Dailininkas Arvydas Šaltenis ir rašytojas Saulius Šaltenis keliaudami po Aukštaitiją su Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokiniais dalinosi savo mintimis apie meną, kūrybą, šiandieną. Jiems abiems svarbiausia, kad menas nemeluotų. Keliant klausimą, kaip to pasiekti, gimė labai įdomi diskusija, kurios fragmentais šiandien ir dalinamės.

Saulius Šaltenis: Teko nemažai bendrauti su Ugne Karvelis. Kartą sėdėjome kavinėje ir prie mūsų priėjo viena dailininkė. Ji pradėjo pasakoti apie kažkokius performansus, kūno kultą, eksponuojamas žmonių genitalijas. Aš išklausiau jos pasakojimą ir pasakiau, kad tai pasenęs reikalas.

Mūsų šalyje susitikti su tokiomis realijomis buvo galima dar prieš penkiasdešimt metų. Aikštėse gulėjo stribų išniekinti lavonai. Tikri kūnai, ne manekenai. Tada buvo tikri ir sukrėtimai, nereikėjo jų simuliuoti. Kai Amerikoje į dangoraižius dvynius trenkėsi lėktuvas, vienas Kosovo menininkas pasakė, kad tai buvo gražus performansas. Pažvelkime į trėmimus, koks tai buvo meninis veiksmas, akcija.

Realių sukrėtimų patyrę žmonės dažniau linksta prie harmonijos. Bet pasaulis yra labai smarkiai pajudėjęs į destruktyviąją pusę. Teatruose daug smurtinių scenų, nebesiekiama katarsio. Anksčiau pažiūrėjus spektaklį ir akys sudrėkdavo, skaitydamas knygą, ją išgyvendavai. Kažkur nepastebimai prapuolė šie dalykai. Skaitydamas kultūrinę spaudą, dažnai nebesuprantu recenzijų, jaučiuosi taip tarsi reiktų vertėjo.  Atrodo, kad rašantieji kalba dėlioja kažkokius negyvus daiktus.

Tačiau pasaulis juda savo vaga. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti. Manau, kad visų sielose yra harmonijos ilgesys. Tik reikia pripažinti, kad laikas yra pasikeitęs.

Arvydas Šaltenis: Mene yra labai svarbu kalbėti tiesą apie daiktus ir apie žmones. Labiausiai veikia tiesa. Kaip tu jauti vieno ar kito žmogaus tiesą ir savo jausena nemeluoji. Mene labai lengva meluoti. Galima labai meniškai parašyti, viską pagražinti. Labai svarbu galėti kito akimis pamatyti kito meninę tiesą, suvokti, kaip jis jaučia pasaulį.

Jeigu tik pradedi meluoti, manyti, kad kuriant galima ką nors daryti apytiksliai, apgraibomis, iš atminties, tada prasideda melas. Yra didelė rizika įsijausti, kad ką nors moki, pradėti sau leisti iki galo neįsižiūrėti, neįsimąstyti į vaizduojamą objektą. Reikia įsižiūrėti netgi į tokius niuansus kaip dviejų skirtingų žmonių ausies raudoniai.

Menininkas turi įdėmiai stebėti aplinką. Kaip japonai, mokydami vaikus, užveda juos ant kalno ir sako jiems valandų valandas žiūrėti į apačioje esantį peizažą. Ta pati praktika pradėta taikyti ir Norvegijoje. Jonas Mekas, kai filmuoja kokią įlanką, pusdienį sėdi ir žiūri. Jam svarbus kiekvieno debesies šešėlis, kiekvienas praplaukiantis laivas. Tik per įsižiūrėjimą mene įmanomas nemelavimas. Net ir paišant tą patį objektą, skirtingomis aplinkybėmis įsižiūrėjus, atsivers vis kitoks charakteris, taip pat visame kame atsispindės ir tai, ką tuo metu jaučiu.

Saulius Šaltenis: Nesumeluotą kūrinį atpažinsi iš jo gyvybės.

Arvydas Šaltenis: Įsižiūrėdamas suvoki, ką sudėti į kūrinį, palikti esminio. Būtent charakteris ir yra gyvybė.  Du veidai savaime bus skirtingi, bet už išorės slypi dar jų vidus, gyvybė. Taip pat charakteris yra tiesa. Aš meluosiu, jei, sėdėdamas prie pat žmogaus, bandysiu nupiešti jį visą. Paveiksle turi atsiskleisti, kaip tas žmogus yra užgriuvęs ant manęs, tiesiog į mane sulindęs. Paveikslo kompoziciją turiu kurti būtent taip, kaip matau objektą, koks su juo santykis.

Dabar visos gyvenimo sritys eina į paviršutiniškumą, stengiamasi viską padaryti kuo greičiau. Tai atsispindi ir mene. Taip pat visur siekiama atkreipti dėmesį, kokį cirką sukurti, nes visi apkurtę, nebegirdi. Tuomet menininkai galvoja, kad reikia dar garsiau rėkti. O iš tiesų reikėtų daryti atvirkščiai – kuo tyliau šnabždėti.

Saulius Šaltenis: Arba galima nustebinti žmogų atodūsiu.

Arvydas Šaltenis: Kai A. Baranausko poemoje naktį dreba, virpa lapeliai, galima suprasti, kiek jis yra įsigyvenęs į mišką. Jo aprašytas jausmas vis dar veikia būtent dėl to, kad jis nemeluoja.

Saulius Šaltenis: Nuo to laiko visi įvaldė rašymo technikas, daug ko išmoko, bet dažniausiai gebama sukurti tik mumiją. Paimamas žmogus, išpreparuojamas ir… nebesurenkamas.

Arvydas Šaltenis: Tas pat galioja ir tapyboje. Galima tapyti vangogiškai, munchiškai, pikasiškai, bet tuomet tu būsi epigonas. Galėsi tapyti, jaustis Munchu, bet visų pirma reikia įsižiūrėti į tai, ką nori daryti. Kartais nemokantiems piešti mokiniams duodame užduoti piešti vienam kitą, nepradedame aiškinti pagrindų.

Svarbu, kad jiems kažkas atsivertų, kad ryžtųsi piešti taip, kaip mato. Žmogui svarbu mokėti išlaisvinti savyje tai, ką jis mato. Taip kaip vaikystėje. Labai lengva įlįsti į vieną ar į kitą stilistiką, bet svarbiausia nemeluoti, kaip jauti savo vaizduojamą objektą. Tiek rašyme, tiek dailėje esminė yra meninė tiesa.

Kuriant charakterį, svarbiausia užčiuopti gyvybę, jo širdyje esantį kontrastą, pajausti, kad tame pačiame žmoguje gyvena ir velnias, ir angelas.

Vienas dailininkas XX a. Pradžioje labai baltai tapė Paryžių. A. Vienožinskis buvo pasakęs, kad šis dailininkas čiulba kaip paukštelis savo balsu, jis negali kranksėti kaip varna. Visas jo grožis, kad jis būtent tik taip moka. O dažnai būna, kad žmogus savo prigimtimi yra paukštelis, bet vieną dieną sumąsto karksėti kaip varna arba sakalas. Galima pabandyti, bet vis tiek prieisi prie suvokimo, kad reikia labai gerai pažinti savo galimybes, koks esi iš prigimties, kaip susiformavai paauglystėje.

Dažnai būna, kad žmogus yra lyrikas, bet ima šlykštėtis savo prigimtimi, sumąsto kam nors priskaldyti malkų. Bet tą akimirką supranti, kad meluoji. Galima praplėsti savo spalvų, judesių, žodžių, gestų skalę, bet vis tiek visada grįši prie savo stuburo. Kiekvienas pasaulį mato pagal tai, kokia yra jo vidinė struktūra.

Saulius Šaltenis: Kiekvienas rašantysis, kuriantysis nori būti kitoks, negu yra. Kiekvienas yra nepakartojamas, kiekvienas savyje turi daug labai gražių dalykų. Tik kiekvienas nori būti arba kietesnis, arba gražesnis, nenori atrodyti silpnas. Tada visi ima giedoti ne savo balsais. Savo tikrąjį sielos balsą galbūt išgirsti tik tada, kai vargai prispaudžia arba, kai esi vienišas.

Vienas žmogus galbūt turi tik dvi natas ir gali nepaprastai gražiai sugroti, o kitas turi visą gamą. Bet labai sunku tai atrasti. Ypač jaunas žmogus, kol savęs nepažįsta, visada bėga nuo savęs.

Parengė Vaiva Lanskoronskytė

Nuotraukos autorius Ignas Stanys

Comments are closed.