Vienas iš naujausių bandymų pasaulietiškumo principą paversti ginklu prieš visas religines tradicijas – Kvebeko vertybių chartija. Kvebekas – prancūzakalbė Kanados provincija, jau kurį laiką sprendžianti savo statuso klausimą, svarstanti galimybę atsiskirti nuo likusios Kanados. Šios provincijos išskirtinumas Šiaurės Amerikoje – sąsaja su prancūziškąja laicizmo tradicija, kurioje religijos ir valstybės atskyrimą linkstama suvokti ne kaip religijos apsaugą nuo politikos, bet kaip visuomenės gynybą nuo religijos.
Tylioji revoliucija
XX amžiaus antroje pusėje Kanadoje vyko svarbūs politiniai ir socialiniai ekonominiai polyčiai, kurie gerokai pakeitė ne tik šią valstybę, bet ir anglakalbės bei prancūzakalbės bendruomenių santykius. Šiuo laikotarpiu Kvebeko provincija ne tik pradėta aiškiai suvokti kaip atskira ir savita Kanados dalis, bet ir labai sustiprėjo jos savarankiškumo, atsiskyrimo nuo Kanados impulsai.
Formaliai viskas prasidėjo, kai 1960 metais rinkimus Kvebeko provincijoje laimėjo liberalas Jeanas Lesage. Jis žadėjo esminių permainų provincijos žmonių gyvenime. Reformų laikotarpis simboliškai baigiasi 1970-aisiais, kai prasidėjo ekonominė krizė. Per dešimtmetį Kvebekas radikaliai pasikeitė.
Ekonominėje srityje permainos buvo susijusios su nuo užsienio investuotojų priklausomos ekonomikos pertvarkymu. Per trumpą laiką radikaliai pasikeitė Kvebeko ekonominis gyvenimas. Tačiau dar svarbesnės reformos vyko švietimo, kultūros, valstybės ir religijos santykių srityje.
Dar 1867 m. priimta Kanados konstitucija skelbia, kad švietimo reikalai yra perduoti provincijų jurisdikcijai. Kvebeko mokyklų tinklas buvo labai decentralizuotas, privačios mokyklos savarankiškai rinkosi ugdymo programas. Deja, tokia švietimo sistema buvo labai neveiksminga, buvo kritikuojamas menkas mokinių parengimo lygis.
1961 metais buvo sukurta švietimo reforma besirūpinanti komisija, kuri pateikė rekomendacijų. Viena iš svarbiausių reformų tapo švietimo sistemos sekuliarizacija. 1964-aisiais Kvebekas pirmą kartą įvedė švietimo ministro pareigybę. Iki 16 metų buvo pratęstas privalomas vidurinio mokymosi amžius, buvo pertvarkytos mokyklų tarybos, sunormintos programos.
Tuo pat metu vyko sparti Kvebeko visuomenės sekuliarizacija. Iki II Vatikano Susirinkimo 2–3 procentai šios provincijos merginų buvo vienuolės, o vėliau prasidėjo masinis vienuolijų tuštėjimo metas. Tai buvo proga valstybinėms institucijoms perimti mokymo įstaigas, kurias iki tol kuravo vienuolijos.
Galima teigti, kad per dešimtmetį Kvebekas tapo tikrai pasaulietine valstybe, kurioje gyventojų susiskirstymą į katalikus ir protestantus pakeitė diskusija – ar derėtų siekti visiškos provincijos nepriklausomybės ir kaip stiprinti kvebekiečių tapatybę? Religiniai skirtumai pradėti suvokti ne kaip stiprybę teikianti įvairovė, bet kaip iššūkis sutelktumui ir vienybei.
Kvebeko vertybių chartija
2013 metais valdžioje esanti Kvebeko partija pradėjo rengti Kvebeko vertybių chartiją, kuri, politikų tvirtinimu, turėjo suvienyti provincijos žmones. Premjerė Pauline Maurois tvirtino: „Kvebeką skaldo aiškių taisyklių, kaip kartu harmoningai judėti į priekį, trūkumas. Mes turime pripažinti sekuliarizmą kaip mūsų tautą vienijančią vertybę ir svarbų pastarųjų penkiasdešimties metų pasiekimą.“
Kvebeko vertybių chartija turėjo numatyti, kad teismų bei kitų teisėsaugos institucijų, mokyklų, ligoninių ir priežiūros namų darbuotojams negalima su savimi turėti „pastebimų“ religinių simbolių. Tarp draudžiamų simbolių turėjo būti hidžabai, turbanai, jarmulkos bei kryželiai.
Pradžioje Chartijos idėja buvo gana populiari Kvebeke, ir ją palaikė dauguma provincijos gyventojų, tačiau ilgainiui jos populiarumas smuko. Tai susiję su viešomis diskusijomis ir griežta kritika, kurią išsakė įtakingi intelektualai.
2014 metų pavasarį buvo paskelbta, kad Chartija nebebus siūloma. Tai pareiškė jau nauja Kvebeko valdžia, kurioje vyrauja liberalai, griežtai kritikavę Chartiją per rinkimų kampaniją. Teigiama, kad būtent Kvebeko gyventojų nepasitenkinimas noru įtvirtinti provincijoje sekuliarizmą buvo svarbiausia priežastis, kodėl Kvebeko partija patyrė pralaimėjimą rinkimuose ir užleido valdžią liberalams.
Nors dar vienas puolimas prieš religiją buvo atremtas, nėra aišku, ar ilgai teks laukti naujų ketinimų įtvirtinti sekuliaristinę nuostatą įstatymais Kvebeke. Kaip teigia Kanados Katalikų Bažnyčios hierarchai, labai svarbu katalikams dalyvauti atvirame dialoge tiek su valdžia, tiek su kitų pasaulėžiūrų atstovais, nes būtent religijos baimė yra svarbiausias agresyvių išpuolių prieš religines tradicijas motyvas.
Pasaulietiškumas nėra sekuliarizmas
Vienas iš nuoseklių Kvebeko vertybių deklaracijos kritikų, itakingas Kanados filosofas Charlesas Tayloras teigia, kad šiuolaikinės pasaulietinės valstybės blaškymasis, siekiant atrasti deramą reagavimo būdą į religinės kilmės praktikas bei ženklus, yra ydingo dviejų svarbių sąvokų – „neutralumo“ ir „viešosios erdvės“ – suvokimo padarinys.
Pasak Tayloro, pasaulietinės valstybės neutralumas pasaulėžiūrų atžvilgiu nereiškia, kad visų piliečių pažiūros priimamos kaip vienodai nereikšmingos. Jei valstybinės institucijos menkinančiai traktuoja religiją, tai nėra joks neutralumas, bet veikiau ateistinės pasaulėžiūros privilegijavimas. Deramai suprastas valstybės neutralumas, pasak filosofo, tai pagarba kiekvieno piliečio teisei ne tik turėti įsitikinimus, bet ir gyventi pagal išpažįstamas vertybes.
„Viešosios erdvės“ sąvoka pasaulietinėje valstybėje taip pat gali būti traktuojama dvejopai. Viena vertus, kaip valstybės institucijų, skirtų koordinuoti viešus reikalus ir spręsti iškilusius ginčus, visuma. Kita vertus, kaip visa tai, kas vieša, regima. Būtent pastaroji interpretacija, Tayloro tvirtinimu, atveria kelią sekuliarizmui, kuris, teigdamas, kad būtina atskirti religiją ir valstybę, iš tiesų religiją bando atskirti nuo viešumos apskritai, perkelti į erdvę, kuri paslėpta už privatumo sienos.
Pareigūnai ir religiniai simboliai
Tayloras svarsto klausimą: ar valstybės pareigūnas (šiuo atveju ši sąvoka suvokiama plačiąja prasme), nešiojantis kitiems matomą religinį atributą, pažeidžia pasaulietinės valstybės principą?
Viena vertus, jis atstovauja valstybei ir turi įkūnyti jos vertybes. Pasaulietinėje valstybėje pareigūnai turėtų būti pasaulėžiūros neutralumo pavyzdys. Jei valstybės pareigūnas nešioja religinį ženklą, tai gali sudaryti įspūdį, jog jis atstovauja ne tiek valstybei, kiek kuriai nors religinei bendrijai.
Kita vertus, pasaulietinė valstybė gina sąžinės laisvės ir lygių galimybių darbo rinkoje principus. Taigi, ji neturėtų riboti nė vieno žmogaus tapatybės palaikymo ir išraiškos būdų, jei tik tai nekelia grėsmės kitiems piliečiams.
Tayloro įsitikinimu, pasaulietinėje valstybėje pareigūnai turi teisę išreikšti savo religinę tapatybę norimu būdu, jei tik tai nedaro įtakos vykdyti pareigas. Aišku, jei jie pradės darbo vietoje propaguoti savo pasaulėžiūrą, tai neleistina. Taip pat neleistina, nepriklausomai nuo to, ar pareigūnas nešioja religinį ženklą, ar ne, kad jis skirtingai traktuotų įvairių pasaulėžiūrų žmonių interesus bei teises.
Tiesa, nors pareigūnas ir kompetentingai atlieka pareigas, piliečius gali trikdyti jo vieša religinės tapatybės išraiška. Jiems gali kilti abejonių, kiek pareigūnas sugeba išlikti neutralus. Pasak Tayloro, tokią reakciją galima suprasti, tačiau ji nėra pakankamas pagrindas riboti pareigūno tikėjimo laisvę. Pasaulietinėje visuomenėje gyvena skirtingų įsitikinimų žmonės, ir jiems tenka bendrauti bei dirbti kartu. Svarbu, jog jie, nepaisydami pasaulėžiūrų skirtumų, mokytųsi pasitikėti vienas kitu bei kartu veikti bendrojo gėrio labui. Kaip piliečiai gali pratintis prie kūrybingo skirtingų pasaulėžiūrų sugyvenimo, jei viešumoje bus draudžiamos visokios jų apraiškos?
Sudėtingesnis atvejis – teisėjo pareigos. Ar teisėjas gali nešioti jo religinę tapatybę atskleidžiantį ženklą, jei jam tenka spręsti skirtingų pasaulėžiūrų žmonių bylas ir gali kilti įtarimas, jog jis yra palankesnis tiems, kurie išpažįsta tas pačias vertybes? Radikalus atvejis – musulmonas teisėjas, kuris sprendžia bylą, susijusią su antisemitizmo apraiškomis visuomenėje. Labai tikėtina, kad teisėjas vadovausis išskirtinai įstatymų nuostatomis, o ne savo simpatijomis bei antipatijomis, tačiau kuri nors byloje dalyvaujanti pusė gali tuo suabejoti. Tayloro įsitikinimu, bylos dalyviai turi rimtą pagrindą prašyti nušalinti teisėją ir bylą perduoti nagrinėti kitam. Tačiau išskirtiniai atvejai neturi tapti pretekstu pažeisti teisėjo tikėjimo laisvę, kuri apima taip pat ir tikėjimo išraišką norimu būdu.
Pasak filosofo, Kvebeko vertybių deklaracija nėra liberalios politinės tradicijos tąsa, bet jos sekuliaristinė deformacija, kuri religijos laisvės principą pakeičia priešiškumu.
