Scenografo Marijaus Jacovskio dirbtuvių stalas nukrautas maketais ir braižybos priemonėmis. Pašnekovas prisipažįsta, jog ruduo jam – itin produktyvus, intensyvus ir įdomus darbymetis. Kūrybinio įkarščio atmosfera gaubia visą menininko studiją. M. Jacovskis pasakoja apie savo skonį spektakliams, įsimintiniausius kūrinius, santykius su režisieriais, autoritetus ir įvertina scenos meno tendencijas.
Kaip nusprendėte studijuoti scenografiją?
Žinoma, tai susiję su šeima. Tėvas, teta ir dėdė baigė Dailės akademiją. Ir tarsi buvo aišku, kad aš irgi eisiu ten mokytis. Tiktai buvo toks momentas, kai galvojau, jog stosiu į tapybą, bet paskutiniu momentu persigalvojau.
Viena vertus, supratau, kad tapyba – tai ne profesija, o kažkas neapčiuopiamo, kažkas, ko išmokti neįmanoma. Kita vertus, tapyba yra toks sudėtingas ir toks komplikuotas užsiėmimas. Supratau, jog tapyba man per rimta. Galvojau, kad tapyti galėsiu ir be studijų, bet netapau. Dirbu tik teatre.
Kas Jums teikia daugiausia džiaugsmo darbe?
Man patinka bendrauti, kolektyvinis darbas, surasti bendraminčių, turiu omenyje, pavyzdžiui, režisierius. Atsiranda bendraminčių, su kuriais sutampa požiūriai į teatrą, koks tas teatras turi būti, koks teatras patinka. Santykis su bendradarbiais, ieškojimas bendrų taškų ir jų suradimas yra tai, kas man patinka šitame darbe.
Koks teatras, Jūsų nuomone, turi būti? Koks teatras Jums patinka?
Teatras turi teisę būti koks tiktai nori. Tik jis negali būti neįdomus, kad žmonės neišeitų iš spektaklio. Objektyviai kalbant, teatro kokybė nepriklauso nuo stilistikos, žanro. Teatras gali būti poetinis, gali būti socialinis, gali būti politinis.
O kalbant apie tai, koks man asmeniškai teatras patinka, man visada įdomiau teatre pajausti, o ne suprasti. Patinka rimtas, sunkus, egzistencinis teatras. Mane mažai domina pramoginis teatras. Man įdomiau teatre psichologija, santykiai, žmogiški konfliktai, o ne politika ir socialiniai dalykai.
Ar liekate patenkintas savo kūriniais?
Aš esu kūręs scenografiją daugybei spektaklių, ir visiškai patenkintas esu turbūt trečdaliu savo darbų. Gal net mažiau, gal ketvirtadaliu. Pats blogiausias komplimentas po premjeros – kai žiūrovas pasako, kad šiaip spektaklis tai prastas, bet scenografija labai gera, išgelbėjo spektaklį. Niekada scenografija neišgelbsti blogo spektaklio. Net šedevras scenografijos požiūriu negali išgelbėti prasto spektaklio. Esu patenkintas tada, kai esu patenkintas spektaklio visuma: režisūra, vaidyba ir savo darbu.
Gal galėtumėte papasakoti apie įsimintiniausias Jūsų kurtas scenografijas?
Yra darbų, kuriuos aš branginu. Tai yra dauguma spektaklių su Anželika Cholina. Spektakliai su Yana Ross, pavyzdžiui: „Mūsų klasė“, „Chaosas“, „Juodoji našlė“. Kažkada, labai seniai, esame padarę keletą gerų darbų su amžiną atilsį Sauliumi Mykolaičiu: „Stop mašina“, „Ivanovas“, „Miestas”. Su Dalia Ibelhauptaite buvo keletas operų, kuriomis aš galiu didžiuotis: „Visos jos tokios“, „Trubadūras“, „Pelėjas ir Melisanda”.
Neseniai Operos ir baleto teatre apipavidalinau vienaveiksmį pradedančiojo choreografo Martyno Rimeikio baletą „Visur, kur mes nebuvom“. Tas darbas yra pavykęs. Maskvoje prieš metus su režisieriumi Pavelu Safonovu interpretavome pjesę „Sirano de Beržerakas“, kuri man labai patinka. Su Kirilu Glušajevu parengėme spektaklį „Motina (Vasa Železnova)“ Vilniaus mažajame teatre. Dar buvo „Žuvėdra“ Minske su Nikolajumi Piniginu, „Vėlinės“ su Ramune Kudzmanaite, „Mama Katinas“ su Evaldu Jaru… Visus paminėti sunku.
Su kuriais režisieriais Jums įdomu bendradarbiauti?
Tas įdomumas yra labai nevienareikšmis dalykas. Būna sunku ir įdomu, būna lengva ir įdomu, būna lengva ir neįdomu, būna sunku ir neįdomu. Su Evaldu Jaru visada labai lengva. Jis labai tiksliai žino, ko nori, labai aiškiai dėsto mintis. Mes jau esame labai susikalbėję, jaučiame ir suprantame vienas kitą.
Taip pat su Anželika Cholina, su Dalia Ibelhauptaite būna įdomu ir lengva. Yra dar tokia kategorija, su kuriais būna įdomu, bet žiauriai sunku. Su tokiais režisieriais yra neišvengiamos ilgėliausios diskusijos, aiškinantis, fantazuojant, kalbant apie būsimą spektaklį. Tai irgi yra įdomu.
Ar yra pjesė, kuriai norėtumėte sukurti scenografiją?
Anksčiau galvojau, kad būtų gerai padirbėti su Frydricho Diurenmato pjese „Fizikai“. Man anksčiau labai patiko Diurenmatas. Norėjau sukurti scenografiją pjesei „Romulas Didysis“. Visą laiką maniau, kad būtų smagu dirbti su Čechovo, Šekspyro kūriniais. Bet aš visa tai jau dariau. Dabar svarbiau, su kuo dirbti. Su kokiu režisieriumi, kokiame teatre. Kas norima pasakyti, apie ką norima kalbėti. Dramaturgija dabar jau nebeturi tokios didelės reikšmės.
Kaip manote, ar turite savo braižą?
Aš pats taip nesakyčiau. Neišvengiamai taip atsitinka, kad kiekvieną darbą darai tarsi iš naujo ir negalvoji apie savo personalinę stilistiką. Patirtis duoda naudos ta prasme, kad techninius dalykus geriau supranti, pažįsti teatro virtuvę. Bet, kalbant apie esminius dalykus, apie vertybes, tai patirtis nieko neduoda. Aš kiekviename kūrinyje stengiuosi atrodyti naujai. O šiaip kažkodėl teatro žmonės mane vadina minimalistu. Man atrodo, kad scenoje būna tiek objektų, kiek tuo atveju jų reikia. O mane vis tiek vadina minimalistu.
Kaip Jūsų kūrybą veikia tėčio Adomo, tetos Aleksandros kūryba?
Jie man yra didžiausi autoritetai ne tik Lietuvos teatre, bet ir apskritai. Iš tėvo mokiausi visą gyvenimą. Mačiau jo sukurtas scenografijas, ir tai darė didelę įtaką mano asmeniniam teatro suvokimui. Bet kiekvieną kartą dirbdamas aš galvoju apie tai, kaip netapti savo autoritetų klonu. Bandau susirasti savo asmeninius kūrybos principus ir jais vadovautis.
O su Aleksandra mes esame dirbę daugybėje spektaklių kartu. Kaip tandemas. Aš – scenografas, ji – kostiumų dailininkė. Mūsų vertybės labai panašios, netgi identiškos. Todėl poros minučių pakanka viskam aptarti: scenografijos, kostiumų, bendro vaizdo, atmosferos stilistikai.
Kokiais dar scenografais žavitės?
Be jokios abejonės, viena geriausių visų laikų scenografų Lietuvoje buvo amžiną atilsį Jūratė Paulėkaitė. Ji buvo didžiulis talentas ir padarė fantastiškų darbų. Jonas Arčikauskas taip pat yra monstras šitoje srityje. Gintaras Makarevičius yra labai geras dailininkas. Tiktai žodis „žavesys“ čia netinka. Man patinka, o ne aš žaviuosi.
Ar susiduriate su kūrybinėmis kančiomis?
Kiekvienas naujas darbas prasideda nuo egzistencinio siaubo pojūčio, kad nepavyks, kad nieko įdomaus nesugalvosiu, kad pasikartosiu, kad nepavyks susišnekėti su režisieriumi. Ir tas pojūtis gali tęstis vieną dieną, savaitę, mėnesį. Gali tęstis tik pusvalandį. Turbūt tai ir yra kūrybinės kančios.
Ar valstybiniuose teatruose yra didesni kūrybiniai apribojimai nei privačiuose?
Gali daryti scenoje, ką tiktai nori. Niekas neuždraus nei smurto scenų, nei turbūt pornografinių scenų. Cenzūra Lietuvoje neegzistuoja nei valstybiniame, nei privačiame teatre. O skirtumai yra tiktai techninio pobūdžio, administraciniai dalykai. Kūrybiniu požiūriu jokio skirtumo nėra.
Kaip skiriasi kūrybinis procesas, darant scenografiją komedijai ir tragedijai?
Man atrodo, kad šiuolaikiniame teatre žanro apibrėžimas pasidarė absoliučiai beprasmiškas ir nereikalingas, todėl nėra jokio skirtumo. Tiesiog kuri scenografiją, kaip ją supranti. Galbūt tas skirstymas į žanrus yra aktualesnis žiūrovui, o ne autoriui.
Dirbdamas tikrai negalvoju, kad jei tai yra komedija, galima sukurti lengviau, patraukliau žiūrovui. Ar jei tai yra tragedija, tai gali atsirišti rankas ir daryti košmarą scenoje.
Kaip vertinate Lietuvos scenografijos situaciją, palyginti su užsienio šalimis?
Niekada negalėčiau pasakyti, kad Lietuvos scenografija yra bent kažkokiu požiūriu geresnė arba blogesnė už kurios nors kitos šalies scenografiją. Yra gerų darbų, yra ne tokių gerų darbų, yra blogų darbų. Jų yra Lietuvoje, jų yra kur tik nori kitur. Tos teatro tendencijos yra labai trumpalaikiai, vienadieniai dalykai. Tendencijos atsiranda, laikui bėgant, transformuojasi, kinta, išnyksta, po kiek laiko vėl grįžta.
Kokių tendencijų pastebite šiandieniame teatre?
Kadangi jos trumpalaikės, tai į jas nelabai gilinuosi. Operoje jau daug metų, ypač Vakaruose, yra tokia tendencija „suaktualinti“ viską. Pavyzdžiui, Džiuzepės Verdžio personažai yra šiuolaikiškai apsirengę. Ričardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ pagrindinis veikėjas atplaukia povandeniniu laivu. Arba spektaklio „Borisas Godunovas“ veiksmas vyksta akcijų biržoje. Tokie dalykai man neįdomūs. Iš karto atsiranda atstūmimo reakcija, nes tai yra labai paviršutiniška ir beprasmiška. Man atrodo, teatro aktualumas yra ne laiko ir ne vietos aplinkybės. Esmė ta, kas vyksta, o ne kur ir kada.
Kalbino Austėja Mikuckytė
