Tęsiame pažintį su 2006 m. vykdytu „Die Presse“ projektu „Europa 2050“. Austrų rašytojo ir eseisto svarstymai apie didėjančią etninę įvairovę Europoje.
Karlas Markus Gaussas (Gauß) (g. 1954) – austrų rašytojas, eseistas, literatūros kritikas. Gyvena Zalcburge. Bendradarbiauja dienraščiuose „Die Presse“, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Neue Zürcher Zeitung“, žinomos jo knygos: „Svinios šunų valgytojai“ (2004), „Mirštantis europietis“ (2001), „Į neatrastąją Austriją“ (1998). 2005 metais apdovanotas Manès-Sperber premija.
Tezė. Ir po 50 metų išliks airiai, austrai, europiečiai, o ne vien pasaulinės ekonomikos klajokliai, nemąstantys ir lengvai paklūstantys reikalavimams keltis iš vienos vietos į kitą. Tačiau tada turėtume atsisakyti naujosios europietiškos Pasaulio Raidos Dėsnių religijos.
Kartą Pietų Italijoje, nepaprasto grožio vietovėje Civitá, sutikau labai seną ir be galo liesą žmogų, kurį gyvenimas taip negailestingai blaškė, kad atrodė, jog dėl to jis pametė daugybę nereikalingos kūno mėsos. Neversdamas manęs mokytis jo gyvenimiškos išminties mokykloje, jis vis dėlto užbaigė mūsų pokalbį tokiais žodžiais: „kiek kalbų aš moku, tiek žmonių esu buvęs“. Jis buvo arberešas (arbëresh), taip save vadina palikuonys tų albanų, kurie prieš 500 metų, siekdami išvengti karų ir bado, savo eldijomis atplaukė į kitą jūros pusę, į Apuliją, Kalabriją, Siciliją tam, kad pradėtų naują gyvenimą. XIX amžiuje arberešai buvo tokie karšti Italijos patriotai, jog daugelis jų jungėsi prie Garibaldžio ir kovojo už vientisą Italiją. Jie tapo italais, tačiau išliko albanai. Jie ištvermingai laikosi savo kalbos, atsivežtos iš mitinės Tėvynės, ir religinių apeigų, kuriose savitai susilieja graikų ortodoksų ir katalikų įtakos.
Kadangi Pietų Italija niekuomet neišbrenda iš skurdo, šiuolaikiniai arberešai kartu su savo kraštiečiais italais traukia į Šveicariją, Prancūziją, Skandinaviją arba Kanadą. Ten jie plūkiasi fabrikuose, o uždarbį siunčia namie likusioms šeimoms. Kiekvienas, prisėdęs prie senolių Civitá kaimo aikštėje, netruks susipažinti su šiais vėtytais ir mėtytais žmonėmis, praleidusiais gyvenimus tolimose šalyse ir ten svajojusiais, kaip vieną dieną vėl atsidurs šioje aikštėje ir pasakos apie sunkų savo gyvenimą svetur.
Jie yra albanai, todėl kolektyviniai atsiminimai apie traukimąsi iš Albanijos, perduodami iš kartos į kartą, nėra išsitrynę. Taip pat jie yra italai, nes priėmė savo kaimynų italų kultūrą ir kartu patys įnešė į ją savo dalį. Albaniški italai, iš kurių nė vienas nėra buvęs Albanijoje. Beveik visi jie savo darbingąjį amžių nugyvenę už Italijos ribų. Viešėdamas pas juos ir jų besiklausydamas staiga suvokiau, kad jie yra tikrieji europiečiai. Tie atsiminimai, kuriuos jie saugo, užuot leidę išnykti, išaugino atsparumą, apsaugojusį juos nuo virtimo paprasčiausia darbo jėga, kurią galima kilnoti iš vietos į vietą, per daug nesisukant dėl jos galvos ir be jokio pasipriešinimo.
Tačiau ką reiškia europiečiai? Ar tai yra koks ypatingas žmonių modelis, Istorijos, Evoliucijos ar Apvaizdos sukurtas Portugalijoje arba Lietuvoje, Graikijoje arba Danijoje, ir paleistas į gyvenimą? O gal tai tiesiog skirtingų žemyno gyventojų, Latvijoje formuotų kitokios istorijos nei Prancūzijoje ar Belgijoje, suma. Norint išlaikyti tą daugybę nacionalinių tradicijų, šiandien vyraujančių Europoje, ir tą daugybę būdų, kuriais europiečiai įprasmina savo istoriją, ir identifikuoti juos kaip bendrai europietiškus, tenka griebtis paradokso: Europa yra įvairovė, ir tai, kad mes negalime europietiškos kultūros sutraukti į vieną apibrėžimą, ir sudaro jos žavesį. Mes atsiduriame įvairovės viešpatijoje: Europoje esama daugybės kultūrų, ir būtent tai yra europietiškos kultūros esmė.
Yra daugybė europiečių, kurie reprezentuoja Europos pliuralizmą, o kartu paradoksaliai ir vienybę, tačiau vis vien esama bijančių, kad netrukus jie išnyks. Arberešams pavyko 500 metų išgyventi europietiškoje įvairovėje, būti italais ir albanais vienu metu, ir tokiems išlikti Švedijos industriniuose rajonuose bei Vokietijos Ruhro srityje, o dabar bijomasi, jog po 50 metų tapsime pasaulio ekonomikos klajokliais. Šita baimė nepastebimai slepia svajonę apie išlaisvinimą, kurį atneš senas europietiškas noras nusimesti praeities naštą ir nebūti atsakingam už tai, kas įvyks ateityje, nes egzistuoja Pasaulio Raidos Dėsniai. Tačiau aš, netikintis šia Pasaulio Raidos Dėsnių religija, manau, jog pats klausimas yra neteisingai suformuluotas: kalbama ne apie tai, ar mes tapsime klajokliais, o apie tai, ar mes norėsime jais tapti. (Nors žodis „klajoklis“ (nomadas) šiandien infliaciškai vartojamas visuose galimuose kontekstuose, tačiau joks kitas šiam atvejui nėra tinkamas.) Europietis – klajoklis, europietiškas klajoklis, suklajoklintas europietis?
Netikiu, kad po 50 metų bus viena Europos tauta, sudaryta iš individų, kurie nebebus airiai, lenkai ar austrai. Taip pat netikiu, kad Europos Sąjungai sugrįžus į nacionalinių fazių lygmenį žmonės norės būti tik airiais, lenkais ar austrais ir jokiu būdu ne europiečiais. Tačiau esu tikras, kad daugės žmonių, kurie europietiškoje įvairovėje gyvens ne tik neturėdami kito pasirinkimo, tačiau įžvelgs europietiškumą pačioje savo egzistencijoje. Kaip senolis iš Civitá, albanas-italas, buvęs truputėlį švedu ir vokiečiu, pažinsime daugiau šalių, kalbėsime daugiau kalbų ir būsime daugiau skirtingų žmonių viename. Norėdami netapti vien pasaulio ekonomikos ir jos koncernų veiksmų objektais, turime prisiminti išmintingąjį arberešą, nepriėmusį savo gimtosios provincijos kaip prakeikimo, ir savyje ją, niekam nežinomą, nusivežusį į Stokholmą ir Ofenbachą ne tam , kad jaustųsi europiečiu, o tam, kad išliktų sąmoningu žmogumi.
„Die Presse“, 2006-01-28, vertė Kęstas Kirtiklis
