Tai fragmentas autoriaus knygos Kelio bendrija. Tekstas rašytas, kai popiežiaus Pranciškaus pontifikatui tebuvo pusmetis, tačiau jau tada išryškėjusios tendencijos tik dar labiau išsikleidė per kitus pusantrų metų.
***
2013 metų kovo 13 dieną virš Siksto koplyčios Vatikane pasirodę balti dūmai paskelbė visam pasauliui žinią – turime naują popiežių. Milijonų žmonių visame pasaulyje žvilgsniai nukrypo į balkoną, kuriame netrukus turėjo pasirodyti naujasis Kristaus vietininkas. Pagaliau baigėsi spėlionės, kurio kardinolo pečiai yra tokie stiprūs, kad paneštų tokį sunkų tarnystės kryžių, kuris iš jų galėtų išsklaidyti tikrų ir tariamų skandalų sutemas, kuris atlaikytų palyginimą su didžiais pirmtakais – Jonu Pauliumi II ir Benediktu XVI.
Paskelbus, kuris kardinolas tapo popiežiumi ir kokį vardą pasirinko, absoliuti dauguma stebėtojų nuščiuvo ir net nebandė nuslėpti sutrikimo. Argentinietis Jorge Bergoglio, kuriam jau dabar 76-eri metai? Jėzuitas, kuris drįso pasirinkti Pranciškaus vardą? Na, jei konklava būtų kelis kartus ilgesnė, būtų galima spėti, kad kardinolai paprasčiausiai pervargo ir nebesuprato, ką daro. Ar tai dar vienas Šventosios Dvasios pokštas?
Netrukus išvydome skaidrią ir šiltą naujojo popiežiaus šypseną ir išgirdome prašymą už jį pasimelsti. Tikėjimo kelionė su popiežiumi Pranciškumi prasidėjo kiek neįprastai, bet kartu ir labai viltingai. Popiežius jau pirmąją akimirką priminė, kad esame bendrakeleiviai vilties, tikėjimo ir meilės kelionėje. Netrukus jis pasidalino ir gairėmis, padedančiomis išlikti Kelyje net ir šiame komplikuotame pasaulyje, kur tiek šunkelių, akligatvių ir smegduobių. Tiesa, nuo pat pirmos pontifikato dienos popiežius Pranciškus liko ištikimas Asyžiaus neturtėlio priesakui, kad gyvenimu mes pasakome kur kas daugiau nei žodžiais.
Kai rašau šias eilutes, naujajam pontifikatui tėra pusmetis. Vis dar spėliojama, ko galima tikėtis iš popiežiaus Pranciškaus ateityje. Tačiau jau ir dabar drąsiai galima vadinti popiežių Pranciškų svarbiu tikėjimo stalkeriu.
**
Popiežiui Pranciškui ypač svarbi kelio metafora. Pasak jo, būti krikščionimi – tai kiekvieną akimirką būti kelyje, nuolat kartoti Išrinktosios Tautos išsilaisvinimo kelionę iš vergijos, kartoti mūsų tikėjimo tėvo Abraomo kelionę į Pažadėtąją Žemę, keliauti paskui Jėzų į Išganymą per Kryžių. Visi esame pažeisti nuodėmės, ir ji kiekvieną iš mūsų negailestingai graužia. Nuodėmė gimdo baimę ir norą užsisklęsti, saugaus egoizmo iliuziją. Tačiau tiesa ta, kad mes uždūstame savyje, kai aklinai užsisklendžiame. Mes sunykstame ir pražūvame. Mūsų išsigelbėjimas – tai kelionė, išėjimas iš savų griuvėsių, tai durų atidarymas Gyvybės Viešpačiui, kuris kantriai beldžiasi į mūsų gyvenimus.
Būti kelyje nėra paprasta. Jame susiduriame su sunkumais, sukrėtimais. Tikėjimo kelionė prasideda pasitikėjimo judesiu, durų į savo šešėlio zonas atvėrimu Viešpačiui. Leisti Jam mus atnaujinti, perkeisti, nuplauti mūsų nuodėmių žaizdas – tai reiškia eiti keliu, kuriame daug kliūčių: mumyse, širdyje, pasaulyje, kuriame gyvename ir kuris dažnai mūsų nesupranta. Tačiau sunkumai, sukrėtimai – tai sudėtinė to kelio, kuris veda į tikrąją laisvę Viešpaties šlovėje, dalis.
Tiesa, idant išdrįstume plaukti prieš srovę, leistis į rizikingą tikėjimo kelionę, pirmiausia turime atpažinti ir pripažinti savo nuodėmingumą ir tai, kad ne aš esu pasaulio centras, stiprybės šaltinis, todėl nepakanka stipriai įsikibus laikytis iliuzinio saugumo, apsigaunant, jog didžiausia grėsmė tyko išorėje, o ne viduje.
Popiežius Pranciškus kur kas dažniau nei bet kuris jo pirmtakas pabrėžia, kad yra toks pat nusidėjėlis, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Tačiau nuodėmės žaizdų pripažinimas, jo įsitikinimu, niekada neturėtų skandinti nevilties pelkėje. Veikiau tai impulsas, kuris mus skatina keliauti, ieškoti gydymo.
Tikėjimo kelionė – tai kartu ir savęs atradimo, įaugimo į tik mums skirtą džiaugsmą kelias. Išeiti iš savęs mums leidžia susitikimas su Viešpaties meile, ir visas mūsų kelias tampa tos meilės, kurią gavome dovanai, liudijimas ir dovanojimas kitiems. Viešpaties malonės apstumas skatina mus dovanoti save kitiems, nes tik taip atlaisviname savyje vietą augti Jo meilei. Nėra kito būdo augti ir įaugti į dieviškąjį džiaugsmą, kaip nuolat atiduoti save kitiems, dalintis meile su kitais. Būtent todėl evangelizacija, liudijimas yra ne našta, bet džiaugsmo ir tikrosios tapatybės atgavimo kelias. Būti krikščionimi – tai būti liudytoju.
***
Bažnyčia yra dovana ir būtinas buvimo krikščionimi dėmuo. Būti krikščionimi – tai būti kartu su kitais ir dėl kitų. Tačiau ir Bažnyčiai nuolat tenka kovoti su pagundomis. Šiandien Bažnyčia yra išbandoma teologiniu narcisizmu, susitelkimu ties pačia savimi.
Kai Bažnyčioje pradeda nykti saldus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas, kai ji pradeda pamiršti, jog ne gėrybių (net ir dvasinių) kaupimas, bet dalijimasis ir dovanojimas per evangelizaciją, yra jos egzistencinis pagrindas, ji tampa tuščiavidurė, pavargsta pati nuo savęs. Pavargusi Bažnyčia nebesugeba gaivinti pasaulio ir yra linkusi dar labiau užsisklęsti, nes įsitveria klaidingo įsitikinimo, kad jos silpnėjimo priežastis – pasaulio, nuo kurio esą būtina gintis, priešiškumas.
Užsisklendusi Bažnyčia, pasak popiežiaus Pranciškaus, gyvena iliuzija, kad ji pati yra šviesos šaltinis, ji gyvena savyje ir sau, pradeda rūpintis savo nuopelnais, užuot puolusi ant kelių prieš Kristų, nenuilsdama ieškojusi Jo.
Labai svarbu atverti duris besibeldžiančiam Kristui, tačiau Bažnyčiai ne mažiau svarbu išgirsti ir tai, kaip Kristus beldžiasi į kiekvienas uždarytas duris iš vidaus, ir trokšta kartu su mumis eiti pas žmones. Didelė pagunda Bažnyčiai stengtis išlaikyti Jėzų Kristų viduje bet kuria kaina, net nepastebint, kad Jis tampa ne Išganytoju, bet kaliniu. Pasiduoti tokiai pagundai – tai naikinti save, nes tikrasis Bažnyčios kelias – tai kartu su Jėzumi eiti į būties pakraščius, tapti kiekvienam vaisinga motina, gyvenančia Jėzaus meilės saldybe ir paguoda.
Šiandien Bažnyčiai ypač reikalinga drąsa atsiverti pasauliui ir eiti ne tik į geografinius, bet ir į egzistencinius žmogaus paribius, kur daug nuodėmės, purvo, skausmo, neteisingumo, abejingumo, kur sunykusios religinės praktikos. Kai Bažnyčiai tokios drąsos pritrūksta, ji sukasi vietoje kaip žaislinis vilkelis ir galiausiai suserga. Turime pripažinti, kad tų blogybių, kurios išryškėja bažnytinėse institucijose, šaknys – būtent teologinis narcisizmas.
Popiežius Pranciškus nuolatos kartoja, kad dvasininkas negali tapti vien administratoriumi. Kai krikščionis tampa vien tik funkcionieriumi, neturinčiu drąsos dėl kito žmogaus poreikio ištrūkti iš įprastos rutinos, surizikuoti, sekti gailestingojo samariečio pavyzdžiu, kuris padeda tada, kai kiti, regis, protingesni, doresni, turintys griežtas moralines taisykles, eina pro šalį.
***
Duodamas interviu jėzuitų leidiniams popiežius pateikė vaizdų palyginimą. Pasak jo, šiandien Bažnyčią tiksliausiai būtų lyginti su karo ligonine po mūšio. Beprasmiška gaišti laiką, aiškinantis sužeistų žmonių kraujo sudėtį, cholesterolio lygį, bet reikia kuo greičiau malšinti skausmą ir perrišti žaizdas. Reikia pradėti nuo svarbiausių dalykų.
Deja, Bažnyčia pernelyg dažnai užsisklendžia nereikšmingose taisyklėse ir antraeiliuose klausimuose ir pamiršta, kad svarbiausia jos žinia pasauliui – Jėzus mus išgelbėjo, Dievo gailestingumas gali išgydyti visas nuodėmių žaizdas. Ne sveikiesiems, bet sergantiesiems pirmiausia reikia gydytojo. Motina visada pirmiausia skuba pas tą vaiką, kuriam šiuo metu blogiausia, kuriam reikia pagalbos. Todėl ir Bažnyčia šiandien pirmiausia turi atsigręžti į vargingus, nuskurdusius, nusivylusius žmones. Šiandien turime ne tik žavėtis šv. Pranciškumi iš Asyžiaus, bet ir juo sekti, auginti širdyje supratimą, kad ne turtas, politinė ar socialinė įtaka suteikia mums tikrą galią, bet tik Kristus, kuriam turime atlaisvinti širdis, užgriozdintas daugybės blizgučių.
Neturtinga Bažnyčia stokojantiesiems – štai yra tikrasis Bažnyčios stiprybės receptas. Bažnyčia, išdrįstanti atsisakyti visko, kas užstoja Kristų, išdrįstanti nusileisti į giliausius tarpeklius, atpažįstanti kiekviename žmoguje Dievo atspindį ir visada prisimenanti, kad gyvuoja dėl kitų ir kitiems – tai yra Šventosios Dvasios dovana, kurios jokie Piktojo legionai nenugalės.
Šiandien nepakanka Bažnyčiai kantriai laukti, atvėrus duris, gal kas už klys. Šiandien turime būti panašūs į Evangelijoje aprašytą piemenį, kuris nenurimsta, ieškodamas paklydusios avies. Turime tiesti naujus kelius, nuolat ieškoti būdų pasiekti žmonių širdis. Turime skelbti tikėjimą ant kiekvieno kampo, tačiau kartu elgtis, kaip moko Jėzus: turime ne primesti, bet pasiūlyti savo tikėjimą kaip veiksmingą vaistą, ir mūsų gyvenimai turi būti pavyzdžiu, jog šis vaistas veiksmingas.
Pasak Pranciškaus, šiais laikais Bažnyčia turi ne sušvelninti ar panaikinti nurodymus, palengvinti tą ar aną, nes tai būtų melas, bet išeiti į gatvę ir ieškoti žmonių, kurie trokšta gailestingumo.
***
Pasak popiežiaus Pranciškaus, mūsų niekada ramybėje nepalieka ta pati pagunda, dėl kurios atsirado gimtoji nuodėmė. Mes norime gyventi ne Kūrėjo, bet savo valia, norime savaip viską išaiškinti ir eiti ne tuo keliu, kuris mums skirtas, kuris veda į laimę, bet tuo, kuris atrodo patrauklesnis, patogesnis.
Esame gundomi įsijausti į savo būties šeimininkų vaidmenį ir sakyti – aš viską kontroliuoju, nors jau daugybę kartų įsitikinome, kad sugebame tik sujaukti ir nuskurdinti savo gyvenimą. Mums sunku pripažinti, kad būti Dievo vaiku – tai džiaugsmas, o ne vergovė, o į gyvenimą veda Jėzaus vartai, ir mums nebūtina beprotiškai ropštis pro langą.
Mūsų tikrasis kelias į gyvenimą visada eina per kryžių. Būtent kryžius yra vaistas, padedantis išravėti nuodingas piktžoles, apgenėti Gyvybės medžio šakas. Nuo tos akimirkos, kai Jėzus priėmė kryžių į savo gyvenimą, šis tapo nebe prakeiksmu, bet dovana. Nuo tos akimirkos nebėra kryžiaus, ant kurio nebūtų Jėzaus ir kuris nebūtų durys į gyvenimą.
Mes iš tiesų tampame laisvi tik tada, kai priimame tiesą apie save ir išdrįstame ta tiesa gyventi. Ši tiesa – tai žinia, kad, kai einame be kryžiaus, mes paklystame, kai statome be kryžiaus, mes bergždžiai statome…
Mes esame sutverti džiaugsmui ir niekada neliekame vieni su savo problemomis, iššūkiais. Kas su meile apsikabina Kristaus kryžių, tas ne liūdi, bet džiaugiasi išgelbėjimu, tuo, kad ir jis pats gali truputį prisidėti prie to, ką Jėzus nuveikė savo mirties dieną.
Kasdien susiduriame su įvairiais gundymais, į kiekvieną iš mūsų kreipiasi velnias su angelo kauke, žadėdamas lengvesnio gyvenimo ir tariamos laisvės iliuziją. Tačiau kiekvieną kartą, kai nusigręžiame nuo sekimo paskui Jėzų Kristų, griauname savo gyvenimą; kiekvieną kartą, kai liekame ištikimi, nepasiduodame gundymams, patiriame tikrą džiaugsmą. Todėl drąsiai galime sakyti, kad džiaugsmas ir kryžius neatsiejami.
***
Nuo pat pirmos pontifikato akimirkos popiežius Pranciškus kartoja, kad mūsų atrama Dievo gailestingumas, todėl krikščionis negali pasiduoti nevilčiai.
Mes džiaugiamės ne dėl to, jog turime daug materialinių vertybių, bet dėl to, kad sutikome mylintį Jėzų ir žinome, jog jau niekad nebūsime vieniši. Išbandymų yra labai daug, blogis labai skaudžiai sužeidė žmoniją. Apsidairykime aplinkui ir pamatysime karų, smurto, ekonominių konfliktų, nuo kurių labiausiai kenčia silpniausieji, pinigų troškimo epidemiją, griaunančią daugybės žmonių gyvenimą. Tačiau ištikus nelaimei, išbandymams mes niekada nesame vieni.
Jėzus užsikrovė ant pečių visą blogį, pasaulio purvą, pasaulio nuodėmes ir nuplovė visa tai savo krauju. Jo gailestingumas kas kartą nuplauna purvą. Tragedija – ne nupulti, bet likti nupuolus, atstumti Jo ištiestą pagalbos ranką. Viešpats niekada nepavargsta atleisti, galime tik mes pavargti, prašyti gydomos pagalbos. Dievas nė vieno nepražudo, bet, priešingai, kovoja už kiekvieną iki paskutinės akimirkos. Mus pražudo netgi ne nuodėmės, bet neviltis, užgožianti tiesą, kad Viešpats yra gyvas ir eina su mumis per gyvenimą. Viltis yra mūsų inkaro danguje virvė, kurios niekada negalime paleisti. Deja, dažnai pirmenybę teikiame ne Jo vilčiai, bet savo vaizdiniams, stovime prieš tuščią Jo kapą ir ieškome Jo ne tarp gyvųjų, bet tarp mirusiųjų. Tokiomis akimirkomis Piktasis mums šnabžda, kad neištversime. O mes jaučiame didžiulį savo nuodėmių svorį ir grimztame į nuovargį.
Tai sudėtingas išbandymas, kurį galime ištverti, jei niekada iš rankų neišleidžiame vilties – mūsų inkaro danguje – virvės. Tiesa ta, kad nėra situacijų, kurių Dievas negalėtų pakeisti.
Dievo gailestingumas nereiškia, kad nuodėmė nėra svarbi. Tikrasis gailestingumas – ne neigti nuodėmę ar jos žaizdų daromą žalą, bet visada prisiminti, jog gydymas yra įmanomas, tereikia, kad pacientas jį priimtų. Tai toli gražu nėra paprasta, nes atsisveikinti su įsišaknijusia nuodėme skauda ir kyla pagunda sakyti – gal geriau nereikia.
Kiekvienas išbandymas yra Dievo dovana, siunčiama mums iš meilės, mus tobulinant ir auginant, todėl svarbu neužsisklęsti aimanose, nenuleisti rankų, bet dėkoti ir džiaugtis. Taip pat labai svarbu ugdyti kantrybę. Pasak popiežiaus, kartais gyvenimas mus verčia ne „daryti“, o išgyventi, ištverti, „iškęsti“ savo ir kitų ribas. Kantrybė – tai pripažinimas, kad augimas priklauso nuo laiko, kad gyvenimas – tai nuolatinis mokymasis, tai leidimas pasauliui būti, atvirumas dabartyje apsireiškiančiam Dievui.
***
Gyvename pasaulyje, kuriame labai deformavosi valdžios samprata. Žmonės siekia valdžios kaip galios kitiems, kaip ypatingo statuso, esą leidžiančio pakilti virš kitų. Šioje situacijoje ypač svarbu, kad krikščionys ne tik žodžiais, bet ir savo kasdieniu pavyzdžiu primintų, jog tikroji valdžios esmė – tai tarnauti kitiems.
Vienas iš popiežiaus titulų yra visų tarnų tarnas. Pasak Pranciškaus, tai nėra vien retorinė įmantrybė, bet svarbios tiesos priminimas. Taip, Kristus suteikė valdžią Petrui. Tačiau apie kokią valdžią kalbame? Po triskart pakartoto Jėzaus klausimo Petrui: „Ar myli mane?“ sekė trigubas kvietimas: „Globok mano avis, mano avinėlius.“ Vadovauti Bažnyčiai – tai tarnauti ir globoti, tai augti tikėjimo, nuolankumo kelyje, kurio spindintis tikslas – Kryžius.
Būti tarnu nėra gėda. Priešingai, būtent drąsos būti nuolankiam tarnystė pripildo mūsų gyvenimus kilnumo. Tik tas yra tikras valdovas, kuris sugeba save dovanoti ir aukotis kitiems. Be tarnystės dvasios, ryžto puoselėti ir globoti valdovo pareigos tampa ne dovana, bet girnapuse, priplojančia prie žemės.
Tai svarbu prisiminti tiek kiekvienam pasaulietiniam valdovui, tiek kiekvienam krikščioniui, kuriam patikėtos svarbios pareigos Bažnyčioje. Šiandien vadybos mentalitetas pradeda išstumti tarnystės ir veiklios meilės dvasią. Tai didžiulis pavojus, kuriam, kaip ragina Pranciškus, turime iš visų jėgų priešintis. Labai svarbu visada prisiminti, jog mūsų misijos didybė nėra mūsų nuopelnas, bet įpareigojanti dovana, todėl, kad ir kokias pareigas eitume, turime siekti labiau patikti Dievui, o ne sau, būti veiklios meilės liudytojai, o ne valdininkai ar vertelgos, suklaidinti iliuzijos, jog svarbiau tai, ką turime, o ne tai, kas ir kaip esame.
***
Nuo pat žmonijos pradžios iki pat Paskutiniojo Teismo vyksta atkakli kova. Jos esmė – maištas prieš Dievo padovanotą tvarką. Netiesa, kad mes galime likti paprasčiausiai pasyvūs šios kovos stebėtojai. Kai mes kartu su Viešpačiu nekuriame, griauname kartu su Piktuoju.
Mes nuolat esame gundomi pereiti į Piktojo pusę, nupulti į neviltį ar pabėgti iš mūšio lauko, teisindamiesi, kad esame pernelyg menki, jog tokios kovos – ne mūsų jėgoms. Tačiau, pasak Pranciškaus, tai netiesa. Kiekvienas iš mūsų šioje kovoje turime unikalią misiją.
Mes žinome, kad ši kova – tai kartu ir Kristaus triumfo įtvirtinimas pasaulyje. Jis įveikė blogį visiškai ir galutinai, tačiau mes, visų laikų žmonės, turime įaugti į šią pergalę ir leisti jai išsiskleisti čia ir dabar mūsų istorinėje ir socialinėje tikrovėje.
Nepamirškime, kad mes kovojame ne su pasauliu, bet už pasaulį. Todėl krikščionims visiškai netinka pasakymas „užvaldyti“ pasaulį. Mūsų tikslas – ne ką nors užvaldyti, bet, priešingai, išlaisvinti. Piktasis norėtų, kad mes taptume tokiais Kristaus kariais, kurie po laimėto mūšio viską sulygina su žeme. Tačiau Dievas trokšta ne pasmerkti, bet gydyti, ne prakeikti, bet grąžinti gyvybę. Tad ir mes tikraisiais Jo kariais būname ne tada, kai statome barikadas, bet kai tiesiame tiltus.
Esame kasdien siunčiami Viešpaties tiesti tiltų tarp žmonių, tarp žmonių ir Dievo. Barikadas pradedame statyti, kai mums trūksta tikėjimo, vilties ir meilės, kai nedrįstame susitikti su kitu, netikime, kad kitas taip pat yra Dievo mylimas vaikas. Barikados mus susargdina, tiltai – atveria Viešpaties dovanojam išgydymui.
Svarbiausiu kovos lauku per visą istoriją išlieka žmogaus širdis. Jei aš leidžiu savo širdyje įsitvirtinti Kristaus pergalei su nepaprasta viską atnaujinančia jos jėga, tai šios pergalės palaimingas veikimas persmelks ir mano santykius su kitais žmonėmis, išgydys ne tik mano, bet ir mano aplinkos žaizdas. Visais laikais tikrosios reformos prasideda ne nuo politinių institucijų pertvarkymo, bet nuo žmogaus širdies.
Dievo pergalė prieš nuodėmę mums sugrąžina žmogiškumą, kurį per puikybę praradome. Tik nešdami Kristų savo širdyje, mes vėl galime būti žmonėmis.
Pasak popiežiaus, būti žmogumi – tai globoti kiekvieną kūrinį ir puoselėti aplinką, kurią Viešpats mums dovanoja.
Būti žmogumi – tai gerbti visus žmones ir jais rūpintis, ypač silpniausiais, kuriems ypač reikia mūsų rūpesčio.
Būti žmogumi – tai gyventi bendryste, bičiulyste, pasitikėjimu, pagarba ir gerumu.
Būti žmogumi – tai auginti ir puoselėti save patį, kaip Viešpaties sodą, saugantis neapykantos, pavydo ir išdidumo nuodų.
Būti žmogumi – tai būti santykių kelyje, nes tik čia galima atrasti Gyvenimą ir save pačius.
