Pokalbis su krizių psichologu Michailu Chasminskiu apie tai, kodėl šiandien tiek daug šeimų išsiskiria, kaip atskirti tikruosius jausmus nuo paviršutiniškųjų, ką reiškia meilė apskritai, kaip ji reiškiasi ir kodėl svarbu kiekvienam atsisakyti savojo egoizmo.

Kodėl šiais laikais tiek daug šeima išyra?

O kodėl sugriūna blogai pastatytas namas ar kitas statinys? Nes kažkas jį blogai pastatė. Panagrinėkime smulkiau: ko reikia, kad pastatytume gerą ir patikimą namą? Juk vien noro ir svajonės apie tai, koks jis bus nuostabus nepakanka. Iš pradžių sukuriamas eskizas, paskui projektas, apskaičiuojamos išlaidos, medžiagų kiekiai ir pasirenkama kokybė, aptariama konstrukcija. Paskui liejami pamatai, įvedama komunikacija ir pan. Tik galiausiai išsirenkame patogius baldus, kad sukurtume komfortiškas sąlygas.

O kas vyksta kuriant šių dienų šeimas? Susitiko du žmonės, patiko vienas kitam, pasvajojo ir nutarė sukurti gražius ir gerus namus. Apskaičiavimų, eskizų daryti nė nesiėmė, pamatų nėra, yra tik noras pagyventi gražiai. Pamirštama, kad šeima turi savo įstatymus ir jie tikrai gerokai sudėtingesni nei bet kurie kiti.

Pažvelkit: visur aplink mus daugėja surogatų. Valgome dešrą, kurioje nėra mėsos, žiūrim filmus, kuriuose nėra nė lašelio prasmės, klausome muzikos, kurioje nėra harmonijos. O paskui nustembam, kad ir mūsų jausmai tokie pat. Mes jau nebežinome, kokie jie turi būti. O dar galvojam, kad tikra meilė pati turi pas mus pasibelsti. Bet juk tai neįmanoma. Tai, kas tikra – nėra lengvai pasiekiama. Kad tai turėtum, turi įdėti daug pastangų. O mes daug daugiau savo jėgų skiriame tam, kad ATRODYTUME kažkokie, o ne tokiais BŪTUME. Tampame panašūs į tą šių dienų dešrą: joje yra visokiausių elementų, stipriklių, dažiklių, oksidantų, bet mėsos tai nėra. Už tai ši „mėsa“ nuostabiai atrodo.

Kaip atskirti tikruosius jausmus?

Tikrieji jausmai suteikia tikrą džiaugsmą, o ne panašų kaip narkomanai kad patiria poveikį – džiaugiesi tik tada, kol vartoji, o paskui „lomkės“. Paskui vėl pavartojai – ir vėl „džiaugsmas“. Tikroji meilė – tai auka, savanoriška, vardan kito. Aš manau, kad auka yra meilės sinonimas.

Jei dėl kito aukoju savo laiką, jėgas, norus, galimybes ir nieko nereikalauju atgalios, ne tikėdamasis įtikti, o neturėdamas jokių asmeninių interesų – tai aš myliu. Noriu dėl to žmogaus padaryti viską, kas tik mano valioje. O jei tas žmogus taip pat elgiasi su manimi – tai abipusė meilė. Tokia meilė gailestinga.

Visa kita – surogatas, paviršutiniška meilės pusė, tiesiog įprasta aistra. Visi tie dūsavimai, egzaltacija, priklausomybė – tai ne meilė. Tai – antimeilė ir aistra.

Dauguma šiandien galvoja, kad tikros meilės pasiekti neįmanoma, kad ji tik ideali, neišsipildžiusi svajonė. Taip nėra. Tikrą meilę galima užauginti savyje, sutikti, iki jos užaugti. Bet tam visų pirma reikia atsisakyti egoizmo, kuris daro mus aklus, nes egoistai mato tik save.

Daug kam sunku pripažinti savo egoizmą. Vieni laiko save gerais, kiti netinkamai įsivaizduoja, kas tas egoizmas…

Taip, kiekviename iš mūsų yra egoizmo. Tam, kad suprastum, kiek, reikia būti atviram su savimi. Egoizmo rodiklis – mūsų aukojimosi lygis. Kuo daugiau darome dėl kitų, kuo labiau stengiamės jiems padėti, kuo stipriau jaučiame poreikį atiduoti kitam, o ne imti, tuo mažiau mumyse egoizmo. Ir svarbiausia, kad visa tai būtų daroma atvira širdimi, nemokamai, nesitikint pripažinimo ar kitų padėkos. O šiandien daugelis nieko aukoti jau nenori. Visi gali dirbti už atlygį, gali kažką dovanoti, bet tikėtis dovanos atgal, visi aukoja savo laiką ir jėgas dėl kito, bet tik tikėdamiesi gauti ne mažiau atgal. Ir jei tik kažko negauname, įsižeidžiame ir užpykstame. Iš tyros širdies beveik nieko nebedarome, mūsų širdis apaugusi puikybe.

Dar vienas būdų nustatyti savo egoizmo laipsnį – pagal reikalavimų kiekį aplinkiniams. Reikalavimai prieštarauja aukojimuisi. Kuo daugiau turime reikalavimų kitiems, tuo mažiau mumyse meilės, ir daugiau egoizmo.

Bet atiduoti nėra lengva. Atiduodamas jautiesi tarsi atimtum iš savęs viską, ką turi… Kaip to išmokti? Ar įmanoma išsigydyti nuo egoizmo?

Reikia imti pastebėti tuos, kuriems reikalinga mūsų pagalba. Ir padėti, kiek galime. Bet sąžiningai, neapgaudinėjant savęs. Šeimoje reikia tiesiog nustoti skaičiuoti, kas, kam ir ką turi padaryti. Atleisti nuoskaudas, palaikyti tuos, kurie gyvena su mumis… Ir dar daug ką daryti, visko neišvardinsiu…

Koks yra tikrasis šeimos kūrimo tikslas?

Į šį klausimą galima atsakyti tik suvokus gyvenimo prasmę apskritai… Jei svarstytume klausimą, kam reikalinga šeima, kokią vietą ji turi užimti gyvenime, tai galima atsakyti remiantis tokia metafora: kodėl alpinistai į kalnus kopia poromis?

Vienam per sunku. Jei kažkas atsitiks, niekas nepadės.

Būtent. Vienas neturi palaikymo, nesulauki pagalbos. Vienam kalnuose labai pavojinga, nepatikima. Jei žmogus į kalnus kopia vienas, žymiai didesnė tikimybė patirti nesėkmę, o ne sėkmę. Taip ir gyvenimas – tai ir yra kopimas tikslo link. Tai sunku, pavojinga, atima daug jėgų. Tai lengviau pasiekti dviese.

Santuoka – tai kūryba. Du žmonės kuria vienas kitą, t.y. palaiko šiame sudėtingame kelyje, pagelbėja, teikia vienas kitam pagalbą. Paskui gimsta vaikai, kurie taip pat padeda siekti šio tikslo. Tada jau tėvai palaiko vaikus šiame kelyje. Ir šeima pasiekia viršūnę padėdami vienas kitam. Kai tėvai pasensta, jau vaikai jiems pagelbėja. Toks ir tikslas: visi kartu, kelyje į vieną tikslą, per sunkumus viršūnės link.

Ar sutuoktiniai turi sutarti svarbiausiais klausimais?

Žmonės klysta, kai mano, kad šeimą gali sukurti todėl, kad patinka kito išorė ar dar kas, su juo įdomu, nori turėti su juo vaikų, partneris turtingas ir pan. Išorinis grožis praeina, fizinis potraukis išnyksta, žmogus gali tapti neįdomus, jausmai taps ne tokie stiprūs, vaikai užaugs ir paliks namus – ir kas po to?

Jei tokiais kriterijais remiantis kuriama šeima, tarp sutuoktinių palaipsniui didės susierzinimas.

Šeima – bendras dvasinis augimas, kuris nevyksta be sunkumų. Tai suvokti labai svarbu abiems sutuoktiniams. Sutuoktiniai turi turėti bendrą tikslą, kurio siektų ranka į ranką. Gyvenimas nėra nuolatinis džiaugsmas ir pasitenkinimas. Visų pirma turime išmokti susitvarkyti su savimi, o ne su kitu žmogumi ir atminti, kad šeima – tai darbas, bet labai dėkingas darbas. Gyvenimas santuokoje – tai abipusė kantrybė, atleidimas, meilė. Dažnai girdžiu: „mūsų meilė baigėsi“. Taip, jei neturite bendro tikslo, tai pabaiga, nes neturite siekio santykius atkurti ir permąstyti iš naujo.

Šiandien tuokiamasi vis rečiau. Žmonės visų pirma nori pagyventi dėl savęs. Populiarėja civilinė santuoka. Ką apie tai manote?

Taip, šiandien vis daugiau norima pagyventi sau. Paimti iš gyvenimo viską, kad paskui būtų, ką atsiminti. Reikia pridurti, kad imama vis daugiau, o atiduodama mažiau… Šeima – tai atsakomybė, kada nebeišskiri tik savęs, svarbesnis tampa „mes“. Štai ir nebenorime atsisakyti to savojo „aš“. Trukdo egoizmas, įvairios baimės, nenuovoka, kodėl kuriamos šeimos. Tai, žinoma, mažai kas pripažįsta, išsisukinėjama tokiais pasiteisinimais kaip „visų pirma reikia atsistoti ant kojų“ ir pan. Tokių žmonių reikia tiesiog pagailėti. Jie tik ieško teigiamų jausmų, apgaulingo komforto jausmo, vengia atsakomybės, bet taip ir nepatiria tikrų gilių jausmų ir meilės.

Santuokos baimė – tai dvasinio augimo atidėliojimas. Deja, bet tai tiesa – šiandien į santuoką žiūrima kaip į galimybę kažką gauti: įgyti statusą, siekti karjeros, gauti daugiau pinigų ir pan. Tiesiog labai stiprus noras savintis. Jei pasisavinsiu daugiau iš sutuoktinio – tai normalu. O kai tik paaiškėja, kad sutuoktinis pasisavino daugiau, prasideda santykių aiškinimasis, iškeliami pasitikėjimo vienas kitu klausimai…

Jei kalbėtume apie civilinę santuoką, tai ji greičiau yra neatsakingumo ir nepasitikėjimo partneriu pasekmė. Mes apsigyvenome kartu, bet duris palikau praviras, kad iškilus sunkumams, galėčiau pro jas išlįsti mažiausiai nukentėdamas.

Dar noriu pasakyti apie vaikus. Vaikai – tai ne santuokos tikslas, o viena iš labai reikalingų priemonių, bet tikrai ne svarbiausias jos tikslas. Jei  tai būtų tikslas, tai bevaikės šeimos jaustųsi beviltiškai.

O kaip dėl pavydo? Yra manančių, jog tai meilės ženklas: jei nepavydi, vadinasi, nemyli…

Pavydas nėra meilės ženklas. Tai nepasitikėjimo savimi požymis.

Ar reikia kontroliuoti sutuoktinį, ar egzistuoja sveika kontrolė?

Kontroliuoti reikia vaikus, neįgaliuosius, tuos, kurie nesugeba patys savimi pasirūpinti, atsakyti už save ir savo veiksmus. Jei sutuoktinis nori jaustis kaip vaikas, taip, galbūt reikia kontroliuoti, jeigu jam tai patinka. Bet kokia tai santuoka, jei vienas iš sutuoktinių – infantilus ir bijo prisiimti atsakomybę?

Apskritai žvelgiant, kontrolė – tai nepasitikėjimas. Jei mylime, kontroliavimo klausimas atpuola savaime. Kiekvienas esame atsakingas už savo gyvenimą, už savo dvasinę ir fizinę būseną. Šeima – tai abipusis noras būti kartu, abipusis indėlis į šeimą.

O kas yra puikybė?

Puikybė – viena pikčiausių nuodėmių. Praktiškai, bet kurios nuodėmės šaknyse rasime puikybės. Žudoma iš puikybės, aukštiname save iš puikybės… Puikybės atsisakyti nelengva, bet jei kiekvienas mažiau sakytume „aš“ ir siektume tik sau naudingų dalykų, tai jau būtų pradžia. Tikintieji turi daugiau būdų atsisakyti šios dvasinės negalios. Puikybė – pagrindinė egocentrizmo ir egoizmo priežastis.

Tikėjimas nuostabia ateitimi – tai puikybė?

Tai ne puikybė, o nepagrįsta fantazija, tuščias optimizmas. Kas jums sakė, kad rytojus išvis ateis? Šablonas „viskas bus gerai“ – gana kvailas. Ar jūs Dievas, kad taip sakytumėte? Reikia gyventi dabartimi ir priimti sprendimus dėl savo gyvenimo dabar. Šiandien turime puoselėti savo dvasią, o ne verkti – „ach, kokios nuostabios buvo mūsų vestuvės, o šiandien viskas taip prastai“. Jau rytoj galbūt galvosite kitaip. Gyvenimas – ne šventė, ir žmogus – ne drugelis, skraidantis nuo žiedo prie žiedo. Gyvenimas yra darbas, kurį dirbame kiekvieną minutę. Būtent dabar reikia gyventi, o ne atidėlioti.

Ar rutina gali pražudyti meilę?

Rutina gali pražudyti įsimylėjimą. Jei iš santuokos tikėsitės nuolatinės euforijos ir nieko nedarysite, kad palaikytumėte savo meilę – taip, tikimybė, kad rutina įveiks įsimylėjimą, yra. Meilė – tai ne nuolatinė euforija. Tiksliau, tai euforija tam tikrai momentais. Bet tik įsivaizduokite, kaip būtų nepakeliama, jei euforija tęstųsi diena iš dienos, mėnesius, metus… Visus pradėtų pykinti nuo tokios euforijos. Nustotume ją jausti ir vertinti.

Ir kas jums sakė, apart televizinės malonumų propagandos, kad viskas gyvenime turi būti malonu? Visos pasaulio religijos teigia, kad šis pasaulis sukurtas ne dėl giedros laimės, o kaip gėrio ir blogio jėgų arena. Tai suvokti svarbu, žymiai svarbiau, nei ieškoti linksmybių. Tada ir rutinos pojūtis netaps toks svarbus.

Kaip teisingai puoselėti santykius šeimoje?

Viskas paprasta: žmogus turi suvokti, kodėl jam reikalinga šeima. Tai principinis klausimas. Jei tikslai aiškūs, tai ir resursų jiems siekti ateityje būtinai atsiras. Šeima – tai dialogas ir bendra kryptis, bendri tikslai, bendras pamatas, kaip jau kalbėjome anksčiau. Ir tas dialogas gali vykti tik tada, kai esama bendrų vertybių – apie ką kalbėtis. Kai egzistuoja tik nuolatiniai susikirtimai, tai jau ne dialogas, o monologas.

Taip pat labai svarbu kiekvienam sutuoktiniui gebėti suvaldyti savo emocijas – emocijos gerai lovoje, atostogose, sporte. Bet prieš pareikšdami kažkam savo negatyvias emocijas – 100 kartų pagalvokite, ar tikrai to reikia…

Taip pat labai svarbi ir tam tikra hierarchija šeimoje, svarbu kiekvienam suvokti savo pareigas, kalbėtis apie tai.

Kiekvieno žmogaus tikslas gyvenime turėtų būti padaryti kažką vertingo, gero, reikalingo, tapti dvasingesniam, geresniam. Kuo labiau žavimės paviršutiniškais, išoriniais dalykais, keliame didelius reikalavimus kitiems, tuo labiau tai byloja apie mūsų tuštybę. Norėdami atsikratyti vidinės tuštybės, bandome ją kažkuo užpildyti: daiktais, naujais įspūdžiais, moterimis, gėrimu, aštriais pojūčiais, narkotikais… Bet kaip žinia, vis tai laimės neatneša. Nes laimė – tai dvasinė būsena. O visi tie ką tik išvardyti dalykai tegali suteikti laikinų jaudulių, kurie greit praeina.

Pagal „realisti“ medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas Kelionė.

Comments are closed.