tikrai žinau, kad Erika Grigoravičienė, Kęstutis Šapoka, Monika Krikštopaitytė, Giedrė Jankevičiūtė nebijos pasakyti, jog karalius nuogas. Turiu kelias pavardes, gal ne visas išvardijau, bet man užtenka, kad pasitikrinčiau. Kartais būna, kad ir nesutinku, atrodo, per griežtai pasakyta, pati įsižeisčiau, jei apie mane taip parašytų. Tačiau mes turime keletą „kirvių“ savo pasaulyje, kurie nieko nevynioja į vatą ir ne kartą yra pasakę, jog karalius nuogas.
Ar menas turi kokį nors tikslą ir ar tas tikslas kinta žvelgiant į skirtingas epochas?
Taip, be abejo, knygų knygos, bibliotekų bibliotekos yra – menas ir ideologija, menas ir valstybė, menas ir užsakovai, menas ir mecenatai, būtinai visa tai yra. Tikslas kinta priklausomai nuo politinės, visuomeninės santvarkos. Kalbant apie religinę dailę, su Prancūzų revoliucija, su katalikybės visuotinybės pabaiga baigėsi didžiųjų bazilikų, šventovių tapymo, statymo epocha, sporadiškai XX a. pradžioje pasirodo atgimimai – Švč. Jėzaus Širdies bazilika Paryžiuje ar kokia kita garsi šventovė, bet realiai nebėra tos visuotinybės, didybės, kai devyniasdešimt procentų menininkų, garsenybių, genijų kūrė bažnyčioms arba šventovėms. Sovietmečiu prasideda stalinistinių kūrinių gigantomanija, o kalbant apie šiuolaikinį meną, tai, be abejo, veikia, tik ne tokiais masteliais. Yra kažkieno seniai suformuluota taisyklė – kad atsirastų didingas meno kūrinys, būtini trys dalykai: užsakovas, menininkas ir dideli pinigai. Tik tada sukuriama didelė vertė.
Žiauroka taisyklė. Ar būtinai tai lemia didingą kūrinį? Kas tuomet yra didingas kūrinys? Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio paveikslai. Tai niekaip negalėjo būti užsakyta.
Na, tapyba yra mažiau kainuojantis amatas, negu pastatyti bažnyčią ar skulptūrą. Ką mes žinome, juk M. K. Čiurlionis turėjo ir rėmėjų, ir mecenatų, bet jeigu būtų turėjęs žymiai daugiau, žymiai dosnesnių, mes nežinome, ką dar jis būtų padaręs. Taip, kalbant visai pragmatiškai, jeigu jam nebūtų reikėję kažko taupyti, būtų galėjęs kurti geresnėmis medžiagomis, ne ant kartoniukų, gal jis būtų daugiau sukūręs. Tai yra šventa tiesa. Be abejo, turime pavyzdžių apie skurstančius menininkus. Gal pradėjau kalbėti apie politines aplinkybes, tai dėl to pateikiau tokius pavyzdžius. O tapyti dirbtuvėlėje gali ir kai bombos sproginėja, ir kai nėra ką valgyti. Tačiau jei kalbame apie kvapą gniaužiančią architektūrą, koreliuoja tie trys dalykai, kai visas užsakovų menininkų dėmesys, pinigai skiriamai kokiai nors gotikinei katedrai. Taip pat gali būti ir kokiam šiuolaikiniam inžineriniam stebuklui.
Šiandien postmodernizme nėra vienos objektyvios tiesos, čia ir filosofinė mintis, viskas yra tikrai subjektyvu. Vienas menininkas reflektuos apie Lietuvą, sovietmetį, kitas visiškai nesidomės tuo, galbūt grįš prie kokio savo vaikystės sapno ir jį gvildens penkerius metus, kiti nuolat norės įgyvendinti visišką realybę, politikų pasisakymus, karo grėsmes, lyčių klausimus, Bažnyčios kritiką. Yra visiška laisvė. Kas pasieks vieną ar kitą vertingą rezultatą, parodys laikas. Didingos epochos, kurios galbūt kitiems šiandien jau neaktualios, paprastai turėdavo aiškų tikslą – menas būdavo kuriamas Dievo ar kokio faraono garbei. Tikslas būdavo aiškus, apibrėžiamas ir parodomas. Gali būti kuriama revoliucijos garbei ar Stalino šlovei. Šiandien tai yra subjektyvu. Ieškoma santykio su pasauliu, su savimi, su istorija ir to santykio išraiškos. Manau, kad dabar tokie yra tikslai.
Kas yra meno grožis?
Labai priklausytų nuo to, kas žiūri į kūrinį. Man kūrinys gražus, kai žiūrėdama galiu analizuoti. Kartais save pagaunu, gal tai yra šiek tiek techninis arba netgi kiek snobiškas momentas, kai žinai kažkokį pasakojimą istoriją, žiūriu į kūrinį jo kontekste, žinodama jo laiką, gimimo aplinkybes. Būna ir kai nežinau, bet vėlgi žvelgiu kaip mokanti žiūrėti. Svarbus yra profesionalumas, padarymas. Manau, kad kiekvienas žiūri skirtingai. Pavyzdžiui, susitikčiau su muzikantu, pati tokia nebūdama, tuomet jis analizuotų įvairius atlikimo momentus, sakytų, jog vienaip ar kitaip turi būti, o aš girdėčiau tik, kad man rėžia ausį.
Vienu metu esate ir menininkė, ir menotyrininkė. Ar šios dvi pusės tarpusavyje „nesipjauna“, viena kitai netrukdo?
Dažnai girdžiu šį klausimą, bet visada atsakymas ateina kitoks. Stengiuosi neskirti menotyrininkės ir menininkės, nes kitaip susirgčiau kokia sunkia dvasine liga. Kalbant apie kūrybą, man pavyksta kuriant atsipalaiduoti, pavyksta nutapyti gerą paveikslą, pavyksta nutapyti daug blogų, tenka užtapyti. Viskas absoliučiai natūralu. Aišku, kaip ir rašant tekstą, turi būti disciplina, darbo valandos ar pagalvojimas, bet tikrai menotyrininkė man netrukdo tapyti. Kita vertus, iš menotyrininkės patirties žinau, kad nebūtinai tas paveikslas, kuris man yra gražus ar brangus, bus objektyviai vertingiausias. Žinau, jog menininkas ne iš karto gali vertinti, pamatyti, tai klausau, ką sako kiti. Nors menininkui kartais būna sunku girdėti, kai kritikai vieną ar kitą jo gyvenimo etapą įvardija kaip geriausią. Jis dabar kuria, nenori, kad būtų vertinama vien tai, kas padaryta praeityje.
Žinodama tam tikrus dalykus, „menotyrininkė“ leidžia pažvelgti į savo darbus savikritiškiau, labiau įsiklausyti. Ypač klausausi eksponuojant parodą, beveik išnykstu kaip eksponuotoja, klausau architekto, kuratoriaus. O dirbtuvėje vyksta intymus, bet ne koks nors stebuklingas procesas. Tapai, užtapai ant viršaus. Kartais labai pasiseka iš karto, kartais nepasiseka ir trejus metus. Pati dar savo „aukso fondo“ nerenku, nepaisau, kad vienas ar kitas paveikslas padėtas, jo nereikia liesti, kartais praėjus kiek laiko užtapau ant viršaus, savo dirbtuvėse nedarau muziejaus, bet kartais matau, jog kūrinys pavyko, ir nežinau, kodėl. Jei dar kas nors pavirtina iš šalies, džiaugiuosi. O kodėl vienas kūrinys pavyko labiau negu kitas – nežinia.
Kalbino Vaiva Lanskoronskytė
