Kaip turėtume vertinti viešųjų tarnybų darbą? Tai daug sudėtingesnis klausimas, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kartais atsakymas atrodo paprastas – kad ir pagal traukinių punktualumą. Bet ar vien punktualumo tikimės iš geležinkelių darbo? Be abejo, ne. Mes norime, kad traukiniai būtų saugūs ir patogūs. Norime, kad jie ne tik atvyktų nustatytą valandą, bet ir kad ta valanda būtų nustatyta protingai, kad laiko tarpai tarp traukinių būtų racionalūs. Dar svarbiau, kad bilieto kaina būtų įkandama. Kriterijų sąrašui vis ilgėjant, darosi aišku, jog punktualumas, lengviausiai išmatuojama savybė, tėra tik viena iš daugelio norimų viešojo transporto savybių, bet nebūtinai svarbiausia iš jų.

Tai – svarbus pavyzdys diskusijoms dėl viešųjų tarnybų darbo. Šie debatai daugelyje šalių itin gerai girdimi, nes užkliudo pamatines valstybės problemas – centrinį biudžetą ir jo “karpymus” bei mokesčius ir jų mažinimą. Laikydamosi laiko dvasios, vyriausybės viešosioms tarnyboms įvedinėja verslui būdingus veiklos našumo ir “efektyvumo” kriterijus. Tai visų pirma reiškia, kad aiškiai nusakomi tikslai, kuriuos būtina pasiekti.

Tad ministrai skelbia, jog iki pavasario perpus sumažėsiąs apiplėšimų skaičius, kad per penkerius metus 50 procentų padidėsianti aukštosiose mokyklose studijuojančių piliečių dalis, jog per dvejus metus ligoninėse trečdaliu sutrumpėsią laukiančiųjų sąrašai. Toks valdymo būdas reiškia, kad politikų atsakomybė apsiriboja vien tikslų realizavimu. Tačiau ar vien tai mums reikalinga? Visi šie pavyzdžiai – iš gyvenimo. Tačiau gyvenime mūsų pasiekti tikslai gali turėti ir netikėtų šalutinių padarinių.

Sutrumpėjęs lovos laukimo laikas gali reikšti ir tai, jog gydytojai paskubomis aptarnauja lengvus pacientus, o rimtesniuosius išbraukia iš sąrašų. Spartus studijuojančių asmenų skaičiaus augimas gali reikšti tai, kad sumažėjo stojamųjų egzaminų reikalavimai ir degraduoja diplomai. Apiplėšimų skaičiaus mažinimo vajai gundo policininkus nustoti registruoti kai kuriuos nusikaltimus.

Trumpai tariant, jei vyriausybės dotacijos priklauso nuo, atrodytų, aiškiai nusakomų rezultatų, pagunda siekti regimybės, o ne realių tikslų, tampa beveik neatremiama.

Maža to, daugelis viešųjų tarnybų yra vadinamosios “lengvosios” tarnybos. Ligoninės slauga nėra vien pavykusių operacijų konvejeris. Visų lygių švietimas – tai daug daugiau, nei tam tikro “produkto” gamyba. Apskritai socialinei rūpybai būtinas laikas – visų pirma, jai dirbančių žmonių laikas, jų atsidavimas, ypač nenumatytose situacijose, o tai aiškiai prieštarauja visur viešpataujančiai rezultatų manijai.

Be abejo, nevalia švaistyti viešųjų lėšų. Bet net ir šis principas gali būti prieštaringas. Pasvarstykime apie mokslinių tyrinėjimų finansavimą iš viešosios kišenės. Tyrinėjimai paprastai atliekami bandymų ir klaidų metodu. Kiekvienas atradimas prasideda nuo virtinės klaidingų bandymų, kurių dauguma paprastai veda į akligatvį. Kai finansuojami tik tie tyrinėjimai, kurių tikslas aiškiai nusakomas, o sėkmė garantuota, akivaizdžiai didėja tikimybė, kad talentingi mokslininkai bėgs į šalis ar institucijas, dosniau skirstančias lėšas ir racionaliau suvokiančias santykį tarp sąnaudų ir rezultato.

Kad ir kokie teisūs būtume, dar turime atsakyti į klausimą, kaip užtikrinti veiksmingą viešųjų tarnybų veiklą, kuri leistų pasiekti vyriausybės numatytus ir mokesčių mokėtojų laukiamus tikslus.

Vienas iš galimų atsakymų kalba ne apie padarinius, bet apie priežastis – apie mūsų viešosioms tarnyboms vadovaujančių ir jose dirbančių žmonių dorybes bei etines nuostatas. Šiuo atveju jų veiklai įvertinti analogijų su verslu aiškiai nepakanka.

Prancūzijoje viešųjų tarnybų darbuotojų rengimas tradiciškai apima ir praktinių įgūdžių, ir pilietinio pasišventimo etikos diegimą. Tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija ir Vokietija, ši tradicija reiškia, jog gerai atlikti savo pareigą yra garbė. Asmeninė nauda ir artimo meilė nėra vieninteliai žmonių veiklos motyvai – egzistuoja ir tarnybos etika, kurią privalu diegti tarnautojams.

Kita vertus, žvelgdami į viešųjų tarnybų veiklos padarinius, matome, kad kai kurie prasmingi tikslai iš tiesų yra aiškiai numatomi. Traukiniai iš tiesų turi važinėti pagal tvarkaraštį. Tačiau dar yra ir tų, kuriems šie reikalai tiesiogiai svarbūs, žmogiški poreikiai. Kaip tik todėl būtini tėvų komitetai, viešojo transporto vartotojų tarybos ir ligoninės pacientų būreliai. Iš pirmo žvilgsnio šios bendrijos gali atrodyti bejėgės ir, profesionalų nuomone, be reikalo kliudyti darbui. Tačiau iš tiesų jos yra neįkainojami įrankiai viešųjų tarnybų aplaidumui ir neefektyvumui pažaboti.

Tad venkime žiūrėti į viešąsias tarnybas taip, lyg šios niekuo nesiskirtų nuo verslo struktūrų. Kai kurioms šalims yra tekę privatizuoti ir pagal verslo principus organizuoti tas tarnybas, kurios visai nebūtinai turėtų būti viešos, kad veiktų gerai arba apskritai veiktų. Tačiau pamatinės viešosios tarnybos – sveikatos apsauga, švietimas, transportas ir dar keletas jų – visada bus vertinamos pagal sudėtingus, paprastai neišmatuojamus kriterijus.

Gazeta Wyborcza, 2004 kovo 20-21 d. Vertė Vytautas Dekšnys.

Comments are closed.