Filmas: „Žmogiškumas“ (orig. L’humanité)
Metai: 1999
Režisierius: Bruno Dumont
Valstybė: Prancūzija
Žanras: psichologinė drama
Vaidina: Emmanuel Schotté, Séverine Caneele, Philippe Tullier, Ghislain Ghesquère ir kt.
Trukmė: 160 min.
Apdovanojimai: Šis filmas sukėlė audrą 1999 metų Kanų festivalyje. Beje, kritikų nuomonė radikaliai išsiskyrė: vieni tikino, kad tai šedevras, itin originalus kūrinys, įeisiantis į kino istoriją, kiti teigė, kad tai nevykęs bandymas imituoti Bresono stilių, pseudointelektualizmo pavyzdys. Tiesa, sutarta dėl vieno – aktoriai vaidina įspūdingai. Tad Emmanuelis Schotte ir Séverine Caneele gavo geriausio aktoriaus ir geriausios aktorės apdovanojimus.
Siužetas: Formaliai – tai detektyvas, o pagrindinis veikėjas yra policininkas, tiriantis siaubingą vienuolikmetės išžaginimo ir nužudymo bylą. Tačiau tie, kurie bandys žiūrėti filmą kaip įprastą detektyvą, neišvengiamai bus sutrikdyti to, kad filme klausimas, kas yra žudikas, toli gražu ne svarbiausias. Todėl tiksliau filmą apibūdinti kaip psichologinę dramą, kaip po artimųjų žūties sugebėjimą patirti emocijas praradusio detektyvo pastangas suprasti, kas yra žmogiškumas.
**
Kai pirmą kartą žiūrėjau šią kino juostą, mačiau, kaip didelė dalis žiūrovų palieka kino salę, nesulaukę pabaigos. Beje, vienas žymus Lietuvos teatro režisierius itin piktai reagavo į šią kino juostą, tvirtindamas, kad tai beprasmės pastangos vaizduoti intelektualus ir ne kas kita kaip žiūrovų kvailinimas.
Kita vertus, nemaža dalis žiūrovų ne tik išsėdėjo iki galo, tačiau taip pat liko sužavėti Bruno Dumont‘o filmu. Man pačiam tai atrodo sudėtingas, pastangų reikalaujantis, bet tikrai puikus kino filmas. Aišku, jis patenka į tą kategoriją, kai kūrėjas nebando pataikauti žiūrovui, bent bando kalbėtis labai atvirai ir skaudžiai, atmesdamas šiuolaikiniam kinui būdingus sąlygotumus.
Holivudas pripratino žiūrovus, kad filmui būtina tam tikra tipinė struktūra. Net yra kompiuterinės programos, į kurias įvedus scenarijų galima gauti atsakymą, ar filmas gali tikėtis sėkmės, ar scenarijus „teisingas“. Kas turi būti „teisingame“ scenarijuje? Pirmasis svarbus įvykis turi įvykti septintąją minutę, kai jau žiūrovai tam yra paruošti. Tada kitas svarbus siužeto posūkis turi būti po keliolikos minučių ir taip toliau.
Šiuo požiūriu. „Žmogiškumas“ visiškai „neteisingas“ filmas. Pakanka vien tokių scenų, kaip pagrindinis herojus labai ilgai važiuoja dviračiu į kalną. Tarsi keistas režisieriaus pasirinkimas tiek laiko rodyti įvykį, kuris neturi didelio prasminio krūvio. Dumont‘ui svarbu, kad mes tiesiog fiziškai pajustume, ką išgyvena filmo herojai.
Filmas ilgas ir režisierius sąmoningai nebando nieko supaprastinti, pagreitinti. Jis nebando lengvinti žiūrovui gyvenimo, nes supranta, jog labai svarbu, kad žiūrovas išbūtų kartu su herojais, Čia panašiai kaip išpažinties atveju. Neįsivaizduoju autentiškos išpažinties, jei kunigas pradėtų sakyti pastabas, kad atgailautojas turi kalbėti tik taisyklingai, nedarytų pauzių tarp žodžių ir panašiai. Labai svarbu žmogui leisti būti tokiam, koks jis yra, ir tokį jį bandyti išgirsti, suprasti. Dumont‘as tikrai nebando dirbtinai daryti pauzių ar gudrauti. Jam svarbu,kad žiūrovas fiziologiškai pajustų laiko tėkmę. Apie žmogiškumą, kuris yra pagrindinė filmo tema, yra ne samprotaujama, bet jis išgyvenamas.
Kelias į žmogiškumo supratimą prasideda nuo susidūrimo su šiurpiu nusikaltimu – išprievartauta ir nužudyta vienuolikmetė mergaitė. Žiūrovas mato kraupų vaizdą, kuris sutrikdo ir kelia klausimų – kaip apskritai dar galima kalbėti apie kokį nors žmogiškumą pasaulyje, kur tai gali įvykti? Kaip galima gyventi po to, kai susiduriame su tokiais kraupiais įvykiais?
Pagrindinis herojus – policininkas, kuris prieš kurį laiką yra patyręs sunkią netektį ir nuo to laiko tapo tarsi somnabulas, prarado visas emocijas. Paradoksalu, bet būtent tai šiuo atveju jam leidžia išvysti to, kas įvyko, siaubą. Kiti dar bando slėptis už savo santykių, išgyvenimų, o pagrindinis herojus tarsi užsiverčia visą skausmą ant savo pečių kaip kryžių. Filme nėra jokių religinių ženklų, tačiau man pagrindinis herojus atrodo Jėzaus, pasiaukojusio už žmoniją, veidrodinis atspindys.
Filme nėra moralizavimo, skirstymo į „geriečius“ ir „blogiečius“. Merginos išniekinimo ir žmogžudystės siaubas tarsi atveria mums erdvę, anapus gėrio ir blogio perskyrų. Policininkas, išvydęs nužudytąją, priblokštas viso įvykio siaubo, paprasčiausiai bėga. Pargriūva į purvą. Paskui keliasi, išsirėkia šalia pravažiuojančio traukinio, kurio garsas užgožia jo riksmą.
Prasideda lėtas bylos nagrinėjimas, matome nuolat prakaituojantį ir niurnantį, kad tyrimas sunkiai juda į priekį, policijos viršininką, motiną, išgyvenančią, kad sūnus policininkas po artimųjų netekties prarado bet kokį gyvenimo skonį, keistą porelę, šiurkščiai besimylinčią, tarsi iš neturėjimo ką daugiau daryti, pagaliau – pagrindinį herojų, žvelgiantį į pasaulį iš nuostabos išsiplėtusiomis akimis.
Mieste karšta ir viskas išdegę. Toks įspūdis, kad ir visų herojų, kuriuos matome filme, gyvenimai taip pat išdegę, praradę kokią nors prasmę, džiaugsmą. Visi tarsi tėra statistai prastoje dramoje, kur reikia kažkaip „sudeginti“ laiką.
Pagrindinis herojus tiria nusikaltimą, bet veikiau jis bando suprasti, patirti, kas yra žmogiškumas. Filme nėra egzistencinių diskusijų, giliaminčių monologų, nekeliami egzistenciniai klausimai. Intelektualinis sluoksnis tarsi apskritai pašalintas iš kadro, kad mums geriau atsiskleistų žmogaus kūniškumas. Daugelį žiūrovų šokiruoja, kai herojus uosto suimtą įtariamąjį, glosto, paskui bučiuoja į lūpas. Čia nėra jokios erotikos, tik pastanga atrasti žmogiškumo skonį.
Kai galiausiai paaiškėja, kas yra žudikas, pagrindinis herojus jaučia jam ne pyktį, pasmerkimą, bet veikiau gailestį, regime didžiulį norą suprasti, būti kartu. Jis kaip Kristus netampa nė vieno žmogaus kaltintoju, bet prisiima kito kaltę kaip savą, nes tame išdegintame žmogiškume, kuris skleidžiasi kino juostoje, nėra savos ir svetimos kaltės. Mes visi esame sujungti žmogiškumo. Ryškiausiai tai atsiskleidžia, kai finalinėje scenoje matome pagrindinį herojų su antrankiais. Visai nesvarbu, kad ne jis nužudė – išsaugoti žmogiškumą nužmogėjusiame pasaulyje įmanoma tik priimant kitą ir prisiimant jo kaltes skausmą kaip savo.
Nepaisant viso to siaubo ir tuštumos, kurie mus lydi filme, man ši kino juosta atrodo viltinga. Talentingas Kristaus istorijos papasakojimas. Nežinau kito kino filmo, kur taip aiškiai galima pajusti, ką reiškia, jog Jėzus numirė už mūsų nuodėmes, kad Jis mus atpirko. Išbuvo žmogiškume su visais jo įtrūkiais, kad jį iškeltų ant kryžiaus, nes tai vienintelė, nors ir paradoksaliai atrodanti, galimybė išsaugoti žmogiškumą nuodėmės pagraužtame pasaulyje.
Pagal režisieriaus Audriaus Stonio pasakojimą parengė Andrius Navickas
