2012 metų birželio 5 dieną Los Andžele mirė vienas žymiausių ir įtakingiausių fantastinės literatūros kūrėjų – rašytojas Ray Douglas Bradbury.

Jis mirė 91 metų amžiaus ir iki pat mirties dirbo mėgstamiausią darbą – rašė. Viename iš interviu, keletą metų prieš mirtį, R. Bradbury teigė, kad nuo 12 metų jis kasdien dirba prasmingą ir mėgstamą darbą, ir tai didžiausia sėkmė, kurios gyvenime žmogus galėtų trokšti.

Rašytojas buvo namisėda, didžiąją gyvenimo dalį jis pragyveno tame pačiame Los Andžele. Jis niekada nevairavo automobilio, nesinaudojo nei internetu, nei kompiuteriu, o savo apsakymus ir romanus iki gyvenimo pabaigos spausdino rašomąja mašinėle. Jis nepakentė skraidyti lėktuvais, ir beveik šešiasdešimt metų pragyveno su mylima žmona. Jie užaugino keturias dukras, susilaukė aštuonių vaikaičių. Vaikams palikus tėvų namus, džiaugėsi keturių kačių draugija. Žmona Margueritė mirė 2003 metų lapkritį, o Ray pragyveno dar beveik dešimt metų.

Gyventi amžinai

R. Bradbury gimė 1920 metų rugpjūčio 22 dieną Jokigane, provincialiame Ilinojaus valstijos miestelyje, JAV. Jis atkakliai tvirtino, kad prisimena visą savo gyvenimą nuo pat gimimo akimirkos, nors, pasak psichologų, tai paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau šio rašytojo gyvenime buvo daug stebuklingų, neįmanomų dalykų.

Jis buvo kilęs iš vienų pirmųjų naujakurių JAV giminės, kurią galima vadinti Naujojo pasaulio aristokratija. Rašytojas mėgo pabrėžti, kad viena iš jo protėvių esą buvo Mary Bradbury, kuri buvo sudeginta Salemo raganų procese.

Prosenelis ir senelis leido laikraštį, tačiau tėtis nutraukė šią dinastiją ir pasirinko elektromechaniko profesiją. Jis buvo labai uždaras žmogus, ir Ray vaikystėje bei jaunystėje daug daugiau įtakos turėjo mama Mari Ester Morberg, gimusi Švedijoje ir į Ameriką patekusi, kai jai buvo dveji.

Rašytojas vaikystėje patyrė ne vieno artimo žmogaus mirtį ir tai, aišku, negalėjo jo nepaveikti. Būdami maži mirė broliukas ir sesutė, be to, – mylimas dėdė.

Pasaulis atrodė trapus ir lekiantis į pražūtį. Tačiau, būdamas dvylikos, Ray nuėjo į jo gimtajame mieste gastroliavusį cirką ir čia po vaidinimo išsikalbėjo su iliuzionistu, kuris jam pareiškė, kad atpažįsta Ray savo žuvusį draugą prancūzą. Šį pastebėjimą triukų meistras baigė fraze, kuri apvertė į paauglystę žengiančio berniuko gyvenimą: „Gyvenk amžinai“.

Staiga Ray suvokė, kad tai, kas jau buvo, kas yra, kas užrašyta, niekas niekada nebegali atimti, tai išlieka amžinai ir jį apėmė svaigus džiaugsmas.

Ekonominė depresija ir šeimos klajonės

Šalia egzistencinių dramų vyko ir ekonominės. Ekonominės depresijos gniaužtai vis labiau spaudė JAV, katastrofiškai daugėjo bedarbių. Deja, Ray tėvas 1932 metais taip pat neteko darbo, ir šeima pradėjo klajoti po Ameriką, ieškodama skalsesnio duonos kąsnio. Pradžioje persikėlė į Arizoną, dar po poros metų – į Los Andželą.

Būtent šis miestas, kuriame įsikūrusi Holivudo studija, kur visada daug aktorių ir kitų menininkų, tapo antraisiais namais visam likusiam R. Bradbury gyvenimui.

Praradęs įprastą aplinką, draugus paauglys paniro į knygų pasaulį. Knygos jam, regis, rūpėjo kur kas nei bendraklasiai ar mokykla apskritai. Šiaip ne taip jis iškentė iki išleistuvių, į kurias nuėjo su ką tik mirusio dėdės kostiumu, nes tai buvo vienintelis padorus rūbas, kurį atrado rūbų spintoje namuose.

Pabaigęs mokyklą, Ray pabaigė ir visą formalų išsilavinimą, daugiau jis niekada nesimokė jokioje mokymo įstaigoje.

Nemaža dalimi ir todėl, kad vos galą su galu sudurti sugebantys tėvai neturėjo jokių galimybių siųsti sūnaus į koledžą. Kaip prisimena Ray, po mokyklos jis jautėsi vargana ir bejėgė būtybė, tačiau jis tvirtai žinojo, ko nori iš gyvenimo. Jis buvo pasiryžęs tapti rašytoju, kad ir ko iš jo gyvenimas už tai pareikalautų.

Mokausi būti rašytoju…“

Pirmuoju darbu tapo prekyba laikraščiais gatvėje. Kai pro šalį eidavo draugai, jie klausinėdavo: ką jis čia daro, ko siekia gyvenime? Ray tvirtai atsakydavo, kad mokosi būti rašytoju. Draugai sutrikdavo, nes nelabai suprasdavo, ar iš jų šaipomasi, ar kalbama rimtai. Vaikinas apie mokymąsi būti rašytoju kalbėjo itin rimtai.

Jau nuo 17 metų jis nusistatė taisyklę, kad ankstų rytą turi parašyti bent po trumą apsakymą. Ilgą laiką tie rašiniai nebuvo labai kokybiški, tačiau Ray tai vadino kasdiene būtina treniruote.

Taip pat ir po darbo jis tuojau skubėdavo į biblioteką, kuri tapo jo tikraisiais namais. Jis be galo mylėjo knygas ir tarp jų jautėsi nuostabiai. Kaip vėliau jis rašė, knygų pasaulyje jis užmiršdavo savo bėdas, nesėkmes ir pasinerdavo į maginį pasaulį.

Kartą bukinistinėje parduotuvėje Ray nusišypsojo sėkmė sutikti kelis jaunuolius, kurie taip pat svajojo apie rašymą ir priklausė neformaliai Mokslinės fantastikos lygai, kuri anuot buvo labai populiari Amerikoje ir turėjo savo filialus praktiškai kiekviename mieste.

Fantastikos mėgėjai – tai atskira kategorija žmonių, kurie labai mėgsta bendrauti tarpusavyje, valandų valandas kalbasi, dalinasi savo kūriniais. To Ray labai reikėjo.

Fantastikos gerbėjai Los Andžele leido mašinėlė spausdinta žurnalą, susegtą rankiniu būdu „Imagination“. Čia Ray debiutavo kaip rašytojas fantastas. Tiesa, žurnalėlio leidėjai visiškai ignoravo jo rimtus apsakymus ir prašė tik humoristinio pobūdžio fantastinių miniatiūrų. Tai tapo pretekstu Bradbury pačiam įsteigti savilaidos žurnalą „Futuria Fantasy“. Jis redagavo keturis šio žurnalo numerius, paskui leidinys natūraliai sunyko. Šių keturių numerių redaktoriaus vedamuosiuose Bradbury atkakliai gynė technikos pažangos svarbą. Kaip ir daugelis bendraamžių, jis skelbė technokratines idėjas, teigdamas, kad tik mokslo ir technikos pažanga gali įveikti visas krizes.

Tikrais literatūrinis debiutas

1939 metais Niujorke vyko pirmasis fantastikos mėgėjų konventas, kuriame dalyvavo ir R. Bradbury. Čia jis susitiko pirmąjį savo literatūrinį agentą, kuris pasirūpino, kad po beveik metų viename iš žurnalų pasirodytų nedidelis Bradbury apsakymas, kuris buvo įvertintas 27 dolerių honoraru.

Pats R. Bradbury tvirtina, kad pirmą gerą apsakymą jis parašė tik būdamas 22 metų, ir jis vadinosi „Ežeras“. Iki to laiko tebuvo bandymai ir ieškojimai.

1946 metais Bradbury sutiko Marguerite McClure, turinčią lingvistės išsilavinimą, mokančią keturias kalbas ir tiesiog pamišusią dėl knygų. Jie nuo pirmos akimirkos įsimylėjo vienas kitą, ir ši meilė tęsėsi daugelį dešimtmečių. 1947 metais jie susituokė.

Santuokos išvakarėse Bradbury sudegino lauže visus savo nevykusius literatūrinius bandymus, kaip jis pats tai vadino „milijoną žodžių prastos prozos“. Taip pat tais metais buvo išleista pirmoji Bradbury apsakymų rinktinė „Tamsusis karnavalas“.

Nemažą laiko tarpą po vestuvių šeima vertėsi materialai labai sunkiai. Bradbury praktiškai neturėjo pajamų už rašymą, o jo žmona dirbo knygyne ir bandė išlaikyti visą šeimą. Dar sudėtingiau tapo, kai 1949 metais gimė vyresnioji dukra. Iš viso šeima turėjo 4 dukras.

Pagaliau, pripažinimas

Lūžis šeimos gyvenime prasidėjo 1950 metais, kai buvo išleistos „Marso kronikos“, knyga, išgarsinusi R. Bradbury. Įdomu, kad pradžioje rašytojas siūlė atskirus apsakymus apie Marsą įvairiems literatūriniams žurnalams ir tesulaukė vangaus dėmesio, Tada jam šovė mintis, jog reikia apsakymus sujungti į vieną knygą, kad išryškėtų jų tarpusavio gijos, ir jie naujai nuskambėtų. Šis sumanymas, kaip pasirodė, buvo teisingas, ir tie patys kritikai, kurie žvelgė į atskirus apsakymus rezervuotai, gyrė esą talentingą ir novatorišką mokslinės fantastikos knygą, labai prisidėjusią prie tikros marsomanijos JAV.

Dar po trejų metų R. Bradbury parašė vieną žymiausių XX amžiaus antiutopijų „451 laipsnis pagal Farenheitą“, apie totalitarinę visuomenę, kurioje didžiausiu nusikaltimu yra tapęs knygų skaitymas. Įdomu, kad, prieš pasirodant knygai, jos skyriai buvo skelbiami žurnale „Playboy“, anuomet dar turėjusiam kiek kitokią pakraipą.

Beje, po daugiau nei 50 metų, atsakydamas į žurnalistų klausimus apie tai, kiek jo knyga buvo pranašiška, Bradbury sakė: „Kartais taip nutinka. Parašiau baisią pasaką, o ji virto tikru košmaru. Dabar itin stiprus jausmas, jog knygos miršta. Dabar populiarėja elektroninės knygos – tačiau tai jau visai kas kita. Man biblioteka buvo tarsi Amazonės džiunglės, kuriose galėjai visiškai pasislėpti, panirti į įdomias istorijas. Monitorius viso to negali duoti, ten tik tekstas, be popieriaus kvapo. Kita vertus, šiandien nė nereikia knygų naikinti, daugybė žmonių paprasčiausiai nustojo jas skaityti.“

Pats R. Bradbury tikrai neturėtų skųstis, kad jo knygos mažai skaitomos. Kai 1957 metais pasirodė autobiografinių elementų turinti knyga „Pienių vynas“, jos autorius jau buvo gerai visame pasaulyje žinomas rašytojas.

Bradbury buvo vienas iš tų rašytojų, kurie sugebėjo įveikti sovietinės cenzūros sietą. Viena vertus, kosminė tematika Sovietų Sąjungoje buvo populiari, o „Farenheitas“ buvo interpretuojamas kaip „buržuazinės tikrovės kritika“. Tiesa, tik sugriuvus sovietinei sistemai atsirado galimybė susipažinti su visa rašytojo kūryba, nes sovietmečiu ji buvo pateikiama labai selektyviai.

Ir jie ilgai bei laimingai gyveno…

Nors R. Bradbury negalima vadinti atsiskyrėliu, jis džiaugėsi draugais, labai mylėjo savo dukras ir vaikaičius, tačiau jis vis kartodavo, kad jam nesuprantami žmonės, kurie pradeda tarnauti pinigams, aukoja gyvenimą dėl prabangos, bando kolekcionuoti ekscentriškas patirtis.

R. Bradbury beveik 70 metų pragyveno Los Andžele, iš jų šešiasdešimt – su mylima žmona, su kuria visą gyvenimą sutarė puikiai. Kai namus paliko dukros, jie priėmė net keturias kates, į kurias atkreipdavo dėmesį visi, kuriems rašytojas duodavo interviu. Jis nesivėlė į jokius skandalus, vienu metu simpatizavo respublikonams, nes šie esą labiau rūpinasi švietimo sistema, tačiau šiaip kartojo, jog nesupranta politinių partijų prasmės, nes esą priklausyti kuriai nors partijai – tai atsisakyti galvoti pačiam.

Kai 2009 metais jo paklausė, ką išmoko per ilgą savo gyvenimą, jis atsakė: „Supratau, kad viskas šiame pasaulyje kartojasi. Man vaikystėje teko išgyventi Didžiąją depresiją, o senatvėje vėl kalbame apie gilią finansinę krizę. Kita vertus, nemeluosiu, jog man nepatinka ilgai gyventi ir stebėti šį pasaulį. Blogai tik tai, kad gyvenu ilgiau nei dauguma mylimų žmonių. Jei ne mano žmona, kuri vis kartodavo, kad turiu rašyti, veikiausiai man būtų pritrūkę atkaklumo. Ji buvo man svarbi atrama visą gyvenimą. Dabar mane vadina gyvu klasiku. Nelabai man tai patinka, tačiau sutikite, kad geriau nei „miręs klasikas“.

Ypač dažnai R. Bradbury teko atsakinėti į klausimus, ar jis jaučiasi galintis numatyti ateitį. Jis paprastai atsakydavo, kad tai nėra labai sunku, paprasčiausiai reikia įdėmiai žvelgti į dabartį. Kita vertus, žmonės krečia tiek kvailysčių, jog kartais patys užkerta prasmingus kelius į priekį. Pavyzdžiui, žmonės daug energijos skiria, sugalvodami kostiumus šunims, reklamos vadybininko pareigybes, tokius daikčiukus, kaip IPhone, tačiau tai neatnešė nieko tokio, tik nusivylimo prieskonį burnoje. Jei šią energiją žmonija būtų skyrusi moksliniams tyrimams, būtų pasinaudojusi tomis galimybėmis, kurias atveria kosmosas, pasaulis būtų kur kas geresnis.

Porą metų prieš mirtį rašytojas atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinė fantastika patyrė keistą mutaciją. „Mano laikais fantastika domėjosi ateitimi – štai atsivers nauji pasauliai, skraidys žvaigždėlaiviai, žmonės įsikurs kitose planetose, kuriose galbūt gyvena protingos būtybės. Dabar absoliuti dauguma fantastų rašo apie apokalipsę, apie civilizacijos žūtį, apie žemę užpildančius zombius. Galima konstatuoti, kad žmonija pateko į gilią depresiją, nes ateitis atrodo tik tamsi, o vienas kitame mato priešą.“

Žvelgiant į gana gausius biografinius pasakojimus apie R. Bradbury, į akis krenta tai, jog dauguma jų sustoja ties 1953 metais, kai rašytojas pagaliau pelnė literatūrinę šlovę. O toliau tarsi nėra apie ką rašyti, nebent tik išvardyti kūrinius. Jokių kvapą gniaužiančių iniciatyvų, pavojingų kelionių, skandalų.

Jis su žmona paprasčiausiai ilgai ir laimingai gyveno, ir būtent toks jų gyvenimas ir yra „didžiausias skandalas“ pasaulyje, kur stabilumas pavadintas nuobodumu, santuoka asocijuojasi su pančiais, o namisėdos gyvenimas – su vaizduotės trūkumu.

Pats rašytojas, kuris atkakliai nesinaudojo kompiuteriais, teigė: jei pakviesite dešimtį jaunuolių su moderniausiomis technologijomis ir man duosite lapą popieriaus ir rašiklį, pažadu, aš būsiu kur kas įdomesnis nei jie visi kartu paėmus. „Žmogus visada yra kur kas įdomesnis nei bet kurios technologijos“, – teigė vienas talentingiausių mokslinės fantastikos kūrėjų, garsėjęs didingomis technokratinėmis vizijomis.

Rašytojas ir gyvenimas

Pateikiame keletą rašytojo minčių, kurios perteikia jo pasaulėžiūrą:

Svarbiausia, ką mes turime, – bibliotekos. Be jų neturėtume nei praeities, nei ateities.

Yra blogesnių nusikaltimų negu knygų degimas. Vienas iš jų – neskaityti.

Kiekvienas žmogus sau – vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienišas tarp daugybės kitų žmonių ir visada bijo.

Palieskite mokslininką, ir jūs paliesite vaiką.

Gyvenime svarbiausia yra meilė. Todėl mylėkite ir visada pasilikite meilėje. Rašykite tik apie tai, ką mylite, ir mylėkite tai, apie ką rašote. Jei galite kas rytą atsibusti ir meilę gyvenimui užrašyti žodžiais, esate labai laimingas žmogus.

Jei jums nepatinka tai, ką darote, paprasčiausiai daugiau to nedarykite.

Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės.

Geri rašytojai dažniausiai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms.

Parengė Andrius Navickas

Comments are closed.