Poetas Algimantas Baltakis (g. 1930 m.) yra vienas žinomiausių Lietuvos poetų, išleidęs gausybę poezijos knygų, prisidėjęs prie festivalio „Poezijos pavasaris“ steigimo kartu su bičiuliu poetu Justinu Marcinkevičiumi, pats tapęs šios poezijos šventės laureatu 1966 metais. Taip pat vertėjas, dainų tekstų kūrėjas, redaktorius…
Algimanto Baltakio žvilgsnis aprėpia beveik septyniasdešimt metų mūsų šalies literatūrinio, kultūrinio gyvenimo, kuriame būta visko, kaip ir žmogaus gyvenime visko būna. Tad ir klausimai – asmeniškai, bet ne vien apie literatūrą, o apie viską, po truputį… Kaip gyvenime būna…
Esate apie savo gyvenimą daug kam pasakojęs, ir vis dėlto neapsieitume be pagrindinių Jūsų asmeninės istorijos akcentų. Tad ir noriu klausti nuo pradžių, kad truputį pakeliautume Jūsų gyvenimo keliu. Taip pat įvairiuose pokalbiuose minėjote, jog vaikystėje Jums teko daug kartų kraustytis iš vienos vietos į kitą. Daug dalykų užkodavote eilėraščiuose. Taip pat minite, kad viena svarbiausių Jums knygų yra „Strazdiškio elegijos“. Jei tas eilėraščių rinkinys toks svarbus, tai gal ta vieta ir buvo viena svarbiausių gyvenime? Kokios vietos Jūsų gyvenimo pradžioje buvo svarbios?
Įspūdžiai, kuriuos patiri vaikystėje, giliausiai įsėda. Iki šiol manau, kad lietuviai nėra sėsli tauta. Gyvenau per dvi vietas – Leliūnuose ir Strazdiškyje. Leliūnų miestely mano tėvai priklausė, jei taip galima sakyti, miestelio elitui. Tėvas buvo vargonininkas.
O Strazdiškyje, už trijų kilometrų, turėjome ūkį. Tą žemę mano tėvo brolis, dėdė Rapolas prižiūrėjo. Tėvas dažnai motociklu ten mane nuveždavo. Bet Strazdiškyje mane laikė kitokiu. Atvažiuodavau į tą Strazdiškį kitaip apsirengęs, jau ir miesčioniokas. Tai buvo pirmas to persikėlimo prisiminimas.
Kai 1937 metai persikėlėme į Kauną, man buvo labai gaila palikti senąsias vietas. Kaip man tas miestas nepatiko! Kaip dabar pamenu, tą namą numeris 6 Putvinskio gatvėje… Viršuje gyveno žymūs asmenys, tokie, kaip švietimo ministras Juozas Tonkūnas, keliautojo Mato Šalčiaus šeima.O mano mamos pusseserė su vyru ten sargavo. Jos dėka viename to namo bute ir gyvenome. Tai buvo pirmasis mūsų butas. Pirmoji mano lankyta mokykla buvo J. Jablonskio, į ją keliaujant reikėdavo funikulieriumi pasikelti – jame paskiau visą gyvenimą mano mama dirbo.
Mane tame Kaune atsikėlus pravardžiavo – „kaimo Jurgis“… O dar tarmiškai kalbėjau – „kumela, avela“… Įsivaizduoji, kaip visiems norisi šaipytis! Bet aš turėjau gerą kumštį, vienam užvožiau… Galvoju: „Nėra čia ko… Jeigu taip apsileisiu, tai mane čia greitai suraitys…“ Tai aš nebuvau linkęs taip susitaikyti.
Mano tėvai tuo metu dirbo autobusų stotyje. Paskui jau pripratau prie to Kauno. Pasidariau tikras miestietis, bet iki šiol savęs klausiu: kodėl mano kūryboje Kauno beveik nėra?… Gal todėl, kad mūsų kartai buvo įkaltas Vilniaus mitas.
Vilniaus mitas?
Na taip. Mums mokykloje daug apie Vilnių kalbėjo. Mes netgi turėjome tokias knygeles, į kurias klijuodavome Vilniaus išvadavimui skirtus rinkliavos ženklus.
Kai 1939 metais grąžino Vilnių, autobusu nuvažiavome į jį. Kai atvykome, pamenu, verkėme visi, žvelgdami į Aušros Vartų Dievo Motiną.
Dar iš tų pirmųjų įspūdžių apie Vilnių pamenu, kad tai labai žydiškas miestas. Pilna žydų, vyrai su peisais… Nors ir mažesniuose miesteliuose jų daug mačiau, tai tarsi ir nebuvo naujiena. Bet vis tiek – įspūdinga.
O paskui Vilnių jau studijų metais labiau pažinau.
Jei dar truputį grįžtume prie vaikystės vietų. Kas dar ten svarbaus? Galbūt knygos?… Kaip jos – ar keliaudavo su Jumis?
Kai kalbame apie knygas, privalau paminėti savo senelį iš mamos pusės Antaną Zaranką. Jis buvo Leliūnų zakristijonas. Caro laikais daraktoriavo, o po 1904 metų spaudos grąžinimo įsisteigus lietuviškai mokyklai Leliūnuose jis buvo pirmasis mokytojas. Ir dabar toje mokykloje kabo jo nuotrauka. Ten ir aš pats pradėjau eiti į pirmą skyrių.
Mano senelis turėjo knygrišyklą. Tada buvo mada žurnalų, laikraščių komplektus įrišti. Tas amatas buvo labai gerbiamas. Dar nuo knygnešių laikų.
Panašu, kad knygos ir literatūra Jūsų gyvenimą veikė nuo mažumės. Ir Algimanto vardą Jums davė ne šiaip…
Taip. Mano mama perskaitė Vinco Pietario romaną „Algimantas“. Tad už savo vardą turiu jam pirmiausia dėkoti (juokiasi). O kitas brolis, jau amžiną atilsį, Valdemaras jautėsi kiek raupsuotasis. Mama tą vardą davė, perskaičiusi jai patikusį, gan sentimentalų lenkišką romaną… O jau trečias brolis gavo garsiausio mūsų kunigaikščio vardą, nors būtent aš juk gimęs Vytauto Didžiojo metais… Klausiau mamos, kodėl ne mane Vytautu pavadino. Mama sako: „Tai kad jau visi Vytautai tų metų.“ Mano klasėje gal tik pora kitų vardų buvo, visi kiti – Vytautai.
Jei jau Jūsų vardas toks literatūrinis, tai ir pats nuo mažens skaitėte nemažai knygų?
Augau knygų aplinkoje. Mūsų namuose niekad nestigo knygų. Knyga buvo gerbiama. Ir rašytojai buvo labai vertinami. Kaip dabar galvoju, gal ir be reikalo… (juokiasi)
Skaičiau, žinoma. Turėjau gerą atmintį, eilėraščius labai lengvai išmokdavau. Mūsų kartai buvo labai svarbūs Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Vaikystėje ir Brazdžionį skaičiau. Juokingiausia, kad labai vėlai sužinojau, jog Vytė Nemunėlis ir Brazdžionis yra tas pats asmuo.
Kitas dalykas, mūsų literatūra įdiegė man mintį, kad poetas turi būti kankinys… Na, turi būti nelaimingas… Jau Kauno laikais buvau vienos panelės atstumtas – juk reikia ką nors įsimylėti, kankintis dėl meilės… (šypsosi)
O kaip Jums atrodė tie politinių santvarkų perversmai, sovietų atėjimas valdžion?
Visa praeitis turi savo inerciją. Pavyzdžiui, ateina tarybų valdžia. Lieka mokytojai, lieka mums jų įdiegtas supratimas. Mano aplinkos žmonėms pradžioje nekilo problemų, – kad atėjo okupantai ar panašiai… Tie patys mokytojai liko, kol jau juos išrankiojo, jau paskui tie didieji vežimai, trėmimai prasidėjo. Net iš mūsų klasės išvežė…
O ir dabartiniai įvykiai – atrodo, įvykiai staigūs, o iš tikrųjų ne visai. Keičiasi santvarkos, o žmonės lieka tie patys. Ne taip jau lengva žmogų pakeisti. Jis lieka toks, koks yra. Ir ačiū Dievui.
Viską lemia ne tai, iš kokios aplinkos, profesijos ar luomo esi, – viską lemia labai paprastas dalykas – ar tu padorus žmogus, ar ne. Tai – universalu.
Galbūt padorumo samprata irgi yra sąlygiška. Vienam atrodo, kad tu elgiesi padoriai, kitam – jau ne. Bet vis tiek jauti, kad tame žmoguje yra moralės imperatyvas įsodintas. Juk tai, ko mes mokėmės, tų tikėjimo tiesų, bet mums tas krikščioniškas supratimas, pareigos samprata liko kaip neištrinamas dalykas, tegu jau paskui ir tapome laisvamaniai. Užtat mano dauguma bičiulių visad turėjo draugų ir tarp dvasininkų.
Galima sakyti, kad aplinka nenulemia pagrindinių veiksmų. Vis dėlto, kai kalbame apie pasirinkimus, būna lemtingų žmonių, tarsi gyvenimo palydovų, kurie padeda. Turėjote lituanistę mokytoją…
Taip. Nors pusė mūsų klasės stojo studijuoti chemijos, nes turėjome ir puikią chemijos mokytoją. Buvau baigęs vidurinę aukso medaliu ir galėjau bet kur įstoti… Juk Kaune buvo pilna aukštųjų mokyklų.
Tačiau klasės auklėtoja, lituanistė Jovita Čenienė atėjo pas tėvus, sako: „Tegu Algimantas važiuoja į Vilnių studijuoti literatūros.“ O man jau irgi buvo nusibodęs gyvenimas su labai didele šeima, kaip kad jaunam žmogui būna, norėjosi kažkur bėgti.
Jei grįžtume prie kitų lemtingų žmonių, dar sykį noriu prisiminti savo senelį. Jis mirė, kai man buvo penkeri. Gražiai, oriai. Senelis buvo labai tikintis. Priėmė Ligonio patepimą, paskui visi suklaupėm, ir kiekvienam pasakė po keletą žodžių. Man pasakė: „Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi.“
Visados didžiavausi, kad turiu tokius bičiulius kaip Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, mano bendraklasiai, dar keletas žmonių…
Mūsų kartai universitete pasisekė. Mes buvome paskutinieji, kuriems dėstė Vincas Mykolaitis-Putinas. Gal jis kaip dėstytojas buvo ir nelabai įdomus – skaitydavo nuo popierių nosies nepakeldamas. Per pertraukas irgi taip kažkaip nusisukęs. Jau vėliau, kai jis tapo „Pergalės“ redkolegijos nariu, glaudžiau ėmėme bendrauti.
Logiką dėstė Vosylius Sezemanas. Toks europietiškas buvo. Kalbėjo labai gražia lietuvių kalba, pats išmokęs. Taip pat senosios literatūros kursą dėstė Jurgis Lebedys, paskaitas skaitė Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė. O ir kalbininkai stiprūs… Pradedant Juozu Balčikoniu, kurį aš labai papiktinau. O buvo taip: laikom egzaminą. Prieš mane atsakinėti eina „A“ raidę turintieji: Adomaitytė, Aleksa, Antanavičius, paskui jau aš… Keturi traukiam bilietus. Vis sakydavau pertarą „reiškia“. Ir mes visi taip kalbėjom. Profesorius išbara Adomaitytę, kad negalima sakyti „reiškia“, reikia sakyti „vadinasi“. Ateina mano eilė atsakinėti. Kalbu įsitempęs, bet vis tiek išsprūsta „reiškia, vadinasi“… (juokiasi) Balčikonis supyko: „Su tokia galva tik šoferiauti tinka.“ Tačiau mane išgelbėjo rašinys…
Vien studijų laikai, kiek žinau, labai ilgai nesitęsė… Teko dirbti…
Tik pirmame ir antrame kurse buvau tikras studentas. Kai tėvą pasodino, neliko jokios paramos… Tada pradėjau truputėlį dirbti radijuje. Paskui ten atsirado etatas, užpildau anketą – iš jos aišku, kad tėvas sėdi kalėjime, mamos broliai – Amerikoje… Netinku. Paskiau į „Komjaunimo tiesos“ redakciją nuėjau. Irgi viskas gerai, kol neužpildau tos prakeiktos anketos. Galų gale nuvažiavau į Kauną. Galvoju, pereisiu į neakivaizdinį mokytis, dirbsiu. Padirbėjau leidykloje… Vėl nesklandumai dėl praeities.
Grįžau atgal į Vilnių. Nes vis tiek – bent stipendiją galiu gauti. Katedros vedėja Meilė Lukšienė žinojo mano padėtį. Gaunu jos raštelį: „Įsisteigė žurnalas „Tarybinė moteris“. Užeikite pas Povilavičiūtę.“ Nueinu pas Povilavičiūtę – mano pirmi žodžiai: „Mano tėvas sėdi kalėjime.“ Nes man jau nusibodo tos anketos istorijos… Povilavičiūtė sako: „Tai jūsų tėvas sėdi – ne jūs.“ Ir ji mane priėmė. Paskui sužinojau, kad ji drąsesnė, nes turi „gerą“ biografiją. Buvusi pogrindžio partizanė. Jinai nieko nebijojo. Tie, kurie kažkokią uodegą turi, visados kažko bijo. Visais laikais asmeninė drąsa, padorumas kažką lemia. Aš tai moteriai labai dėkingas.
Žinoma, studijos ir darbas turi minusų – nuolat viską darai bėgte. Per tą bėgimą viską apleidau. O dar ir vedžiau priedo! Kiti tarsi palaukia, kol baigs mokslus, įsikurs… (juokiasi)
Kitąsyk net sunku patikėti, kad tą viską tu nuveikei. Daug išgyventa… Bet vienas dalykas aišku – branginai gyvenimą. Kaip būdavo gera pajusti, kai truputį atleidžia vadžias…
Taip pat asmeninis gyvenimas būdavo visados daug svarbiau nei politika. Rūpi mokslas, profesija, šeima, kaip pasiseka materialiai susitvarkyti… Nebuvau koks liurbis, mėgau pirmauti.
O Jūsų atėjimas dirbti į Rašytojų sąjungos mėnraštį, „Pergalės“ žurnalą, irgi buvo susijęs su lemtingu žmogumi? Turiu omeny poetą Eduardą Mieželaitį…
Eduardas Mieželaitis man buvo labai svarbus – gal ne tiek kaip poetas, bet kaip asmenybė. Jis pats buvo nukentėjęs, dorotas kritikos, ir jisai pasirinko bendrauti su mūsų kartos žmonėmis. Su savo karta nerado bendros kalbos.
Jisai išsirinko Justiną Marcinkevičių Rašytojų sąjungos pavaduotoju, Alfonsą pakvietė į „Vagos“ leidyklą, o mane – į „Pergalę“. Nors buvo mažesnė alga, bet darbas – įdomesnis. Atėjau į kritikos skyrių vedėju. Vėliau per visus postus kilau karjeros laiptais.
Po 1956 metų įvykių Vengrijoje Mieželaitis pasikvietė Justiną, Alfą ir mane. Ant stalo – butelis. Sako: „Žinau, ką jūs galvojate. Laukiate, kad čia ateis jus ir išvaduos, jog sužlugs ta tarybų valdžia. Žiūrėkite, Vengrijoje, pačiame Europos centre, vos vietos valdžia papurkštavo, atėjo sovietų armija, sutriuškino… Ar pokario metais partizanams padėjo kas nors? Supraskite, šita valdžia atėjo jūsų visam gyvenimui. Ir kadangi čia viską jie tvarko, mūsų uždavinys yra lituanizuoti partiją ir tarnauti Lietuvai. Stokite, vyrai, į partiją.“ Tada mes visi trys ir įstojome. Tada jis mums tuos postus ir paskyrė. Kitaip nebūtų galėjęs.
Dirbome, kaip galėjome, kaip mokėjome. Prasidėjus Atgimimui neturėjome jokių abejonių. Kiti klausia, kodėl aš netapau Sąjūdžio aktyvistu, kai Justinas ir Alfa jais tapo… Aš darbavausi Sąjūdžio labui „Pergalėje“. Kažkam reikėjo publikuoti Dalios Grinkevičiūtės prisiminimus „Mes prie Laptevų jūros“, Antano Miškinio „Psalmes“ ir kitus panašius dalykus.
Vėliau Justinas išėjo su pareiškimais, kad traukiasi ir iš Sąjūdžio, ir iš partijos; aš tyliai padėjau partinį bilietą po Sausio 13-osios įvykių… Atsiribojau visiems laikams.
Dienoraščiuose užsimenate apie bohemos periodą. Kiek Jums tie momentai reikšmingi – kiek per juos atrandama ar prarandama?
Kai Vilniuje įsisteigė kavinė „Neringa“, ten rinkdavosi įvairiausi menininkai ir galima tą draugiją vadinti labai gražia bohema. Ten vykdavo tikri knygų aptarimai, diskusijos dėl meno reiškinių su dailininkais. Buvo du tokie bohemos vedliai – Stasys Krasauskas ir Vytautas Kalinauskas. Nepamenu, kad ten nors sykį būtume labai prisigėrę. Po 1965 metų mano gyvenime prasidėjo keliolika metų trukęs nuostabus laikas, ėjo pačios geriausios mano knygos.
Vėliau labai nusivyliau savimi, savo darbu, tarybų valdžia, dar kažkuo – tada ėmiau juodai gerti. Paskui mane pričiupo draugai, dar atsirado įtarimų, kad man gerklės vėžys, reikėjo mesti rūkyti, – ir aštuoniolika metų nė gramo neėmiau. Va, tą laiką nebendravau su tam tikra karta. Tai buvo ir tam tikras minusas.
O bohemiška kompanija ir po karo susidarė. Ir girtuoklystės netrūko – kiek poetų vien… Vladas Grybas, Kostas Kubilinskas, Vladas Mozuriūnas juodai gėrė, Antanas Jonynas, Paulius Širvys… Eduardas Mieželaitis irgi.
Kol sveikas, tai dažniausiai ir geri, o meti tada, kai jau nebelaiko sveikata… Ir nieko čia dėtos nei santvarkos, nei kas kita… Bohemos istorija yra viena, o girtuokliavimo istorija yra kita.
Esate kalbėjęs apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Ar jį irgi galima priskirti prie tų lemtingesnių žmonių?
Monsinjoras dažnai svečiuodavosi mano namuose. Visad liksiu jam dėkingas už tai, kad aukojo Mišias už mano sūnų Saulių po jo išėjimo. Jis mokėjo rasti ryšį su tokiais kiek tolėliau esančiais žmonėmis. Aš, nors ir krikštytas, sutvirtintas, bet neinu išpažinties, veidmainiauti negaliu… Labai gerbiu tikinčiuosius, bet pats esu laisvamanis. Tačiau ne ateistas… (juokiasi) Monsinjoras buvo vienas iš nedaugelio tų aukšto rango kunigų, kurie patys eina į žmones.
Man atrodo, yra toks gerbtinas dalykas kaip tėvų tikėjimas. Tai paveldo dalis. Kaip ir tai, kad esi lietuvis. Tai dar sykį primena tai, ką turėjau omenyje, kalbėdamas apie inerciją. Ačiū Dievui, kad yra ta inercija, kuri nutiesė tiltą tarp vienos kartos ir kitos.
Prieš dešimt metų kaip Jums svarbiausias knygas esate įvardijęs eilėraščių rinkinius „Velnio tiltas“, „Požeminės upės“, „Strazdiškio elegijos“ ir „Vienuolynas“. Kaip suprantu, tas požiūris nepakito. Na, o dainų tekstai, kurie Jums svarbiausi?
Pačios geriausios dainos jau būna parašytos kaip eilėraščiai. Galiu pacituoti atlikėją Robertą Stanionį, kuris taip rašė 2013 metais: „Godžiai skaičiau viską ir atsirinkdavau tai, kas tinka dainoms. Algimanto Baltakio poeziją galima „išdainuoti“ visą, gal todėl šis poetas ir tapo mano auksinių šlagerių bendraautoriumi.“
Jei šiuo metu rašau, tai tik dainų tekstukus. Man vienos gražiausių – „Ugnelė“, kuriai muziką sukūrė Algis Bražinskas, „Laivas“ su Laimiu Vilkončiumi, „Antilopė“ su Robertu Stanioniu, „Argi mes kalti“ su Algimantu Raudonikiu.
Daina, jeigu pasiseka, yra kaip konservantas – ji saugo eilėraštį laike. Ir mano, kaip poeto, gyvybė dabar daugiausia reiškiasi per dainas. Juk ir eilėraščių knygą atsiversti jauną žmogų kartais paskatina būtent dainomis virtę eilėraščiai.
Kalbino Antanas Šimkus
