Rudens suvilioti lapai puola į vėjo glėbį, o dangus vis verkia praėjusios vasaros. Gražus Vilnius rudenį. Toks pavargęs ir tikras, tarsi aktorius, ką tik nusivalęs grimą po sunkaus spektaklio. Tačiau ruduo – ne vien lapai, šokantys valsą su vėju. Ruduo – tai kartu dargana, kuri smelkiasi į kiekvieną būties kertelę. Ruduo – tai taip pat dienos, kai nusvyra rankos, o širdyje tyvuliuoja sunkios balos. Tokiomis dienomis paprasčiausiai norisi sėdėti ir žiūrėti į Viešpaties ašaras, plūstančias ant mano miesto, nuplaunančias visas etiketes bei povo plunksnas.

Tai depresija – tvirtina visažiniai psichoterapeutai. Žmogui nedera liūdėti. Ilgesys, liūdesys – tai pasaulio, kuriame dar nebuvo televizijos, reliktas. Dabar mes jau mokame apgauti liūdesį, pranykdami dirgiklių tirštumoje, kur nebėra ribų tarp realaus ir virtualaus, kur kasdienybės kraštovaizdį galima keisti televizoriaus pulteliu.

Liūdesys – tai tikėjimo trūkumas, – neseniai pareiškė uolus ir nuolat besišypsantis krikščionis. Jis man kalbėjo apie šviesa pulsuojančius tikėjimo liudijimus, apie meilės jėgą, o už lango verkė Dievas.

Gal dėl to verkė, kad pažįsta ir dienas, alsuojančias vidiniu šalčiu ir neviltimi, kai viskas krinta iš rankų, kai dūžta planai ir svajonės, o pasaulyje, prie kurio pripratęs, pradeda vertis klaikios properšos.

Tikrai norisi tokias dienas priskirti gyvenimo brokui, kuris pataisomas tabletėmis ar maldingumu, tačiau rudenį lietus atrodo tikresnis už visus žodžius.

Neviltis, gėla ir krikščionybė… Atrodo, kas gali būti mažiau suderinama. „Man nieko netrūksta, Viešpats mane gano…“ Jobo skundas ištirpsta Gerosios Naujienos meilės upėje. Ar gali koks nors kluptelėjimas, žemiško nuodėmingumo lavina užtemdyti liudijimą – Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė…

Tarsi viskas aišku ir gražu – didingas savojo kryžiaus nešimas, nekreipiant dėmesio į švilpiančios minios pašaipas, aukštai iškelta galva, ir viską tveriantis liudijimas. Ką gi, Dievas nesukūrė nei nuodėmės, nei nevilties ir nerimo dienų, jas kuriame mes visi savo silpnybėmis, abejingumu ir puikybe. Kasdienybė pritvinksta nevilties pūlių, kai nesugebame savo dienų priimti kaip Viešpaties dovanų, kurių prasmė dažnai paslėpta nuo mūsų.

Vis dėlto bijau, kad ne viskas taip aišku, skaidru ir šventiška.

Įsivaizduoju Mokytojo gėlą, kai jo ištikimi bičiuliai pasidavė snauduliui lemtingąją dieną, kiek skausmo Jo balse numatant Petro išsižadėjimus, o priekaištas sūnų palikusiam Dievui aidu perduodamas kiekvieno žmogaus gyvenime.

Krikščionybėje maža cukraus, daugiau druskos ir dar… vyno, kuriuo malšinamas nerimas, padabinamos trumpos džiaugsmo akimirkos…

Žiūrėdamas į niūrius Senamiesčio stogus, susigūžusius praeivius, aiškiai juntu pagundą tikėjimą paversti skėčiu, apsaugančiu nuo visų kasdienybės darganų. Antidepresantų bei reklaminių šypsenų amžiuje patogiausia liudyti Kristų kaip veiksmingą analgetiką ar antidepresantą. Išgerkite šios taurės ir visos bėdos ištirps… Garantija išduodama tik taisyklingai vartojant…

Tačiau Geroji Naujiena gera ne todėl, kad joje būtų galima išskaityti pieno upės meduolių krantais pažadą… Skausmas, kančia ir net gėla – neatskiriama šios naujienos dalis. Nauja čia – žinia, kad net visa tai negali užgesinti tos liepsnos, kurią Kūrėjas uždegė mumyse. Ne, tai nėra dar viena pasaka su laiminga pabaiga ar Holivudo saldėsis. Viešpats nėra terapeutas ar magas. Veikiau bendrakeleivis. Nelaimėse Jis kenčia su mumis, verkia su mumis ir nedrąsiai, bet labai atsakingai šnibžda: tu gali tai iškęsti, nes aš pirmiau nei tu tai jau iškenčiau… Šiuo šnabždesiu negali netikėti, nes jis sklinda iš Nukryžiuotojo, Pajuoktojo, Išduotojo ir verkusio lūpų.

Ne, tai ne liūdesio pateisinimas, ne skausmo apologija ar moralas. Paprasčiausiai, kai supranti, kad kiekviena mūsų ašara suskaičiuota, jas pradedi daug labiau branginti. Tarsi tuos lapus, kurie atsisveikina su mumis iki pavasario.

 Iš knygos ANDRIUS NAVICKAS. LAIŠKAI PLAUKIANTIEMS PRIEŠ SROVĘ.

Comments are closed.