Beveik visą gyvenimą girdėjau, kad pagrindinis mano tikslas turėtų būti „rasti“ save ar būti sau „ištikimas“. Maniau, šie nurodymai reiškia, kad kažkur giliai viduje slepiasi mįslingasis manasis „aš“, ir jei tik jį surasiu, būsiu laimingas. Deja, niekaip negalėjau nustatyti, kur yra tas nesikeičiantis „aš“. Tiesą sakant, mano patirtis rodė, kad jis neegzistuoja. Dažnai būdavau sutrikęs, prieštaringas. Jaučiausi abejojantis, nepastovus kaip orai.
Aš – aštuntoje klasėje. Ką tik sekmadieninėje mokykloje laimėjau apdovanojimą už tai, kad įsiminiau daugiausia Biblijos eilučių. Esu atsidavęs krikščionis. Kitą savaitę perskaičiau Albert‘o Camus „Svetimą“. Viskas pasikeitė – Dievo nėra. Vėliau svarbiose regbio rungtynėse įmušiau porą įvarčių. Esu rimtas sportininkas, ir man nereikia švaistyti laiko galvojant apie metafiziką.
Žinoma, toks nepastovumas yra augimo dalis – mes nuolat save bandome. Viltis ta, kad galiausiai atrasime tikrą save, ir tuomet patirsime savęs pažinimo laimę bei jaudinamą kovą už autentiškumo išlaikymą pasaulyje, nuolat viliojančiame atsisakyti vientisumo dėl trumpalaikių malonumų.
Tačiau pasiekęs vidurinį amžių dar nebuvau atradęs tvirtojo „aš“. Gal buvau apsimetėlis? Silpnabūdis? Neurasteniškas?
Neurasteniškas – taip, ir dar daugiau. Netrukus po dukters gimimo, 2002-aisiais, buvau trisdešimt penkerių – įklimpau į depresiją, lydimą minčių apie savižudybę. Man diagnozavo bipolinį sutrikimą.
Ši diagnozė iš dalies ramino, nes paaiškino mano chronišką sutrikimą bandant suvokti, kas esu. Kaipgi galėjau suprasti savo tikrąjį „aš“, audringai svyruodamas tarp manijos ir prislėgtos nuotaikos?
Pradėjau lankyti psichoterapijos konsultacijas (dar vartodamas psichotropinius vaistus). Terapeutas pasakė, kad tikrai turiu savo tikrąjį „aš“, tik, prisitaikydamas prie aplinkinių lūkesčių, trukdžiau sau jį pamatyti. Užuot buvęs savimi, Wilsonu, vaidinau pagal tėvų, draugų ir visuomenės man įbruktą scenarijų. Nors buvau jau suaugęs vyras, vis dar nesąmoningai stengiausi įtikti, pavyzdžiui, tėvui, ar, atlikdamas klasės juokdario pasirodymus, palenkti į savo pusę draugus, nes mokykloje tai veikė.
Aplinkinių scenarijaus laikymasis nutolino nuo originaliojo „aš“, o plyšys tarp socialinio gyvenimo (mano įvaizdžio) ir tikrojo manęs (vadinkime tai mano siela) sunkino bipolinio sutrikimo simptomus. Jei galėčiau šį plyšį užglaistyti, jei žinočiau, kuo skiriasi žodžiai „vaidinti“ ir „būti“ ir tarp jų išlaikyčiau pusiausvyrą, tuomet geriau tvarkyčiausi su liga.
Bėda ta, kad kuo labiau stengiausi atskleisti vidinį save, tuo labiau sugniuždytas dariausi. Apie prisiminimus, fantazijas ir svajones galėčiau kalbėti visą dieną ir tuomet prieiti prie išvados, kokia, mano manymu, buvo tikroji mano asmenybė. Tačiau vos išėjęs pro terapeuto kabineto duris supratau, kad mano įžvalgos nevirto aiškumu ir palengvinimu. Susidūręs su kasdienėmis problemomis būdavau toks pat suglumęs ir kenčiantis kaip visada.
Nenoromis pakeičiau terapeutą. Sakau nenoromis, nes pirmojo psichoterapeuto idėjos, pagrįstos gilia Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo psichologija, mane itin traukė. Ilgai tyrinėjau šiuos mąstytojus, jais žavėjausi ir buvau pakerėtas minties, kad kruopšti savistaba gali atskleisti tikrą asmenybę.
Tokia prielaida – netyrinėjant pasaulio gyventi neverta – buvo mano pragyvenimo pagrindas. Buvau (ir esu) anglų kalbos dėstytojas, mano specializacija – romantizmas, literatūros judėjimas, kuris faktiškai iškėlė mintį, kad asmeninė patirtis – tai tiesos ir džiaugsmo šaltinis. Emersonas, mano herojus, sakė: „Nieko nėra švenčiau už mūsų sąmonės vientisumą.“
Tačiau niekaip negalėjau rasti nuoseklios sąmonės, kuriai likčiau ištikimas. (Emersonas, ačiū jam, taip pat sakė, kad per didelis nuoseklumas gali būti neprotinga, „siaurų protų piktoji dvasia“.) Naujas psichoterapeutas vertėsi kognityvine elgesio terapija, paremta mintimi, kad asmenybė – tai įpročių, kuriuos pasirenkame išreikšti, rinkinys. Žalingi įpročiai sukelia kančią. Kad skausmas atlėgtų, sukurk naujus įpročius. Įpročių įgijimas panašus į pasakojimo sau formavimą ir jo suvaidinimą.
Kaip dvidešimto amžiaus pradžioje aiškino Williamas Jamesas, už šio tipo psichoterapijos slypinti filosofinė mokykla – tai pragmatizmas. Jamesas tikėjo, kad pastovių tiesų nėra, bet kad tiesos „nutinka“ (kaip Robertas D. Richardsonas teigė Jameso biografijoje) idėjoms, padedančioms veiksmingai, elegantiškai ir estetiškai susitvarkyti savo pasaulį.
Jamesas taip pat teigė, kad asmenybę sudaro būtent įpročiai, kuriuos suformuojame, kad išreikštume tas „tiesas“. Psichoterapinė šios teorijos išvada yra ta, kad netapsime laimingesni užsiimdami savianalize, tačiau paprasčiausiai nuspręsdami elgtis taip, lyg būtume laimingi – galbūt. Trumpai tariant – daugiau šypsokitės, ir jausitės geriau.
Naujausias neuromokslo tyrimas patvirtina mintį, kad „asmenybė“ – tai išgalvotas pasakojimas. Michaelas Gazzanigas parodė, kaip kairysis smegenų pusrutulis pakeičia dešiniajame esančią neapdorotą informaciją į prasmingą istoriją. Danielas Denettas pademonstravo, kad smegenys neturi centrinės pažinimo dalies ir kad informaciją jos apdoroja keliose srityse. Mums „svorio centrą“ suteikia tik kalba, ja sudarome įtikinamą „aš“, kuriam save priskiriame, kaip romano veikėjui priskirtume norus, veiksmus, protą.
Šios teorijos kelia nerimą. Jos įteigia mintį, kad diena po dienos improvizuodami išgalvojame savo gyvenimą, o įsitikinimai tėra reliatyvūs, neturintys pagrindo stabilioje realybėje.
Nors tuo pačiu metu supratimas, kad asmenybė – tai rašomas romanas, džiugina. Mes apdovanojami laisve sukurti gyvybingesnį save, ypač jei liūdime. Iš tiesų prasimanymai taip pat nėra reliatyvūs. Vieni „tikresni“ už kitus, jei sakydami „tikresnis“ turime omenyje pasakojimus, kurie patys gyviausi, kurie jungia mus su plačiu pasauliu stebinamais, įvairiapusiais, painiais, ironiškais būdais.
Tai nereiškia, kad galime būti kuo panorėję. Žinoma, nutinka ir tikrų dalykų. Mano genai blaško protą tarp hiperaktyvumo ir nevilties. Nelabai ką galiu pakeisti. Tačiau galiu nuspręsti, kaip interpretuoti šį faktą ir kaip tą interpretaciją suvaidinti.
Kaip sunkio jėga mes į jūrą, jei šoksime nuo stataus pakrantės skardžio, taip ir genai, ir daugybė kitų veiksnių privers imtis veiksmų, kurių negalime kontroliuoti. Tačiau galime nuspręsti, kaip kristi – audringai blaškantis tėkštis į vandenį ant pilvo, ar prieš įneriant išsilenkti lyg gulbei ir įnerti be menkiausių purslų.
Gražiai įnerti – nelengva. Nelengva ir kurti gyvybingus įpročius bei jų laikytis. (Sakoma, kad išsiugdyti įprotį užtrunka du mėnesius.) Bet nors užduotis ir sunki, dažnai skaudi ir kupina nesėkmių, tai ekstazės pagauto menininko darbas, pastangos pakeisti skausmingą, chaotišką patirtį į gyvus ir stebinančius nurodymus.
Pagal Psychology Today parengė Indrė Lisauskaitė-Stonienė
