Nicole Petrick-Felber (g. 1981) studijavo ekonomikos mokslus Berlyne, Paryžiuje ir Maskvoje. Jenos Friedricho Schillerio universitete apsigynė istorijos mokslų daktarės laipsnį. Šiuo metu dirba verslo konsultante. Jos knygoje „Strateginis malonumas“ (vok. Kriegswichtiger Genuss) nagrinėjama kavos ir tabako istorija nacistinėje Vokietijoje. Autorė kelia klausimus, kaip šios ne pirmo reikalingumo prekės formavo Trečiojo reicho politinį kraštovaizdį. Istorikę kalbina taz.de žurnalistas Ambrosas Waibelis.
Ponia Petrick-Felber, ar nacistinė Vokietija buvo nerūkančiųjų rojus?
Rimtai rūpintasi nerūkančiųjų, pirmiausia jaunuolių ir besilaukiančių moterų, apsauga. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad nacių režimui visada reikėjo sveikų vaikų kitai sveikų kareivių kartai. Rojų aš įsivaizduoju kitaip. Jau trečiajame dešimtmetyje buvo žinoma apie rūkymo – netgi pasyvaus – ir plaučių vėžio ryšį. Nacių sprendimas įvesti nerūkančiųjų apsaugą – ir būdas, kuriuo jis buvo įgyvendintas – žymėjo modernų gestą. Pokario metais gydytojai ėmė abejoti aplinkybėmis, lemiančiomis neigiamas pasekmes, todėl medicininės įžvalgos prarado svarumą.
Ar tai reiškia, kad SS gydytojas Josefas Mengele vykdė tabako tyrimus?
Apie tai neturiu informacijos. Svarbiausi tabako tyrėjai buvo klinikų ir universitetų medikai. Tai buvo daugiau statistinis nei eksperimentinis darbas, paremtas ligos istorijomis ir apklausų duomenimis. Deja, 1941 m. ši veikla buvo sustabdyta. Apribojimai taikyti tik reklamai: leista reklamuoti gaminį, bet ne patį rūkymą. Reklama negalėjo būti adresuota moterims ir rodyti neigiamą pavyzdį jaunuoliams. Šiandien tai vadinama prekės ženklo reklama. Vis dėlto galiausiai tapo nebesvarbu norės rūkyti ar ne sveikas, suaugęs tautietis.
Vadinasi, draudimas rūkyti partijos būstinėje arba Hitlerio traukinio valgomajame buvo išimtys, paremtos atskirais fiurerio nurodymais?
Iki 1941 m. galiojo griežti reklamos ir rūkymo apribojimai, įtvirtinti paties Hitlerio. Didžioji dalis jų viešpatavo pavyzdinėje Tiuringijos žemėje. Nepaisant to, galiausiai šie draudimai nepasitvirtino. Moterys restoranuose rūkė nekreipdamos dėmesio į užrašus „Vokietė nerūko“. Neleistiną elgesį pro akis praleisdavo ir tabaku prekiaujantys užeigų šeimininkai. Stebėtinai ignoruoti net asmeniniai Hitlerio nurodymai, draudžiantys rūkyti NSDAP būstinės patalpose. Galiausiai augantis tabako stygius atskleidė, kokie absurdiški buvo draudimai ir nuogąstavimai.
Kaip atrodė kasdienis kavos vartojimas?
Kavos pupelės ilgą laiką buvo labiau prabangos nei kasdienio vartojimo prekė – svaras grūdų kainavo beveik dešimt kartų pigiau. Kavos vartojimas išaugo tik 1937 m. – pagerėjus socialinėms sąlygoms, po 1936 m. ji tapo visiems prieinama preke. Deja, 1939 m. sumažėjo kavos importas, o prasidėjus karui jos atsargos buvo konfiskuotos Vermachtui. Dėl šios priežasties 1939 m. sausį Prancūzijos gyventojai prisiminė Pirmojo pasaulinio karo pradžią 1914 m. – dėmesį traukė tai, kad, nepaisant dar aktyvaus importo, nacistinėje Vokietijoje ėmė trūkti kavos pupelių. Prasidėjus karui, civilius jos pasiekdavo tik ypatingomis progomis: prieš Kalėdas ir po oro antpuolių – pastarieji daviniai liaudyje vadinti „epušine kava“.
Ar tai pasakytina ir apie tabaką?
Iki 1939 m. vasaros vokiečiai rūkė kaip niekad daug cigarečių – maždaug po 15 vienetų per dieną. Cigaretės pakeitė rūkomąjį, kramtomąjį ir uostomąjį tabaką bei cigarus. Pirmiausia šiam įpročiui pasidavė vyrai. Vienoje apklausoje šis pokytis sietas su visuomeniniais įsipareigojimais, griežtesniais profesiniais reikalavimais ir nervinę įtampą keliančiais politiniais įvykiais. Karo pradžia nesustabdė cigarečių importo, nes maždaug 95 procentai produkcijos atkeliaudavo iš Graikijos, Bulgarijos ir Turkijos. Nepaisant to, ženkliai sumažėjo iš užjūrio importuojamo rūkomojo tabako ir cigarų. Greitai suprastėjo ir šių gaminių kokybė.
Naciai iki karo pabaigos bandė aprūpinti gyventojus tabaku, nors „viliojamai nuodingas“ rūkymas ir netiko didvyrių tautai. Ar galėtumėte pakomentuoti šią priešpriešą ir bandymus ją panaikinti?
Naciams teko sudėlioti prioritetus. Tuometinėje Vokietijoje veikė iš dalies fanatiška sveikatos frakcija, įkurta „kovoti su tabako keliamais pavojais“. Tabakas jos nariams buvo ne mažesnis tautos priešas nei žydas Süßas. Nepaisant to, galią turėjo ir Reicho finansų ministerija, panaikinusi tabako mokesčius ir iki karo pabaigos palaikiusi bičiuliškus santykius su tabako pramonininkais. Galiausiai prie jos prisijungė Propagandos ministerija, o Goebbelsas tautos aprūpinimą tabako gaminiais laikė „strategiškai svarbiu“. Fanatiški sveikatingumo šalininkai pabrėždavo, kad tabaku vokiečius nori nunuodyti žydai, todėl nacionalsocialistai patys aprūpindavo tautiečius rūkalais, o iš rūkančios „tautinės bendruomenės“ išstūmė tik visus žydų tautybės gyventojus.
Kada tai įvyko?
1942 m. vasario 1 d. įvestos kontrolinės rūkančių asmenų kortelės, išduodamos tik kartu su drabužių kortelėmis. Žydų tautybės asmenys jų negaudavo. Berlyno gauleiteris Goebbelsas jau anksčiau buvo uždraudęs žydams lankytis tabako parduotuvėse.
Ar yra duomenų, kaip iš tautinės bendruomenės išstumti asmenys sprendė tabako įsigijimo klausimą? Ar buvo rūkoma koncentracijos stovyklose?
Nacionalsocialistų rūpybos sistema turėjo griežtą hierarchiją. Net jei kartais karo tikrovė atrodė kitaip, jos viršuje buvo kovojantys kariai, apačioje – žydų tautybės asmenys. Žmonės buvo skirstomi ir pagal amžių, lytį, rasę, gabumus.
Kalėjimams ir koncentracijos stovykloms taip pat buvo skiriami kavos bei tabako daviniai. Už jų dalybas buvo atsakingi dažnai savavališki prižiūrėtojai – jų malonę retai pelnydavo esantys silpnųjų pusėje. Dalis kaliniams skirtų prekių vėl atsidurdavo juodojoje rinkoje.
Kaip, žvelgdama iš kavos ir tabako perspektyvos, atsakytumėte į didįjį kodėl: Kodėl iškilo Trečiasis reichas? Kodėl jis taip ilgai išsilaikė? Kodėl šis darinys nesuiro iš vidaus?
Dalydami tabaką ir kavą po oro antpuolių, naciai sėkmingai demonstruodavo rūpinimąsi gyventojais ir praskaidrindavo jiems nuotaiką. Biurokratinis rūpybos aparatas prisidėjo prie to, kad įprastomis dienomis žmonės būtų užimti. Šie veiksniai stabilizavo sistemą.
Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė
