Režisieriaus Gyčio Lukšo (1946) gyvenimas pilnas netikėtumų. Vaikystėje jis mokėsi groti pianinu ir vos nepasuko muziko keliu, tačiau, sykį išgirdęs apie kinematografijos institutą, panūdo būtinai ten įstoti, nors iki tol niekada nesilankė filmavimo aikštelėje… Per maždaug keturis dešimtmečius besitęsiantį kūrėjo kelią režisierius pastatė daugiau kaip dešimt gerai žinomų filmų pagal lietuvių literatūros klasiką – „Virto ąžuolai“, „Mano vaikystės ruduo“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Žalčio žvilgsnis“, „Žemės keleiviai“ „Mėnulio Lietuva“, „Dieviškoji šviesa“, „Duburys“ ir kt. Šiuo metu režisierius yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas.
Norėtųsi pradėti pokalbį nuo Jūsų pradžios, nuo vaikystės. Kokia ji buvo?
Šiuo metu daug mąstau apie savo vaikystę, kadangi nukeliavau jau didesnę dalį savo gyvenimo kelio, natūralu, jog vis grįžtu į pradžią. Mano vaikystėje buvo keistų, netipiškų ir gal net kinematografiškų ar dramaturgiškų epizodų.
Nors gimiau Kaune, bet kai man buvo devyni mėnesiai, šeima persikėlė gyventi į Suvalkiją, Marijampolę. Ten pragyvenau iki aštuoniolikos metų – o tai juk vienas iš svarbiausių gyvenimo laikotarpių, kai formuojasi žmogaus asmenybė. Ėmiau kalbėti suvalkiečių tarme. Net atvažiavęs į Vilnių dar ilgai juokindavau visus marijampolietišku priebalsių, o ypač balsių ištemptu tarimu bei suvalkietiškomis kirčiavimo keistenybėmis.
Mano gyvenimas Marijampolėje kiek užsitęsė. Augau ne pas tėvus, o pas senelius. Kodėl taip atsitiko, žino tikriausiai tik mano a. a. mama. Ji buvo dramos teatro aktorė, dirbo net trijuose Lietuvos teatruose: Kauno jaunojo žiūrovo teatre (tuo metu gimiau aš), vėliau daug metų Klaipėdos dramos teatre, o dar vėliau – Kapsuko (dabar Marijampolė) dramos teatre. Taip tie artistai ir klajodavo. Mano tėvas šiuo metu dar gyvas, jis – teatro, kino ir televizijos dailininkas, Valstybinės premijos laureatas, buvęs vyriausiasis Lietuvos televizijos dailininkas. Jis daug prisidėjo įvedant spalvą Lietuvos televizijoje, šiuo metu yra 86-erių ir dar kartais dirba.
Netipiška mano vaikystė išties buvo dramatiška. Tik įkūrus Kapsuko dramos teatrą, kai tėvai atvyko iš Klaipėdos ten dirbti, persikėliau gyventi pas juos. Visa tai sukėlė daugybę įvairiausių emocijų. Galbūt jos ne visos malonios ir smagios prisiminti, bet vis tiek labai svarbios, formavusios mane tokį, koks dabar esu.
Kai reikėjo persikraustyti gyventi pas tėvus, aš iš jų namų kelis kartus pabėgau pas savo močiutę. Ten viskas buvo kitaip. Gyvenimas pas senelius iš tikrųjų buvo ypatingas, ten mane, kaip ir visus vaikaičius, labai lepino. Tuo metu net nesuvokiau, kad tai – mano seneliai, maniau, jog jie – tėvai.
Motina, kuri mane retkarčiais aplankydavo, atrodė kaip pasakų fėja. Tai buvo labai graži moteris – atsimenu ją apsirengusią plazdančiais šilkais, kvepiančią, blizgančią, ji apiberdavo mane dovanomis, myluodavo, o po kelių dienų dingdavo, kaip pasakose dingsta fėjos, ir aš nežinodavau, kada ji vėl pasirodys.
Teko girdėti, jog vos nepasukote muziko keliu. Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?
Mano gyvenimas su seneliais pirmiausia man ir dovanojo muziką. Penkerių metų buvau pasodintas prie pianino ir pradėtas mokyti. Septynerių jau grojau daugybę rimtų bei sudėtingų kūrinių – Mocartą, Vėberį, J. S. Bachą, Čaikovskį…
Stodamas į muzikos mokyklą prašyme vaikiška ranka parašiau: „Prašau priimti mane į fortepijono klasę. Pasižadu būti gabus.“ Tą pažadą tesėjau, kadangi manęs paklausiusi komisija iš karto priėmė į antrą klasę, ir septynmetę muzikos mokyklą baigiau per trejus metus, negavęs jokio kito pažymio, išskyrus patį didžiausią, – penketą.
Groti pianinu mane mokė gal dėl to, kad senelis turėjo būti pianistas. 1915 m. jis įstojo į Sankt Peterburgo konservatorijos Fortepijono klasę, bet Spalio perversmo įvykiai neleido pabaigti studijų. Jis dažnai pasakodavo apie tuos metus, kai bolševikų kariai įsiverždavo į muzikos klasę ir iš buko įniršio šautuvų buožėmis daužydavo fortepijono klavišus. Senelis negalėjo baigti studijų, bet meilė muzikai, suvokimas ir žinios išliko visą gyvenimą. Tą meilę jis kiek galėjo ir suspėjo perteikė man.
Grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, senelis dirbo taperiu kino teatruose, garsino nebylius filmus, organizavo chorus, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, pats jas kūrė, artimai bendravo su kompozitoriumi Miku Petrausku, garsaus dainininko Kipro Petrausko broliu. Miko Petrausko paskatintas ruošėsi pastatyti operetę „Apvesdinkit ir mane“, bet tas sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.
Apie jokį vizualų meną aš nė negalvojau, mano likimas buvo kaip ir nulemtas. Visi buvo įsitikinę, kad būsiu muzikantas – pianistas. Žinoma, kaip dažnai pasitaiko, likimas viską pakreipė savaip, tuo metu susirgau neįprasta savo amžiui liga, dėl kurios teko nutraukti muzikos mokslus. Bet muzika liko. Ji man padėjo kine, turint muzikinį išsilavinimą, buvo lengva dirbti su kompozitoriais. Galėjau ne tik pasakyti, kokios muzikos noriu, bet ir parodyti, pagroti, pasiūlyti pagrindinę filmo muzikos temą.
Bandžiau pats kurti muziką, studijavau harmoniją pagal tuo metu populiarius vadovėlius, bendravau su konservatorijos profesoriumi Eduardu Balsiu, stojau pas jį į kompozicijos klasę, grojau savo preliudus, noktiurnus, etiudus, tačiau jis pasakė, kad reikėtų labiau pasiruošti, jog maža vien vadovėlinių žinių.
Vėliau man buvo pasiūlyta mokytis dirigavimo. Mane galėjo siųsti į Sankt Peterburgą, į tą pačią konservatoriją, kur mokėsi senelis. Sutikau, ruošiausi tam, net buvau nuvažiavęs, kurį laiką ten sukiojausi, bet dirigentu netapau.
Papasakokite apie savo kaip režisieriaus kelio pradžią.
Mėgdavau sėdėti tuščioje teatro salėje. Sėdėdamas repeticijose (Kapsuko dramos teatre) mačiau, kaip repetuoja garsiausi mūsų teatro režisieriai, tokie kaip Aleksandras Kupstas, Romualdas Juknevičius, Stasys Čaikauskas, pradeda režisuoti Povilas Gaidys. Mačiau, kaip pirmus žingsnius scenoje žengia visa plejada dabar jau pačių garsiausių teatro aktorių: Vytautas Paukštė, Regimantas Adomaitis, Bronius Gražys, Algirdas Grašys, Algimantas Bružas, Algirdas Venckūnas, Elena Gaigalaitė ir visi tie, kurie paskui sukūrė Jaunimo teatro pagrindą. Dalis jų, tiesa, vėliau išvažiavo dirbti į Klaipėdos teatrą, kai kurių jau nėra gyvų. Tuo metu žiūrėjau į juos ir kaip kokia kempinė siurbiau scenos ir režisūros stebuklus, paradoksus.
Mano atsiradimas kine yra visiškas atsitiktinumas, kaip ir daugelis kitų dalykų. Ir dabar pagalvoju, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei nebūčiau pasirinkęs kino. Abejonės neapleidžia iki šių dienų, nors lietuviškame kine esu jau beveik keturiasdešimt metų. Mes visuomet priversti rinktis iš daugybės kelių vieną, iš daugybės žmonių – vieną, jeigu tu gyvas ir nuoširdus kitiems, o ypač – pačiam sau, natūralu, kad paskiau abejosi. Galbūt pasirinkęs kitą kelią būčiau laimingesnis, būčiau pasiekęs daugiau, galbūt kitiems žmonės būčiau padaręs daugiau gero, galų gale gal pats būčiau tapęs geresnis.
Kinas mano gyvenime atsirado jau gyvenant Vilniuje, pabaigus vidurinę mokyklą ir dirbant Jaunimo teatre koncertmeisteriu. Ten išgirdau apie kinematografijos institutą, iki tol niekada nebuvau buvęs jokioje kino studijoje ar filmavimo aikštelėje. Pasidomėjau, kokie įstojimo konkursai, ir pabandžiau. Iš karto perėjau kūrybinį konkursą, kuris rengiamas prieš bendrus egzaminus, bet manęs vis vien nepriėmė. Neturėjau tuo metu privalomo dvejų metų darbo stažo, man net neleido pateikti dokumentų. Toliau dirbau įvairius darbus, susijusius su muzika, vėliau stojau antrą kartą, bet dabar jau neperėjau to konkurso, ir tik iš trečio karto, kai nebereikėjo jokio darbo stažo, patekau.
Dauguma Jūsų filmų sukurti sovietmečiu… Ko norėjote tuo metu kurdamas kiną, ko trūko? Ar jautėte tam tikrą spaudimą?
Tas laikmetis buvo ganėtinai baisus, bet ne toks aklai juodas, kaip dabar bandoma piešti. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus, juk galima net ir tamsioje naktyje pamatyti šviesą. Galų gale pačiam reikėtų nors truputį šviesti…
Kai dabar galvoju apie visus savo filmus, galiu pasakyti visai sąžiningai: galbūt nepastačiau kelių filmų, kuriuos labai norėjau pastatyti, bet nesukūriau nė vieno, kurio nenorėjau. Niekas manęs neprivertė kurti kokio nors atvirai agituojančio, tarnaujančio ar propaguojančio filmo nei anais, nei šiais laikais. Niekada nebuvau ir politiškai angažuotas, nepriklausiau jokiai partijai nei tada (tada buvo tik viena partija, ir visi režisieriai turėjo būti partijos nariai), nei dabar. Tiesa, nuo pat pradžių buvau Sąjūdyje, buvau jo Seimo narys, bet kai Sąjūdis nuėjo į Atkuriamąjį Seimą – Aukščiausiąją Tarybą, aš pasitraukiau. Ėmiau daryti tai, ką visada norėjau – dirbti savo darbą, kurti filmus.
Tarp tuo metu sukurtų dešimties vaidybinių filmų buvo ir dviejų dalių dokumentinė juosta apie Juozą Miltinį. Ją kūrėme kartu su Laimonu Tapinu.
Ar sovietmečiu kurtas lietuviškas kinas turėjo savo išskirtinumą?
Sovietmečiu kuriamas kinas buvo stropiai prižiūrimas vietinių bei Maskvos ideologinių sargų, bet tvarkingai, planingai ir pakankamai finansuojamas. Lietuvos kino studija kasmet pagamindavo 3 pilnametražius vaidybinius filmus kino ekranui ir 3–4 tokius pat Centrinei televizijai. Filmą pradėjęs, visuomet žinojai, kada jį pradėsi ir kada pabaigsi. Neduok Dieve, jei pavėluosi ir užbaigsi „ne pagal planą“. Tuomet finansiškai nukentės visi kino studijos darbuotojai.
Sovietmečiu buvo didesnė nei dabar žanrų įvairovė: filmai vaikams, istoriniai, komedijos, detektyvai, muzikiniai, televizijos serialai. Be dokumentinių ar animacinių filmų, egzistavo dar mokslo populiarinimo ir užsakomieji filmai, reguliariai buvo filmuojami ir dešimties minučių ilgumo kino kronikos žurnalai. Jie buvo rodomi visuose kino teatruose prieš kiekvieną kino seansą.
Atvirai kalbant, sovietų kino pasaulyje labiausiai buvo gerbiami lietuvių ir gruzinų filmai – dėl profesionalumo, ypatingos estetikos, savitos tematikos bei kino kalbos. Lietuvių kinui, tarsi kokia dominantė, tada buvo priklijuota „poetinio kinematografo“ etiketė.
Papasakokite, ką veikia kino režisierius. Ar tai sudėtinga profesija?
Pradėsiu nuo juokingo dalyko. Lenkų rašytojas – dabar negalėčiau įvardyti pavardės – parašė nuostabią humoreską, trumputį apsakymą apie savo įspūdžius filmavimo aikštelėje: jam buvo viskas aišku, kad aktorius vaidina, operatorius filmuoja, dailininkas laksto, daiktus dėlioja kadre, grimuotojai grimuoja aktorius, administratorius atveža pietus. Visi ką nors veikia. Tik buvo visiškai neaišku, ką veikia vienas žmogus, kuris sėdi susiraukęs, tyli, žiūri į visa tai. Tada jis priėjo prie vieno iš tų belakstančiųjų ir paklausė: „Aš viską suprantu, bet kaip jūs galit pakęsti tą niūrų tipą, kuris tyli arba kartais tiesiog jums trukdo, ant visų rėkia, sustabdo visą darbą. Kas jis toks ir kodėl jį pakenčiat?“ Tada jam atsakė: „Tyliau, ką tu čia šneki, jis ir yra pats svarbiausias – tai filmo režisierius.“ Būtų galima juokingai atsakyti, kad tai asmuo, kuris kokiems trisdešimčiai žmonių trukdo daryti tai, ką jie nori daryti, ir verčia daryti tai, ką jis nori, kad jie darytų.
Režisierius yra filmo autorius. Jeigu meno kūrinyje nėra autorystės, jeigu ji nėra juntama, tai toks filmas neturi vertės kaip meno kūrinys. Ir ne tik kine, bet apskritai. Kaip jau kažkada sakiau, kiekvienas turime skirtingus pirštų atspaudus, jie patvirtina kiekvieno mūsų ypatingumą ir unikalumą, mes vieninteliai su tokiu pirštų atspaudu. Taigi, kiekvieno meno kūrėjo kūrinys, o tai reiškia ir filmas, turi būti kaip tas pirštų atspaudas. Žinoma, kinas yra kolektyvinis menas, skirtingai nuo poezijos ar dailės, čia visi turi būti bendražygiai ir draugai, bet visi jie turi siekti vieno, turi tikėti režisieriumi. Todėl režisierius yra svarbiausia figūra, kuri padeda pasiekti tikslą.
O jo profesija iš tikrųjų labai sudėtinga. Ji susideda iš daugybės dalių. Turi išmanyti visas meno šakas, reikia gerai žinoti tiek kūrybinį filmo kūrimo aspektą, tiek gamybinį. Kinas skiriasi nuo visų kitų menų dar ir tuo, kad tai yra pusiau menas, pusiau gamyba.
Gyvi visi garsiausi mūsų kino operatoriai. Vieni – žvalesni, kiti – nelabai. Bet ir Jonas Gricius, ir Algimantas Mockus, ir Jonas Tomaševičius, ir Donatas Pečiūra – visi tie, kurie dirbo su pačiais žymiausiais mūsų kino režisieriais – Vytautu Žalakevičiumi, Raimundu Vabalu, Almantu Grikevičiumi, Arūnu Žebriūnu. Tų režisierių jau nėra nė vieno, o jų operatoriai visi gyvi. Kažkada Vytautas Žalakevičius karčiai pajuokavo, kad kino režisieriai, kaip ir angliakasiai, gyvena trumpiausiai. Tai pavojinga profesija.
Dauguma Jūsų filmų remiasi literatūros kūriniais. Ar vis dėlto vaizdinis menas neatsiejamas nuo žodžio meno? Kaip renkatės kūrinius filmams? O gal patys kūriniai kažkaip pasirenka Jus?
Kaip jūs ir sakote, turbūt literatūra pati suranda mane. Visame pasaulio kine daugiausia filmų sukuriama remiantis literatūros kūriniais. Nesvarbu, ar filmai sukurti Holivude, ar Europoje, vis vien dominuoja literatūrinis pagrindas. Taigi ir aš – ne išimtis. Gal todėl, kad daug skaičiau nuo pat vaikystės ir iki šiol nieko svarbesnio už knygų skaitymą gyvenime neturiu. Tai pranoksta net ir filmų kūrimą. Ir kuo toliau, tuo daugiau skaitau. Nežinau, ar dėl kažkokio godumo, ar bijodamas, kad jau nesuspėsiu perskaityti visko, ką norėčiau, skaitau kokias penkias knygas iš karto.
O grįžtant prie literatūros kūrinių, kurie virto filmais, tai, matyt, todėl, kad skaitydamas pajutau, kaip visas virpu, pasirinkau juos, nes jie mano sieloje sukėlė rezonansą. Tie kūriniai atitiko mano paties to meto mintis, būseną ir jausmus, aš sau sakydavau: „Vaje, čia yra tai, kas man dabar labai rūpi, kas svarbu ir puikiai išreikšta.“ Taip atsirado ir Romualdo Granausko „Vasara baigiasi rudenį“, ar neseniai – „Duburys“. Aš jau nekalbu apie tai, kad visi rašytojai, pagal kurių kūrinius stačiau filmus, anksčiau ar vėliau, nors būdami ir už mane vyresni, tapdavo mano draugais. Tada nebeskyrėme, kur kūrybinis laikotarpis, o kur šiaip žmogiškas bendravimas. Tiek Romualdas Granauskas, jau iškeliavę Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis, tiek, ačiū Dievui, tebesantys šalia Kazys Saja, Rimantas Šavelis, (Saulius Tomas Kondrotas gal kiek mažiau, kadangi jis gyveno svetur), visi jie buvo ir liko mano gyvenimo draugais.
Iš kur Jūsų filmuose tiek poetikos net kuriant dramatines situacijas? Juk neužtenka vien skaityti, turi būti ir kažko daugiau?
Jei mano filmuose kas nors įžiūri daug poetikos, tai kalčiausia turbūt mano prigimtis… Specialiai nieko nepoetizuoju. Poeziją labai mėgstu, daug skaitau ir daug moku atmintinai. Rytų poeziją, rusų poezijos „sidabrinį amžių“ ir, žinoma, lietuvius: H. Radauską, V. Mačernį, A. Miškinį,V. Mykolaitį-Putiną, P. Širvį, J. Strielkūną, J. Marcinkevičių. Jau nė nekalbu apie neseniai išėjusį mano draugą – M. Martinaitį.
Pasaulis sparčiai juda ir neaišku, kuria kryptimi. O kaip keičiasi kinas?
Manau, jog galima pasakyti laikraštinę frazę, kad pasaulinis kinas, taip pat ir lietuvių, – išgyvena gilią krizę, o iš tikrųjų man atrodo, kad jis po truputį miršta. Jis miršta kaip menas, dėl to man liūdniausia. Jis virsta kažkuo kitu, vieniems – verslu ir komercija, kitiems – žaidimu, pramoga, bet kaip autorinis menas – jis miršta.
Jūs atėjote ir kalbatės su manimi apie tuos senus baisius laikus ir apie tais baisiais laikais sukurtus filmus. Bet tas laikas palieka po savęs filmų, kurių žmonės nori ir dabar, tas laikas palieka tokių sąvokų, kaip lietuviška operatorinė mokykla (turiu galvoje savo šalies vaizdo operatorių profesionalumą, prisiminkime Joną Gricių, Algimantą Mockų ir kitus), lieka tokia sąvoka, kaip lietuvių aktorių mokykla, ir plejadą puikiausių lietuvių aktorių (prisiminkime Masiulį, Tomkų, Babkauską,Banionį, Karką, Adomaitį, Budraitį ir visus kitus). Žiūrint į pastarojo laiko produkciją, kyla klausimas: ką mes šiandien paliksim kitiems, kurdami tokius filmus? Ar filmus matuosime tik vienu matu – kiek pinigų kino teatrų kasos surinko, tiktai kiek žmonių tą filmą pažiūrėjo? Ir daugiau jokio kito mato netaikysim tam kūriniui? Nesirūpinsim, ką jie žiūrėjo ir kodėl? Jeigu taip, tai tikrai kino menas numirs.
Aš ne prieš pramogą, reikia visokių filmų. Jei filmas sukurtas tam, kad žmogus juoktųsi ar pailsėtų, išsiblaškytų nuo kasdienybės, jis vis vien turėtų būti sukurtas profesionaliai ir skoningai. Taip, reikia atsižvelgti į žmonių norus, bet negalima visiškai pataikauti patiems primityviausiems norams. Negalima pataikauti tam, ką jau įteigė, „implantavo“ į smegenis komerciniai televizijos kanalai. Vis dėlto skonis, prasmė, mintis ir profesionalumas turi egzistuoti net komerciškiausiame pramoginiame kūrinyje. Jeigu to nėra, jeigu tai nerūpi nei jo kūrėjams, nei rodytojams, filmas neilgai tegyvens.
Baigdamas pasakysiu labai paprastai: kurti filmus dabar tiesiog madinga, o tai jau darosi pavojinga. Dabar kiekvienas, atrodo, gali būti viskuo: vieną dieną poetu, nupiešti paveikslą, parašyti knygą, o dar kurią dieną gali pabandyti pastatyti filmą. Šitaip pradedame ir patys gyventi kaip kine – ne realybėje, o simuliakrų pasaulyje. Gyvename nebeatskirdami to, kas iš tikrųjų yra kas.
Anksčiau kūrėte radijo spektaklius, buvote diktorius. Papasakokite, kaip nuo filmų režisavimo perėjote prie šios veiklos ir kodėl joje neužsibuvote?
Teatro ir radijo spektakliai atsirado per ilgas pauzes tarp filmų jau nepriklausomybės laikais. Nors smagu skaityti knygas ir nieko neveikti, bet kai negali realizuoti to rezonanso, kuris kyla skaitant jas, imi ieškoti kitokių raiškos būdų. Tam, kad galėčiau sugroti kokią nors Bacho invenciją, aš turėdavau daug kartų groti gamas, atlikti kasdienius pratimus. Tam, kad neužmirščiau savo profesijos, man, kaip kino režisieriui, taip pat reikėjo groti gamas. Taip aš ir atradau radijo teatrą.
Tai buvo naudinga, išmokau aštrinti klausą. Net ir tų, kurie mūsų klausėsi. Su savo mėgstamais aktoriais, su kuriais filmuodavau filmus, „grojome gamas“, pasakojome istorijas taip, kad klausytojas imtų matyti vaizdą. Taip gimė keli radijo spektakliai, kuriuose dalyvavo Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Algimantas Masiulis, Dalia Michelevičiūtė, Regimantas Adomaitis ir daugybė kitų.
Šalia to visai netikėtai atsirado įrašų, kur aš netikėtai tapau skaitovu. Skaičiau Justiną Marcinkevičių, skaičiau tada dar nepublikuotus Marcelijaus Martinaičio eilėraščius, kurie viešąją erdvę pasiekė tik pomirtinėje knygoje. Ko tik neskaičiau „Mažojoje studijoje“… Net biblinius tekstus.
Kino kritikai neretai užsimena, jog lietuviškuose filmuose daug sentimentų, perdėto dramatiško romantizmo. Kodėl taip yra?
Anais ir šiais laikais kino kūrėjai yra labai ryškios ir skirtingos asmenybės. Ir todėl sakyti, kad visas lietuviškas kinas sentimentalus, labai neteisinga. Sentimentaliais niekaip nepavadinsi režisieriaus V. Žalakevčiaus filmų. Jis buvo visiškai ekspansyvi, nepakanti ir net savotiškai žiauri kitiems – silpniems, bestuburiams – asmenybė. Jo bijojo daug žmonių. Kokį sentimentalumą galima taikyti R. Vabalo filmams? Galima įžiūrėti, ką tik nori, bet ne sentimentalumą.
Yra kažkas, kas būdinga lietuviškiems filmams. Ir jeigu lietuviškas dokumentinis kinas išgarsėjo kaip turintis kažkokį poetinį pradą, tai nemanau, kad tai yra blogai. Aš apskritai nemanau, jog poezija, romantika yra kažkas tokio, ko reikėtų atsisakyti. Duok Dieve, šiais bejausmiais, ciniškais, materialiais laikais kuo daugiau tos romantikos, jautrumo. Tebūna visa tai. Tebūna įvairių filmų. Greitų, šuoliais lekiančių, ir ramių, lėtų, lyg minties ar gilios upės vagos tėkmė…
Prisiminkime A. Tarkovskio filmus. Juk jie kai kam atrodo ištęsti. Aleksandro Sokurovo, Ingmaro Bergmano filmuose irgi yra galybė lėtų kadrų.
Lietuviškas kinas jau dabar kitoks. Yra Šarūnas Bartas, kurio filmuose pilna ilgų kadrų, o be viso to, ankstesniuose jo filmuose dar niekas ir nekalbėdavo. Staiga Š. Bartas pradėjo kalbėti „Eurazijos aborigene“. Štai toks yra Šarūnas Bartas ir visai kitoks Algimantas Puipa, Kristijonas Vildžiūnas, Audrius Juzėnas, Arūnas Matelis, Audrius Stonys… Su lietuviškais laukais, su gamta, arkliais, su lėtu ritmu, savita kalbėjimo maniera. O kas čia blogo? Mes – lietuviai, ir mūsų gamta nuostabi. Ir puiku, kad ją rodome, gėrimės ja. Amerikiečiai nuostabiai parodo savo Didįjį kanjoną ir prerijas, maksimaliai išnaudoja viską, tai kodėl mes neturime teisės to daryti? Būkime tikri ir tokie, kokie iš tikrųjų esame.
Ar dabar dar peržiūrit anksčiau sukurtus savo filmus? Kas, Jūsų akimis, nenykstančio juose yra?
Pats vienas gal ir nežiūrėčiau, bet dabar tie filmai vėl tapo reikalingi: dažnai įvairiomis progomis rodo televizijos kanalai, prašo aukštosios mokyklos, regionų kultūros centrai, bibliotekos, muziejai, gimnazijos… Ne vien filmų nori, bet kad ir aš būčiau ir apie savo filmus kalbėčiau. Tai ir važiuoju, žiūriu kartu su kitais, po to atsakinėju į visokius klausimus. Labai įdomu būna, malonu, ypač kai bendrauju su jaunais žmonėmis.
Keista, vieni filmai sensta, kiti – ne. Netgi atvirkščiai – dar aktualesni pasidaro. Neišnyksta tai, kas visada žmogui buvo ir bus svarbiausia: vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykiai, meilė gimtajam žemės lopinėliui, savo kalbai ir kultūrai. Nesensta filmai, kuriuose nuoširdžiai pasakojai apie tai, kas tau pačiam svarbu ir brangu, kuriuose sakei tiesą.
Ankstesniuose interviu esate minėjęs, jog labai susitapatinate su pagrindiniais savo filmų veikėjais. Koks jausmas, kai į tą veikėją žiūri šimtai žiūrovų? Ar nesijaučiate apvogtas? Juk tada ta istorija priklauso galybei žmonių.
Iš tikrųjų galėčiau taip pasakyti: visus filmus kūriau apie save, visuose juose daugiau ar mažiau pasakojau apie savo gyvenimą. Taigi, esu lyg ir „viešasis asmuo“, visi apie mane viską jau žino… Gal taip ir yra, per vėlu jau ką nors slėpti ar ko nors bijoti. Nesijaučiu nė kiek apvogtas ar kitaip nuskriaustas. Atvirkščiai – jaučiuosi didesnis, stipresnis, jei mano gyvenimas palietė kitų žmonių, žiūrėjusių mano filmus, protus ar širdis. Jaučiuosi laimingas.
Kur vis dėlto yra toji kino kūrimo magija, stebuklas?
Filmo kūrimo metu jaučiuosi beveik kaip Dievas. Tada galiu daryti stebuklų kaip kūrėjas, turiu beveik antgamtinių galių. Aš kuriu pasaulį iš naujo, pagal savo įstatymus, taisykles, nes gyvi žmonės, kurie yra mano filmo kadruose, daro tai, ką noriu, jie kalba tuos žodžius, kuriuos įdedu į jų lūpas, priverčiu juos mylėti ar nekęsti vienam kito. Aš nulemiu jų likimus. Taigi, kiekviename savo filme turiu galimybę ir kiek išgaliu ja naudojuosi.
Sukurti naują pasaulį, manau, yra vienas iš didžiausių kūrybos stebuklų. Šis kūrybos aktas sukuria ir mane patį. Jis keičia mane. Atsikratau savo kompleksų per filmo herojus, pataisau savo paties gyvenimą. Kiekvienas filmas – kaip sąžiningas pokalbis su pačiu savimi.
Dar vienas stebuklas tas, kad kiekvienas, žiūrintis filmą, turės savo atskirą asmeninį santykį su tuo kūriniu, jis iš jo pasiims tai, ko jam reikia, ką jis pajuto, suprato. Iš tikrųjų, sakau jums, kine yra sunkiai įvardijamos magijos…
Pokalbis iliustruotas nuotraukomis iš G.Lukšo archyvo
Kalbino Birutė Grašytė
