„Masių“ ir „visuomenės“ santykiai – tipiška mūsų epochos problema, nesiliaujanti aštrėti pastaraisiais dešimtmečiais. Ji reikalauja nuodugnių antropologinių apmąstymų ir išsamios dabartinės kultūrinės aplinkos analizės. Čia noriu pasidalyti keliomis asmeninėmis įžvalgomis ir tikiuosi, kad būsite man dėl to atlaidūs.
Vien žodžius „masės“ ir „visuomenė“ apibrėžti labai sunku. Jų reikšmės savaime neturi šališko atspalvio. Tačiau tam tikrame kontekste šie žodžiai gali tapti jausminių ir neretai labai audringų reakcijų „nešėjais“. Šiandienos kontekste „masių“ ir „visuomenės“ sąveikos skatina kelti klausimus, kuriuos galėtume sieti su – kaip ne taip seniai imta vadinti – „vartotojų visuomenės“ problematika ir nauja – ar bent laikoma nauja – žmogaus bei žmogiškos kultūros vizija.
Gal šie sunkumai iš esmės kyla dėl to, kad dažnai painiojami skirtingi lygmenys? O šie, beje, painiojami dėl to, kad užmirštama (ir kuo šis užmiršimas nesąmoningesnis, kuo labiau jis kyla iš instinktyvių jausminių reakcijų, tuo jis didesnis), kas yra žmogaus tikslas, jo siela. Jei ekonomika kinta, tai dar nereiškia, kad kinta ir žmogus – nebent šis gyvena labai paviršutiniškai, tam tikroje labai seklioje psichologinėje plotmėje. Tokiu atveju ekonomika ir vartotojų visuomenė daro didžiulį poveikį – tai gali keisti žmogų. Bet jei žmogus gyvena prasmingiau, jis šiuos dalykus mato iš visai kitokios perspektyvos. Taigi nelygu iš kokios filosofijos perspektyvos – pozityvistinės ar realistinės – žiūrėsime.
Čia šio klausimo neketinu nagrinėti sociologiškai – ne man tai daryti; panagrinėsiu jį filosofijos, realistinės filosofijos, požiūriu. Akcentuoju šį dalyką, nes labai svarbu suprasti, kad klausimai gali būti gvildenami įvairiais požiūriais. Nei aprašomasis, nei sociologinis požiūris žmogui niekada nebus aukščiausi; beje, kai atmetame kitus požiūrius, o šiuos suabsoliutiname, jie išsigimsta. Ar tai ne viena šiuolaikinio pozityvizmo formų? Nei psichologas, nei sociologas vieni patys negali suvokti viso žmogaus, negali atskleisti nei jo dvasios gilybės, nei savito tikslo. Psichologinis bei sociologinis požiūriai labai svarbūs, bet vien to neužtenka žmogui save apibrėžti. Taigi klausimą būtina nagrinėti filosofiškai. Tačiau kadangi filosofai yra tokie pat žmonės kaip visi, jie tingi: neretai pafilosofuoja tik apie pradus ir nesiteikia pasivarginti, kad nusileistų ir iki šiandienos žmogaus „kaip“.
Kaip gyvena šiandienos žmogus? Kaip konkrečiai žmogus gyvena įvairiose situacijose? O juk vis dėlto būtent į tai ir reikėtų pasigilinti, norint šiek tiek protingiau suvokti „masių kultūros“ ir visuomenės klausimą.
Keli lozungai
Po to, kai jus įspėjau ir paprašiau jūsų atlaidumo, manau, privalau pasiūlyti keletą aiškių kelrodžių, idant nepaklystume. Pirmiausia, kad suvoktume problemos daugiaprasmiškumą, pasiaiškinsime, kaip ji iškyla šiandienos kontekste. Ją lydi daug dviprasmybių, – jei paprašyčiau jus apibrėžti, kas yra „masės“, kiekvienas tai padarytumėte labai skirtingai! Paskui mėginsime suvokti, kaip atsirado vadinamoji „masių kultūra“. Galiausiai grįšiu prie grynai filosofinio požiūrio ir bandysiu klausimą nušviesti, mano manymu, sveiku, kitaip sakant, žmogų ir visas jo dimensijas gerbiančiu mokymu. Mat bijau, kad nagrinėjant šias problemas atsižvelgiama vien į sužalotą žmogų.
Jums gerai žinomi šiuolaikiniai lozungai: „Masių kultūra prieinama visai žmonijai, ji aprėpia visą žmoniją! Ji pasižymi visai nauju visuotinumu! Kitados kultūra buvo vien išrinktiesiems, o šiandien – koks nuostabus pasiekimas – kultūra prieinama visiems!“ Reikėtų paklausti: o ką iš tiesų tai reiškia? Kai kurie atsakytų, kad „masių kultūra“ „pagaliau įgyvendins katalikybę“ – štai kodėl ja susižavėjo kai kurie pseudoteologai, manantys, kad žūtbūt reikia ir šią masių kultūrą atitinkančios teologijos. Tai reali pagunda, galėčiau paminėti net pavardes… Žinoma, kaip katalikai esame „visuotini“ ir privalome siekti visuotinumo. Tačiau jo siekti galima dvejopai: per apačią ir per viršų. Prie šio klausimo dar grįšime, nes tai labai svarbu.
„Masių kultūra“, pasitelkdama žiniasklaidos priemones, reklamą, patiekia tam tikro „valgio“ visiems; ji suteikia galimybę pamaitinti visus žmones, tam tikru būdu ir tam tikru lygiu; mat, ji nori padėti žmonėms išvengti tam tikro socialinio ribotumo, padėti žmogui labiau tapti savimi, įgyti daugiau sąmoningumo. Bet ar masių kultūra žmogų išlaisvina, ar suvaržo jį kitokiais pančiais? Ar ji iš tiesų išlaisvina žmogų iš tam tikro socialinio ribotumo? Ar išlaisvina, kad atvertų galimybę gyventi tikrai žmogišką gyvenimą? Būtent tai labai svarbu.
Skaičių dėsningumas
Negalima neigti ir fakto, kad masių kultūroje mus daug labiau veikia skaičių dėsningumas. Šiuolaikinėje terpėje kiekybiškumas labai dažnai nustelbia kokybiškumą. (Tai dvi visuotinumo, apie kurį ką tik kalbėjome, rūšys: esama kiekybiško ir kokybiško visuotinumo, svarbu suprasti jų skirtingumą). Pamąstykite apie dažnai girdimus posakius: „Prieš srovę vienas nepasiirsi“, „Reikia daryti, kaip daro visi“, „Taip reikia“, „Kitaip būti negali“ ir t.t. Testai ir skaičiai neleidžia atsikvošėti: „Tiek žmonių iš šimto elgiasi šitaip, taigi reikia veikti šia linkme, nes viskas klostysis būtent šitaip“. Matot, koks paveikus tapo skaičius, kiekybė. Dėl to kyla neišvengiamas pavojus, kad asmenybė (stipriausia žodžio prasme) neišsiskleis pilnutinai. Nes jeigu ji turi elgtis kaip visi, skleistis autentiškai jai labai sunku. Elgtis kaip visi – tai visai ne tikslo siekimas. Pagaliau tai verčia prisiimti anonimiškumą – būtent tai ir yra visuotinumas „per apačią“ – privalai sekti visus, neišsiskirti, taigi ir jokiu būdu neišsišokti. „Aristokratiškų“ (pirmąja šio žodžio reikšme – „geriausių“) užmojų, puoselėjančių proto bei širdies taurumą, greitai nė su žiburiu nerasi. Visa tai vyksta dėl niveliacijos.
Peršasi nuojauta, kad greitai bus nebeįmanoma mokyti (auklėti jau beveik neįmanoma). Kad tai būtų įmanoma, reikėtų nuo pat pradžių atsikratyti aibės išankstinių nuomonių apie vadinamąjį magistrinį mokymo metodą. Mat šiais laikais manoma, kad užtenka vien informuoti – būtent taip numarinamas filosofinis mokymas. Kartais net filosofiją studijuojantys studentai, perpratę, kad filosofijos dėstytojas nėra marksistas, ima priekaištauti: „Jūs laikotės išankstinių nusistatymų!“ Ne, nesilaikau: ieškojome ir radome šią kryptį. Kodėl gi reikėtų vengti skaitytis su kryptimi, kurios laikosi filosofijos dėstytojas? Mokymas juk turi kryptį.
Niveliacija ir smurtas
Masių kultūra visada siekia viską sulyginti. Ši kultūros niveliacija sukėlė dvi labai skirtingas ir labai panašias reakcijas. Kartais ši niveliacijos, visiems bendros kultūros, mistika pateisina smurtą: visa, kas senoviška, kas atitinka tam tikrą tvarką, hierarchiją, tam tikras aristokratiškas vertybes, turi sunykti. Susidaro įspūdis, jog žmonės mano, kad vien smurtas padės išgyventi. Smurtas tampa lyg būtina, kone normine, priemone. Mano nuomone, smurtą visada sukelia būtent kiekybiškumas. Beje, tai gana paradoksalu: per daug neįsigilinę pasakytume, kad kiekybė sudaro priežastis anonimiškumui, bet labiau panagrinėję, matome, kad, viena vertus, kiekybė teikia jėgų kovoti ir net tam tikru būdu kursto kovą, o kita vertus, anonimiškumas dažnai sukelia nežabotas smurto reakcijas (1). Anoniminė masė gali sukelti gaivališką smurtą, stipresnį už asmeninį, ir toks jis yra kaip tik todėl, kad siekia viską niveliuoti. Toks yra smurto fenomenas – šis smurtas yra kiekybiškas, o ne kokybiškas.
Todėl masių kultūra kai kuriuos pastūmėja reaguoti smurtiškai. Anonimiškos masės akivaizdoje žmogaus balso nebegirdėti, jam uždėtas „antsnukis“. Tada nelieka nieko kito, kaip iš visų jėgų smogti priešinga kryptimi. Šis smurtas dvilypis, kylantis iš dviejų visiškai skirtingų nuostatų: viena propaguoja masių kultūrą, o kita jai trukdo. Kai žmogus, neturėdamas kitos išeities, yra priverstas judėti kartu su anonimine mase ir nebežino, kaip tą masę sustabdyti, jis reiškia atsisakymą. Tai gali pasireikšti smurto veiksmais būtent todėl, kad žmogus priešinasi anonimiškumui.
Šeima
Galiausiai (nekartodamas visiems žinomų dalykų), atkreipiu dėmesį, kad žvelgiant iš šios masių kultūros perspektyvos, šeimai nebelieka jokio vaidmens arba jai lieka visai nereikšmingas vaidmuo, nes šeima savo prigimtimi yra tradicijų sergėtoja, ji savaime sergsti gyvybę ir puoselėja tradicijas. Masių kultūra priešinasi tradicijoms, ankstesnei kultūrai. Masių kultūroje niveliuojama ir šeima. Šeima savo esme yra kokybinė bendruomenė. Tikra, sveika šeima neatsiejama nuo gyvybės ir asmens tikslo, būtent todėl šeima ugdo labai taurią kokybės pajautą. Masių kultūros anonimiškumas reikalauja, kad su žeme būtų sulyginta ir ši paskutinė, jai besipriešinanti uola.
Kas yra „masių kultūra“?
Prieš pradėdami šį klausimą nagrinėti vien filosofiniu požiūriu, pasiaiškinkime, ką reiškia „masių kultūra“. Kartais naudinga prisiminti brangųjį Sokratą. Šisai, išgirdęs dviprasmišką posakį, klausdavo: „O ką tai reiškia?“ Toks klausimas žmones labai glumina: „O ką šiuo žodžiu norėjote pasakyti? Ką tai reiškia?“ Šiandien vartojame daugybę žodžių, kurių prasmės nesuvokiame – nebežinome, iš kur radosi juos gaubianti jausminė aureolė. Tad kartais naudinga prisiminti, kaip elgdavosi Sokratas. Tai apvalo sofistus, – o jų daug! – gražbyliautojus ir visokius ieškotojus, kuriems rūpi nebe tiesa, o veiksmingumas – materialus, ekonominis ar garbės, prestižo veiksmingumas. Tad drįskime užduoti jiems klausimą, ką reiškia jų vartojami žodžiai.
Kad suprastume, ką reiškia „masių kultūra“, reikėtų panagrinėti, kaip šis posakis susiformavo istoriškai. Apžvelgsiu glaustai. Žinoma, derėtų pasigilinti labiau, bet šiuose rėmuose to padaryti negaliu. Tuo iš anksto perspėju istoriškumui „jautrius“ klausytojus, kuriuos, bijau, kartais priverčiu kentėti!
Tad aptarsiu tik kelis etapus. Kaip žinote, XIV a. teologija davė pradžią nominalizmui (Ockhamas). Gerai žinome, kokius stiprius atgarsius Vakarų minties raidoje sukėlė ši teologinė teorija. Įdomu, kad XIV a. daugelyje sričių įvyko labai reikšmingas ir sunkiai apčiuopiamas posūkis. Labai svarbius posūkius apčiuopti visada sunku, jie tampa suprantami tik vėliau. Paprastai perdaug ryškūs posūkiai neturi rytojaus. Ar reikšmingiausi istorijos posūkiai neprasidėdavo visados labai nepastebimai? Jei idėjos vaidina labai svarbų vaidmenį žmonijos istorijoje, tai suprantama, nes savo aplinkoje jos ne visada priimamos iškart. Idėjos yra lyg dygstantis grūdas, kuriam reikia laiko, kad prasimuštų ir suželtų. Kartais jos žinomos vien siauram mokinių būreliui. Ockhamą, tiesa, pasmerkė, bet jo, kaip ir daugelio kitų, pasmerkimas nesustabdė poveikio, kylančio iš jo mokymo klaidų. Tenka pripažinti, kad nors jo mokymas ir buvo pasmerktas, jis vis tiek suvaidino labai svarbų vaidmenį filosofijoje bei teologijoje. Šiandien tikriausiai pasigirstų pašaipių komentarų, kad norint susilaukti sėkmės, tereikia būti pasmerktam… XIV a. žmonės galbūt taip negalvojo, bet nežinia, nes žmonija tebėra ta pati… Argi ne uždraustasis vaisius labiausiai vilioja?
Ockhamas atmeta prigimties realizmą ir dėl to bendruomenę laiko kolektyvu. Taigi, nuo XIV a. krikščionybė, palaikiusi ir vienijusi bendruomenes, subiro, kad rastųsi „tautos“. Už šią emancipaciją teko mokėti padalijimu. Europa virto tautų Europa, o kartu vyko ir dar didesnis pokytis: žmogus palaipsniui pradedamas laikyti individu. Sugretinkite žmogų bendruomenės akivaizdoje ir žmogų tautos akivaizdoje – tai tautoje ištirpęs individas. O tauta palaipsniui virsta individą pasigrobiančia visuma. Ji pamažu tampa valstybe, ir tada konfliktas tarp individo ir visuomenės darosi neišvengiamas – pabrėžiu: tarp individo irvisuomenės, ne tarp individo ir bendruomenės. Prisiminkite, ką sakė Rousseau apie individą ir visuomenę: individas gimsta geras, bet visuomenė jį sugadina.
Liberalizmas
Šis aštrus visuomenės ir individo konfliktas ar pasiligojimas davė pradžią dviem visiškai skirtingoms, šiandien aiškiai apčiuopiamoms pakraipoms. Tai, viena vertus, liberalusis sprendimas, ir kita vertus – marksistinis. Nepaprastai spartus pramonės, mokslo, technikos vystymasis stipriai paveikė visuomenę ir ekonomiką. Žmonės patikėjo, kad užkariavę visatą technika pasieks tikrąją laimę. Euforijos apimti jie ėmė manyti, kad pajėgsią pavergti visatą. Veiksmingumas tapo žmogiškosios veiklos norma, o medžiaginės gėrybės – siektinu tikslu.
Tiesa, yra įvairių liberalizmo formų. Jis savaime įvairialypis, kiekvienoje šalyje jo pavidalas vis kitoks, bet viena yra bendra visiems: ekonominis veiksmingumas nustelbia viską ir tampa tarytum žmogiškos veiklos norma, ne iš principo (tai nėra sakoma), bet de facto (visi esame savo kailiu patyrę, kaip asmuo vertinamas pagal savo veiksmingumą). Liberalizmas laiko save pirmiausia veiksmingumo filosofija, klestinčios gerovės dinamizmu. Jis neatmeta moralinių bei dvasinių nuostatų, bet nustumia jas į antrą planą palikdamas kiekvienam rinktis asmeniškai. Jis nekovoja su šiomis nuostatomis atvirai. Vis dėlto laikas nuo laiko jo priešiškumas kai kurių moralinių ir dvasinių įsitikinimų atžvilgiu darosi jaučiamas. Nesunku suprasti kodėl: jei žmogus tampa „per daug“ dvasingas, ekonominis veiksmingumas nebegali jo visiškai užvaldyti.
Mūsų gyvenimo kapitalas iš tiesų yra ribotas. Jei kur nors jį investavome, kitur jo nebegalime įdėti. Tačiau atviros kovos nebus. Būtent tai apibūdina liberalizmo nuostatą. Todėl liberalizmo sąlygomis stipri asmenybė (ne tik dvasiškai, bet ir pasižyminti ekonominias sugebėjimais!) mažųjų sąskaita visada išneš sveiką kailį. Todėl liberalizmas, nors peikia neteisybę, labai dažnai pats sukelia baisias neteisybes, turint galvoje žmogaus polinkį į blogį (2) .
Reklamos galia
Ekonomikai užėmus pirmąją vietą, kartu su masine produkcija dienos šviesą išvydo informacija ir reklama. Pramonės vystymasis skatina vystyti masinę produkciją, o ši – vis platesnį informacijos bei reklamos srautą, kuriam susisiekimo priemonių pažanga teikia bauginančią jėgą.
Informacijos ir reklamos galybę išmėginome visi. Pamenu savo buvusį studentą – jauną, kilmingą anglą, atvykusį į Fribūrą studijuoti šv. Tomo Akviniečio. Jį traukė grožis, bet kartu jis troško rimtai studijuoti filosofiją. Vis dėlto po studijų reikėjo pelnytis duoną. Jis įsidarbino stambios Anglijos verslo įmonės reklamoje. Po kelių metų užsukęs į Fribūrą, aplankė mane ir pasakojo: „Baisu, aš nuolat plaukioju melo jūroje. Bet ką man daryti? Jei pasitrauksiu, į mano vietą ateis kitas. O aš turiu išlaikyti šeimą… Filosofijos studijos tiesiogiai manęs tam neparengė, bet išmokė aiškiau suvokti dalykus. Dėl to mano padėtis tik dar keblesnė, nes aš suvokiu, kad nuolat meluoju, o kiti apie tai net nepagalvoja, ir jaučiasi labai laimingi, netgi mano, kad viskas yra tiesiog puiku!“ Atsakiau: „Išlaikykite šį sąmoningumą ir bent jau supraskite, kad jūsų padėtis kebli. Jei žmogus dėl to kenčia, tai jau šis tas – tai rodo, kad jūsų širdis dar garbinga. Kai žmogus dėl to nebesikankina ir mano, kad viskas gerai, kad viskas tiesiog puiku, popieriai kur kas prastesni.“
Tiesą pasakius, šiandienos pasaulyje reklama (tai labai svarbu, norint suvokti „masių kultūrą“) nuolat primygtinai siūlo ir prievartauja žmogų, į kurį labai dažnai – jei ne visada – žiūri kaip į pirkimo galią. Produktas turi būti parduotas. Tam reikia vis lengviau manipuliuojamos masės, tampančios „vis geresniu klientu“. Juk visiškai aišku, kad visos reklaminės priemonės, psichologijos žinių taikymas, yra visai ne tam, kad padėtų žmogui tapti tauresniam, bet kad padarytų jį lengvai manipuliuojamu klientu, gebančiu bemat nupirkti visa, kas siūloma. Vis labiau besiplečianti stambioji pramonė, kad galėtų diegti naują techniką, neišvengiamai reikalauja didėjančio kapitalo. Taigi šios investicijos turi „apsimokėti“, kitaip pramonė žlunga. Po tam tikro laiko jau ir klausimas nekyla, kodėl ekonomika, turėjusi orientuotis į žmogų kaip į savo tikslą, orientuojasi vien į savo pačios didėjantį veiksmingumą, kuris tampa jos tikslu, net jei už tai ir tenka sumokėti žmogiška kaina. Net jei žmogus ir kojas pakratys, ekonomika vis tiek klestės!
Patariu pasidomėti, ką sako ekonomistai, atsimušinėdami jauniems priešgyniautojams! Man teko jų pasiklausyti vienuose debatuose. Juose dalyvavau kaip filosofas, pakviestas būti arbitru. Man tai buvo neįprasta, bet labai įdomu, nes aiškiai buvo matyti, kad juose dalyvaujančio ekonomikos profesoriaus požiūris visiškai sutampa su matematikų požiūriu. Jis pateikė tokį pavyzdį: „Pirmosios Komunijos dieną man padovanojo rašiklį – tais laikais tai buvo labai vertingas rašiklis. Saugojau jį kaip akies vyzdį ir nepamečiau trisdešimt metų. Vis dėlto vieną gražią dieną aš jį pamečiau. Tada nusipirkau tušinuką. Ir esu tuo labai patenkintas, nes dabar nebesu prie jo prisirišęs – tušinukas juk neturi jokios vertės! Jei pamesiu, tuojau beveik už nieką nusipirksiu kitą. Taigi matote, ekonomikos pažanga padeda žmogui atsiplėšti nuo daiktų ir įgyti daugiau laisvės.“
Įsivaizduokite, kaip reagavo jaunimas!
Ekonomikos vystymasis gimdo vis galingesnę reklamą, ir ši reklama sunkia žmogų kaip begalėdama, kad šis vis labiau taptų „klientu“. Šioje perspektyvoje produktas yra daugiau už jį vartojantį žmogų. Pirmiausia rūpinamasi produktu.
Negana to, mass media, kurstydama žmogų karštligiškai rūpintis medžiagine gerove (žmogus gali įsigyti gyvą galybę daiktų, patenkinti daugybę poreikių), tuo pat metu pažeidžia tam tikrą pusiausvyrą. Žmogiškąsias dramas žiniasklaida aptarinėja toje pačioje plotmėje kaip ir futbolo rungtynes ar pateikia reklamą. Informacijos srautas viską suvienodina (3). Pavyzdžiui, religinio turinio naujienos jums pateikiamos pramaišiui su visokiausiais informacijos srautais ar net reklama. Žiūrėdami televizorių klausotės visko iš eilės, vienodai nusiteikę, ir niekas nesikeičia. Šis suvienodinimas sukelia vidinę dramą, nes žmogus vis dėlto lieka žmogumi, ir prisilietus prie slapčiausių jo sielos dalykų, neįmanoma jo nesukrėsti. Kyla įtampa: žmogus jaučia, kad jo padėties tragiškumas nebėra deramai gerbiamas. Jis jaučia pavojų, kad medžiaginę gerovę galima prilyginti iškiliausiems dalykams.
Marksizmas
Kaip priešpriešą liberalizmui, reikia panagrinėti marksistinį sprendimą, peržengiantį vis daugiau sienų, tampantį tarptautiniu ir taip įgyvendinantį didžiausią Markso troškimą „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ (4). Tai turime tiesiog konstatuoti. Tiesa, pradžioje marksizmo plitimą ribojo sienos, bet šiandien marksizmui sienų nebėra. Tad apmąstydami su ekonomika susijusias problemas, „masių kultūrą“, marksizmo negalime nepaisyti.
Marksistinis individo ir visuomenės konflikto sprendimas išsirutuliojo atmetus liberalųjį pasirinkimą, dėl kurio žmogus žmogui tampa vilku: vienoje pusėje yra „išnaudotojai“, kitoje – „išnaudojamieji“. Nepamirškime, kad būtent marksizmas pirmasis pavartojo žodį „masės“, įvardydamas „išnaudojamuosius“ – masę anoniminių individų, paverčiamų produkcijos įrankiais kapitalizmo pažangos labui. Prieš išnaudojamuosius stovi išnaudotojai – tie, kurie naudojasi kitų darbu ir stengiasi iš jo išspausti kuo didesnį našumą nė kiek nesirūpindami pačiu darbininku. Taigi darbas tampa išnaudojantis santykis – tokiu jį pavertė liberalizmas.
Atsakydamas į šią poziciją, marksizmas siekia kelti darbo vertę – todėl jis aukština praksiją(praxis) parodydamas, kad tik dirbantis žmogus iš tikrųjų yra žmogus. Darbu žmogus turi keisti save, darbas turi keisti žmogų keisdamas visatą, – bet tai tas pats: keisti visatą reiškia keisti žmogų. Marksizmas dės visas pastangas, kad išbudintų masę ir įkvėptų jai klasės dvasią, turinčią padėti jai sąmoningai suvokti savo vergovę ir neatidėliotiną būtinybę nusimesti šios vergovės pančius per revoliucinę kovą. Tokiu sąmoningumą žadinančiu įrankiu taps politika marksistine prasme, t. y. politikos ir ekonomikos sampyna. Partija ir politika yra viena ir būtent tai sudaro visą jos jėgą. Vadinasi, būtent šiai politikos ir ekonomikos sampynai dera apibrėžti veiklos siekius bei nurodyti, kokiomis priemonėmis to siekti. Tokia politinė pasaulėžiūra marksizme vaidina labai svarbų vaidmenį, nes ji viską įšaldo. Nuo šiol žmogus save apibūdina remdamasis šia politine bei ekonomine pasaulėžiūra.
Ar matote skirtumą: liberalizmas aukština ekonomiką skaitydamasis su jai būdingais dėsniais kaip su tam tikru absoliutu. Jis nesiekia apibrėžti politikos, pasitelkdamas ekonomiką, nors ir žino, kad ekonomikos pasaulis sąlygoja politikos pasaulį (kita vertus, jis nesiekia nė ekonomikos palenkti žmogui, vargu ar jis rūpintųsi žmogumi labiau už jo teikiamą ekonominį našumą). Marksizme, priešingai, ekonominis požiūris lemia politinį – šie požiūriai iš esmės persipynę, ir visa, kas netelpa į šią ekonominę bei politinę pasaulėžiūrą (nukreiptą į praksiją, į žmogaus ir visatos perkeitimą), laikytina priešiška jėga. Šitaip išaukštinama darbininkų žmonija asmeninio žmogaus likimo nenaudai. Didžiausias išnaudojimas esąs religinis išnaudojimas. Marksas teigia, – to niekad nederėtų pamiršti, – jog, kol žmogus sąmoningai suvokia esąs priklausomas nuo Kūrėjo, tol praksija negali būti įgyvendinta (5); jo manymu, religinis išnaudojimas yra pamatinis, nes žmogaus gyvenimo kapitalą pakreipia visai kita linkme – ne į darbininko vystymąsi, jo perkeitimą.
Ekonomikos pasaulis, susipindamas su politikos pasauliu ir padarydamas jį sau pavaldų, informaciją paverčia propaganda. Manau, čia reikia vartoti terminą „propaganda“, kai anksčiau vartojome žodį „reklama“. Mat esama informacijos-reklamos ir informacijos-propagandos, ir tai ne tas pats. Pasirodžius propagandai, pasirodo ir politinis kryptingumas. Mat reikia kurti naują žmogų ir naują pasaulį. Tam tikra politinė vizija dengia ir tam tikrą filosofinę viziją. Pabrėžiu – „tam tikrą“, bet ne, absoliučiai kalbant, filosofinę viziją, nes marksistinė vizija galiausiai siekia pakeisti pasaulį. Marksas antikinę filosofiją traktavo kaip nieko pasaulyje nepakeitusią filosofiją, nes tai buvo kontempliatyvi filosofija. Jo manymu, reikalinga kitokia – praktinė – filosofija, pasaulio ir žmogaus perkeitimo filosofija.
Vartotojų visuomenė
Toksai buvo „pirmykštis“ marksizmas. Mat po jo atrieda lyg nauja marksizmo banga, naujas jo „perskaitymas“, išreiškiantis naują viziją. Pirmąjį marksizmą iš tiesų pakeitė antrasis, kuriam proletariatas jau nebėra revoliucijos avangardas – ar pastarasis nesuburžuazėjo toje pačioje visuomenėje, kurią turėjo sunaikinti? Gerėjant gyvenimo sąlygoms, jis palengva išsikvėpė. Tad atskleidžiama kita, iš „vartotojų visuomenės“ (būtent marksizmas nukalė šį terminą ir ne taip senai) kylanti iškraipa. Ta ekonominė ir liberalioji visuomenė bus pavadinta „vartotojų visuomene“, tuo kaip tik norint parodyti, kad pasinaudodama reklama, ši visuomenė dar labiau išnaudoja žmones. Jau nebekalbama vien apie darbininką, vien apie proletariato klasę, bet apie visą žmoniją. Žmonija tartum įklimpsta į pamatinį išnaudojimą – ji nebetenka savasties, nebežino, kur eina. Šioje situacijoje marksizmas imasi kaltintojo vaidmens: jis apkaltina šią žmoniją, kad ją išbudintų: žmonija turi susivokti, kad ji pamiršo, kas ji yra, ir pasidavė blogam poveikiui.
Nagrinėjant „masių kultūrą“, labai svarbu suvokti, kad šis sunkiai apibrėžiamas terminas „masės“ kyla iš marksistinės dialektikos. Kaip ir visi dialektikos terminai, jis savaime išreiškia priešybę kažkam kitam. Taigi yra pirmoji banga, kai „masės“ priešinasi kapitalizmui (masė pirmiausia yra išnaudojamas darbininkas priešais išnaudotoją, tai yra kapitalizmą). Paskui ateina antroji banga, kai „mase“ tampa ne vien proletariatas, bet visi, kurie leidžiasi veikiami informacijos srauto bei reklamos. Tada kaltinimas metamas visai liberaliajai visuomenei, kuri laikoma kapitalizmo vaisiumi ar suprantama kaip susijusi su kapitalizmu, prieš šią visuomenę keliamas maištas siekiant ją išlaisvinti. Mat visada reikia ką nors išlaisvinti: pirma norėta išlaisvinti darbininką, dabar – žmogų, pavergtą jį pranokstantiems reiškiniams ir nepajėgų jų perprasti.
Filosofinis apmąstymas: asmuo ir bendruomenė
Atkreipkime dėmesį, kad terminu „masės“ įvardijama vien individų masė. Apie „asmenį“ niekada nebekalbama. „Asmuo“ visiškai išnyksta, lieka vien su kolektyviškumu sąveikaujantis individas. Manau, kad būtent nuo šio momento problemą dera permąstyti filosofiškai.
Kad suprastume klausimą, reikia apmąstyti asmens ir bendruomenės problemą. Būtina grįžti prie šios problemos, norint perprasti šiandienius lozungus, suvokti, kuo jie taip žavi mūsų pasaulį ir kartu suprasti jų klaidingumą.
Žmogus gali išsiskleisti vien bendruomenėje (antikos filosofai sakė, kad žmogus yra politinis gyvūnas). Kas yra bendruomenė? Tai žmonės bendradarbiaujantys dėl bendro siekio. Be to nėra bendruomenės – jei nėra nei bendro siekio, nei bendradarbiavimo, nėra nė bendruomenės – yra tik gyvenimas vienam šalia kito. Tokiu atveju nukrypstama į individualizmą: žmonės tik būna vienas šalia kito, stengdamiesi kuo mažiau vienas kitą pažinti, kad išvengtų nereikalingų rūpesčių.
Jei visuomenė tėra visuma individų, susitelkusių vien veiksmingumo dėlei, bendruomenės nebelieka, nes nebelieka ir tikro bendradarbiavimo, veikia vien matematinius dėsnius diktuojanti mechanizmų visuma. Esate laisvas į ją įsitraukti arba ne. Jei norite, galite jai ir nepriklausyti, bet jeigu jau įsitraukėte, tai turi būti besąlygiška. Toks yra išorinis dėsnis, jis daugiau ar mažiau žaloja žmogų, nelygu kiek, daugiau ar mažiau, žmogus pajėgia tam atsispirti, bet jis įtraukia ir pavergia, kad žmogus siektų vien veiksmingumo. Nuo šios akimirkos bendruomenės tikrąja žodžio prasme, tai yra žmogaus bendradarbiavimo su žmogumi dėl bendro gėrio, nebėra.
Tad priekaištas, kad žmonija nebežino, kokia tikroji jos gyvenimo prasmė, labai suprantamas. Tokia reakcija pati savaime gera, bet labai sunku spėti, kas galėtų atsverti ekonominį liberalizmą. Priklausome pasauliui, kuriame gyventi žmogiškai labai sunku, amatininkiškos kultūros laikais tai buvo daug lengviau. Esame įsivėlę į galingą krumpliaračių mechanizmą, ir kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad šis mechanizmas nepajudinamas, nes veikia jau nebe vienos valstybės, bet visų valstybių mastu, taip sudarydamas vis tampresnį vienetą, kuriam taikomi vis visuotinesni įstatymai. Taigi tai įveikti labai sunku, bet nereikia sakyti, kad tai neįmanoma. Žmogus turi tai pranokti savo asmenybe, čia ir iškyla visas sunkumas, nes viską laužyti ir daužyti – ne išeitis. Noras sugriauti egzistuojančią ekonominę sistemą, nežinant, kuo ją paskui pakeisti, reiškia, kad ji laikoma vien bloga. Tokia yra marksistinė perspektyva, besąlygiškai smerkianti dabartinę ekonominę sistemą.
„Sielos priedas“
Iš tikrųjų ši sistema nėra vien bloga – joje esama ir gerų elementų. Grėsmę sudaro jos totalinis pobūdis. Pavojus iškyla tada, kai ši ekonominė sistema ima grasinti visai nuslopinti žmogų, trukdyti jam būti savimi. Žmonės tada turėtų įgyti „sielos priedus“ (kaip sakė Bergsonas, labai gerai jautęs šią grėsmę). Manau, kad iš tiesų, dėl šiandienos pasaulinės ekonomikos raidos bei stambiosios pramonės išsivystymo, žmonėms privalu turėti „ant-sielę“, tai yra tapti dvasingesniems negu bet kada. Kitos išeities, manau, nėra. Nėra sprendimo „masių“ lygmeniu, nes šiuo lygmeniu žmogui neprimenama, kad jis yra asmuo – jam leidžiama būti vien „individu“, turinčiu pūsti į vienos ar kitos ideologijos dūdą… Tada tenka svarstyti, ko verta viena ir ko kita ideologija. Ideologija, kuri dar palieka laisvę reikštis giluminiams žmogaus širdies troškimams, vis dėlto pranašesnė už tą, kuri tai iškart pasmaugia. Iki šaknų religinę nuostatą sunaikinanti ideologija iš esmės suluošina asmenį: žmogus virsta sraigteliu, nereikšminga dalele masėje…
Apibendrindami galėtume pasakyti, kad ši masių (masių kultūros, visuotinio masių pobūdžio ir t. t.) vizija, galinti mums padaryti didžiulį įspūdį, kilo iš dialektinio priešinimosi kitai sistemai. Pastaroji, tiesa, taip pat pavojinga, joje, žinoma, irgi netrūksta klaidų, bet ji palieka žmogui galimybę bent reaguoti asmeniškai. Jeigu žmonės negali reaguoti kolektyviškai ar bendruomeniškai, tai jie turi galimybę reaguoti asmeniškai.
Krikščioniškas požiūris
Žvelgiant krikščioniškai, žmogus pirmiausia turėtų reaguoti tikėjimo aktu, kuris asmeniškai sieja su Kristumi Išganytoju. Pirmiausia žmogus asmeniškai turi atsakyti į Kristaus teikiamą ir dovanojamą išganymą. Išsigelbėdamas pats jis išgelbsti kitus (meilė Dievui ir meilė artimui – tai ta pati meilė, bet joje esama tvarkos). Krikščioniškasis gyvenimas – tai išganymo stiprybė, o ne pirmiausia santvarkos reforma. Įsigalėjus nuomonei, kad krikščionybė pirmiausia turi reformuoti santvarką, buvo sakoma, kad turint galvoje liberalizmo galybę, nelieka nieko kito, kaip jį padegti. Tada liberalios ekonomikos šalių krikščionys ėmė žvalgytis į marksizmą nepaisydami marksistinių šalių krikščionių perspėjimų: „Nežinote, kokie esate laimingi būdami laisvi. Kad žinotumėte, ką reiškia gyventi šalyje, kurioje viešpatauja toks režimas!“ Juos piktina flirtuojantys su marksizmu krikščionys, teologai, kunigai, kurie sako: „Viską pasvėrus, tai galbūt vienintelė išeitis“. Jie teigia, kad marksizmas – vienintelė išeitis, todėl kad mano, jog katalikybė pirmiausia turi reformuoti santvarką. Manau, būtent tai buvo didžioji pagunda.
Asmeninė reforma
Šioje situacijoje privalome išlikti labai blaivūs suprasdami, kad būtent prie žmogaus asmens visada reikia grįžti. Pirmoji reforma – tiek žmogišku, tiek evangeliniu požiūriu – yra asmeninė reforma. Kitaip tariant, gyvendami labai sudėtingame pasaulyje turime dar labiau suvokti, kokie mūsų dvasios poreikiai. Būtina išgelbėti dvasią, būtina išgelbėti sielą šiandieniame pasaulyje, nes „masių kultūra“, viską niveliuodama per apačią, bet kada žemėmis gali užversti ir sielą. Ar tai būtų marksistinė propaganda, ar grynai ekonominė reklama, jei žmogui rūpi vien „masių kultūra“, jis kaip asmuo sunyksta.
Šiuo metu naudojamos priemonės labai galingos, jos puikiai ištirtos ir pritaikytos, kad paveiktų žmogaus psichiką. Pamažu ir nejučia pasiduodame joms. Pavyzdžiui, televizija: matome, kaip lengvai viskam pasiduodame. Tad juo labiau turime budėti, kad išsaugotume gyvybingiausias jėgas, glūdinčias mūsų dvasiniuose kloduose, juolab jei esame krikščionys.
Katalikiškumas ir visuotiniškumas
Krikščioniškasis gyvenimas – tai asmeninis ryšys su Kristumi, pirmiausia, tai mano ryšys su Kristumi. Tik paskui, kaip tik dėl šio ryšio, krikščioniškasis gyvenimas yra katalikiškas. Noriu tai pabrėžti, nes privalome gerai suprasti katalikybės visuotinumą. Išliko Origeno laikais vieno krikščionio suformuluotas apibrėžimas: būti kataliku – tai Kristuje būti atsakingu už visus žmones. Būtent Jėzus yra visos žmonijos galva ir todėl per Jį, būdami susieti su Juo, esame atsakingi už visus žmones, o ne savo žmogiškoje plotmėje.
Taigi katalikiškumas – tai kokybinis, kylantis iš meilės visuotiniškumas. O kadangi dieviškoji meilė beribė, ji turi viską keisti, viską naujinti nuolat primindama žmogui, kad jis yra Dievo mylimas, Dievui sukurtas kūrinys. Kiekvienas krikščionis pirmiausia yra asmuo, ir šis asmuo yra Kristaus narys. Kristaus nariu gali būti, jei esi pasirinkęs, apsisprendęs asmuo. Jei nepasirinkai gyvenimo krypties, neapsisprendei, neturi tam tikros valios laisvės, taigi ir meilės laisvės, negali būti krikščionimi. Krikščionį apibūdina tai, kad jis savo noru, laisva valia priima Kristaus slėpinį. Taigi jis nėra „individas“, kuris yra vien kolektyvo, masės dalelė. Šis kaip toks yra „nekrikštytinas“, nes jis nebegali prasmingai kreipti savo gyvenimo, apsispręsti, kurti asmeninį likimą.
Masių kultūros visuotiniškumas yra kiekybinis, jis renkasi lengviausią – žmonių sąlygotumo, bet ne tikslo – kelią. Tuo ir skiriasi kokybinis katalikybės visuotiniškumas nuokiekybinio „masių kultūros“ visuotiniškumo. Tikslas – tai vienas kitą pasirenkančių draugų asmeninė meilė, tai pasirinkimas Bičiulio, kuris mus pasirinko savo asmenine meile. O „masių kultūros“ visuotiniškumas į kiekvieną bando prasismelkti per sąlygotumą, kad kreiptų arba į materialinę gerovę, priversdamas jos siekti visomis jėgomis, arba į tam tikrą „rytojaus“ misticizmą. Nepamirškime, marksizmui viskas bus „rytoj“. Jis niekada nesirūpina šiandienos žmogumi, jam rūpi tik rytojaus žmogus. Jam rūpi žmonija, bet ideali, o ne dabartinė. Realus, egzistuojantis žmogus išnyksta, tapdamas visiškai reliatyvus idealiajai žmonijai. Šioje idealioje vizijoje žmogus apibūdinamas tik pagal santykį su rytojaus žmogumi. Visas žmogaus jėgas iščiulpia propaganda, politinė propaganda, kurios uždavinys yra viską perskverbti dėlei idealiosios žmonijos kūrimo. Todėl žmogus traktuojamas nebe kaip asmeninį tikslą turinti asmenybė, bet kaip reliatyvus idealui, taigi vien sąlygotumo požiūriu.
Maoizmas yra kitoks, bet iš esmės – toks pat, skiriasi tik forma, bet esmė lieka ta pati: [abi sistemos] pasinaudoja žmogiškuoju sąlygotumu visai ne tam, kad žmogui primintų jo asmeninį pašaukimą ir meilės tikslą, bet tam, kad tobulai pritaikytų prie šios propagandos išugdytos aplinkos ir priverstų patikėti, jog kita – ne „istorijos linkme“ – eiti neįmanoma. Užuot siekus savo tikslo, reikia tapti sudėtine visumos, idealios visumos, kuri bus įgyvendinta „rytoj“, dalimi.
Asmuo skleidžiasi šeimoje
Baigdamas norėčiau pasakyti kai ką apie šeimos svarbą.
Šeima yra pirmaeilė bendruomenė, pamatinė bendruomenė (kartu ir mažiausiaskolektyvas), nes būtent ji saugo ir puoselėja gyvybę, ji yra ir meilės sergėtoja – meilė sergstima šeimoje.
Kai šeima nebeatlieka šios priedermės, asmuo nebeišsiskleidžia. Žmogus tampa priemone, lengvai manipuliuojamu individu. Gal būt jis yra labai išprusęs ir netgi labai protingas (turiu galvoje tam tikrą protingumo rūšį) žmogus, bet nebeturi jokios vidinės tvirtybės, nes nebesupranta, kurlink eina. Jis tampa klaidžiojančiu, pasroviui plaukiančiu individu, nes visai nebepajėgia apsispręsti. Asmuo, priešingai, geba apsispręsti ir rinktis savo kelią.
Tai, kad šeima yra pamatinė bendruomenė, niekuo nepakeičiama terpė, kurioje skleidžiasi asmuo, yra nepajudinama, – nes tai paremta prigimtimi, ir taip norėjo Dievas. Žinoma, netikintys, nebesuvokiantys, kas yra Dievas, laikosi savo ideologijos. Tačiau mes nuo pat pradžių būkime akyli ir supraskime, kad jų ideologija negali sudaryti sąjungos su mūsų tikėjimu. Šiuos dalykus sujungdami į vieną, ilgainiui sunaikinsime savo tikėjimą.
1972 m.
1. Šia proga priminsiu šv. Tomo Akviniečio mintį apie tai, kaip sinedrionas pasmerkė Kristų: „Kristaus nepasmerkė niekas, bet jį pasmerkė visi.“
2. Nors liberalizmas neskatina neteisybės ir nežudo dvasios, vis dėlto jis gali leisti susidaryti aplinkybėms, kuriomis neteisybė įvyks, ir užgniaužti dvasiai būdingą vystymąsi.
3. Reklamos fenomenas yra kiekybinis auglys (smukdantis kokybę), o viską suvienodinantis informacijos srautas visai sunaikina kokybę.
4. Karlas Marksas. Komunistų partijos manifestas.
5. Žr. Manuscrits de 1844, Éditions sociales, 1969, pp. 97–99.
Iš prancūzų kalbos vertė sesuo Barbora Kazakevičiūtė CSJ
Trumpai apie autorių: tėvas dominikonas Marie-Dominique Philippe OP (1912–2006), šv. Jono kongregacijos įkūrėjas, 35 filosofijos ir dvasinės teologijos veikalų, išverstų ir į užsienio kalbas, tarp jų – ir į lietuvių, autorius, nuo 1945 iki 1982 metų dėstęs filosofiją Fribourg universitete (Šveicarija) ir teologiją dominikonų studijų centre Saulchoir d‘Etoilles (šalia Paryžiaus).
