Autorius – 2012 metų pabaigoje miręs įtakingas JAV biblistas ir evangelikų mąstytojas.
Ne taip lengva pripažinti blogio realumą. Daugelis iš mūsų tiesiog nenori patikėti, kad blogis gali būti toks radikalus, nenuolaidus, velniškas ir visur esantis, koks jis iš tiesų yra. Didžioji dalis mūsų dienų religinės praktikos tiesiog neigia, kad „šis pasaulis“, kaip jį menkinamai vadina Biblija, tikrai yra blogis.
Mes desperatiškai norime tikėti, kad nedideli pakeitimai čia ar šiek tiek gailestingumo ten palengvins blogiausius mūsų ekonominės sistemos padarinius, kad ir toliau galėtume gyventi goduliu pagrįstoje sistemoje. Esame užsikrėtę pažangos idėja, optimistiškai teigiančia, jog žmonija ir jos institucijos pamažu tobulėja. Manome, kad blogį paprasčiausiai išaugsime.
Biblijos požiūriu toks mąstymas yra iliuzinis ir jau savaime parodo, kiek leidomės „šio pasaulio“ apkvailinami. Šis posakis, dažniausiai randamas Evangelijoje pagal Joną, vartojamas ne kalbant apie sukurtąją tvarką, kurią Dievas paskelbė esant gera, bet apie žmogaus iškraipytą tvarką, kurią jis pavertė totaliniu dominavimo tinklu, supriešinančiu vyrus ir moteris, turtingus ir vargšus, baltuosius ir juoduosius, galinguosius ir silpnuosius. „Šio pasaulio“ sistema sujaukia, apgaubia ir naikina gyvenimą – ne tik žmogaus, bet ir visos planetos gyvybę. Tąjį tinklą galėtume pavadinti dominavimo sistema.
Ją charakterizuoja autokratiniai politiniai santykiai, patriarchaliniai lyčių santykiai, ekonominiai išnaudojimo santykiai, priešiški rasių tarpusavio santykiai, hierarchiniai socialiniai santykiai – visa prievarta besiremianti sistema. Tad kai Jėzus kreipiasi į religinę valdžią: „Jūs iš šio pasaulio [kosmos], o aš – ne iš šio pasaulio“ (Jn 8, 23), – jis yra nusistatęs ne prieš pasaulį, bet prieš jame įsigalėjusias normas. Savo oponentus, kaip ir nekenčiamus romėnus, jis tapatina su tos pačios pasaulyje įsigalėjusios dominavimo sistemos tarnais. Ko gero, šį Jėzaus pareiškimą būtų galima perfrazuoti taip: „Jūs priklausote šiai sistemai, o aš jai nepriklausau.“
Tad skelbimas „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36) nėra anapusinė ar nepavojinga aliuzija, o visiškas Romos ir visų kitų viešpatysčių valdžios ir vertybių nepripažinimas. Galėtume perfrazuoti visą sakinį šitaip: „Mano nešama nauja tikrovė nepriklauso šiai senajai dominavimo sistemai [kosmos] – jei taip būtų, mano pagalbininkai būtų kovęsi, kad ši religinė valdžia manęs nesuimtų. Tačiau naujoji tikrovė nekyla iš dominavimo sistemos.“
Iš čia ir stebinantis Naujojo Testamento priešiškumas „šiam pasauliui“: jei kosmosas jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. Jei tik kolaboruotumėte su sistema, ji mylėtų jus kaip savuosius. Tačiau atgręžėte jai nugarą (nes aš jus išpainiojau iš sistemos), todėl sistema jūsų nekenčia (plg. Jn 15, 18–19).
Ignotas Antiochietis buvo visiškai tuo tikras, kai rašė: „Krikščionybės didybė yra ta, kad jos nekenčia kosmosas, o ne ta, kad ji dera su juo“ (Romėnams 3, 3). Galbūt pačios mūsų pastangos priderinti Evangeliją prie šiuolaikinio pasaulio supratimo kainavo tai, kad ji nuramina pasaulį, užuot metusi iššūkį patiems jo įsitikinimų pagrindams.
Tokio mūsų optimizmo dėl „šio pasaulio“ logiškas padarinys yra tai, jog „liberalios“ bažnyčios su panieka iš aukšto žvelgia į visus, kas bent kiek užsimena apie Šėtoną, demonus ar netgi tobuluosius angelus. Visas dvasinis pasaulis mums yra problemiškas. Ir dėl tikrai rimtos priežasties. Senojoje „dviaukštėje“ senovinio pasaulio visatoje šios dvasinės esybės gyveno „aukštai“ danguje. Tačiau dabar gyvename pasaulyje, kuriame to „aukštai“ nėra. Žemė sukasi, ir mes daugiau nebemanome, kad rojus yra kažkur danguje.
Mes išgyvename pasaulėžiūros kaitą. Daugeliui mūsų daug prasmingiau atrodo kalbėti, kad dangus yra „viduje“, o ne „aukštai“. Mokomės ieškoti dvasingumo sukurtosios tvarkos gelmėse, pačioje materijoje. Galime šnekėti apie institucijų dvasingumą, sistemų vidujumą, tautų bei bažnyčių angelus (plg. Dan 10, Apr 1; t. p. žr. autoriaus „Unmasking the Powers“). Sužinome, kad kiekviena institucija ar socialinė struktūra turi savo unikalią bendrą asmenybę, savo etosą, supantį lauką, savo dvasią. Verslo žmonės šia linkme žengė dar toliau – jau kalbama apie „bendrąsias, korporacijų kultūras“ ir simbolinį verslo matmenį. Galiausiai netgi iš naujo sužinome tai, ką tam tikru metu žinojo bet kuri kita kultūra – kad visa tai, kas regima, turi savo neregimąjį matmenį. Imame pripažinti, kad institucijos nepakeisi, nepajudinęs jos neregimos, bet akivaizdžiai realios dvasinės dalies.
Vis dėlto biblinis tokių bendrųjų esybių supratimas skiriasi jų pašaukimo pabrėžimu. Šventajame Rašte kiekviena institucija turi angelą, kuris išreiškia tos institucijos kaip visumos dvasinę realybę. Tačiau angelas yra daugiau nei vien tik nujaučiama institucijos visuma – jis yra Dievo pasiuntinys. Jis atsakingas už dieviškojo pašaukimo nešimą tai socialinei struktūrai. Angelas ne tik parodo, kokia institucija yra, bet ir nurodo, kokia ji turėtų tapti.
Pereikime prie blogio problemos. Prisimenate, kalbant apie pasaulio sukūrimą, niekur neminima, kad Dievas būtų sukūręs blogį. Šėtonas ir demonai pasirodo kiek vėliau. Jie yra puolę angelai, kurie atmetė dieviškąjį pašaukimą ir savo pačių iškilimą laikė pagrindiniu tikslu. Tai tikslus mitologinis pateikimas, kaip blogis įžengė į institucinį gyvenimą. Institucija arba sistema tampa demoniška tiek, kiek ji nusigręžia nuo savo dieviškojo pašaukimo.
Atkreipkite dėmesį į šios minties subtilumą. Ne gerieji ir blogieji angelai kovoja dangiškuosius karus, kaip įsivaizduoja kai kurie fundamentalistai. Veikiau jau institucijos angelas sugenda, susidievina, pamiršta savo egzistavimo priežastį ir šitaip tampa demoniškas. Tačiau tai, kas laikui bėgant gedo, gali ir taisytis. Toms stabmeldiškoms jėgoms galima, bent jau iš principo, priminti jų dieviškai paskirtus uždavinius tarnauti žmonijai (Ef 3,10).
Kaip teigė didysis kapitalizmo filosofas Adamas Smithas, verslo tikslas nėra pelnas (kaip klaidingai įsitikinę daugybė jo sekėjų), verslo tikslas yra tarnauti visuomenės gerovei. Pelnas nėra galutinis tikslas, o tiktai priemonė. Jis nėra pagrindinis siekinys, kaip mums nuolat bandoma įteigti, o tiesiog apdovanojimas, kurį tarpininkas gauna už bendros gerovės įtvirtinimą. Kai korporacija pinigų uždirbimą padaro vieninteliu egzistencijos tikslu, ji nusigręžia nuo savo dieviškojo pašaukimo – savo egzistavimo pagrindo – ir tampa demoniška.
Kai tūkstančių tūkstančiai korporacijų pelną paverčia savo dievu ir kai šios stabmeldiškos institucijos susisieja su valstybėmis, kurios didžiausiu gėriu laiko savo suverenumą ir galią, ir kai ši galia įgyvendinama per išnaudojimo ir plutokratines politines sistemas, per vyrų dominuojamus lyčių santykius, per baltųjų dominuojamus rasinius santykius, atsiranda tasai totalus galių tinklas, kurį aš vadinu dominavimo sistema. Šiuo požiūriu Šėtonas nėra raudonas žmogėdra milžinas, kuris sukelia bejėgiams žmonėms piktus troškimus, o veikiau apčiuopiama dominavimo sistemos dvasia.
Taigi su Šėtonu susiduriame ne per atsitiktinius pagundų priepuolius, o nepaliaujamai ir visur. Nuodėmė yra būtent mūsų sąmokslas su dominuojančia sistema, mūsų savanaudiškos pastangos pasipelnyti iš blogos sistemos tų, kurių padėtis prastesnė nei mūsų, sąskaita. Išganymas yra tai, kad Dievas mus pažadina iš šitokio mūsų bendrininkavimo. Esame vaduojami iš tos sistemos gniaužtų – tiek iš išorinių vilionių, tiek ir iš viduje įdiegtų vertybių, vaidmenų, įvaizdžių ir ideologijų.
Jėzus atėjo mūsų išvaduoti iš dominavimo sistema išreikštos blogio galios. Kai Pirmajame Jono laiške (5,19) sakoma, jog „visas pasaulis [kosmos] yra piktojo pavergtas“, be abejo, nekalbama apie Dievo sukurtą gerą ekosistemą. Čia gali būti kalbama tik apie sistemą, kuri įkvėpta, palaikoma bei vadovaujama Šėtono. Taigi Jėzus nesimeldžia, kad jo sekėjai būtų „pašalinti iš sistemos“, nes būtent joje turi būti įvesta Dievo tvarka. Tačiau Jėzus prašo, kad Dievas jo sekėjus „apsaugotų nuo piktojo“, t. y. nuo pasidavimo šėtoniškai sistemos dvasiai (Jn 17, 15).
Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtume išvengti sugrįžimo prie radikalaus biblinio požiūrio į blogį. Pastarojo amžiaus karuose žuvo daugiau žmonių nei visuose kituose karuose nuo civilizacijos pradžios kartu paėmus. Susiduriame su gyventojų pertekliumi, globaliu atšilimu, ozono sluoksnio nykimu, mūsų jūrų mirtimi, nesuskaitomų rūšių išnykimu, planetos mirtimi. Nė viena žmonijos karta nebuvo susidūrusi su tokio neaprėpiamo masto blogiu.
Nebegalime nepaisyti savo pačių tikėjimo šaltinių šių katastrofų akivaizdoje. Pati Evangelija yra atsakymas į šio nuniokojimo priežastis. Viskas, ko moko Jėzus, yra dominavimo sistemos atmetimas. Jo žinia mums yra kaip niekada laiku. Evangelija yra labai paprasta, iš tiesų – tokia paprasta, kad net mažas vaikas ją gali suprasti. Tai žinia, jog Dievas nepritaria kokios nors rūšies dominavimui. Jis neša dominavimo nesaistomą tvarką, Dievo karalystę.
Mūsų uždavinys šiandien – įgyvendinti tai, ką iš esmės Jėzus paskelbė (Jn 16,33): „Aš nugalėjau dominavimo sistemą!“
„Third Way“, vertė Kęstutis Pulokas
