John Mason – krikščioniškų knygų autorius, verslo konsultantas, pamokslininkas, jau keliasdešimt metų įkvepiantis gausias auditorijas. Skirtingai nuo kai kurių šiandien populiarių „gyvenimo trenerių“, J. Mason neskelbia, kad gyvenimas yra lengvas pasivaikščiojimas ir viskas priklauso nuo „teisingos gyvenimo technikos“. Keliolikos populiarių knygų autorius įsitikinęs, kad viena iš nūdienos bėdų ta, jog mes pernelyg menkai leidžiame Dievui veikti savo gyvenimuose ir skubame kopijuoti įvairias „sėkmės istorijas“, pamiršdami, jog Dievas kiekvienam iš mūsų yra sukūręs savą šedevrą.

Žymus evangelistas Billy Sandy yra sakęs, kad nėra stipresnio ginklo nuo baimės kaip tikėjimas. Baimė labai norėtų užimti tikėjimo vietą, nes tarp tikėjimo ir baimės yra bendra laukti to, kas dar turi įvykti, kas dar nėra akivaizdu. Tikėjimas baigiasi ten, kur prasideda nerimas, o nerimas baigiasi ten, kur prasideda tikėjimas. Mūsų baisiausi lūkesčiai niekada neišsipildo, tai reiškia, kad ir mus labiausiai kankinančios baimės kankina labiau nei  jų realūs objektai.  Nerimo sutrikimą turintys žmonės pripažįsta, jog daugiausia jie bijo pačios baimės.

Tai, kas gąsdina mus dėl rytdienos, dar netapo tikrove. Anglai turi patarlę, jog nėra prasmės bijoti dienos, kurios dar nematei. Nerimas – tai tamsus kambarys, kuriame išryškėja negatyvai. Nerimą taip pat galima palyginti su supamuoju krėslu – mes esame nuolatiniame judėjime, nors nė kiek nepajudame iš vietos, kur esame. Jei negalite įveikti nerimo, prisiminkite tai, kad ir jis lygiai taip pat negali įveikti objektyvių gyvenimo aplinkybių.

Kartą mano bičiulis paprieštaravo, kad netiesa, jog nerimas nieko gero neduoda. Esą jis ne kartą įsitikino, kad tai, dėl ko nerimavo, neįvyko, ir yra įsitikinęs, jog būtent nerimas padėjo tų įvykių išvengti. Čia kaip anekdote apie žmogų, kuris leido dienas prie upės kažką murmėdamas, o į klausimą, ką daro, atsakė, kad baido krokodilus. Kai išgirdo nuostabos kupiną klausimą, jog šioje upėje niekada nėra ir nebuvo krokodilų, tas žmogus tvirtai pareiškė, kad dėl to jų ir nėra, jog jis baido..

Dauguma mūsų baimių  šaltinis – kiti žmonės. Nors Biblijoje parašyta, kad jei Dievas už mus, tai ko mums bijoti, negi kas nors gali ką mums padaryti? Kitas dalykas – žmonės kur kas mažiau jaudintųsi dėl to, ką apie juos galvoja kiti žmonės, jei įsisąmonintų, kiek mažai kiti apie juos galvoja.

Deja, bet dauguma žmonių tiki savo abejonėmis ir abejoja savo tikėjimu. Tačiau daug išmintingiau sekti senos patarlės patarimu: maitinkite savo tikėjimą iki pat mirties, ir marinkite badu savo abejones. Dauguma žmonių tiek perpildyti baimų, jog visą gyvenima bando pabėgti nuo to, kas jų nesiveja. Kas bijo ateities, tas iššvaisto dabartį. Nebijokite rytdienos. Atminkite, kad Dievas jau yra ten. Nebijokite patikėti nežinomą ateitį Dievui, kurį jau pažįstate.

Vienas išmintingas pamokslininkas pasakojo, kad kiekvieną rytą jis penkiolika minučių pildo širdį ir protą Dievu, o tada nerimui ir baimėms paprasčiausiai nelieka laisvos vietos.

O ko daugiau – nerimo ar tikėjimo mūsų gyvenimuose? Ar nerimas dėl rytdienos dar palieka laiko mums gyventi čia ir dabar? Ar mums patinka nuolat bijoti? Jei ne, nepamirškime, kad daugiausia tai mūsų pačių pasirinkimas.

Pagal knygą „You are born as original“ parengė Andrius Navickas

Comments are closed.