Pavadinimas: Kvailys (Durak)
Filmas sukurtas 2014 metais ir jau pelnė prestižinį Lokarno festivalio apdovanojimą.
Trukmė: 01:56
Kalba: rusų (kol kas neteko aptikti dubliuoto lietuviškai ar kuria kita kalba, taip pat titruoto).
Žanras: socialinė drama.
Režisierius: Jurijus Bykovas
Vaidina: Artiomas Bystrovas, Natalija Surkova, Jurijus Curilo, Borisas Nevzorovas, Kirilas Poluchinas, Romanas Majorovas, Aleksandras Koršunovas ir kt.
Kino filme yra necenzūrinės leksikos, buitinio smurto scenų. Nepaisant to, filmas skirtas plačiai auditorijai, jis labai tinka kaip medžiaga diskusijai apie žmogaus pasirinkimus, atsakomybę.
Penkiabalėje skalėje, kur penki reiškia „šedevras“, o 1 – „klaikus niekalas“, drįstu šiam filmui skirti 4 su pliusu.
***
Režisieriaus Jurijaus Bykovo kino filmai man tapo labai maloniu atradimu. Nors šiuo metu labiausiai aptarinėjamu rusišku kino filmu yra Zviagincevo „Leviatanas“, tačiau jaunojo J. Bykovo kino juostos yra ne mažiau drąsios, provokuojančios.
Jau 2013 metais pastatytas filmas „Majoras“ sutrikdė auditoriją, pripratusią prie dvinarės pramoginio – didaktinio (moralizuojančio) kino sistemos. Kino juosta – be teigiamų herojų ir kartu kelianti labai rimtus dorovinius klausimus – ar tai įmanoma? Pagrindinis personažas – milicijos majoras, kuris, skubėdamas pas gimdančią žmoną, viršija greitį ir suvažinėja vaiką. Tragedija, kuri išsprogdina ne tik majoro, bet ir visų aplinkinių gyvenimus. Pastangos elgtis pagal sąžinę, teisingai, regis, viską tik dar labiau komplikuoja.
Galią turinčiųjų noras gyventi pagal savo taisykles, nepaisyti kitų, numoti ranka į žmogaus gyvybę – visa tai filme „Majoras“ labai ryšku.
Režisieirui pasirodė, kad sunkių moralinių dilemų, į paprastus žmones ranka numojusios ir savame pasaulyje apsigyvenusios valdžios tema dar neišsemta ir 2014 metais jis pristate dar ryškesnę socialinę dramą „Kvailys“.
***
Šįsyk jau galima kalbėti apie vienareikšmiškai teigiamą herojų, kuklų santechniką, vakarais skaitantį konspektus, nes studijuoja neakivaizdžiai inžineriją ir artėja egzaminai. Visi sutartinai jį vadina kvailiu, nesugebančiu prisiderinti prie gyvenimo.
Žmona ir mama sutartinai piktinasi jo iniciatyvomis ir principingumu, negebėjimu „gyventi kaip visi“. Vienintelė gimininga siela – ant pensijos slenksčio esantis tėvas, visą gyvenimą bandęs sąžiningai atlikti sistemos varžtelio vaidmenį. Tačiau vienoje iš scenų ir jis neišlaiko ir raudodamas atsiprašo sutrikusio sūnaus už tai, kad esą neišmokė jo deramai gyventi, užaugino kvailį. Po atsiprašymo tėvas priduria: „Čia gyventi neįmanoma. Vienintelė išeitis – dingti iš čia, nes čia visi gyveno, gyvena ir gyvens mėšle, kaip gyvuliai.“
Herojus – santechnikas laikysena, manieromis kiek primena tragiškai žuvusį maištingąjį rusų rokerį Cojų. Tai dar paryškina pastarojo daina apie tai, kad naktis stipresnė ir jos niekas nenugalės.
***
Nedidelis Rusijos miestas, kurį jau seniai valdo merė, aplinkinių pataikūniškai vadinama Mama. Esą ji miestui atiduoda visą širdį ir dėmesį, kiekvienu pasirūpina kaip mama, be jos sutikimo nepriimamas nė vienas sprendimas. Kaip sakoma vienoje iš mere liaupsinančių kalbų (ištaigingame restorane švenčiamas jos jubiliejus): paprasta moteris, darbštumu ir pasiaukojimu pasiekusi karjeros viršūnių. Tiesa, paskui režisierius mums atskleidžia, jog iliuzija yra tai, kad mes valdome pinigus – nebeveikiant doroviniams saugos diržams, jie tampa žiauriu šeimininku. Netrukus sužinome ir kitą tiesą, kad egzistuoja gilus įskilimas tarp tikrovės ir sėkmingo miesto valdymo įvaizdžio, kurį merė ir jos aplinka bando kurti.
***
Įskilimas – yra svarbiausias filmo „Kvailys“ simbolis. Pirmiausia –įskilimas devynaukščio sienoje, kuris sąžiningajam santechnikui atveria siaubingą tiesą – namas, kuriame gyvena daugiau nei 800 žmonių, netrukus nugrius. Ne kartą namo kapitaliniam remontui skirtos lėšos buvo išvogtos, už jas buvo pastatyti ištaikingi miesto elito narių namai ir vasarnamiai, namas buvo remontuojamas tik kalbomis ir popieriuose. Dabar atėjo atpildo valanda.
Dar žiauresnis ir klaikesnis kitas įskilimas – paties miesto viduje. Tarp lėbaujančios ir pinigais aptekusios „grietinėlės“ ir degradavusių, skurdžių griūvančio namo gyventojų. Tai tik paryškina „grietinėlės“ žodynas: namo gyventojai vadinami gyvuliais, kenkėjais, parazitais, bet ne žmonėmis. Iš tiesų, kas gali būti bendro tarp prangoje gyvenančios meres, sėkmingai „investavusios“ milijonus ir gerokai „patrupinusios“ aplinkiniams gėrybių bei alkoholiko vyro sumuštos vienos iš namo gyventojų?
Visai įtaigiai skamba vieno iš miesto „galingųjų“ filosofija: supraskime, kad yra tik dvi galimybės: gyveni kaip žmogus arba kaip gyvulys. Gėrybių visiems nepakaks, tad reikia aiškiai ribą tarp „jų“ ir „mūsų“. Dar po akimirkos jis net pateikia triuškinantį argumentą: Dievas taip sukūrė pasaulį, ne mes. Mums tereikia prisitaikyti prie šio pasaulio dėsnių, kur stiprus turi lipti per silpnesniųjų galvas.
Įskilimą matome ir jaunojo santechniko šeimoje. Jo žmona aiškiai dėsto savo gyvenimof ilosofiją: „Tu turi rinktis savo šeimą, ar visai nepažįstamus žmones“ Kvailys dar bando aiškinti, kad ten jų šimtai ir juos reikia gelbėti, tačiau žmona tvirtai nukerta: „Ir kiek tarp jų tavo žmonų ir vaikų?“ Ji tikrai nėra bejausmis monstras. Žmona paprasčiausiai įgarsiną faktą, kad tokiame pasaulyje, kuriame jie gyvena, neįmanoma pasirinkti tiek šeimą, tiek griūvančio namo gyventojus. Kažką reikia aukoti.
***
Kvailys nenori to pripažinti. Tiksliau, jis labiausiai bijo paaukoti savo žmogiškumą. Jis atrėžia kritikams: mes gyvename kaip gyvuliai ir mirštame kaip gyvuliai, nes pasirenkame elgtis kaip gyvuliai. Jis atkakliai nesimoko iš klaidų. Nieko nuostabaus, kad jo niekas nesupranta. Kaip sako vienas iš personažų: „Kam tau to reikia? Kitas paprasčiausiai ranka numotų, nueitų į šalį, o tu čia tokį chaosą sukėlei.“
Bandau išvengti filmo turinio perpasakojimo, tad telieka didžioji intriga: ar avarinis namas nugriuvo, ar pavyko kvailiui, o gal kam kitam, išgelbėti gyventojus? Kaip miesto valdžia sprendė šią problemą ir kaip nubaudė kaltininkus?
Įdomu tai, kad pats režisierius viename iš interviu pripažino, kad jis nėra kvailiu vadinamo santechniko ar kieno nors kito pusėje šiame filme. Pagrindinis herojus iš tiesų kvailys ir dar su iniciatyva. Labai tikėtina, kad, jei jis nebūtų (beje, jam buvo išeiginė) apsilankęs name, kuriame sprogo vamzdis, nebūtų pradėjęs kelti triukšmo (juk kiti du santechnikai ramiai grįžo namo ir sėkmingai pamiršo atgrasius namo gyventojus) galbūt visi mieste būtų gyvenime ramiau ir laimingiau.
Tačiau bėda ta, kad, kai jau sužinai apie galinčią nutikti katastrofą, jau nebegali apsimesti, kad nieko nežinai. Aišku, galima „nutildyti“ sąžinę. Kvailelis santechnikas nebegalėjo apsimesti, kad nieko neįvyko. Jis sprendė savąją sąžinės dilemą. Jam kitas žmogus, net ir visiškai degradavęs, buvo ne „tik žmogus“, bet „net žmogus“.
O kaip dėl „rinkimės mažiausiąjį blogį“? Kai kalbame apie žmogaus gyvybę, filmo herojaus įsitikinimu, mes prarandame laisvę rinktis mažesnįjį blogį. Ar tikrai? O gal tai tik kvaili kliedesiai, kurie tik blogina situaciją?
***
O kaip aš pasielgčiau? Na, jei teoriškai svarstant, tai, aišku, būčiau principingas iki galo. O jei reiktų ne teoretizuoti, o veikti? Ar mes kasdien nesusiduriame su daugybe, tiesa, paprastai kur kas mažiau dramatiškų, iššūkių? Ar nebūname labai protingi ir turime paaiškinimus, kodėl renkamės komfortiškus sprendimus?
Net teko girdėti posąkį: „juk nesmae Motina Teresė, kad…“ Panašu, jog ji taip pat buvo kvailė,
***
Jurijus Bykovas gimė 1981 metais Novomičiurinske. 2005 metais pabaigė Maskvoje režisūrą. Prieš tai kelis kartus nesėkmingai bandė tapti aktoriumi. Kaip pats sako, aktorystei turi kiek per mažai talento, tad visa laiką nutarė skirti režisūrai. Būtent autoriniams filmams, kuriems pats rašo scenarijų, pats režisuoja, parenka aktorius, muzikos takelį.
Paklaustas, ar normalu, jog savo filmuose labai nemalonioje šviesoje pateikia valdžios vyrus ir moteris, o jo filmai yra remiami Kultūros ministerijos, J. Bykovas nedvejodamas atsakė, kad nenormalu. Pasak režisieriaus, tai nėra visiškai sąžininga ir būtų kur kas ramesnis, jei galėtų apsieiti be tokios paramos. Tačiau kol kas negali ir tol, kol ministerija remia, jis priima pinigus, nors puikiai supranta, kad netrukus gali sulaukti ir kitokių sprendimų. Tai nebūtų jokia cenzūra, tai būtų logiškas sprendimas.
***
J. Bykovo filmai neturi laimingų pabaigų. Pasak režisieriaus, jam nerūpi kurti įkvepiančių socialinių pasakų. Jo tikslas – sąžiningas, kartais net negailestingas, tikrovės, kurioje gyvename, fiksavimas. Pavyzdžiui, pačiam Bykovui kur kas svarbiau ne tai, ar avarinis namas nugriuvo, ar ne, bet tai, jog jo gyventojai įaugo į tą namą. Nepaisant to, kad jis sunkiai primena gyvenimui tinkamą vietą, nors gresią kraupus pavojus, tačiau jiems tai – ne tik namas, bet vieninteliai Namai.
„Esame vergų visuomenė. Idant kažkas pasikeitų, turi praeiti daug laiko. Permainoms reikalingas potencialas, tam tikras mentalitetas, tačiau Rusijos žmonės šiandien jo neturi. Suprantu, jog skamba pesimistiškai. Toks pojūtis, kad jau labai seniai visi Rusijoje laukia permainų į gera, o jos nevyksta, ir tiek. Tai, kad valstybinė sistema paskendusi korupcijoje, regis, tenkina visus. Jei taip nebūtų, mes visi kitaip gyventume. Savo filmuose neketinu ką nors kaltinti. Paprasčiausiai bandau kiek įmanoma sąžiningiau su simpatija papasakoti apie tikrovę, kurioje gyvename. Nesiruošiu niekur bėgti iš Rusijos. Tėvų ir Tėvynės žmogus nesirenka. Man galiausiai, kad ir koks būtų, rusas yra simpatiškesnis ir artimesnis nei bet kuris europietis.
Parengė Andrius Navickas.
