Avery Dulles (1918–2008) – jėzuitas, Katalikų Bažnyčios teologas, kelių šimtų straipsnių ir įtakingų teologinių knygų autorius.
Kartais girdime nusiskundimų, jog nebepamokslaujama apie pragarą. Nepatraukli ir gąsdinanti tema, kaip ir slegiantis klausimas: kas iš mūsų ten rizikuoja keliauti po mirties?
Evangelistai pasakoja, jog Jėzus ne kartą minėjo pragarą. Pamoksluose jis tvirtino, kad kiekvienas turime dvi galimybes: būti amžinai laimingas Dievo akivaizdoje arba kęsti amžiną kančią, būdamas atskirtas nuo Dievo. Pasmerktųjų lemtį Jėzus apibūdino įvairiomis metaforomis: amžinoji ugnis, išorinė tamsa, nepakeliamas troškulys, verksmas ir dantų griežimas.
Avių ir ožių alegorija Jėzus atskleidžia mums, jog kai kurie žmonės bus pasmerkti. Žmogaus Sūnus taria ožiams: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri parengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41). Evangelijoje pagal Joną, kurioje, palyginti su kitomis, apie pragarą kalbama nedaug, cituojami Jėzaus žodžiai: „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo (Tėvo) balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29).
Apaštalai susirūpinę klausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jėzus jiems atsakė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“ (Lk 13, 23–24). Evangelijoje pagal Matą analogiškame palyginime Jėzus kalba: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančiųjų. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).
Kitame palyginime Jėzus kalba apie tuos, kurie nori ateiti į vestuvių puotą, tačiau jiems sakoma: „O jis jums tars: „Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!“ Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan“ (Lk 13, 27–28).
Taip pat yra palyginimas, kur vestuvių svečias, vilkintis netinkamais drabužiais vestuvių puotai, yra išmetamas laukan, Jėzus sako: „Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14). Taigi, šie palyginimai leidžia sakyti, kad pragaras egzistuoja, ir ten patenka daugybė žmonių, galima net sakyti, jog pastarųjų yra daugiau nei išganytųjų.
Naujajame Testamente nėra nurodoma, jog bent vienas konkretus asmuo yra pragare. Tačiau keli sakiniai apie Judą vargu ar kitaip gali būti interpretuojami. Jėzus sako, kad jis išsaugojo visus tuos, kuriuos Tėvas jam patikėjo, išskyrus pražūties sūnų (Jn 17, 12). Kitoje vietoje Jėzus Judą vadina velniu (Jn 6, 70) ir netgi jam pasako: „Geriau jam būtų buvę negimti“ (Mt 26, 24; Mk 14, 21). Jei Judas būtų tarp išgelbėtųjų, šie sakiniai negalėtų būti tiesa. Daug šventųjų ir Bažnyčios mokytojų, kaip šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis, kaip atskleistą tiesą priima tai, jog Judas buvo pasmerktas. Kai kurie iš tėvų ir Nerono vardą įrašo į pasmerktųjų kompaniją, tačiau jie nepateikia ilgų vardų sąrašų, kaip tą padarytų Dantė savo kūriniuose.
Nuorodos į bausmę po mirties likusioje Naujojo Testamento dalyje paprasčiausiai patvirtina Evangelijų mokymą. Apaštalų darbų knygoje Paulius sako, kad paskirtieji amžinajam gyvenimui tikėjo jo pamokslavimu, tuo tarpu netikintieji Dievo žodį atmeta ir patys laiko save nevertais amžinojo gyvenimo (plg. Apd 13, 46–48).
Pirmajame laiške Petras iškelia klausimą: „Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui?“ (1 Pt 4, 18).
Apreiškime Jonui sakoma, jog yra liepsnojantis pragaras, kur Šėtonas ir visi jo pasekėjai bus amžinai kankinami. Tada konstatuojama: „O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apr 21, 8).
Pauliaus liudijimas yra gana painus. Antrajame laiške tesalonikiečiams jis kalba apie ateinantį Dievo teismą, kuriame Jėzus atkeršys „tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai. Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo jo šlovingos galybės“ (2 Tes 1, 8–9).
Laiške romiečiams Paulius sako, kad žydai, užkietėjimu ir neatgailojančia širdimi patys sau kaupia rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas (Rom 2, 5). Rašydamas korintiečiams, jis išskiria tuos, kurie yra išgelbėti per Žodį ir tuos, kurie kenčia dėl to, kad negali jo priimti (1 Kor 1, 18). Daugelyje vietų jis išvardija nuodėmes, kurios atskirs žmones nuo Dievo karalystės (1 Kor 6, 9–10; Gal 5, 19–21, Ef 5, 3–6). O filipiečiams jis liepia: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2, 12).
Kai kurie Pauliaus laiškų fragmentai nuteikia optimistiškesnei interpretacijai, tačiau jie vargiai patvirtina išganymo visuotinumą. Laiške romiečiams (Rom 8, 19–21) Paulius perspėja, kad „kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“, tačiau tekstas, regis, nurodo gamtos pasaulį; nekalbama apie visos žmonijos šlovingą laisvę.
Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 15, 28) Paulius teigia, jog visa bus Kristui palenkta, bet jis neduoda suprasti, kad palenkimas reiškia išganymą. Jis turbūt reiškia, jog demoniškos jėgos pagaliau bus įveiktos.
Laiške filipiečiams (Fil 2, 9–10) Paulius pranašauja, kad Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis ir kiekvienos lūpos išpažins Jo vardą. Tačiau šis veiksmas nebūtinai reiškia išpažinimą, ateinantį iš meilės. Evangelijoje demonai skelbia, kad Jėzus yra Dievo šventasis, tačiau vien dėl šio fakto pripažinimo jie nepasieks išganymo. Lygiai toks bevaisis, mano nuomone, yra apeliavimas į tas teksto vietas, kuriose sakoma, kad Dievo planas yra visa suvienyti Kristuje (Ef 1, 10; Kol 1, 19–20). Nors tokia iš tikrųjų yra Dievo valia, tačiau Jis paiso laisvės, įgalinančios žmones pasipriešinti Jo šventai valiai. Tą patį galima pasakyti teiginiu, jog Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).
Paulius akivaizdžiai siekia uždegti misionierių apaštališką uolumą, kurie skleidžia gelbstinčią Kristaus tiesą tiems, kas dar netiki. Absoliutus tikėjimo reikalingumas tam, kad būtume išganyti, yra nuolatinė Pauliaus laiškų tema. Taigi, nematau priežasčių, dėl kurių Paulių galėtume priskirti universalistams.
Katalikų Bažnyčios mokymas palaiko mintį, jog yra išganyti ir pasmerkti žmonės. Trys visuotiniai Bažnyčios susirinkimai (Liono I, 1245 m.; Liono II, 1274 m.; ir Florencijos, 1439 m.) bei popiežiaus Benedikto XII bulė Benedictus Deus (1336 m.) moko, kad kiekvienas, kuris miršta mirtinos nuodėmės būsenos, tuojau pat patenka į amžinuosius pragaro kentėjimus. Šis tikėjimas yra nuolatinis ir be svarstymų Katalikų Bažnyčioje iki šių dienų, jis beveik pažodžiui išdėstomas Katalikų Bažnyčios Katekizme (KBK, Nr. 1022, 1035). Keliuose vietiniuose viduramžių susirinkimuose prabėgomis kalbama, jog kai kurie, mirę nuodėmės būsenos, buvo pasmerkti amžinoms kančioms pragare.
Reliatyvūs išgelbėtųjų ir pasmerktųjų skaičiai nėra svarstomi Bažnyčios dokumentuose, tačiau tai buvo teologų diskusijų objektas. Graikų tėvai Irenėjus, Bazilijus ir Kirilas Jeruzalietis ištrauką iš Evangelijos pagal Matą (22, 14) interpretuotų teigdami, jog dauguma bus pasiųsti pragaran. Šv. Jonas Auksaburnis, žymus Rytų tradicijos mokytojas, buvo nusiteikęs ypač pesimistiškai: „Iš tūkstančio žmonių nėra nė šimto, kurie pasieks savo išgelbėjimą, ir dėl šio skaičiaus nesu tikras; juk tiek daug užsispyrimo yra tarp jaunų ir tiek daug aplaidumo yra tarp senų.“
Šv. Augustinas, polemizuodamas su donatistu erezijos skelbėju Kreskonijumi, nurodo tiek į Evangeliją pagal Matą, tiek į Apreiškimo knygą, teigia, kad išrinktųjų skaičius labai didelis, bet prarastųjų, deja, kur kas daugiau. Knygoje „Dievo miestas“ („De Civitate Dei“) jis pirmiausia paneigia teiginį, kad visi žmonės bus išgelbėti, tuomet atmeta ir tai, jog visi pakrikštytieji bus išgelbėti, dar toliau – kad visi pakrikštytieji katalikai išsigelbės, ir galų gale teigia, jog išgelbėti bus tie pakrikštytieji katalikai, kurie atkakliai ir ištvermingai laikosi tikėjimo, susilaiko nuo sunkios nuodėmės ar nusidėję atgailauja ir susitaiko su Dievu.
Didieji viduramžių scholastai laikosi pesimistinės pozicijos. Tomas Akvinietis veikale „Teologijos sąvadas” (Summa Theologiae) moko, kad kai kuriuos asmenis Dievas pasmerkia. Kiek vėliau jis teigia, jog vienintelis Dievas žino išrinktųjų skaičių, tačiau duoda pagrindo manyti, kad tas skaičius yra palyginti mažas. Kadangi žmonija yra nupuolusi ir amžinoji laimė yra mūsų galias bei nuopelnus nepalyginamai viršijanti dovana, tikėtina, jog dauguma žmonių nepasieks šio tikslo.
Baroko epochos teologas Pranciškus Suarezas traktate apie lemtį kelia klausimą: kiek yra išgelbėtųjų? Remdamasis Evangelija pagal Matą, šv. Jonu Auksaburniu, šv. Augustinu ir popiežiumi šv. Grigaliumi, jis siūlo tokią interpretaciją: jei klaustume apie visus žmones, gyvenusius nuo pasaulio sukūrimo iki pabaigos, tai pasmerktųjų skaičius tikrai viršytų išrinktųjų. Tai paaiškinama tuo, jog Dievas nebuvo teisingai suprantamas ir žinomas iki Kristaus atėjimo ir net nuo to laiko daugelis pasiliko tamsybėse. Net jeigu žodis „krikščionis, krikščioniškas“ apimtų eretikus, schizmatikus ir krikštytus atsimetusiuosius, vis dar atrodytų, kad dauguma yra pasmerktųjų. Tačiau jei klaustume apie visus tuos, kurie mirė Katalikų Bažnyčioje, Pranciškaus Suarezo nuomone, dauguma yra išgelbėti, kadangi daugybė mirė dar prieš tai, kai galėjo nusidėti mirtina nuodėme, ir daugybė kitų buvo sustiprinti sakramentais.
Teologai Petras Kanizijus ar Robertas Belarminas buvo kur kas pesimistiškesni ir teigė, kad absoliuti dauguma žmonių nesugeba priimti Išganymo.
XX a. pradžioje išleistuose teologų darbuose vyravo įsitikinimas, kad pasmerktųjų ir išganytųjų santykis žinomas tik Dievui ir nors pagrįstesnės atrodo tos teologinės interpretacijos, kurios teigia, kad pasmerktųjų yra kur kas daugiau nei išganytųjų, tačiau nėra privalu jas priimti kiekvienam tikinčiajam.
Taip pat neturime užmiršti, jog nuo pat krikščionybės atsiradimo buvo mąstytojų, kurie visai kitaip rašė apie pragarą. Nors jų buvo mažuma, tačiau jų darbai turėjo nemažą įtaką. Pavyzdžiui, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Grigalius Nysietis tvirtino, kad galų gale visi žmonės bus išganyti. Žymiausias tokios pozicijos atstovas buvo Origenas, kuris teigė, kad pasmerktieji bus per atgailą apvalyti ir laikų pabaigoje dalyvaus pasaulio perkeitime. Praėjus trims šimtams metų po Origeno mirties, jo pažiūras ir kai kuriuos vertinimus pasmerkė vietinis Konstantinopolio susirinkimas, 563 metais sušauktas imperatoriaus Justiniano. Tiesa, pats Origenas ne kartą tvirtino, kad jo mokymas dažnai suvokiamas iškreiptai. Yra nemažai žymių teologų, kurie įvairiu laiku apgynė Origeno mokymą apie pasmerktųjų lemtį. Tačiau nuo VII amžiaus amžinojo pragaro doktrina tapo tvirta Katalikų Bažnyčios dogma ir nebuvo rimčiau ginčyta iki pat XX amžiaus vidurio.
Verta atkreipti dėmesį į uolaus kataliko filosofo Jacques Maritaino „hipotetinę apybraižą“ apie eschatologiją, kuri paskelbta tik po mąstytojo mirties. Čia filosofas svarsto galimybę net ir amžinai pragarui pasmerktiesiems išsivaduoti iš kančių. Pasak J. Maritaino, galima spėti, kad Dievas, atsakydamas į šventųjų maldas, gali stebuklingai perkeisti pasmerktųjų širdis, idant vietoj neapykantos ten rastųsi meilė. Tai išvaduotų juos nuo kančių ir perkeltų į limbą – pragaro prieangį. Formaliai jie vis dar būtų pragare, nes neturėtų palaimingojo Viešpaties regėjimo, bet jie galėtų patirti tam tikrą natūralią laimę, kaip ir tie vaikeliai, kurie mirė be Krikšto sakramento.
Galiausiai J. Maritainas mąsto ir apie tai, kad netgi šėtonas atsivers, ir nebebus kenčiančių sielų liepsnojančiame pragare, nors jis ir toliau egzistuos. Tiesa, J. Maritainas pripažįsta, kad jo spėjimas yra tik hipotezė, kuri neturi pagrindimo Šventajame Rašte ar Tradicijoje, be to, ji prieštarauja Paskutiniojo Teismo scenos aiškinimui Evangelijoje pagal Matą. Kita vertus, prancūzų filosofo hipotezei privalumo suteikia tai, kad ji siekia paaiškinti, kaip per Kristaus kraują net ir ant amžinajame pragare esančių išliejamas Viešpaties gailestingumas.
Žymus XX amžiaus teologas Karlas Rahneris tvirtino dar radikaliau, kad nė vienas neina į pragarą. Jo nuomone, neturime tvirto pagrindo Apreiškime, jog kai kurie žmonės iš tikrųjų yra pasmerkti. Jėzaus kalbėjimas šiuo klausimu, pasak teologo, labiau perspėjantis nei pranašaujantis. Jėzaus kalbėjimo tikslas yra įtikinti klausytojus laikytis geresnio bei saugesnio kelio, įspėjant juos apie amžinojo pasmerkimo pavojų. Anot K. Rahnerio, pripažindami realią amžinojo pasmerkimo galimybę, kartu turėtume prisiminti „tiesą apie Dievo visuotinės gelbstinčios valios visagalybę, visų atpirkimą per Kristų bei žmonių pareigą viltis būti išgelbėtiems“. Taigi, K. Rahneris tiki, kad visuotinis išgelbėjimas yra galimas.
Hansas Ursas von Baltazaras knygoje „Ar drįstame viltis, kad visi žmonės bus išgelbėti?“ pateikia sudėtingą teologinį argumentą prieš faktą, jog dalis žmonijos pateks į pragarą. Jis atmeta idėjas, kad pragaras laikų pabaigoje bus tuščias, ir pasmerktos sielos bei demonai bus sutaikyti su Dievu, ir vengia įrodinėti, jog visi bus išgelbėti. Tačiau jis teigia, kad turime teisę ir net pareigą tikėtis visų išgelbėjimo, nes neįmanoma, jog net ir didžiausi nusidėjėliai nebūtų Dievo malonės paliesti ir paskatinti atgailai prieš mirtį. Vis dėlto jis pripažįsta, kad priešingas variantas taip pat yra įmanomas. Kadangi galime pasipriešinti Dievo malonei, nė vienas nesame saugus. Taigi šį klausimą turime palikti teoriškai atvirą, pirmiausia galvodami apie pavojų, kuriame mes patys esame.
Savo knygoje H. Baltazaras cituoja Edith Stein, dabar Šv. Kryžiaus Teresę Benediktą, kuri palaiko panašią poziciją. Anot jos, kadangi Dievo visa apimanti gailestingoji meilė nužengia ant kiekvieno, tuomet tikriausiai ta meilė gali keisti ir gyvenimus. Tiek, kiek žmogus atsiveria šiai meilei, tiek jis įžengia į atpirkimo plotmę. Remdamasi tuo, E. Stein viliasi, jog visagalė Dievo meilė randa būdų pergudrauti žmonių pasipriešinimą. H. Baltazaras čia sutinka su E. Stein.
Tokia H. Baltazaro pozicija man asmeniškai atrodo teisinga. Ji neprieštarauja visuotiniams Bažnyčios susirinkimams ir ten paskelbtiems tikėjimo išpažinimais. Ji gali būti suderinama su viskuo, kas yra Biblijoje, bent jau su Jėzaus pareiškimais apie pragarą, jei jie labiau traktuojami kaip perspėjimai nei pranašystės.
H. Baltazaro nuostata taip pat ir nepaneigia sveikos baimės būti pasmerktiems. Tačiau ji ganėtinai rizikinga, nes plaukia prieš šimtmečiais vyravusios Jėzaus žodžių interpretacijos srovę.
Teologų tvirtinimas apie tai, kad tik mažuma bus išgelbėti, susijęs su įsitikinimu, jog tikėjimas Kristumi, Krikštas ir ištikimybė Bažnyčiai – būtinos sąlygos išganymui. Pirmąsias dvi sąlygas atrandame Naujajame Testamente, o trečioji buvo akcentuota Bažnyčios susirinkimuose, šventųjų ir teologų darbuose.
Tačiau visos šios sąlygos gali būti interpretuojamos ir plačiau. Pavyzdžiui, XX amžiaus antroje pusėje prabilta apie neįsisąmonintą tikėjimą, Viešpaties troškimo Krikštą bei priklausymą ne tiek regimai Bažnyčiai, bet jos „sielai“. Antrajame Vatikano susirinkime paskelbta, kad visi žmonės, net ir tie, kurie nėra girdėję apie Jėzų, gauna pakankamai malonių iš Viešpaties, idant jų išganymas būtų įmanomas.
Katalikų Bažnyčia ne kartą yra pareiškusi, kad aiškus tikėjimas, sakramentų priėmimas bei paklusnumas Bažnyčios mokymui yra būtinos krikščioniškam gyvenimui. Popiežius Pijus IX žymiajame „Klaidų sąraše“ (Syllabus) 1864 metais pasmerkė teiginį: „Mes bent jau turėtume tikėtis, kad tie, kurie nėra tikrojoje Kristaus Bažnyčioje, bus amžinai išgelbėti.“
Taip pat popiežius Pijus XII enciklikoje „Mistinis Kristaus Kūnas“ (Mystici Corporis Cristi) 1943 metais teigė, jog netgi tie, kurie su Bažnyčia yra susieti numanomo troškimo saitais – būsena, kuri jokiu būdu negali būti laikoma savaime suprantamu dalyku – vis tiek stokoja daugelio vertingų priemonių, prieinamų Bažnyčioje, ir dėl to „negali būti tikri dėl savo išgelbėjimo“. Antrajame Vatikano susirinkime paskelbta, kad kiekvienas, žinantis, jog Katalikų Bažnyčia yra įkurta Kristaus, ir atsisakantis tapti jos nariu, nebus išgelbėtas.
Priimdami šiuos mokymus sužinome, jog vargu ar kiekvienas išpildys šias būtinas sąlygas išsigelbėti.
Popiežius Jonas Paulius II knygoje „Peržengiant vilties slenkstį“ mini H. Baltazaro teoriją, iškeldamas klausimą, ar mylintis Dievas gali leisti, kad nors viena žmogiška būtybė būtų pasmerkta amžinajam kentėjimui. Popiežius taip atsako: „Ir visgi Kristaus žodžiai yra nedviprasmiški. Evangelijoje pagal Matą jis aiškiai kalba apie tuos, kurie bus atiduoti amžinai bausmei“ (žr. Mt 25, 46). Kaip pateisinimą šiam vertinimui popiežius iškelia retorinį klausimą: ar gali Dievas, kuris yra aukščiausias teisingumas, toleruoti baisius nusikaltimus ir leisti jiems likti be bausmės? Galutinė bausmė, regis, yra būtina tam, kad dorovinė nuodėmės sutrikdytos žmonijos istorijos pusiausvyra būtų atkurta.
Tiesa, 1999 m. liepos 28 d. generalinės audiencijos metu Jonas Paulius II, atrodo, kiek pakoregavo savo nuomonę, perimdamas H. Baltazaro poziciją. Jis teigė „Krikščionių tikėjimas moko, kad rizikingai apsisprendus, pasirenkant „taip“ ar „ne“ toje laisvėje, kuri duota išskirtinai (žmogiškosioms) būtybėms, kai kurie jau yra ištarę „ne“. Tos dvasinės būtybės yra sukilusios prieš Dievo meilę ir vadinamos demonais (Laterano IV susirinkimas). Tai, kas nutiko joms, yra perspėjimas mums: tai yra nuolatinis kvietimas vengti šio tragizmo, kuris veda į nuodėmę, ir paklusti tokiam gyvenimui, kurį gyveno Jėzus su visišku „taip“ Dievui.
Amžinasis pasmerkimas lieka galimas, tačiau be dieviškojo apreiškimo nesame tikri, kurie/ar žmonės bus iš tikrųjų į tai įtraukti. Pragaro idėja ir dar mažiau neteisingas biblinių vaizdinių traktavimas neturėtų sukelti nerimo ar nevilties, tačiau tai reikalinga kaip sveikas priminimas apie laisvę, skelbiančią, kad Kristus nugalėjo šėtoną, atsiųsdamas Šventąją Dvasią, kuri mus kviečia šaukti: „Abba, Tėve!“ (Rom 8, 15; Gal 4, 6).
Paskutinis sakinys kalba apie viltį krikščionims jų pačių išsigelbėjimui ir negali būti taikomas palaikant visuotinio išgelbėjimo teoriją. Tačiau pirmesnis sakinys reiškia bent jau atvirumą nuomonei apie tai, kad galime tikėtis išgelbėjimo visiems.
Kyla klausimas – ar išganymo bei pasmerkimo klausimu katalikų teologijoje regime pokyčių? Iš dalies, taip, nors šie pokyčiai ir nėra tokie dramatiški, kaip kartais vaizduojama. Ilgą laiką vyravęs teologinis pesimizmas rėmėsi prielaida, kad išsigelbėjimas galimas tik tada, kai žmogus yra visiškai sąmoningai priima ir laikosi krikščioniško tikėjimo tiesų. Ši prielaida buvo kiek pakoreguota Vatikano Antrajame susirinkime. Taip pat kilo sveika reakcija prieš pamokslavimą, kuriame mėgaujamasi pražuvusiųjų kančiomis. Toks pamokslavimas įkūnija Dievo, kaip kietaširdžio ir žiauraus tirono, įvaizdį, kuris skatina sukilti prieš pragaro idėją ir net tapti ateistu.
Kita vertus, ir beatodairiškas teologinis optimizmas neretai atveria kelią sentimentaliam populiariam pamaldumui. Nesugebėdami perprasti amžinosios bausmės racionalumo, tikintieji atmeta ją, priimdami patogesnę ir malonesnę visų išganymo idėją. Tačiau jos patrauklumas jokiu būdu nereiškia, kad ji įsišaknijusi tiesoje.
Pragaro demografinių rodiklių paieška yra bergždžias reikalas. Dievas savo dieviškąja išmintimi neatskleidžia jokios statistikos. Keletas Jėzaus pasakymų Evangelijose leidžia manyti, kad pražuvusiųjų yra dauguma. Paulius, nepaneigdamas tikimybės, kad kai kurie nusidėjėliai be pakankamos atgailos mirs, moko, jog Kristaus malonė yra daug galingesnė už nuodėmę: „Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Fragmentai kaip šie teikia vilties, kad jei ir ne visi, daugelis išsigelbės.
Dievas mums nepateikė konkrečios informacijos, ir tai yra gerai. Jeigu žinotume, jog faktiškai visi esame pasmerkti, būtume gundomi pulti į neviltį. Jeigu žinotume, kad visi ar beveik visi būtų išganyti, tai taptume pernelyg pasitikintys savimi. Jei žinotume, jog kažkoks fiksuotas skaičius, tarkim, penkiasdešimt procentų, bus išganyti, būtume pagauti nuodėmingos konkurencijos. Imtume džiaugtis kiekvienu ženklu, bylojančiu apie kitus, esančius tarp pasmerktųjų, kadangi tai neva padidintų mūsų šansus būti tarp išrinktųjų. Tokia konkurencinga dvasia vargu suderinama su Evangelija.
Mes negalime siekti išganymo savanaudišku ir egoistiniu būdu. Esame savo brolių ir seserų sargai. Kuo daugiau darome dėl jų išgelbėjimo, tuo daugiau Dievo malonės galime patys tikėtis. Tie, kurie tiki ir naudojasi Dievo suteiktomis priemonėmis nuodėmėms atleisti bei keisti gyvenimą, neturi priežasčių bijoti. Turime būti tikri, kad Kristus, kuris mirė ant Kryžiaus už mus, neapvils, suteikdamas mums reikalingą malonę. Mes žinome, jog Dievą mylintiems viskas išeina į gera. Jeigu mes ištversime šitoje meilėje, niekas neatskirs mūsų nuo Kristaus meilės (žr. Rom 8, 28–39). Tai vienintelė garantija, kurią galime turėti, ir to turėtų pakakti.
Vertė Andrius Navickas
Žurnalas Kelionė.
