I.
Pas seną išminčių, garsėjantį pamaldumu, atvyko jaunuolis, trokštantis kuo sparčiau žengti paskui Jėzų. Pamatęs išminčių, jis iš karto išdėstė rūpestį:
– Noriu atrasti tiesiausią kelią pas Dievą.
Išminčius trumpai pagalvojo ir atsakė:
– Tai nėra sunku. Visada rinkis kelią, kuris nepatogus ir sunkus, imk į kelionę tik tai, ką pasaulis atmeta, ir venk viso to, kas populiaru. Kiekvieną akimirką rinkis priešingai tam, ką renkasi dauguma, ir, neabejoju, keliausi pas Dievą tiesiausiu keliu.
II.
Kartą pas išminčių atvyko susirūpinęs jaunuolis ir užbėrė jį klausimais:
– Ar tiesa, kad seniau žmonės dažnai matydavo Dievą? Jis nuolat padėdavo, ištikus bėdai, sustiprindavo žmonių tikėjimą. Kodėl jis pasitraukė iš šių dienų pasaulio? Ar Jis nusivylė žmonėmis? Ar Jam mes neberūpime? Kodėl mes nebematome Dievo? Kodėl Jis nutolo nuo mūsų?
– Viskas labai paprasta, mes atpratome pasilenkti, idant Jį pamatytume, – atsakė išminčius.
III.
Pasiturintis verslininkas nusprendė susipažinti su išminčiumi, kurio darbus labai vertino. Labai nustebo, kai atėjęs nurodytu adresu aptiko apgriuvusią trobelę, kurioje tebuvo vienas gyvenamasis kambarys. Jame vos tilpo lova ir stalas, taip pat dar nedidelė knygų lentyna. Išminčius pamatė svečio nuostabą ir pasiteiravo, kas jį stebina.
– Tu esi labai žymus žmogus, tavo knygos populiarios. Tai reiškia, kad galėtum gyventi kur kas patogiau ir erdviau.
Išminčius tik nusišypsojo ir perklausė verslininko, kur jis gyvena.
– Turiu didelius ir erdvius namus, su daug kambarių. Juos esu įsirengęs taip, kad man nieko netrūktų ir jausčiausi patogiai.
– O kaip uždirbi pinigų pragyvenimui?
– Esu verslininkas, tenka daug keliauti iš miesto į miestą, rūpinantis savo verslo reikalais, Tačiau rūpestis atsiperka, ir mano verslas klesti.
– O kai atvyksti į kokį nors nedidelį miestą, kur tu apsistoji?
– Viešbučio kambaryje.
– Jei kas nors aplankytų tave viešbučio kambaryje ir galvotų, kad tai tikrieji tavo namai, jis taip pat turbūt nustebtų, kodėl taip save riboji.
– Na, taip, bet tai tėra laikinas mano būstas.
– Aš taip pat nemanau, kad čia, žemėje, yra tikrieji mūsų namai. Aš žinau, kad esu kelionėje, ir joje man reikalinga tik tai, kas būtina, nes bet kas daugiau labai apsunkintų keliavimą. Tačiau jei mane aplankysi tikrojoje mūsų Tėvynėje, į kurią visi keliaujame, tai, neabejoju, pakaks ir erdvumo, ir prabangos, bus visko, ko širdys geidžia. Tačiau pats pagalvok, ar neabsurdiška būtų, jei taip kaip namuose bandytum įsikurti kiekviename miestelyje, kuriame turi verslo reikalų?
IV.
Pas išminčių atėjo sutuoktinių pora, auginanti jau keturis vaikus, ir pradėjo prašyti leidimo abortui, nes penktas vaikelis jiems esą bus per daug sunki našta. Jie ilgai pasakojo, kaip neturtingai gyvena, kiek vyrui tenka daug dirbti, jog žmonos sveikata prasta ir esą jiems jau dabar labai sunku, jei gims dar vienas vaikelis, tai bus esą nepakeliama.
Išminčius juo įdėmiai išklausė ir matėsi, kad labai sujaudino jį sutuoktinių pasakojimas ir jų vargai.
– Iš tiesų matau, kad sunkiai jūs gyvenate, ir iš tiesų jums bus labai sunku tiek vaikų išlaikyti. Todėl tenka man pritarti jūsų norui nužudyti vaikelį, tačiau, mano įsitikinimu, turėtume žudyti ne tą, kuris dar įsčiose, bet vyriausią savo dukrą, kuriai jau penkiolika, Ji jau nemažai pagyveno pasaulyje, o ir valgo ji daugiau nei kiti vaikai, išlaidų jai daugiausia reikia, o tas vaikutis mamos įsčiose pigiau kol kas nei kiti atsieis..
Išgirdę tokius žodžius sutuoktinius apėmė siaubas, ir jie pradėjo raudoti. Paskui padėkojo išminčiui už tai, kad padėjo jiems atsikvošėti.
V.
Kartą išminčius pateko į bėdą, turėjo įbristi į skolas, ir pas jį netrukus turėjo apsilankyti anstolis. Pas išminčių atvyko ištikimiausi jo mokiniai, kurie, deja, negalėjo padėti finansiškai, ir pradėjo ieškoti išeities. Jiems atrodė keista, kad pats išminčius išliko visiškai ramus. Paklaustas, kas jam teikia ramybę, šis atsakė, kad Dievas vis vien juo pasirūpins, ir viskas bus taip, kaip jam geriausia. Mokiniai prisispyrė klausinėti, kaip išminčius mano išsigelbėti. Tada jis paprašė popieriaus ir užrašė ant lapo keliolika būdų, kaip viskas išsispręs. Paskui pagalvojo kiek ir paprašė dar vieno lapo, ant kurio kažką užrašė.
Iš tiesų, mokinių nuostabai, problemos netikėtai ištirpo, ir jie pradėjo skaityti, ką išminčius buvo užrašęs. Tačiau nė vienas iš jo užrašytų baigčių neatitiko to, kas iš tiesų įvyko. Tada jie paėmė antrą lapą ir pamatė užrašą: „Dievui nereikia mano patarimo, Jis atras savo būdą.”
VI.
Išminčiui buvo užduotas klausimas: „Kas svarbiau: turtas ar išmintis?“ Jis nedvejodamas atsakė, kad išmintis. Tada klausinėtojas nusišypsojo ir pateikė argumentą, kuris jam atrodė neatremiamas: „Tai kodėl Jūs, būdamas išmintingas žmogus, dažnai einate pas turtingus žmones į namus, o šie labai retai apsilanko Jūsų neturtinguose namuose, ieškodami išminties?”
Išminčiaus veidą nutvieskė skaidri šypsena:
Todėl, kad aš, būdamas išmintingas, suvokiu ir turto prasmę, ir tai, ko iš jo galima tikėtis. Na, o turtingas, bet neišmintingas žmogus tėra tik turtingas, kuriam lieka nežinoma tikroji išminties vertė. Turtingi žmonės nieko daugiau nesiekia, nes turtas juos apakina ir jie nesugeba įžvelgti kitų, daug didesnių gėrybių.
VII.
Išminčiaus paklausė, kuo svarbiau gyvenime rūpintis – siela ar kūno sveikata ir gerove. Numatydami, kad išminčius lieps labiau rūpintis siela, klausėjai iš karto pateikė argumentą, kad kūnas yra sielos buveinė ir tik sveikame bei klestinčiame kūne gali patogiai ir jaukiai jaustis siela. Į tai išminčius taip atsakė:
– Kartą mirė stiprus ir rūpestingas namo šeimininkas, kuris paliko vienišai ir bevaikei našlei puikiai sutvarkytus ir pilnus įvairiausių gėrybių namus. Iš šono pažvelgus namai atrodė tobuli, ir jiems tetrūko menkniekio – šeimininko. Tačiau, likusi be užtarėjo ir globėjo, našlė tapo visiškai priklausoma nuo tarnų, kurie anksčiau tyliai triūsė, o dabar pradėjo vis garsiau reikšti savo pretenzijas ir reikalavimus. Tarnai palaipsniui įvedė namuose savo tvarką, pradėjo be saiko gerti ir valgyti, aptingo, pradėjo rietis tarpusavyje. Kurį laiką viskas atrodė net linksmiau, nei šeimininkui gyvam esant. Dar niekad nebuvo tiek svečių namuose, durys varstėsi tiek dieną, tiek naktį. Tačiau labai greitai turtas buvo iššvaistytas, namai pradėjo griūti. Našlė mirė iš sielvarto ir skurdo, o tarnai tapo elgetomis, nes name nebuvo šeimininko, Taip yra ir su kūnu. Jei siela nėra kūno šeimininkė, kad ir koks išpuoselėtas kūnas būtų, jis netrukus apmirs ir sunyks. Visur reikalingas išmintingas ir rūpestingas šeimininkas. Kai jo nelieka, prasideda ne laisvės, bet griūties ir nupuolimo į vergovę laikas.
Parinko Andrius Navickas.
Tekstas skelbtas žurnale „Ateitis“, 2013 m. Nr. 7
