Laivo pavadinimas: Titanikas
– Keleiviai ir įgula: 2207
– Nuskendo: 1912 m. balandžio 14 d. Susidūrė su ledkalniu
– Skendimo laikas: 2 valandos 40 minučių
– Mirčių: 1517
– Išlikę gyvi: 31,3 %
Laivo pavadinimas: Luizitanija
– Keleiviai ir įgula: 1949
– Nuskendo: 1915 m. gegužės 7 d. Torpedavo vokiečių povandeninis laivas
– Skendimo laikas: 18 minučių
– Mirčių: 1198
– Išlikę gyvi: 38.5%
Tragiškos Titaniko ir Luizitanijos kelionės suteikė grupei ekonomistų galimybę palyginti, kaip žmonės elgėsi tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. (Straipsnį apie tai galima rasti PNAS.) Nepaisant skirtingų nuskendimo priežasčių, šiose istorijose yra ir nepaprastų sutapimų: abiem laivais plaukė maždaug tiek pat žmonių, panaši buvo ir jų socialinė sudėtis. Abiejuose laivuose trūko gelbėjimosi valčių (Titaniko atveju jų buvo per mažai, o Luizitanijos atveju, torpedai kliudžius dešinįjį laivo bortą, įgula negalėjo nuleisti visų valčių). Abiejų laivų kapitonai įsakė visų pirma sodinti moteris ir vaikus. Abiejuose laivuose išlikusių gyvųjų procentas taipogi buvo panašus.
Nepaisant to, išsigelbėjusiųjų sudėtis labai skyrėsi. Titanike daugiau galimybių išlikti turėjo 16–35 metų vaisingo amžiaus moterys ir žmonės su vaikais. Luizitanijoje daugiau šansų turėjo tie, kurių amžius buvo 16–35 metai, nesvarbu vyrai ar moterys. Būta ir klasinių skirtumų. Pirmosios klasės keleiviams Titanike sekėsi labiau, tuo metu Luizitanijoje kur kas prasčiau, – prasčiau nei trečiosios klasės keleiviams.
Kas atsitiko? Tyrėjų teigimu, tai lėmė skendimo trukmė.
Luizitanijos keleiviai turėjo mažiau nei 20 minučių iki laivui paskęstant, ir tokioje mirties akivaizdoje, mokslininkų nuomone, „įsivyravo savanaudiškos reakcijos“. Niekam nerūpėjo, ką buo įsakęs kapitonas. Laivas skendo, ir žmonės elgėsi egoistiškai. Akivaizdu, tokioje situacijoje daugiausia šansų išlikti gyvi turėjo 16–35 metų žmonės, kurie buvo stipriausi ir galėjo laimėti grumtynes dėl vietų gelbėjimosi valtyse. Maža to, jų galimybės padidėjo dėl to, jog kilo nesklandumų nuleidžiant valtis. Reikėjo jėgų į jas patekti, o iškritus už borto, vėl į jas įlipti. Laivui svyrant ant dešiniojo šono, valtys siūbavo.
Tuo metu Titanikas skendo lėtai, – taip lėtai, kad kritinėje situacijoje galėtų nusverti socialinės normos. Dauguma Titaniko keleivių laikėsi taisyklės: „Vaikai ir moterys – pirmiausia“, nepaisydami to, kad būtų galėję lengvai įveikti įgulą. Pirmosios ir antrosios klasės keleiviams taip pat užteko laiko pasinaudoti papildomomis minutėmis, per kurias iš įgulos galėjo įgyti tikslesnės ar naujesnės informacijos apie situaciją bei įgyti kitų reliatyvių pranašumų.
Nedarydami itin griežtų išvadų, tyrėjai vis dėlto linkę manyti, jog laivo skendimo laikas turėjo lemiamą įtaką keleivių elgsenai. Kai laiko mažai ir gresia mirtis, tikėtina, jog socialinės normos ims nebeveikti ir prasidės kova už būvį, kurioje išliks stipriausieji.
Parengta pagal Sarah Zielinski tekstą „Smithsonian magazine“
