Deimantas Rasimavičius pats ilgą laiką buvo įklimpęs į kvaišalus, ir jo pasakojimas apie sveikimą, apie kelią, kurį tenka nueiti, nėra teoriniai samprotavimai, bet savo paties gyvenimu patikrinta tiesa. D. Rasimavičiaus paprašėme plačiau papasakoti, ką reiškia „12 sveikimo žingsnių programa“, padėjusi ir padedanti tūkstančiams priklausomų žmonių.

Priklausomybė yra liga“, – vienu balsu tvirtina specialistai. Visgi daugumos ligų atveju yra aiškiau, kas yra sveikimas ir kaip jis vyksta. O kaip sveikstama nuo priklausomybės?

Labai dažnai žmonės įsivaizduoja, kad priklausomam nuo alkoholio ar narkotikų žmogui pakanka nustoti vartoti kvaišalus, ir jis – jau laisvas, sveikas, gali gyventi visavertį gyvenimą. Tačiau tai pavojinga iliuzija. Žmogus, kol tampa priklausomas, kai galima jau kalbėti apie priklausomybės ligą, nueina dramatišką ir sudėtingą kelią. Galbūt vieni – ilgesnį, kiti – trumpesnį. Tapdamas priklausomas, žmogus radikaliai keičiasi ir degraduoja. Kvaišalai pakenkia ne tik kūnui, bet ir protui – mąstymui, dvasiniam gyvenimui. Galima sakyti, kad priklausomybė performuoja žmogų, įtvirtindama klaidingas mąstymo schemas, stereotipus, baimes, slapstymąsi tiek nuo savęs, tiek nuo kitų, ištobulina manipuliacijos meną. Susiformuoja „priklausomos asmenybės tipas“. Vieną dieną nutraukus kvaišalų vartojimą, stebuklingai žmogus nepasikeičia. Jis tik nevartoja, tačiau visa tai, kas buvo įtvirtinta vartojimo metu, niekur nedingsta.

Todėl turime aiškiai skirti sveikimą ir nevartojimą. Pastarasis yra būtina sveikimo sąlyga, tačiau tik sąlyga, bet ne finišo linija. Turi sveikti kūnas, protas, dvasia. Kelionė iš priklausomybės į laisvę yra sudėtinga ir reikia daug pastangų, ji gali tęstis net ir visą gyvenimą.

Žmogui susiformuoja klaidingos mąstymo schemos, stereotipai, baimės, nuslėpimai, manipuliacijos. Kaip mes sakome, išsivysto „priklausomos asmenybės tipas. Vieną dieną nutraukus kvaišalų vartojimą, taip stebuklingai žmogus nepasikeičia. Jis tik nevartoja, bet visa kita lieka. Sveikimas – tai kūno, proto, dvasios sveikimas. Tada prasideda keliavimas iš priklausomybės – tai ir yra sveikimas, kuris turėtų daugiau ar mažiau visą gyvenimą tęstis.

Pabrėžiate, kad nedera dėti lygybės ženklo tarp nevartojimo ir sveikimo nuo priklausomybės. O ar galima dėti lygybės ženklą tarp sveikimo ir „12 žingsnių programos“?

Tikrai nebūtinai. „12 žingsnių programa“ paprasčiausiai yra viena populiariausių ir visame pasaulyje išplitusių pagalbos sveikstančiam priklausomam žmogui būdų. Tačiau gali būti įvairių vadavimosi iš priklausomybių kelių. Pažįstu keletą žmonių, kurie pradėjo sveikti ir išlieka sveikimo kelyje, padedant religiniam judėjimui. Jiems tikėjimas tapo naujo gyvenimo pamatu, ir to jiems pakanka. Tačiau tiek man, tiek daugumai priklausomų žmonių, su kuriais teko bendrauti, „12 žingsnių“ tapo esmine pagalba.

Kaip atsirado „12 žingsnių programa”? 

Ji prasidėjo Amerikoje 1935 m. nuo dviejų alkoholikų, norinčių išsivaduoti nuo šios bėdos ir niekaip negalinčių. Tai buvo verslininkas Bilas Wilsonas ir gydytojas Bobas Smithas. Jie dviese susitiko pradėjo kalbėti, ką daryti, ko griebtis, pasakojo vienas kitam, ką išbandė, ieškodami sveikimo kelio. Kalbėdamiesi jie abu pajuto, jog toks pokalbis yra geriausia pagalba, kokią tik iki šiol buvo gavę. Galima sakyti, kad įvyko stebuklas, ir jiems tas pokalbis tapo naujo gyvenimo pradžia.

Tada jie pasikvietė dar vieną bičiulį, kuris iki tol nesėkmingai kovojo su savo priklausomybėmis, ir taip gimė anoniminių alkoholikų judėjimas. Iš tų pirmųjų pokalbių patirčių 1939 metais buvo išleista labai svarbi knyga, kurioje buvo perteikti sveikimo principai. Tai ir buvo „12 žingsnių programa”, kurią sudarė originali Karlo Jungo psichologijos, Wiliamo Jameso filosofijos, krikščionybės sintezė.

Kaip pats atradote sau „12 žingsnių programą”?

Aš pradėjau sveikti pagal šią programą 2000-aisiais ir jau 11 metų gyvenu blaiviai. Buvau labai stipriai įklimpęs į priklausomybę nuo narkotikų, nuo alkoholio, buvo labai sudėtingas gyvenimo kelias. Bandžiau įvairiausių gydymo metodų, kurie tik buvo Tarybų Sąjungoje. Tačiau viskas trukdavo mėnesį, kelis mėnesius, ir paskui vėl viskas grįždavo. „12 žingsnių“ man buvo tarsi paskutinis šiaudas skęstančiajam. Sakiau, jei ir čia nieko, – tada viskas baigta. Tačiau man ji tiko.

12 žingsnių programa” prasideda pripažinimu, kad esi bejėgis prieš alkoholį. Tiems, kas menkiau suvokia priklausomybės ligą, toks pripažinimas skamba keistai, nes esą tai ne noras nugalėti ligą, bet kapituliacija prieš ją?

Pats pirmas žodis „12 žingsnių programoje“ yra: „Pripažinome.“ Pripažinome, prisipažinome, kad tapome bejėgiai prieš alkoholį, narkotikus, kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas – tai tarsi diagnozės nusistatymas. Tai tarsi atspara, nuo kurios turėtų prasidėti kelias į sveikimą, į blaivų gyvenimą.

Svarbu pripažinimas, nes jei žmogus nepripažįsta tos problemos, tai tarsi nėra nuo ko gydytis, nėra nuo ko sveikti. Pripažinti – priklausomam žmogui yra vienas sunkiausių dalykų. Pripažinti, kad tu esi priklausomas, pripažinti, kad tu susirgai priklausomybės liga, su tuo susitaikyti, suvokti, jog tavo gyvenimas tapo visiškai nevaldomas.

Aš pats dar gerokai iki šios programos aiškiai suvokiau, kad mano gyvenimas visiškai nevaldomas. Kad ir ką darydavau, kad ir kiek kaupdavau valią, kad ir kiek stengiausi kilti į viršų, bet vis tiek mane priklausomybė nublokšdavo žemyn, ir aš nesuprasdavau, kas vyksta. Didėjo praradimai, gyvenimas griuvo, aš iš paskutiniųjų į tą gyvenimą kabinausi ir iš paskutiniųjų dirbau, stengiausi apsimetinėti, dėdavausi įvairias kaukes prieš visuomenę ir niekaip nesuprasdavau, kodėl viskas griūva, kodėl aš vienas negaliu išspręsti šios problemos. Kol tegalėjau pasakyti, jog vienas tikrai esu bejėgis, gyvenimas tapo tikrai nevaldomas, mane valdo kvaišalai su visomis to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Sutinku, kad pripažinti savo bejėgiškumą, – labai sudėtingas žingsnis. Po jo gali likti tuštuma, nes pripažinome. O kas iš to? Toliau eina antrasis žingsnis, kuris išveda iš tuštumos – „įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius jėga gali mums grąžinti sveiką mąstymą.“

Kas yra ta galingesnė jėga? Kaip minėjau, kadangi priklausomas žmogus jau būna nuėjęs tam tikrą kelią, toks žmogus yra niekuo nepasitikintis, niekuo netikintis. Ir aš toks buvau nihilistas, viską neigiantis ir atmetantis. Man buvo sunku suvokti, kad reikia atrasti kažkokią galingesnę jėgą, nes savo jėgomis besivadovaudamas aš patyriau visišką „krachą“.

Aš į viską pasižiūrėjau paprastai, ir tą galingesnę jėgą sutapatinau su anoniminių alkoholikų (AA), anoniminių narkomanų (AN) draugijomis. Man taip buvo lengviau, aš galėjau ateiti į susirinkimą pamatyti dešimtį blaivių žmonių, paduoti jiems ranką, pakalbėti su jais ir suvokti, kad tai, jog esame kartu, yra tikrai stipri jėga, kuri jiems padeda, todėl gali padėti ir man.

Buvo sunku. Nes reikia susigrąžinti sveiką mąstymą, kuris priklausomybės yra deformuotas. Todėl pradžioje reikėjo eiti, bendrauti su kitais žmonėmis ir pasitikėti, kad ir man ilgainiui mąstymas nuskaidrės, ir aš pradėsiu suprasti, kas vyksta. Ir iš tiesų po kurio laiko sveikas mąstymas pradėjo grįžti. Po kokių metų galėjau sau pasakyti, kad tikrai man ta galingesnė jėga padėjo. Ji grąžino, jei ne sveiką, tai tikrai sveikesnį protą. Jaučiau, jog kuo ilgiau nevartoju ir gyvenu pagal naują ritmą, tuo gyvenime daugiau dalykų keičiasi. Tai buvo visai kita patirtis, nei mano gausūs bandymai gydytis įvairiausiais medikamentais tarybiniais laikais. Nevartojau jokių vaistų, bet jaučiau, jog protas skaidrėja.

Vienas dalykas atrasti, kad tu negali, jog kažkas už tave galingesnis, bet trečias žingsnis reikalauja labai daug – pasitikėti ir suprasti, kad galingesnė jėga ar Dievas nori mums gero. Kaip įmanoma susigrąžinti tą pasitikėjimą?

„12 žingsnių programa“ yra tam tikrų dvasinių principų programa, skatinanti gilintis į dvasinius dalykus. Trečiame žingsnyje iš tiesų atsiranda žodis Dievas. „Mes nusprendėme pavesti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes jį suprantame, globai, valiai.“

Natūraliai pradedi gilintis, kas tas Dievas, ko Jis iš tavęs nori, kaip Jis gali tau padėti ir panašiai. Ateina laikas perkeisti visą savo vertybių sistemą, ateina gyvenimo permąstymo laikotarpis, kodėl tavo gyvenimas taip griuvo, kas įvyko, kas buvo blogai su tavo vertybėmis, kas buvo ne taip. Kuriama tarsi nauja asmenybė, naujos vertybės, susigrąžinamas tikėjimas. Pradžioje žmogus pradeda tikėti, kad galingesnė jėga gali padėti, po to pradeda gilintis ir kaip pastiprinimą trečiam žingsniui pasirenka kokį nors dvasinį kelią, krikštijasi, gilinasi į religiją, lanko pamaldas, atranda dvasinių mokytojų, pradeda kur kas daugiau laiko skirti dvasiniams dalykams.

Kartais priekaištaujama ir „12 žingsnių programai“, ir anonimų judėjimams, kad jie yra per daug sureliginti, keliamas klausimas, ar jie tinka ateistui, ar materialistinių pažiūrų žmogui. 

Iš esmės tai visiškai nereliginis judėjimas, ir trečias žingsnis skamba: „Nusprendėme pavesti valią ir savo gyvenimą Dievo, taip, kaip mes jį suprantame, globai. Bilas su Bobu pasielgė labai išmintingai, įdėdami tą frazę – „kaip mes jį suprantame“. Tai reiškia, kad ši programa tinka kiekvienai pasaulio šaliai, kiekvienos religijos žmogui, kiekvienos konfesijos žmogui arba netgi agnostikui ar ateistui, visiškai nesvarbu, kaip mes jį suprantame. Svarbu, kad žmogus pradėtų tikėti ir pasitikėti, tikėjimo kaip fenomeno susigrąžinimas yra labai svarbu. Svarbu, kad žmogus pasiryžtų žengti dvasinio augimo keliu, kad tai užpildytų tuštumą, kurią seniau užpildydavo priklausomybė.

Anonimų judėjimo atstovai labai skirtingi. Skiriasi ir jų pažiūros, įsitikinimai, tačiau tai netrukdo kartu rinktis, nes vienija pati idėja – padėti vienas kitam sveikti. Nebūna jokių religinių ginčų. Kiekvienas Dievą čia supranta, kaip sugeba.

Viskas prasideda nuo pripažinimo, kad aš vienas nieko negaliu, po to – prie ieškojimo atramos taško gyvenime, po to – 4, 5 žingsniai jau labiau susiję su vertybių pertvarkymu, atsisveikinimu su tuo gyvenimu, kuris buvo… Žmogus raginamas atlikti sąžinės ataskaitą, pripažinti savo kaltes ir atsiriboti nuo „senojo žmogaus“, kuriuo buvo.

Taip, ketvirtas ir penktas žingsniai yra susitvarkyti su savo praeitimi: „Stropiai ir be baimės ištyrėme save. Dievui, sau ir kitiems pripažinome tikrąją mūsų blogo elgesio priežastį.“

Žmonės turi įvairių patirčių: vieni kalėjime pasėdėję, labai skaudžiai kažką išgyvenę, kiti turi kitokių praradimų ir sveikti iš priklausomybės žmogus ateina per skausmą, per neigiamus potyrius. Pradedant blaivėti, pradeda iš žmogaus lįsti įvairios kaltės, gėdos, praeities baimės. Atsiveria dangčiai į tuos vidinius pragarus, į buvusius potyrius ir užtemdo žmogui saulę.

Čia labai svarbu sąžiningai įvertinti savo patirtį, atlikti viso gyvenimo sąžinės ataskaitą. Reikia nugalėti baimę, atkelti dangčius ir galų gale išleisti tą praeities džiną, surinkti viso gyvenimo šiukšles. Yra tam tikri klausimynai, kurie padeda tai padaryti. Pvz., anoniminiai alkoholikai turi klausimyną vyrams ir moterims atskirai po 150 klausimų. Nuodugniai ir be baimės, sąžiningai atsakydamas, tiesiog esi visas perkratomas, nuo vaikystės iki dabar. Įvairiai žmonės tai daro, dauguma važiuoja į kokias nors dvasinio gyvenimo vietas, pavyzdžiui, kelioms dienoms užsidaro vienuolyne ir ten rašo, rašo, rašo.

Tada kitas žingsnis – teisybę apie save pasakyti garsiai, taip pat ir kitiems žmonėms bei Dievui. Atrodo, nueitum į laukus ir viską išrėktum, kad niekas nematytų, tiktai aš ir Dievas, tai ir būtų gera patirtis, tam tikras jausmas, tam tikras palengvėjimas, bet visai kitas jausmas ir palengvėjimas, kada tu tai dar ir žmogui viską išsakai – tai labai svarbi patirtis ir žingsnis pirmyn..

Tai po fizinės detoksikacijos sveikimo kelyje būtina ir dvasinė detoksikacija? 

Taip. Tarsi žmogus sveiksta, kūnas jo sveiksta, protas po truputį – irgi, mąstymas keičiasi, požiūris keičiasi, žmogus rimsta. Bet ta dvasinė gyvenimo pusė gyja sunkiausiai – ten yra tiek skaudžių patirčių, kurios, jei nėra apvalomos, trukdo blaivėti ir stumia atgal. Be tos, kaip pavadinote, dvasinės detoksikacijos žmogus jaučiasi nevertas, kaltas, jį kamuoja nevisavertiškumo kompleksas. Žmogui labai svarbu suprasti ir gilumines priežastis, kodėl jis pateko į liūną. Vis geriau pažindamas ligą, kuria serga, geriau pradeda suprasti, ką reiškia sveikimas, kas su juo darosi čia ir dabar. Labai sunkus, bet svarbus žingsnis – susitvarkyti su praeitimi.

Regis, labai svarbus yra ir 6 žingsnis, kuriame sakoma, jog turime prašyti, kad Dievas pašalintų mano būdo trūkumus. Nes po 5 žingsnio yra pagunda sakyti: dvasiškai išsivaliau, fiziškai išsivaliau, ir dabar jau esu sveikas. Vėl nesunku pamiršti pirmą žingsnį ir susigalvoti, kad viską pats vėl galiu. 6 žingsnis vėl bloškia žemės link ir primena, kad mums reikalinga pagalba iš šalies? 

„12 žingsnių programa“ yra idealiai sudėliota, jeigu į ją įsigilinsime ir giliau apmąstysime. Kiekvienas žingsnis yra svarbus, reikalingas, ir todėl būtent 12, o ne, pavyzdžiui, 5. Iš tiesų po penkto žingsnio gali atrodyti, kad jau kelionė baigta, tačiau vėl primenama, jog reikia ir toliau dvasiškai augti bei bręsti. Vis turime prisiminti, ką pasakėme pirmame žingsnyje, turime prisiminti, kad, kai bandėme tvarkyti patys, bankrutavome, todėl neturime kartoti tos pačios klaidos, bet prašyti Dievo pagalbos. Pavojus, jog tu, bandydamas tvarkytis vienas, be tos aukštesnės jėgos, kad ir kaip tu ją suprastum, pagalbos, gali nesunkiai atkristi.

7 žingsnio formuluotė pradeda žodžiais: „Nuolankiai prašėme aukštesnės jėgos.“ Tas nuolankiai, kiek suprantu, tai puikybės tirpdymas. Kiek teko bendrauti su sveikstančiais priklausomais žmonėmis, praktiškai visi minėjo, kad didžiausia kliūtis sveikti – puikybė. 

Šeštas ir septintas žingsniai labai susiję tarpusavyje. Pasirengiame, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus, tai reiškia totalus atsisukimas į save ir suvokimas, kad gyvenimo džiaugsmą aš galiu patirti tik tada, jeigu pradėsiu keisti pasaulį nuo savęs. Priklausomas žmogus labai egocentriškas, jaučiasi esąs pasaulio centras ir vis kaltina kitus, aplinkybes, bet ne save už tai, kur atsidūrė. Kai pradedi sveikti, turi pripažinti savo būdo trūkumus, ydas ir klausti, kas trukdo augti, pajusti gyvenimo džiaugsmą. Svarbu tas „nuolankiai“, nes čia negali būti jokių derybų, reikalavimų nei Dievui, nei kitiems. Nuolankumas suprantamas kaip dvasinė ilgalaikė žmogaus būsena, kurios tikslas – susitaikyti su tuo, ko pakeisti negali, padėti kitam, ugdyti kantrybę, ugdyti žmoniškumą, kuklumą ir t. t., kad vėl nesikeltum į puikybę. Nes šeštajame žingsnyje pamatoma, kas labiausiai trukdo gyventi, jau vyksta savianalizė, atsisukimas į save, ir dažniausiai, žinoma, puikybė trukdo. Trukdo jaustis laisvai, ramiai… O nuolankumas, tarsi saugantis tą būseną – vidinę ramybę, kuri jau atėjo.

Norint nuolankiai priimti reiškinius, pasaulį, žmones ir pan., reikia išsaugoti vidinę ramybę. Pamenu, mano močiutė buvo labai religinga, katalikė, visą laiką kalbėdavo rožančių, o aš, jau paauglys būdamas, su tėvu susikibdavau, šokdavau jam į akis, ginčydavausi. Močiutė sakydavo: „Sūneli, nusileisk tu jam“. Aš sakydavau: „Kodėl aš turiu? Tegul jis nusileidžia.“ Ji man sakydavo: „Dėl šventos ramybės, vaikeli. Dėl šventos ramybės.“ Kokie auksiniai buvo tie žodžiai, kuriuos aš tik dabar suprantu, kad ta ramybė, kuri ateina po tos žiauriai sunkios, priklausomo žmogaus, praeities. Ją reikia išmokti saugoti, ji yra šventa. Septintas žingsnis ir yra vidinės ramybės saugojimas, nes jeigu tu ją prarandi, vėl pradedi kariauti su aplinka, su pasauliu ir t. t., vėl atkrinti, vėl keliesi į puikybę, egoizmą, pavydą, savigailą, savigraužą, tas nesveikas mąstymas, arba tos „priklausomos asmenybės tipas“ – pilnas savigailos, neigimo, vėl pradeda imti viršų.

Girdėjau iš kitų priklausomų asmenų, kad sveikstant yra toks etapas, kurį pereina beveik kiekvienas: aš pradedu sveikti ir pradedu sakyti, kad kiti man būtų dėkingi už tai, kad aš sveikstu. Svarstymas, derybos: „Na gerai, aš dabar sveikstu, ką man duos Dievas, ką man duos Dievas, ką man duos kiti?“ 

Būna toks dalykas. Aš manau, kad čia vis dar egocentrinė asmenybė dominuoja. Jei metus aš jau pabuvau blaivas, tai dėkokite man, man statykite paminklus, apdovanokite mane. Septintasis žingsnis turėtų pastatyti žmogų į vietą, turėtų padėti suvokti, kad normalūs žmonės tegu gyvena, kaip nori, jie gali turėti savo taisykles, o aš turiu gyventi kitaip.

Dar provokuojantis klausimas apie tai, ką jūs sakote, kad „normalūs žmonės taip ir gyvena.“ Bet tai ir yra problema, žmogus, kuris eina sveikimo programą, jis mato, kad aplinkui žmones, kurie gyvena visai kitaip. Jie gali nevartoti, bet puikybė, egocentriškumas – tai tarsi nuolatinė visuomenės būsena. Ir tada kyla elementarus klausimas: aš jau nebevartoju, tai kodėl turiu būti šventesnis už popiežių ar dar kažką, juk kiti aplinkui ir meluoja, ir manipuliuoja?

Vadinamieji „normalūs žmonės“ turi pasirinkimą. Jie gali gyventi ir vienaip, ir kitaip. Sveikstantis priklausomas žmogus to vidurinio kelio su išlygomis neturi. Jis turi tik arba kilimą į kalną per dvasinį tobulėjimą, arba grįžimą atgal. Jis negali saikingai pavartoti, saikingai meluoti, saikingai būti nesąžiningas ir t. t., nes jis atkris ir mirs. Tai gyvybės ir mirties klausimas. Ir šitą, nagrinėdami žingsnius, lankydami susirinkimus, tarp savęs bendraudami, žmonės puikiai suvokia ir supranta, kad jie kito kelio neturi. Dauguma iš jų ir tampa tie šviesuliai, kurie šviečia ir „normaliems žmonėms“. Kurie bando sau kažkokių išlygų taikyti, nuslysta nuo dvasinės pusės, įsivelia į finansinius, pasaulio reikalus ir t. t., paprastai dauguma jų atkrenta.

Jau pripažinau, aš priklausomas, atradau atramos taškus gyvenime, atradau santykį su praeitimi, išgydžiau praeitį, atradau pagalbą ir t. t. Septintajame žingsnyje norisi sustoti, tačiau vėl raginimas grįžti į praeitį, vėl pradėti sudaryti sąrašus žmonių, kuriems reikia atlyginti. Koks čia gali būti atlyginimas, jei tas žmogus, kuris buvau, ir kuris esu dabar, – tai du skirtingi žmonės…

Iš tiesų aštuntas ir devintas žingsniai vėl ragina tvarkyti savo praeitį. Nuo savęs nepabėgsi, net jei atgailausi ir pradėsi gražiai gyventi. Yra žmonių iš praeities, ir reikia su tais, kuriems esi prikiaulinęs, išsiaiškinti. Tau pačiam tai būtina, kad nereikėtų akių nusukti, susitikus gatvėje, kad galėtum gyventi išsitiesęs, o ne susigūžęs.

Aštuntas žingsnis formuluojamas taip: „Sudarėme sąrašą žmonių, kuriuos skriaudėme ir pasiryžome tas skriaudas atitaisyti.“ Svarbus žodis „pasiryžome“, vadinasi, nepuolėme iš karto kaip troleibuse užmynus ant kojos „atsiprašau“ pasakyti. Tai yra brandinome, pasiryžome, pagalvojome, kam man to reikia ir t. t. Nieko nereikia skubiai daryti, bet tai yra pasiryžimas, sąrašas (vieni raštu, kiti mintyse jį sudaro). Vienų žmonių sąrašas būna ilgas, kitų – trumpas. Ir tada devintas žingsnis ragina atlyginti skriaudas, jei tai nepadaro daugiau žalos nei naudos. Tai svarbu, nes kartais galima net pakenkti, o ne padėti. Čia reikia išminties ir blaivaus proto. Nes kai žmogus keičiasi, jis turi daug entuziazmo, todėl gali pridaryti nesąmonių. Visuomet reikia pagalvoti, ar aš, atlygindamas skriaudas, nepakenksiu kitam žmogui, ir ar tai turės prasmę.

Pavyzdžiui, žinomas toks atvejis: žmogus, būdamas 5 metus blaivus, susirado vyrą ir sako: „Žinai, aš čia tokį devintą žingsnį darau ir noriu prisipažinti, kad prieš trejus metus permiegojau su tavo žmona.“ Nežinau tiksliai, kuo tai baigėsi, tačiau nemanau, jog toks prisipažinimas buvo kam nors reikalingas.

Arba ateiti į policiją ir sakyti, žinote darau 9 žingsnį, noriu būti labai sąžiningas, aš pasikeičiau ir noriu prisipažinti: prieš kažkiek metų iš ten ir ten pavogiau dviratį ar mopedą, noriu jums prisipažinti. Tai uždarys į kalėjimą, ir džiaukis ten savo blaivybe.

Reikia viską apgalvoti, yra masė tokių skriaudų, padarytų dalykų tarp priklausomų žmonių, kai skriaudų neįmanoma atlyginti. Tai tada yra kitas būdas – daryti tam tikrus gerus darbus, daugiau 12 žingsnį praktikuoti, padėti kitiems, nešti žinią, tarnauti ir taip jaustis atlyginant tas skriaudas. Todėl reikia elgtis atsargiai ir nepridaryti bėdos kitiems.

Man asmeniškai buvo kokie 2–3 žmonės, dėl kurių lindo ir lindo ta kaltė, ir aš turėjau su šituo susitvarkyti, visa kita iš tiesų pamiršau, aš jau ne tas Deimantas, kuris buvau.

Dešimtas žingsnis vėl suka link savęs: „Toliau tyrėme save ir, radę kažką blogo, tuoj pat pripažindavome tai.“

Visi devyni žingsniai lietė praeitį, o dešimtas žingsnis jau yra susijęs su savęs stebėjimu čia ir dabar. Žodžiai „atsiprašau“, „suklydau“, „buvau neteisus“ sveikstančio žmogaus žodyne labai svarbūs, ir juos turime kasdien prisiminti. Labai svarbu stebėti save, analizuoti – tai turi tapti nuolatiniu įpročiu. Nėra paprasta išmokti atpažinti savo nusižengimus, nes mes labiau mėgstame stebėti ir kritikuoti kitus.

Mes kalbame apie savianalizę, o 11 žingsnis vėl mus bloškia į maldą. Struktūra tokia, kad grįžtame prie savęs, o kitas žingsnis vėl primena mums aukštesnę jėgą, kad ne mes esame centras. 

Dešimtas žingsnis yra brandaus žmogaus savianalizė, tai brandaus, išmintingo žmogaus savianalizė, kai jis analizuoja save, o ne kitus. Vienuoliktas žingsnis labai dvasingas: „Malda ir meditacija stiprinome sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes jį suprantame, melsdami mums pažinti jo valią ir stiprybės ją vykdyti.“ Savianalizė turi būti duona kasdienė, ir vienuoliktas žingsnis sako, kad sąmoningas ryšys turi būti žmogaus duona kasdienė. Pabrėžiu, sąmoningas ryšys. Labai nuostabu su Dievu bendrauti, Jo ieškoti ir kada tau gera, ne tik, kai bloga. Kada bloga, tai savaime užprogramuota žmogui kreiptis į Dievą. Tačiau svarbu palaikyti tą sąmoningą kasdienį ryšį.

Dvyliktas žingsnis vėl veda prie kitų žmonių, prie pagalbos kitiems: „Atsibudę dvasiškai, žengdami šiuos žingsnius, mes stengiamės perduoti jų esmę kitiems alkoholikams ir taikyti šias nuostatas visame savo gyvenime.”

Nesvarbu, kiek dvasiškai esi prabudęs, vienas – daugiau, kitas – mažiau, bet tu visada gali gali padėti kitiems. Turi savo sritį, kur esi patyręs, kur esi išgyvenęs tam tikrų dalykų, todėl privalai padėti tiems žmonėms, kurie ateina naujai, eina tuo pačiu keliu, kurį tu kažkada perėjai, kad ir prieš 10 sveikimo metų, nes jiems esi geriausias pavyzdys. Tai labai svarbus žingsnis. Visas AA, AN judėjimas po pasaulį išplitęs, tuo ir gyvas – pagalba kitam kenčiančiam, pagalba vienas kitam ir gyventi visada pagal šias nuostatas, t. y. visą laiką taikyti sau 12 žingsnių programą, nes jeigu pradėsi visai viena kalbėti žmogui, o jis matys, kad tu elgiesi, gyveni visai kitaip, jis tavimi tikrai nepatikės ir manys, kad čia eilinė sekta, ir kažko iš jo nori. Pagalba be pinigų, be jokio atlygio. Tik padėdamas kitam, padedi sau, tai ir yra dvylikos žingsnių pagrindas.

12 žingsnių programa”, viena vertus, labai nuosekli ir yra kelio gairės, tačiau yra pagunda galvoti: žengiau 1, 2, 3 žingsnius, jau šie man nebeaktualūs, įžengiu į ketvirtą, jau dar toliau esu pažengęs… Klausimas, ar tai tikrai yra toks kopimas į kalną, 12 žingsnis – jau užkopei, kalnas įveiktas, kryžiuką pasidėjai, ir jau viskas. Ar kelionę reikia kas kartą kartoti? Ar yra kokios chronologinės ribos, per kiek žmogus turėtų pereiti 12 žingsnių?

Reikėtų kartoti nuolatos, kas kartą lipti į kalną. Nėra jokių laiko ribų. Žingsniai yra rekomendacinio pobūdžio, jie tik kaip rekomendacijos, gali šiomis rekomendacijomis griežtai vadovautis, gali daugiau ar mažiau, tai priklauso nuo asmenybės. Nėra taip, kad tu privalai, tau būtinai reikia, bet tai tik rekomendacinio pobūdžio, bet jie ypač svarbūs blaivėjimo pradžioje.

Kai tik pradedi eiti sveikimo keliu, ypač reikalingos gairės, paskui jau gali pradėti atpažinti, kas tau svarbiau, kas mažiau svarbu. Jei nuosekliai gyveni pagal 12 žingsnių programą, tai tampa tau kasdiene duona, savastimi, ir tikrai nereikia galvoti, kokį dabar žingsnį žengiu, ką toliau turiu daryti. Pavyzdžiui, jei jau sveikimo kelyje būdamas pridarau kiaulysčių kitiems, tai svarbu permąstyti tai, ką padariau, ir pastangų atlyginti skriaudą. Nesvarbu, kad jau atrodė visus žingsnius buvau nuėjęs.

Jūs 11 metų sveikstate, esate blaivėjimo kelyje, o vis dar lankote savipagalbos grupes? Kai kurie anonimų judėjimo kritikai perspėja, kad savipagalbos grupės – tai vienos priklausomybės perkeitimas nauja – ką į tai galėtumėte atsakyti?

Dabar mažiau lankau. Nuo grupių aš tikrai netapau visam gyvenimui priklausomas, bet pirmais metais lankiau kiekvieną dieną, galima sakyti, dėl to aš dabar 11 metų gyvenu blaivybėje, tokį tvirtą stuburą, viliuosi, užsiauginau, nes aš pirmus metus kiekvieną dieną ėjau besąlygiškai. Man sakė: „Tu nešk subinę, protas ateis vėliau“, – tai amerikonų anonimų pasakymas. O kodėl, kas čia vyksta, tai tu dabar dar ir negali suprasti, dar pridegęs tavo „kompiuteriukas” labai stipriai, tu tik eik, eik, ir tau pradės viskas aiškėti. Duok nors kartą galimybę sau gyvenime ir lankyk 100 kartų, ir tada spęsk, tinka ar netinka.

Ir aš ėjau kiekvieną vakarą, ėjau, ėjau į tuos susirinkimus. Antrais metais jau man nereikėjo kiekvieną dieną eiti, jau eidavau pasirinktinai kokius tris kartus per savaitę. Trečiais metais vėl pasirinktinai, savotiškai daugiau, mažiau, bet jau pasirinktinai, jau jauti, kada tau reikia nueiti, pajauti, kada pasiilgsti tų žmonių, vis tiek su jais ryšį palaikai. Jie, blaivūs žmonės, tampa naujais draugais, iš praeities buvusiųjų nelieka visiškai. Nauji draugai, nauji bendravimo būdai, nauji ryšiai…

Dėl tariamos AA, AN priklausomybės, tai jei buvęs Lietuvos prezidentas V. Adamkus kiekvieną rytą daug metų plaukiodavo baseine, kad gerai jaustųsi, kad jis, būdamas daugiau kaip 80-ties metų, vis dar galėtų šalį valdyti, prezidentu būti, tai aš nelaikau to priklausomybe. Mano svainis lanko chorą tris kartus per savaitę jau apie 20 metų, trys kartai ir ne mažiau – jam tai šventa, jam tai didžiulis dvasinis pasitenkinimas. Aš čia nematau priklausomybės, tai gyvenimo būdas, tam žmogui tai padeda gyventi, praleisti tą dieną. Lygiai taip pat AA yra būtent tam sugalvoti tiems žmonėms, jeigu labai stipriai įklimpai ir jeigu atradai kelią išlipti būtent per tuos AA, tai tam ir yra tie susirinkimai, bendravimas ir toliau lipimas į kalną. Sveikti grupėje yra daug lengviau, negu likti vienam. Tai tampa gyvenimo būdu, bet ne priklausomybe. Priklausomybė – tai žalingą pobūdį turintis dalykas, kad aš darau žalą sau ir kitiems, tai jau aš įklimpstu į priklausomybę. Bet kokią žalą darau, jeigu 2 valandas kiekvieną dieną sugaištu ir grįžtu tik šviesesnis, tik geresnis, grįžęs apkabinu žmoną, pabučiuoju, ten pajuntu prablaivėjimo momentą, „bangą ar piliulę“, blaivybės dozę, tai padeda, ir nepamirštu, kas esu, visa tai aš tikrai nebelaikau priklausomybe ir nematau čia jokio žalingo pobūdžio.

Ar galėtumėte po 11 metų sveikimo pasakyti, kad nebebūna atkryčio dalykų, kad iš tiesų jau atsirado naujoji savastis. 

Kadangi aš vartojau ir narkotikus, ir alkoholį, tai man tie simptomai ilgokai išlįsdavo. Jausdavau, kad tai vis dar yra priklausomybės simptomai, tos ligos tokios giliai įsisėdusios. Bet aš juos nustojau jausti maždaug po 8 blaivybės metų, dabar aš jų nejaučiu, viskas.

Aštuonerius metus kartkartėmis dar vis pajausdavau sąnarių skausmus naktimis, pilnatis veikdavo panašiai kaip kažkada abstinenciniais momentais.

Dėl priklausomybės simptomų – seniai jų nejaučiu, bet žinau, kad tai man davė „12 žingsnių programa“, ir nepamirštu nė vieną sekundę, jog esu priklausomas, kad mano esybėje yra tas diskelis įdėtas. Dar suvokiu, kad aš visiškai dėl to nekaltas, jog tapau priklausomas, kad aš taip nugyvenau. Klausiu kitų priklausomų žmonių: ar norėjote tokie tapti? Visi atsako, kad ne. Tik beprotis galėtų sakyti: „Taip. Norėjau.“ Kažkas iš nežinojimo, kažkas iš kvailumo, kažkas dėl draugų, dėl kažkokių priežasčių paragavo, ir viskas. Aš paragavau pirmą kartą 14 metų vyno ir atsimenu kaip vakar tuos savo išgyvenimus, kokį malonumą jaučiau, kaip mane išlaisvino, visus kompleksus „nuėmė“, ir aš pagalvojau: „Čia tai medžiaga, tai man sukurta medžiaga.“ Aš tikrai negalvojau, kad ji man atneš žalą. Mane išlaisvino, nes buvau paaugliškų kompleksų kamuolys. Alkoholis man prilipo iš karto. Kiek aš dėl to kaltas? O aš save visada dėl to kaltinau, kodėl niekaip neįveikiu tos priklausomybės. Ko tik nedariau, važiuodavau į psichiatrines ligonines, nebuvo kur tarybiniais laikais daugiau važiuoti. Sakydavau: „Padėkite, gelbėkite, aš nenoriu daugiau taip gyventi, aš ne toks esu, koks gyvenu, nenoriu vartoti narkotikų.“

O kada supratote, kad nenorite? Nes, kaip suprantu, kaip pats sakote, kad pradžioje buvo kaifas, atsipalaidavimas. 

26 metų, po 7 metų, kai dieną naktį vartojau narkotikus. Kaifo aš jau gal po 2 metų nejaučiau, jokio kaifo. Tiesiog tada jau vartoji, kad galėtum egzistuoti, ir viskas, ta dozė reikalinga tavo egzistencijai kaip diabetikui insulinas.

O po to 13 metų ieškojote išsigelbėjimo?

Taip. Aš daugiau laiko ieškojau. Nuo narkomanijos tiesiog beviltiškai ieškojau, kol supratau, kad man viskas, aš ir nerasiu, ir gal man reikia pereiti prie kažkokio kitokio kvaišalo. Tada titaniškomis valios pastangomis aš 5 metus nevartojau narkotikų, persimečiau prie alkoholio, aplinkiniai, beje, labai džiaugėsi, sakė: „Tu geriau gerk, bet to nevartok niekada.“ Tada aš per 5 metus tapau tikru alkoholiku. Tada vėl grįžau prie narkotikų, kad nuo alkoholizmo pabėgčiau, nes gydžiausi vienur, kitur, labai sunku buvo, o gyvenime – vien praradimai. Man „12 žingsnių programa” buvo kaip išsigelbėjimas, kaip paskutinis šansas, nes visi kiti būdai, kiek jų esu išbandęs: ir kodus, ir „torpedas“, ir ko aš tik nedaręs, bet tai būdavo tik trumpam laikui.

Kalbino Andrius Navickas 

Comments are closed.