Pastaraisiais metais šokio teorija ir kritika pamažu žengia iš teatrologijos prieglobsčio, įteisindama save kaip atskirą mokslo šaką. Pirmoji ir kol kas vienintelė jos profesorė Vokietijoje, Gabrielle Brandstetter (g. 1954), šokio istorijos ir teorijos žymių ieškojo vos pradėjusi akademinę veiklą – pirmiausia teatrologijos ir literatūrologijos baruose. Jos moksliniai interesai aprėpia šokio teoriją, estetiką, judesio ir meno santykius, emocinės kalbos galimybes. Plačiau apie tai Inges Kutter interviu.

Ponia Brandstetter, kam mums apskritai reikalinga šokio teorija ir kritika?

Tai tipiškas klausimas, keliamas naujai tyrimų sričiai – kitos mokslo šakos, tyrinėjančios menus, jau įsitvirtino universitetuose, jų niekas nebekvestionuoja. Šokis gali paaiškinti daugiau visuomenininio ir kultūrinio gyvenimo aspektų nei gali pasirodyti.

Kaip tyrimo objektas šokis turi vieną trūkumą – jis yra labai efemeriškas.

Nepaisant to, galime tyrinėti jo istoriją! Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos mokslo šakos. Istorikas, norintis rekonstruoti viduramžių kasdienybę, taip pat remiasi tik išlikusiais dokumentais – jis negali atkurti praeities. Šokio teoretikai ir kritikai galbūt jautriau žvelgia į panašius sunkumus ir vertina juos kaip teorinius bei metodinius iššūkius. Choreografijos mokslo ir jo objekto pamatas – nuolatinis judėjimas. Visgi pasirodymus, net ir juose nedalyvaujant, dabar galima užfiksuoti video įrašais.

Tačiau kaip galima analizuoti judesį?

Išskaidant jį į pavienius segmentus: motoriką, jėgos panaudojimą, įtampą. Pavyzdžiui, baletas yra šokio forma, kurioje kiekvienas judesys privalo atrodyti estetiškai – tarsi šokėjų apskritai neveiktų žemės traukos dėsniai. Pasitelkdami pastangas ir techniką, jie tą pasiekia išvystydami atvirkštinę įtampą, judėdami tarsi besvoriai.

O tai dar labiau pabrėžia jų tiulio sijonai.

Taip, kostiumams kaip tutu choreografijoje tenka svarbus vaidmuo, jais kuriamas tam tikras kūno vaizdas. Tai pasakytina ir apie 3-iajam dešimtmečiui būdingą bauhaus šokį, transformuojantį šokėjus į geometrines figūras, ir apie postmodernų šokį, uniseks stiliaus triko neutralizuojantį lyties temą. Šalia to mus domina, kaip jungiami choreografijos pavieniai kūnai sąveikauja erdvėje ir laike. Visada keliame tą patį klausimą: kokia estetika pasirodo viename ar kitame kultūriniame kontekste?

Kokios tendencijos vyrauja šiandien?

Pirmiausia, parodyti judesius, kuriuos pašalinome iš savo kasdienio judėjimo lauko. Tai gali labai provokuoti publiką – ji gyvena visuomenėje, kurioje visi nori atrodyti gražūs ir sveiki, o ant scenos išvysta kūnus, besielgiančius radikaliai bjauriai ir plėšančius save. Kita tendencija, kurią tyrinėju ir aš, teigia meistrystės atsisakymą.

Tai reiškia?

Virtuozo gebėjimai taip viršija standartą, kad priverčia visus nustėrti. XIX a. šokiuose tai vaidino svarbų vaidmenį. Šiandien visuomenę domina tai, kaip tam tikri pasiekimai padeda pasiekti arba peržengti ribas. Nesvarbu apie ką kalbėtume – mokslą, ekonomiką ar populiariąją kultūrą. Tarkime, Madonnos pasirodymas byloja tikrą virtuoziškumą. Įdomiausi choreografai šiandien dirba priešinga kryptimi – jie kelia klausimą, kas yra standartas.

Menas plečia nusistovėjusias ribas?

Taip, jis ieško naujų produktyvumo formų, neturinčių nieko bendro su nuolatiniu įgūdžių lavinimu. Jos gali tarnauti ir kaip būdas permąstyti visuomenėje nusistovėjusias normas.

Ko dar galime išmokti iš šokio?

Visos šokio formos leidžia jautriau suvokti savo judėjimo kryptį bendruomenėje.

Ar choreografijos mokslas tyrinėja ir visuomenės šokį?

Taip, šokis puikiai atskleidžia kultūrines ypatybes. Palyginkite erotiką, sklindančią iš klubų bangavimo šokant salsą, su viduramžių branlio judesiais, kuomet poros liečiasi tik pirštų galais.

Į savo tyrimus dažnai įtraukiate ir kitas disciplinas.

Šokis turi labai daug sąlyčio taškų su kitomis disciplinomis. Pirmiausia su menais. Tarkime, literatūroje gausu choreografinių epizodų: Thomo Manno Tonis Kriogeris pasakoja apie savo šokių pamokas, Goethes Verteris įsimyli Lotę šokdamas su ja valsą… Kerinti įtampa judesį sieja ir su architektūra.

Architektūra?

Taip, ji visada galvoja apie kūną, judantį erdvėje, net jei šis ir nepasirodo kiekviename statinyje. Dar įdomesni man atrodo šokio sąryšiai su, regis, tokiomis tolimomis sritimis kaip neuromokslai. Įdomus ryšys, užsimezgantis tarp šokėjų ir žiūrovų – kodėl mums taip patinka stebėti šokį?

Kodėl?

Nes jaučiame empatiją, judame kartu su kitu žmogumi. Tai pasireiškia ne tik mentaliniame lygmenyje, bet veikia ir raumenų susitraukimus. Tarkime, šiuo metu tyrinėju tango žiūrovų emocijas.

Ką šokdami jaučia patys atlikėjai?

Pirmiausia jie pasižymi labai išlavintu jautrumu, todėl gali judėti ir be muzikos – netgi su šokėjais, stovinčiais jiems už nugarų. Remdamasi kontaktinės improvizacijos pavyzdžiu, šiuo metu bandau atsakyti į klausimą, kaip giliai jie reaguoja vienas į kitą emociškai. Tai šiuolaikinio šokio technika, kuria sužadinami kito šokėjo lytėjimo impulsai ir veikiami jo judesiai.

Kitaip tariant, kažkas atsitrenkia man į petį, aš atšoku, perkeliu savo svorį…

Būtent. Taip išsivysto nenumatomos judesių sekos. Tačiau kaip jos suvokiamos emociškai? Ar šią akimirką šokėjai gali atsiduoti jausmams? Atlikėjai, kuriuos apklausiau iki šiol, tvirtino labiau susitelkiantys į fizinį atlikimą, o ne į tai, kokius jausmus jie išgyvena.

Jūsų pasakojimas perša mintį, kad egzistuoja didelis naujų tyrimų poreikis.

Taip, choreografijos mokslas tuo ir įdomus: jame yra tiek atvirų klausimų ir tiek neištirtų sričių. Tai paskata jauniems mokslininkams, taip pat ir man.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė

Comments are closed.