Straipsnių ciklas PROPAGANDOS ISTORIJA IR JOS TECHNIKOS.
Tai jau trečiasis, paskutinis, rašinys, kuriame analizuoju Kinijos propagandą apie tai, kaip ji Tibetui padovanojo „laisvę ir gerovę“. Teko bendrauti su ne vienu neblogai situaciją Azijoje išmanančiu žmogumi, kuris teigė: „Iš tiesų nėra jokio pagrindo teigti, kad Tibeto žmonės džiaugėsi Kinijos okupacija. Tačiau šią okupaciją tikrai galima pateisinti tuo, kad visiškai atsilikęs, agrarinis, feodalinis kraštas, su primityviu socialiniu gyvenimu, per pusšimtį metų neatpažįstamai pasikeitė, ir šiandien kiekvienas tibetietis gyvena kur kas patogiau.“ Kodėl patys tibetiečiai to „nesupranta“ ir priešinasi okupacijai? „Todėl, kad Dalai Lama negali pripažinti, kad prarado savo politinę įtaką ir nori revanšo. Tibeto laisvės byla yra šio religinio veikėjo populiarumo ir įtakos pagrindas. Jei Dalai Lama iš tiesų rūpintųsi savo tautos gerove, jis skatintų Kinijos valdžios programas, o ne ragintų joms priešintis.“
Siūlau įdėmiau panagrinėti šiuos du argumentus. Vienas iš didžiausių Kinijos valdžios propagandos pasiekimų yra tai, kad net tie, kurie neabejoja Tibeto okupacijos faktu, yra skatinami priimti jį kaip tai, ko esą negalima pakeisti. (Vėlgi labai daug panašumų su Krymo okupacijos fakto svarstymais.) Tuo labiau, jei tikėtume Kinijos valdžia, tibetiečių gyvenimas gerėja – tad gal geriau rūpintis problemomis kitose regionuose, kur pavergti žmonės iš tiesų kenčia?
IV ir V mitai. Kinija modernizavo Tibetą ir pagerino tibetiečių gyvenimą, ir tik Dalai Lama to nenori pripažinti ir kelia sumaištį?
Iš tiesų per penkiasdešimt pastarųjų metų Tibetas labai pasikeitė. Kaip skelbia Kinijos valdžia, visiškai atsilikusį regioną, kuriame nebuvo jokios pramonės, modernių komunikacijų, buvo įsitvirtinusi feodalinė sistema, pavyko modernizuoti, urbanizuoti ir industrializuoti. Tibete buvo pastatyti pramonės objektai, gamyklos, nutiesta beveik trisdešimt tūkstančių kilometrų kelių, atsirado pirmieji greitkeliai ir buvo suformuota logistikos sistema. Kinijos pasididžiavimas – modernus geležinkelis, kurio tiesimui per Tibeto kalnus reikėjo ypatingo išradingumo ir inžinerinio talento.
Taip pat Tibete įvesta politinė sistema, pagrįsta visuotiniu balsavimu, sukurta valstybinė švietimo sistema, nes iki XX a. vidurio Tibete nebuvo nė vienos mokyklos, o visas švietimas vykdytas per vienuolynus. Taip pat Kinija Tibete įsteigė mokslinių tyrimų centrus, pastatė du modernius oro uostus.
Kodėl toli gražu ne visi tibetiečiai džiaugiasi tokia modernizacija? Pirma, būtina pakalbėti apie kainą, kurią teko tibetiečiams sumokėti už visus šiuos pokyčius. Turiu galvoje ne tik žmonių aukas, sugriautą kultūrinį ir religinį paveldą, bet ir didžiulę žąlą gamtai, verčiančią perspėti, jog Tibetas atsidūrė ant ekologinės katastrofos slenksčio. Antras dalykas, ar iš tiesų prievartinė unikalios valstybės modernizacija turėtų būti suvokiamas kaip būtinai pozityvus dalykas? Šiandien jau vis mažiau įtikinamai skamba teiginys, kad Amerikos indėnai turėtų būti dėkingi, kad atvykėliai modernizavo, pertvarkė jų Tėvynę. Tibeto atveju okupantų primesta modernizacija reiškia vartotojiško gyvenimo būdo primetimą ten, kur tūkstantmečius vyravo visai kitoks mąstymas. Ar iš tiesų Tibeto kalnų piemuo turėtų būti dėkingas, kad buvo priverstas tapti miestiečiu ir buvo „išlaisvintas nuo prietarų“, o vienuolis, kad buvo priverstas grįžti į „normalų“ pasaulietinį gyvenimą?
Iki Kinijos okupacijos kiekviename Tibeto mieste ir kaime buvo vienuolynų, šventyklų ir atsiskyrėlių buveinių, buvo daug vyrų ir moterų vienuolių. Kiekviename Tibeto name buvo altorius. Budizmas buvo daugiau nei Tibeto religija, jis persmelkė kiekvieno tibetiečio kasdienybę, formavo tarpusavio santykius ir specifinį santykį su savuoju kraštu.
Šiandien net sunku patikėti, kad iki 1959 metų Tibete veikė beveik šeši su puse tūkstančio vienuolynų ir beveik šeši šimtai tūkstančių vienuolių. Suprasdama, kad religija tibetiečiams yra didžiausia vertybė, Kinijos valdžia okupacijos pradžioje skelbė, kad niekaip nesikiš į religines praktikas, nebandys riboti Dalai Lamos veiklos. Tačiau jau labai greitai kinai pradėjo aktyvią ateizmo kampaniją. Ji turėjo akivaizdų politinį tikslą – stipri religinė tradicija buvo esminis Tibeto nepriklausomybės pamatas. Jį reikėjo sunaikinti ar gerokai nusilpninti. Todėl jau XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje pradėtos užpuldinėti šventyklos, vienuolynai, iš jų buvo grobiamos brangenybės, o vienuoliai buvo verčiami pradėti pasaulietišką gyvenimą.
Situacija radikaliai pablogėjo, kai Kinijos komunistų lyderis Mao 1966 metais paskelbė apie kultūrinės revoliucijos pradžią. Jos tikslas buvo sukurti Kinijoje ir jos kontroliuojamose teritorijose naują socialistinį žmogų. Didžiausia kliūtimi tam, pasak Mao, buvo etninės ir religinės tradicijos, kultūriniai prietarai. Visa tai turėjo būti sunaikinta. Kultūrinės revoliucijos simboliu tapo „raudonieji draugovininkai“ – chunveibinai, t. y. gaujos, kurios tyčiojosi, terorizavo žmones ir vykdė „ideologinę kontrolę“.
Chunveibinai ne tik patys griovė šventyklas ir vienuolynus Tibete, bet reikalavo, kad patys tibetiečiai dalyvautų šiame procese. Jie įaudrindavo minias, įbaugindavo ir paskui džiaugdavosi, jog patys tibetiečiai daužo Budos statulas, degina šventus raštus. Nedaugelyje likusių šventyklų buvo reikalaujama šalia Budos paveikslo pakabinti Mao ir kitų komunistinių veikėjų portretus.
Tibete buvo uždrausta nešioti bordo ir šafrano spalvos rūbus, nes tai buvo spalvos, simbolizuojančios vienuolystę. Uždrausti religiniai nusilenkimai ir pagarbos atidavimo ženklai. Nuplėštos visos religinės vėliavos, už tai, jei kas nors bandė išsaugoti namuose altorių, buvo griežtai baudžiama. Tibetiečiams buvo įsakyta sunaikinti visas Dalai Lamos ir Pančen Lamos nuotraukas. Tibetiečių kalba buvo modernizuota, neva pritaikant ją prie paprastų žmonių vartosenos ir įvedant daug kinų kalbos naujadarų.
Dešimt tūkstančių vienuolių emigravo iš Tibeto. Visi likusieji buvo terorizuojami, verčiami palikti vienuolynus. Kinijos valdžia skelbė, kad neva būtina „išvaduoti“ vienuolius, kurie prievarta tėvų buvo išsiųsti į vienuolynus. Daugelyje vienuolynų buvo reikalaujama, kad vienuoliai nedelsdami susirastų žmonas ir atsižadėtų religijos. Tie vienuoliai, kurie sugebėjo atsispirti valdžios spaudimui ir liko vienuoliais, turėjo gauti išsamų komunistinį ugdymą.
Taip pat kiekvienas tibetietis gyveno baimėje, jog bet kurią dieną gali gatvėje būti sustabdytas ir chunveibinų apkaltintas nelojalumu partijai. Kiekviename name visoje Kinijoje, taip pat ir Tibete, turėjo ne tik kabėti Mao portretas, bet ir šio vado citatos. Chunveibinai sulaikydavo gatvėje žmones ir reikalavo cituoti Mao. Jei sustabdytas žmogus to nesugebėjo padaryti, jis buvo negailestingai sumušamas – tai buvo suprantama kaip politinio auklėjimo priemonė.
Tibete ypač buvo gerbimai šunys, kaip ištikimi naminiai gyvūnai. Dauguma tibetiečių namuose laikydavo bent po kelis šunis. Net ir tai pasirodė nepriimtina chunveibinams, ir jie paskelbė, kad visi šunys turi būti sunaikinti.
Pasibaigus kultūrinei revoliucijai, kurią sustabdė tik Mao mirtis, Tibete buvo likę 8 vienuolynai. Taip pat teliko septyni tūkstančiai vienuolių, kurių dauguma buvo išblaškyti po visą Tibetą.
Kinijos valdžia primetė griežtas jaunuolių atrankos į vienuolynus taisykles, kurios daug kuo primena sovietinės valdžios apribojimus kunigų seminarijai. Tibete į vienuolyną, pasak valdžios, gali būti priimtas tik pilnametis tibetietis, kuris turi turėti ne tik tėvų, bet ir vietinės pasaulietinės valdžios ir komunistų partijos skyriaus pritarimą, privalo būti lojalus Kinijai ir mylėti komunistų partiją. Taip pat ir kandidato į vienuolius tėvai turi būti politiškai patikimi ir lojalūs.
Pasak Tibeto okupaciją kritikuojančių organizacijų duomenis, kinų įsiveržimo į Tibetą ir okupacijos padarinys – daugiau nei 1,2 milijonų tibetiečių mirčių. Dalis jų žuvo tiesiogiai nuo okupacinės kariuomenės, dalis mirė kalėjimuose ir darbo stovyklose. Žmogaus teisių gynėjai skelbia, kad ypatingo teroro aukomis tapo budistės vienuolės, iš kurių buvo tyčiojamasi, jos buvo kankinamos ir prievartaujamos.
Tibetiečiams taip pat nerimą kelia Kinijos nuosekliai vykdoma kolonizavimo politika, kai vis daugiau kinų perkeliami gyventi į Tibetą. Kolonistai apsigyveno derlingiausiuose Tibeto regionuose, išstumdami tibetiečius į skurdesnius. Pasak Dalai Lamos, Kinija daro viską, kad tibetiečiai taptų savo valstybėje antrarūšiais gyventojais, mažuma.
Dalai Lama atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį ir į tai, kaip elgiamasi su Tibeto gamta. Primenu, kad Tibetas įsikūręs pačiame Azijos centre. Jis užima beveik pustrečio milijono kvadratinių kilometrų, ir vidutinis aukštis – keturi tūkstančiai metrų. Aukštikalnių upės maitina daugelį Azijos svarbiausių vandens telkinių. Taip pat aukštai kalnuose yra didžiuliai ledynai. Tačiau net ir nepaprastai turtingas gamtos išteklių Tibetas per pusšimtį metų patyrė drastiškų deformacijų. Pavyzdžiui, buvo iškirsta beveik pusė visų Tibeto miškų. Įtariama, kad kinų valdžia atskiras Tibeto sritis bando paversti savo branduolinių ir kitų toksinių atliekų kapinynu. Tibeto gamtos turtai agresyviai eikvojami kaip žaliava besotei Kinijos ekonomikai. Deja, bet modernizacija, kuria taip giriasi Kinija, turi savo ekologinę kainą. Ji būtų mažesnė, jei kinai Tibete tvarkytųsi atsakingai, puoselėdami čia esančius turtus. Deja, dažniausiai jie elgiasi kaip grobikai, kurie bando prisigrobti kuo greičiau ir kuo daugiau.
Ar derėtų stebėtis, kad visa tai nelabai džiugina tibetiečius, ir protestai šioje šalyje vis tęsiasi? Ar galima teigti, kad būtent Dalai Lama yra jų kurstytojas? Priešingai, Dalai Lama nuosekliai stengiasi laikytis nuoseklios, bet nuosaikios pozicijos ir ramina radikaliai nusiteikusius tibetiečius. Dvasinis lyderis ne kartą patvirtino, kad jis puikiai supranta, jog dabartinėje situacijoje nerealu tikėtis Tibeto politinės nepriklausomybės, tačiau labai svarbu atgauti religijos laisvę, apginti Tibeto žmones ir gamtą. Kiekvienas, kas turėjo galimybę susitikti ir pabendrauti su Dalai Lama, įsitikino, jog tai labai išsilavinęs, išmintingas ir jautrus žmogus. Būtent todėl Kinijos valdžią labai siutina Dalai Lamos vizitai Vakarų valstybėse, nes paneigia skleidžiamą propagandą ir bandomą kurti Dalai Lamos, kaip nuožmaus feodalo, norinčio revanšo, įvaizdį.
Deja, Tibetas labai toli nuo Briuselio ar Vašingtono, o Kinija yra svarbus Vakarų ekonominis partneris. Tai reiškia, kad į Kinijos propagandą reaguojama kur kas atlaidžiau nei į kitų, ne tiek ekonomiškai galingų, diktatūrų pateikti jas stiprinančias praeities ir dabarties faktų interpretacijas. Tačiau tai nereiškia, kad mes, prisimindami, kaip okupacijos laikotarpiu mums buvo svarbus sovietinės propagandos demaskavimas, neturime garsiai kalbėti apie tibetiečių kančias ir drąsiai sakyti, kad kinų pretenzijos į Tibetą neturi jokio pagrindo.
