Autorius – JAV ekonomistas, 2001 metais gavęs Nobelio premiją ekonomikos srityje. Pastaraisiais metais ekonomistas daugiausia dėmesio skiria socialinės nelygybės analizei ir tvirtina, kad laisvosios rinkos fundamentalizmas kelia rimtą pavojų visuomenės stabilumui.

Pagrindinė šio teksto tezė – nelygybė Amerikoje augo dešimtmečiais, ir visi tai žino. Taip, yra keletas tokių, kurie manosi turintys teisę paneigti štai tokią realybę, tačiau rimti politikos ekspertai, analitikai laiko tai savaime suprantamu dalyku.  Nepradėsiu dabar to įrodinėti, tik pasakysiu, kad tarp 1 procento ir likusių 99 procentų gyventojų yra milžiniškas skirtumas, vertinant metinių pajamų, sukaupto kapitalo, kitus turtą apibūdinančius kriterijus. Pagalvokime apie Waltonų šeimą, kurios šešetas paveldėtojų pasidalins apie 90 milijardų dolerių turtą. Palyginimui – tokį turtą valdo apie 30 proc. JAV  sunkiai besiverčiančių gyventojų (daugelio jų pajamos siekia nulį arba daugelis gyvena įsiskolinę, kas tapo ypač ryšku po būstų kainų krizės).

Warrenas Buffetas yra pasakęs labai teisingą sakinį, kuris tiktų šiame kontekste: „Dvidešimt metų vyko klasių karas ir mano klasė laimėjo.“

Mano galva, šiuo metu per mažai svarstomas pagrindinis, nelygybę nulemiantis faktas. O gal beverčių diskusijų yra daug daugiau, nei bandymo apibrėžti tikrąsias problemas ar  tai, kaip derėtų į jas reaguoti. Dešinieji kartais žarstosi argumentais, kad nelygybė iš esmės yra geras dalykas: kai turtingieji gauna daugiau pelno, naudą gauna ir visi likusieji. Šis argumentas – neteisingas, nes kol turtingieji tampa vis turtingesni, didelė dalis kitų, net ir viduriniajai klasei priklausančių amerikiečių, nesugeba išlaikyti gana aukštai iškeltos gyvenimo lygio kartelės, jau nekalbant apie jos pasiekimą ar peršokimą. Tipiškas visą dieną dirbančio žmogaus atlyginimas yra toks pat, koks buvo prieš trečdalį amžiaus.

Tuo pat metu kairieji dažnai apeliuoja į paprastą teisingumą: kodėl tiek mažai žmonių turi tiek daug, o tiek daug žmonių valdo tik tiek? Nėra sunku suprasti, kad rinkos ekonomikos amžiuje pats teisingumas yra tapęs preke – parduodama ir perkama. Daugelis, išgirdęs šį argumentą, atmeta jį kaip netinkamą ir gana sentimentalų.

Pasidėkime šiuos sentimentus į šalį. Yra keletas labai aiškiai apibrėžiamų priežasčių, kuriuos plutokratija turėtų žinoti prieš svarstydama nelygybės klausimą, net jei jie yra įpratę galvoti tik apie save. Turtingieji neegzistuoja vakuume, taigi jiems reikia normalios visuomenės, kuri paremtų jų turimas pozicijas. Kai visuomenėje vyrauja nelygybė, tai nutikti negali. Tose šalyse, kuriose egzistuoja dideli skirtumai visuomenėje, ekonomika nėra stabili bei tvari. Įrodymų šiai tezei pagrįsti kupini visi moderniosios istorijos vadovėliai: išryškėjus nelygybės mastui, randasi ir ekonominis nestabilumas, o tada ir turtingieji kenčia, nes turi atriekti didelę savo pelno dalį. Kodėl taip nutinka?

Vartojimo problema

Kai viena interesų grupė turi itin daug galios, jai pavyksta per trumpą laiką pakreipti politiką taip, kaip to padaryti negali likusi visuomenės dalis net ir per ilgą laiką. Taip nutiko Amerikoje, keičiant mokesčių reguliavimo politiką, taip pat dėliojant valstybės investicijų prioritetus. Perskirstymo padarinius aiškiausiai galima pamatyti nagrinėjant vieno vidutinio namų ūkio išlaidas, kurios yra pagrindinis Amerikos ekonomikos variklis.

Nelaikau atsitiktinumu to, kad tam tikrais periodais, kai didesnė Amerikos visuomenės dalis pranešė apie didesnes namų ūkių pajamas – dėl progresyvinių mokesčių sumažėjus nelygybei, – JAV ekonomika augo sparčiausiai. Lygiai taip pat nėra sutapimas ir paskutinės recesijos, prilyginamos Didžiajai depresijai, metu ir dar prieš ją išaugusi nelygybė. Kai turtingieji valdo per daug pinigų, vidurinis amerikietis turi sumažinti savo išlaidas, o kai ko ir visai atsisakyti. Pinigų judėjimas iš apačios aukštyn sulėtina vartojimą, nes didesnes pajamas gaunantys individai vartoja, skaičiuojant pagal jų gaunamas pajamas, daug mažesniais tempais.

Mūsų vaizduotė dažniausiai susikuria visai kitokius vaizdinius. Ir tikriausiai dėl to yra kaltos spalvotos paskutinių „Wall Street Journal“ puslapių nuotraukos, ten mes matome itin prabangius parduodamus namus. Tačiau anksčiau apibūdintas fenomenas yra grįstas skaičiais. Laikykime pavyzdžiu kažką panašaus į Mittą Romney, kurio pajamos 2010 m. siekė 21.7 mln. dolerių. Net jei jis gyvena gana išlaidžiai, tik maža dalis jo gautų pajamų bus išleistos išlaikyti žmonai, vaikams bei turimam nekilnojamajam turtui. O tas pats pinigų kiekis, padalintas 500 žmonių jų darbui apmokėti, sumokant jiems po 43 tūkst. 400 dol. per metus, bus išleistas iki paskutinio cento.

Santykis čia paprastas: kai daugiausia pinigų valdo turtingieji, paklausa smunka. Nebent atsiranda kažkas tokio, kas priverčia poreikius didėti ar būti ne mažesnius nei ekonomika gali patenkinti. Priešingu atveju auga nedarbas, kuris dar labiau sumažina vartojimą.

Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje  tuo „kažkuo“ tapo masiškai pradėtos vartoti technologijos. Pirmajame 21 a. dešimtmetyje – būstai, nekilnojamasis turtas. Šiuo metu vienintelė išeitis lipant iš gilios recesijos yra valdančiojo sektoriaus išlaidos, kurias kaip tik tikisi pažaboti turtingieji.

„Nuomos paieškų“ problema

Šioje dalyje imuosi vartoti ekonominį žargoną. Žodis „nuoma“ vartotas ir yra vartojamas aprašyti pelnui, gaunamam iš nekilnojamojo turto naudojimosi. Tai – nuosavybės duodamas pelnas, ne iš gamybos ar darbo gaunami pinigai. „Nuoma“ kontrastuoja su žodžiu „atlyginimas“, kas reiškia užmokestį už tam tikrą atliekamą darbą.

Laikui bėgant žodžio „nuoma“ reikšmė išsiplėtė ir juo pavadinamas monopolijų pelnas – pajamos, kurias monopolistai gauna iš monopolio kontrolės. Po kiek laiko reikšmė dar praplėsta, ir „nuoma“ pradėtos vadinti pajamos, gaunamos pagal įvairių kategorijų nuosavybės teises. Jei vyriausybė leido tam tikrai kompanijai išskirtinę teisę importuoti tam tikrą kiekį prekių, tarkime, cukraus, tai šiuo atveju nuoma bus pavadinta „kvotų paskolinimas“. Teisių į anglies kasybos ar naftos gavybos verslą įgijimas taip pat yra tam tikra nuomos forma. Kalbant plačiau, „siekis nuomoti“ apibrėžia daugelį būdų, kuriais mūsų dabartiniai politiniai procesai padeda turtingiesiems visų kitų kaina: per subsidijas iš vyriausybės, konkurenciją rinkoje mažinančius sprendimus, teisę vyriausiesiems vadovams neproporcingai paskirstyti dalį bendrovių pajamų (nors Dodd-Frank pakeitė įstatymus į gerąją pusę, reikalaudamas akcininkų balsavimo dėl kompensacijų bent kartą per trejetą metų) ir įstatymus, leidžiančius korporacijoms gauti pelno net ir tuo metu, kai greta jų nyksta visa aplinka.

„Nuomos ieškotojų“ skaičius mūsų visuomenėje yra sunkiai įvardijamas tiksliais skaičiais. Aišku tik viena – jis milžiniškas. Individai ir korporacijos, kurioms pasiseka nuomos srityje, tampa didžiai sėkmingos. Finansų sektorius, kuris dabar gyvena iš spekuliacijos nei kad iš tikrojo ekonominio produktyvumo, yra pernuomojimo sektorius par excellence.  Finansinis sektorius – tarsi nuomos sektorius dėl dominuojančių būdų susimokėti – pernelyg dideli kreditinės ar debeto kortelės mokesčiai, mažesni, tačiau labai gerai žinomi mokesčiai pardavėjams, kurie paprastai rinkodarininkų permetami vartotojams. Pinigai, nutekinami iš neturtingųjų ir vidutinės klasės amerikiečių grobuoniškų skolinimo praktikų metu, taip pat gali būt laikomi nuoma.

Krizė parodė, kaip finansinis sektorius, sudarantis apie 40 proc. bendro korporatyvinio pelno, ir menkas indėlis į socialinę gerovę, gali sužlugdyti ekonomiką. Be nuomos ekonomikos, kokia jau galima vadinti ir mūsuose esančią, asmeninės pajamos ir socialinė gerovė yra itin pavojuje.

Pačia paprasčiausia forma kalbant, nuoma yra ne kas kita kaip turto perskirstymas atimant turtą iš dalies visuomenės ir atiduodant jį nuomotojams. Tai – viena priežasčių, kodėl mūsų ekonomikoje  taip paplitusi nelygybė: dėl praktikos iš vienų atimti ir atiduoti kitiems, dažniausiai ir taip gaunantiems aukštas pajamas.

Tačiau visa tai turi ir daug graudesnių pasekmių: kova, siekiant įgyti nuomojamų objektų, daugeliu atvejų yra neproduktyvi veikla. Ji nieko neišaugina, nepagamina, o pastangos, nukreiptos siekiant atsirėžti didesnę pyrago dalį, neprilygsta pastangoms padidinti to pyrago dydį. Taigi nuomos siekis iškreipia išteklių paskirstymą ir silpnina ekonomiką. Tai – išcentruojanti jėga, nes vis daugiau ir daugiau pastangų sudedama į nuomos kainos didinimą bei paieškas surasti nuomojamų objektų. Išties juk daug lengviau tapti turtingam randant priėjimą prie šaltinių negu gaminant produktus ar teikiant paslaugas žmonėms, didinant produktyvumą. Tai – priežastis, kodėl ekonominė padėtis yra tokia prasta, nepaisant tariamos jos gerovės. Lengva tyčiotis iš viso to ir sakyti: „Mes – ne Nigerija ir ne Kongas“, tačiau kaip ir tose valstybėse, mūsų nuomos ieškotojų dinamika yra tokia pati.

Comments are closed.