Pastarosiomis savaitėmis mokyklas ar universitetus baigiančiam jaunimui prieš akis – naujas gyvenimo etapas. Pasirinkimo, ką veikti toliau, galimybės bei laisvė traukia ir baugina. Tačiau šie jauni žmonės savyje turi kažką tokio, dėl ko kone kiekvienas vidutinio amžiaus žmogus uždirbtus turtus iškeistų į tą jaudinamą suaugusiojo gyvenimo pradžios etapą.
Tačiau šios jaunosios kartos laukia kiti iššūkiai – jie įžengia į nedarbo, besaikio ilgamečio skolinimosi iškankintą rinką, paveldi ir milijonines valstybių skolas. Jaunimo taip pat laukia ir nepalyginamai pakitęs socialinis gyvenimas – greičiausiai daugelis jų negreit susituoks, kurs šeimas ar statys namus, kaip kad darė jų tėvai.
Vietoje to jaunuoliai susidurs su neįtikėtinai įvairialype, dinamiška darbo rinka ir gyvenimo būdo pasirinkimo galimybe. Daugelis jų greičiausiai ne vienus metus blaškysis nuo vieno darbo prie kito, ieškodami savo vietos. Šių dienų jaunimo laukiantis pasaulis atviras ir chaotiškas kaip niekad anksčiau.
Mokyklų ir universitetų absolventams keliama užduotis – surasti aistrą ir siekti įgyvendinti savo svajones. Taip tarsi formuojama išankstinė nuostata, kad jauni žmonės pirmiausia turi atrasti save, o tada pulti įgyvendinti savo pašaukimą. Bet realybėje juk vos vienas kitas 22–24 metų jaunuolis po ilgų vidinių apmąstymų prieina prie konkretaus kelio pasirinkimo varianto.
Tiesa ta, kad vis dažniau šiuolaikiniai jaunuoliai pradeda planuoti savo gyvenimą ne nuo savianalizės. Jie dairosi į aplinką, ir, pamatę problemą, susikaupia jos sprendimui. Artimas kenčia nuo Alzhaimerio – jauna giminaitė padeda jam slaugydama. Ką tik į darbą priimtas jaunas specialistas nesusidoroja su užduotimis – kolegė padeda ir galbūt netikėtai atranda save srityje, kurioje niekada nedirbo.
Jaunas žmogus ne susiformuoja savąjį „aš“ ir tada pagal jį konstruoja savo gyvenseną, bet pirmiausia yra pašaukiami konkrečių problemų, kurias vieną po kitos spręsdami ir formuojasi kaip asmenybės.
Iš baigiančiųjų mokyklas ar universitetus tarsi tikimasi, kad jie skleis džiaugsmą ir laimę, dalinsis savo vidumi. Bet, tarkime, skaitydamas žmogaus, kuriuo žaviesi, biografiją, supranti, kad tai, kas jam suteikė laimės, yra visiškai kitkas nei tai, kas kelia tau susižavėjimą. Regis, žavimės herojų gebėjimu būti laimingiems, nors iš tiesų – sunkiais, daug pastangų reikalaujančiais poelgiais, kurie dažnai kaip tik sukelia aplinkos pasipriešinimą ir draugų netekimą.
Iš baigiančiųjų tikimasi ir kuo didesnės saviraiškos, bet kone kiekviename darbe iš tiesų esi priverstas save slopinti. Pavyzdžiui, buvimas geru gydytoju reiškia ne tiek asmenines savybes, kiek gebėjimą dirbti komandoje ar vykdyti institucinius reikalavimus.
Šiandien baigiantieji mokyklas ar universitetus patenka į aplinką, kur aš suvokiamas kaip pasaulio centras. Bėgant metams jaunuoliai suvokia, kad centre vis dėlto yra konkrečios gyvenimo užduotys, o pasitenkinimas gyvenimu atsiranda kaip šalutinis produktas, tas užduotis atliekant.
Daugelis mūsų tam tikra prasme esame egoistai, didžiąją dalį laiko galvojantys apie save, savo gyvenimą, savo poreikius ir norus. Nepaisant to, svarbu suvokti, kad pilnatvė pasiekiama tik tada, kai tikrasis aš susilieja su atliekama veikla. Gyvenimo tikslas nėra atrasti save. Gyvenimo tikslas – pamesti savastį mėgstamoje ir prasmingoje veikloje.
Parengta pagal „The New York Times“.
