2014 metų spalio mėnesį pasirodė kunigo Kęstučio Dvarecko ir Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko parengta knyga „Sveikas, gyvenime: apie tiesioginę ir netiesioginę priklausomybę ir sveikimo kelią“. Ši knyga – tai dar per knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ sutiktuves duoto pažado išpildymas. Siūlome vieną iš tekstų, kuris skelbiamas naujojoje knygoje. Jame A. Navickas netradiciškai pristato Anoniminių alkoholikų draugiją. Teksto autorius prisipažįsta, jog nedalyvavo nė viename AA grupių susirinkime, tačiau daug bendravo su AA draugijos nariais ir įdėmiai perskaitė šios draugijos išleistą literatūrą.

1

Prabėgo beveik aštuoniasdešimt metų nuo to laiko, kai Akrono mieste (Ohajo valstija, JAV) talentingas chirurgas Bobas, daugelį metų save žudęs alkoholiu, išgėrė paskutinį gyvenime butelį alaus. Išvakarėse jis buvo grįžęs, tiksliau, pargabentas iš kelionės į medikų kongresą, kuri buvo virtusi pašėlusia „švente“. Chirurgas jautėsi prastai tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jam buvo gėda, kad, nepaisant šviesių ateities planų, kuriuos dar visai neseniai kūrė, prisiekęs sau daugiau nebegerti nė taurelės, dar kartą turėjo įsitikinti, kad yra alkoholio vergas. Galvą maudė, jėgų visai nebuvo ir dar drebėjo rankos. Tačiau jis buvo vienintelis mieste, kuris tądien galėjo atlikti būtiną operaciją pacientui.

Žmona ir bičiulis stengėsi padėti gydytojui, kiek sugebėjo, tačiau jis vis vien atrodė apgailėtinai. Galiausiai, jis, norėdamas laikinai apmalšinti pagirių simptomus, išgėrė alaus ir sėkmingai atliko operaciją.

Tai buvo 1935 metų birželio 10 diena. Chirurgas Bobas dar gyveno penkiolika metų, padėjo daugybei žmonių ir niekada gyvenime nebevartojo alkoholio.

Buvo daugybė dienų, kai atrodė, daugiau neiškęs, kai ligotas organizmas reikalavo eilinės alkoholio dozės. Ypač keletą pirmųjų metų buvo sunku, atrodė, kad troškimo išgerti čiuptuvai niekada neatsileis, tačiau kasdienis bendravimas su likimo broliais ir seserimis, pasiaukojantis darbas padedant kitiems blaivėti, jam padėjo niekada daugiau nebevartoti alkoholio.

Pirmoji Bobo blaivybės diena simboliškai laikoma Anoniminių Alkoholikų draugijos gimtadieniu.

2

Finansų makleris Bilas daug metų buvo kankinamas alkoholizmo, tačiau nei jis, nei jo žmona vis nenorėjo pasiduoti. Ne kartą jam teko gulėti ligoninėje, išbandė įvairiausius XX amžiaus pradžioje sugalvotus pagalbos alkoholikams metodus, tačiau visi jie duodavo tik trumpalaikį rezultatą.

1934 metais, po eilinio alkoholizmo protrūkio, kai jis gėrė, kol visiškai nebesuvokė, kas vyksta aplinkui, Bilas dar kartą pateko į ligoninę ir pirmą kartą jo kantrus ir pasiaukojantis gydytojas Silkworthas garsiai išsakė tai, kuo Bilo žmona, vis dar nenorėjo patikėti. Daktaras švelniai paaiškino, kad jos vyras – beviltiškas alkoholikas. Buvo laikas, kai gėrimas Bilui tebuvo įprotis, tačiau vėliau tapo įkyriu potraukiu ir galiausiai tikru pamišimu, kuris verčia jį gerti net prieš jo paties valią.

Atrodė, kad Bilui teliko dvi alternatyvos: beprotnamis, kuriame jis būtų saugomas nuo paties savęs, arba kapinės. Išėjęs iš ligoninės jis, kaip jau įprasta, kurį laiką laikėsi, stengėsi gyventi blaiviai, tačiau netrukus vėl sėdėjo namuose apkvaitęs ir bendravo su geriausiu bičiuliu, didžiuoju pagalbininku ir guodėju – viskio buteliu.

Jaunystės bičiulio Ebio telefono skambutis nustebino. Jis siūlėsi aplankyti ir sakė, kad turi rimtai pasikalbėti. Dar labiau nei netikėtai apsireiškęs bičiulis, Bilą nustebino, kad, panašu, jog Ebis buvo blaivas. Tai visiškai prieštaravo jo įvaizdžiui, nes dar tada, kai Bilas tarsi sugebėjo kontroliuoti gėrimą, Ebis buvo vadinamas beviltišku alkoholiku. Pasirodo, kad jis gyvas ir net, regis, blaivas. Bičiulis netgi atsisakė Bilo pasiūlyto viskio ir pareiškė, jog atėjo paliudyti, kad galima įveikti alkoholizmą, kad jis pats tai padarė ir jam tai padėjo padaryti tikėjimas.

Ebis, blaivybė ir tikėjimas – kas galėjo būti labiau nesuderinami dalykai? Tačiau Bilas visą šį derinį matė savo akimis ir tai sutrikdė. Tiesa, Bilas bandė numoti ranka į visas bičiulio kalbas apie tikėjimą, apie tai, kad, norint išsivaduoti iš alkoholizmo, reikia pirmiausia pripažinti savo bejėgiškumą, tada kreiptis pagalbos į Dievą, taip pat visiškai sąžiningai visas savo ydas ir nusižengimus išpasakoti kitam žmogui. Esą visa tai padės išlikti blaiviam. Viskas atrodė neįtikėtina, tačiau sumaišties sėkla Bilo širdyje buvo pasėta.

Šią sėklą jis bandė iš savęs išplauti viskiu. Viskas vėl baigėsi ligonine ir čia, pirmą kartą sau nuoširdžiai pripažinęs savo bejėgiškumą, Bilas patyrė stiprų dvasinį potyrį. Jis sutiko Dievą, ar, jei jums tokie pasakojimai įtartini, pajuto, kad yra aukštesnė už jį Jėga, į kurią galima atsiremti.

Gydytojas Silkworthas buvo labai nustebintas to psichologinio lūžio, kurį išvydo Bilo akyse ir laikysenoje. Jis iš tiesų pirmą kartą buvo pasirengęs ne tik kurį laiką slapstytis nuo alkoholio, bet eiti nauju gyvenimo keliu, koks sudėtingas jis bebūtų.

Tai buvo tik sunkaus kelio pradžia.

3

Bendrija, kuri jau yra išgelbėjusi daugiau nei milijoną žmonių visame pasaulyje, kuri jau daug metų yra neretai vieninteliu vilties švyturiu alkoholio pavergtiems žmonėms ir jų artimiesiems, kurią drąsiai galima vadinti originaliausia ir viena iš didžiausią įtaką žmonijai XX amžiuje padariusių organizacijų, gimė iš dviejų alkoholikų pokalbio nedideliame JAV miestelyje.

Po gilios dvasinės patirties Bilas suprato, kad tai, ką jam sakė bičiulis Ebis, yra tikras dalykas. Kartu jis jautė, jog gavo vilties dovaną ir turi ja dalintis ir su kitais, kurie skandina gyvenimus alkoholyje. Tiesa, jis pats jautė nuolatinę baimę, jog vilties skydas išnyks ir gyvenimas vėl pasuks alkoholio diktuojama vaga.

Tiesa, atrodė, kad Bilui jau pavyksta atstatyti dalį griuvėsių, kuriais buvo virtęs jo gyvenimas. Jis vėl ėmėsi maklerio darbo ir net atsivėrė neblogos perspektyvos vadovauti Akrone įsikūrusiai įmonei. Tačiau viskas pakrypo kitaip nei tikėtasi. Ne tik nepavyko pasiekti susitarimo, jis liko nusivylęs, vienišas svetimame mieste ir aiškiai suprato, kad jei nesusitiks likimo brolio ir nepasikalbės su juo, neatsilaikys ir kapituliuos prieš alkoholį.

Telefono skambutis, geranoriškas tarpininkavimas ir jam pavyko Akrone susitikti su malonia, keliolika metų už jį vyresnių, sutuoktinių pora. Žmona kiek kaltai šypsojosi, o vyras, kurį pristatė kaip chirurgą Bobą, jautėsi akivaizdžiai nekaip, jį kankino pagirios.

Jau paskui Bilas sužinojo, kad Bobas dvidešimt penkerius metus kenčia nuo nevaldomo potraukio alkoholiui, jog per tą laiką talentingo chirurgo reputacija subyrėjo į šipulius, jis prisidarė daugybę skolų. Žmona, ištikimai visą tą laiką bandanti padėti, yra ties nervų krizės riba, o vaikai – neviltyje, ir nežino, ką daryti. Tądien Bilas džiaugėsi, jog Bobas, kad ir nelabai noriai, nelabai suprasdamas, kam to reikia, sutiko skirti penkiolika minučių. Tiesa, jos peraugo į pokalbį iki vėlumos.

4

Iki šiol Bilas dažniausiai kitiems alkoholikams kalbėdavo daugiausia apie tai, ką jie turėtų daryti, pasakodavo apie savo dvasinį patyrimą. Tokie pokalbiai suteikdavo vilties, tačiau praktiškai visais atvejais po kurio laiko Bilui tekdavo stebėti, kaip jo buvę pašnekovai toliau mirksta alkoholyje. Išmintingasis daktaras Silkworthas, kaip tik prieš važiuojant Bilui į Akroną, jam davė labai svarbų patarimą. Esą reikia ne įtikinėti kitą alkoholiką, bet dalintis patirtimi, pasakoti, ką patyrei, ką sužinojai apie tai, kur veda alkoholis. Liudyti, o ne moralizuoti, – tai ilgainiui tapo vienas svarbiausių gydančio alkoholikų bendravimo nuostatų.

Įkalbėtas susitikti su kažkokiu makleriu, kuris bando padėti kitiems alkoholikams, ir dabar atvažiavo į Akroną, Bobas ėjo nenoriai. Tačiau jautėsi kaltas prieš žmoną, kad vėl mirksta alkoholyje ir nutarė padaryti nedidelę nuolaidą. Jis manė, kad pokalbis bus trumpas: išklausys dar vienus svaičiojimus apie blaivo gyvenimo privalumus ir paskui ramiai juos užmirš. Tačiau tai, apie ką pradėjo kalbėti Bilas, buvo visai kas kita, nei girdėta anksčiau. Nors pats medikas, tačiau tik šiame pokalbyje Bobas pirmą kartą išgirdo skaudžią tiesą apie tai, kas su juo vyksta. Alkoholizmas – viską griaunanti beprotybė, kuri užvaldo visą žmogaus gyvenimą ir veda į neišvengiamą susinaikinimą. Tarpine stotele gali būti beprotnamis, tačiau vis vien galiausiai alkoholis pribaigs žmogų. Tai kalbėjo ne koks pamokslininkas, teoretikas, bet žmogus, kuris, kaip pasirodė iš pokalbio, geriau nei bet kas supranta, ką jaučia Bobas, nes pats tai daug metų jautė.

Pokalbis atskleidė dugną, į kurį krenta kiekvienas alkoholikas. Tai buvo svarbu, jog kiltų bent menkutis noras tam priešintis. Bent iš baimės. Bilas liko Akrone ilgam ir dviejų vyrų pokalbiai tęsėsi dieną po kitos. Paradoksalu, bet ir pats Bilas aiškiai jautė, kad šie pokalbiai nėra vien Bobo gelbėjimas, jie būtina paspirtis jam pačiam. Būtent Akrone Bilas pradėjo įsisąmoninti dar vieną pamatinį principą: jei alkoholikas nori išlikti blaivus, jam gyvybiškai svarbu padėti kitiems blaivėti, nes kartu jis gelbėja ir save.

Praėjo gerokas laiko tarpas, kol buvo suformuluotas globos principas Anoniminių Alkoholikų draugijoje, bet jis išaugo būtent iš tos pirmųjų pokalbių patirties. Kai į AA grupę ateina naujokas, jam siūloma pasirinkti kurį nors grupės narį, toliau pažengusį blaivėjimo keliu, kad jis asmeniškai galėtų pasidalinti patirtimi, kaip sekasi įveikti sunkumus.

„Globos“ sąvoka gali klaidinti, nes esame įpratę prie jos vartosenos socialinės apsaugos sistemoje. AA grupėje globėjas ir globotinis bendrauja kaip lygūs. Jis neturi gyventi už kitą ar reikalauti, kad kitas gyventų kaip jis. Globėjas dalinasi savo patirtimi, nes žino, kad tai svarbu jam pačiam. Globotinis mokosi tiek, kiek nori, pats nusprendžia, ar klausyti patarimo, kiek globėjų turėti, kada juos keisti. Kiekvienas savo kelią turi nueiti savo kojomis ir gerbti vienas kito pasirinkimus, net jei jiems nepritaria.

5

Pokalbių Akrone idilė baigėsi Bobo pasiryžimu dalyvauti medikų konferencijoje, iš kurios, kaip jau pasakojome, jis buvo parvežtas girtas. Tačiau šis atkrytis ne tik nesugriovė visko, kas buvo auginta pokalbiuose, tik dar labiau sustiprino pasiryžimą, kad nebegalima gyventi taip, kaip anksčiau. Bilas ir Bobas pradėjo ieškoti kitų alkoholikų, taip kūrėsi bevardės, nuo visuomenės dėmesio besislapstančios alkoholikų grupės.

Pradžia buvo sunki. Niekas nežinojo, kokių taisyklių laikytis, kaip organizuoti grupės veiklą. Teko veikti mokantis iš savo klaidų, įjungiant visą troškimo ištrūkti iš mirties gniaužtų jėgą.

Tik po dvejų metų Bilas ir Bobas, suskaičiavę kiek žmonių tokios grupės padeda išlikti blaiviems, galėjo viltingai pasakyti – vilties kelias yra ir dabar svarbu išmokti juo eiti. Pradžioje einančius šiuo keliu galima buvo skaičiuoti dešimtimis, tačiau ir jiems akivaizdžiai trūko bendrų gairių. Kai mokomės vien iš savo klaidų, pernelyg dažnai skaudžiai nupuolame bei judame labai lėtai. Bendri principai turėjo apibendrinti jau sukauptą sveikimo patirtį.

Tad vieną vakarą Bilas pabandė paprasčiausiai surašyti tas svarbiausias tiesas, kurias buvo girdėjęs iš Ebio ir jo religinės bendruomenės, iš daktaro Silkwortho patarimų, iš to, kuo pats įsitikino, sužinojo per tą laikotarpį, kai pajudėjo nauja kryptimi. Pradžioje jis užrašė šešis principus. Paskui nusprendė, kad juos derėtų detalizuoti. Gana greitai jau buvo suformulavęs 12 teiginių. Skaičius patiko, priminė dvylika Jėzaus apaštalų. Ne mažiau patiko ir formuluotės.

Bilas gerokai nustebo, kai bičiuliai ne tik plojimais, bet ir kritinėmis pastabomis priėmė jo darbą. Jis aistringai ir net piktai gynė kiekvieną savo formuluotės žodį ir tik aistroms nurimus turėjo pripažinti, kad teisus buvo ne jis, o bičiuliai. Šio ginčo patirtis ateityje ne kartą padėjo draugijos lyderiams, nes reikėjo ne vienerių metų įsisąmoninti, kad nei judėjimo, nei konkrečios grupės pradininkas nėra savininkas ar bent didesnes teises nei kiti turintis narys.

Prabėgus keliasdešimt metų nuo pirmųjų ginčų ir bandymų atrasti optimalų pavidalą sveikstančių alkoholikų bendrijai, Bilas rašė: „Klydome ne kartą. Neabejoju, kad klaidų bus ir ateityje. Tačiau patirtis išmokė, kad jų nereikia bijoti. Svarbiausia, jog atsirastų drąsos jas pripažinti ir atitaisyti. Kiekvieną sykį, kai sugebame pakilti nupuolę, tampame tik stipresni ir išmintingesni.“

6

Prieš beveik aštuoniasdešimt metų suformuluoti 12 principų, dar vadinami žingsniais, iki šiol yra pagrindinės alkoholikų blaivėjimo kelio gairės.

I. Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholį ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas.

II. Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums sveiką mąstymą.

III. Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai.

IV. Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą.

V. Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus.

VI. Galutinai pasirengėme, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus.

VII. Nuolankiai Jo prašėme tuos trūkumus pašalinti.

VIII. Sudarėme sąrašą visų žmonių, kuriuos skriaudėme ir pasiryžome skriaudas atitaisyti.

IX. Kur galėdami asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus tuos atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam.

X. Nuolatos stebėjome save ir jei būdavome neteisūs, tuoj pripažindavome klydę.

XI. Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vien sugebėjimo pažinti Jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.

XII. Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengiamės perduoti tą žinią kitiems alkoholikams ir visada gyventi pagal šias nuostatas.

Pasak Bilo, jis tikrai neišrado šių nuostatų, bet perėmė jas iš trijų svarbių šaltinių: religijos, medicinos ir patirties. Dvylikos žingsnių programa, kurios tikslas padėti alkoholikui atsikratyti potraukio gerti ir padėti tapti laimingam, paskelbta 1938 metų gruodį, o jau kitais metais pasirodė labai sudėtingomis sąlygomis parašyta ir sunkiai į gyvenimą kelią prasiskynusi Bilo knyga „Anoniminiai alkoholikai“. Ji ne tik davė vardą draugijai, bet ir padėjo pamatą jos tapatybei.

7

Knygoje „Anoniminiai alkoholikai“ pateikiamas įtaigus palyginimas. Anoniminiai alkoholikai panašūs į didžiulio sudužusio laivo keleivius išsigelbėjimo akimirką, kai visus – nuo triumo iki kapitono tiltelio – sieja draugystės, džiaugsmo ir lygybės jausmas. Būtent bendros kančios patirtis ir sveikimo džiaugsmas yra svarbiausi AA draugijos „klijai“.

Kiekvienas AA draugijos narys savaip suvokia, kas yra ta aukštesnioji Jėga, į kurią gali atsiremti. Pradiniame etape būta abejonių, kaip pavyks sutarti krikščionims, agnostikams, ateistams. Trinčių buvo, tačiau nėra geresnio bendrystės mokytojo už troškimą išgyventi.

Vienovę įvairovėje išlaikė supratimas, kad nors kiekvienam alkoholikui, siekiančiam išsigelbėti, būtinai reikia kitų žmonių, tačiau kiekvienas savuoju keliu turi nueiti pats, Galiausiai, mes kiekvienas visą atsakomybę prisiimti galime tik už save patį, o ne už kitų klaidų ar pasiekimus.

Kitas svarbus supratimas: nors AA draugijos vienintelis tikslas skelbti alkoholikams žinią apie sveikimą ir padėti jiems sveikti, tačiau visos draugijos išlikimas visuomet svarbiau nei atskirų alkoholikų interesai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad egzistuoja kokie nors specifiniai AA draugijos siekiai, kurie gali būti priešingi sveikstančio alkoholiko gerovei. Veikiau tai suvokimas jog anoniminiam alkoholikui gyvybiškai būtinas draugijos egzistavimas. Dalis alkoholikų, įsijungę į AA veiklą, išliks blaivūs visą likusį gyvenimą, tačiau daugybė vėl ir vėl nupuls. Šie atkryčiai skaudūs, tačiau jie nėra tragedija, kol yra AA ir galimybė sugrįžti į išsigelbėjimo kelią. Jei AA nariai, numoję ranką į bendrą gerovę, pradėtų siekti savanaudiškų tikslų ir taip kaip nors sunaikintų visą AA draugiją, tai būtų mirties nuosprendis ir visiems jos nariams.

Taigi, tikrai ne siekiant griežtesnės kontrolės, bet veikiau mokantis iš praeities klaidų, apibendrinant sukauptą patirtį, 1946 metais buvo suformuluotos Dvylika AA tradicijų.

8

Dvylika AA tradicijų:

I. Svarbiausia turėtų būti mūsų bendra gerovė; kiekvieno gijimas priklauso nuo AA vienybės.

II. Mūsų grupės veikloje yra tik vienas aukščiausias autoritetas – mylintis Dievas, koks Jis pasireiškia mūsų grupės sąmonėje. Mūsų patikėtiniai mums tarnauja, bet mūsų nevaldo.

III. Vienintelė sąlyga tapti AA draugijos nariu – noras mesti gerti.

IV. Kiekviena grupė turėtų veikti savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai sprendžiami reikalai, susiję su kitų grupių ar visos AA draugijos veikla.

V. Kiekvienos grupės pagrindinis tikslas – perduoti savo patirtį dar kenčiančiam alkoholikui.

VI. Nė viena AA grupė neturėtų remti, finansuoti jokios jai artimos įstaigos ar pašalinės organizacijos nei leisti naudotis AA vardu, kad pinigai, nuosavybės ar garbės reikalai nenukreiptų mūsų nuo pagrindinio tikslo.

VII. Kiekviena AA grupė turėtų išsilaikyti pati, atsisakydama pašalinių įnašų.

VIII. Anoniminių alkoholikų draugija visada turėtų likti neprofesionali, tačiau mūsų tarnybos gali samdyti reikiamus darbuotojus.

IX. Draugija niekada neturėtų būti griežtai organizuota, tačiau mes galime steigti tarnybas ar komitetus, tiesiogiai atsakingus tiems, kam tarnauja.

X. Anoniminiai alkoholikai nereiškia savo nuomonės pašaliniais klausimais, todėl AA vardo nederėtų traukti į viešus ginčus.

XI. Mūsų bendravimas su visuomene grindžiamas labiau idėjų patrauklumu negu įtikinėjimu. Žiniasklaidoje visada privalome išsaugoti asmens anonimiškumą.

XII. Anonimiškumas yra visų mūsų tradicijų dvasinis pamatas, nuolat primenantis, kad šios nuostatos svarbiau už asmenybes.

Draugija, kurios veikla organizuojama pagal tokius principus, neabejotinai keisčiausia šių dienų pasaulyje veikianti organizacija. Veikiausiai ji net negali būti vadinama organizacija griežta šio žodžio prasme. Pirmiausia, čia nėra jokių įstatų ir narystės apribojimų.

Natūralu, kad narystės taisyklių klausimas iškilo, tik prasidėjus AA veiklai. Pirmiausia, kaip įprasta, bandyta apibendrinti patirtį ir tartasi su veikiančių AA grupių atstovais. Jie pasidalino pasiūlymais, kaip galima būtų riboti narystę, ir, kaip tvirtina Bilas, pasirodė, jei į visus juos būtų atsižvelgta, AA negalėtų turėti nė vieno nario.

Ką daryti, jei AA nariu nori būti nusikaltėlis, nestabilios psichikos, itin prastos reputacijos ar visus kitus iš kantrybės vedantis žmogus? Ar galima ko nors nepriimti? Ar galima ką nors pašalinti? Ar galima taikyti kokias nors nuobaudas?

Šie klausimai ypač tapo aktualūs, kai, pasirodžius knygos „Anoniminiai alkoholikai“ recenzijoms įtakingose leidiniuose, plūstelėjo didžiulė naujokų banga. Įtampos kyla net ir bičiulių draugijoje, o ką jau kalbėti apie daugybę kompleksų ir problemų turinčius alkoholikus.

Lemiamu apsisprendimu tapo: kas svarbiau – ar draugijos viešieji ryšiai, įvaizdis, ar siekis padėtis kiekvienam alkoholikui, kuris tik išreikš norą, nepaisant jo praeities klystkelių ar tų kvailysčių, kurias jis dar veikiausiai padarys ateityje? Atjauta nugalėjo puikybę.

Kaip tvirtina Bilas, pradžioje bet kokių reikalavimų narystei AA atsisakyta, nes paprasčiausiai pakako sveiko proto likučių pripažinti, kad joks filtras nebus pakankamas, teks jį nuolat tobulinti ir graužtis, kad visų atvejų neįmanoma reglamentuoti. Jau vėliau teko pripažinti, kad nenuoramos, ramybės drumstėjai, kurių pasitaikė ir ir visada jų bus AA grupėse yra ne grėsmė, bet mokytojai. Jie padeda ugdyti kantrybę, pakantumą ir nuolankumą. Kita vertus, galima įvardinti daugybę pavyzdžių, kai erzinantis nenuorama vėliau tapo kitiems pavyzdį rodančiu lyderiu.

Tad ir šiandien galioja taisyklė: bet kurie du alkoholikai, trokštantys sveikti ir skelbti kitiems sveikimo žinią, gali vadintis AA grupe ir veikia autonomiškai, pagal savo supratimą. Bet kuris žmogus, ieškantis sveikimo, gali ateiti į bet kurią grupę ir niekas jo negali nepriimti. Jokios praeities nuodėmės, atkryčiai nėra kliūtis įsijungti į AA. Bet kuris AA narys gali bet kada nustoti dalyvauti grupės darbe.

Niekas neturi mokėti jokio nario mokesčio ar būti verčiamas tikėti tuo, kuo tiki kiti. Kiekviena AA grupė siekia minimalizuoti savo išlaidas, bet jų neišvengiamai yra – pavyzdžiui, arbata ar vienkartiniai puodeliai susirinkimui. Išlaidos padengiamos siunčiant ratu kepurę aukoms. Kiekvienas į ją įdeda tiek, kiek nori.

Net ir Dvylikos žingsnių programa suvokiama ne kaip direktyvos, kurių būtina klusniai laikytis, bet kaip pasiūlymas, į kurį kiekvienas yra laisvas reaguoti savaip. Nė viena šios programos interpretacija nėra geresnė už kitą.

Bilas rašė, kad jam dažnai teko girdėti perspėjimą, jog tokia anarchistinė organizacija negali veikti, jog alkoholikams negalima suteikti tiek asmeninės laisvės, nes jie pradeda ja piktnaudžiauti. Visi šie perspėjimai būtų neabejotinai teisingi, jei kalbėtume apie bet kurią kitą organizaciją, tačiau, kaip teigė Bilas, švelni AA anarchija turi savą diktatorių – alkoholį.

Tai nėra sveikų žmonių sambūris, bet mirtinų ligonių pastanga kasdien, palaikant tinkamą dvasinę būseną, atitolinti mirties nuosprendį. Niekas jums negali nurodyti, kaip turite laikytis Dvylikos tradicijų ar kaip turite vykdyti Dvylika žingsnių programą. Tačiau patirtis negailestingai liudija, kad kiekvienas AA narys, kuris nedėjo pastangų bent apytiksliai vykdyti programą, pražuvo, kiekviena AA grupė, kuri numojo ranka į Dvylika tradicijų, deformavosi, o paskui sunyko.

AA nėra vienvaldystės ar kieno nors tėviškos valdžios būtinybės, nes čia suvokiama, kad vyksta kova už gyvybę, kurioje priklausomas žmogus iki paskutinės gyvenimo akimirkos, padedamas aukštesnės Jėgos, kaip jis Ją supranta, kovoja prieš viską naikinantį potraukį alkoholiui.

9

1955 metais tarnystės AA draugijos reikalams steigėjai perdavė Visuotinės tarnybos konferencijai. Pasak Bilo, tai buvo viena džiaugsmingiausių jo gyvenimo dienų, nes jis aiškiai suprato, kad AA žengė į brandą. Tai nereiškia, kad ateityje nebebus problemų ar sunkių dilemų, tačiau draugija sukaupė pakankamai patirties, daug išmoko iš klaidų ir dabar gali žengti į naują veiklos etapą.

Tiesą pasakius, formaliai pokyčiai dėl koordinavimo principo pasikeitimo nebuvo dideli. Tai susiję pirmiausia su nuostata, kad AA draugijai nereikia vadovų, bet tik patikėtinių, kurie padėtų spręsti bendrus reikalus, konsultuoti grupes ar atskirus narius. Vargu ar yra dar kokia nors organizacija, kur, regis, aukščiausios valdžios funkcijas atliekanti institucija negali skelbti jokių privalomų direktyvų, instrukcijų nė vienai grupei, negali skirti jokių bausmių „neklusniems“ nariams, formuluoti viešų pareiškimų, nėra su grupėmis susijusi kokiais nors finansiniais saitais.

Toks AA draugijos pavidalas nėra padiktuotas naivaus pasitikėjimo žmogaus laisve. Alkoholikas labiau nei kas kitas žino, kokia trapi yra laisvė, kaip ją lengva prarasti, kas yra vergavimas kvaišalams. AA anarchija kyla iš realistiško suvokimo, kad alkoholikai ypač neatsparūs galios, valdžios ir šlovės troškuliui. Bilas vis kartojo: „Jei ištiesime bent mažąjį pirštelį tiems demonams, neišvengiamai pražūsime.“ Tad ir Dvylika AA tradicijų derėtų skaityti kaip raginimą būdrauti ir klausti – ar mano paties, ar šios grupės svarbiausiu tikslu išlieka blaivybė ir žinios apie išsigelbėjimo kelią alkoholikams skelbimas? Jei atsakymas nėra tvirtas „taip“, tai reiškia, kad būtina rimtai susirūpinti, nes jau slystama į atkrytį.

10

AA draugija yra bene nuosekliausi šventojo Pranciškaus iš Asyžiaus pasekėja neturto srityje. Tiesa, tam taip pat prireikė įvairių klajonių ir sunkių apsisprendimų. Ypač pradiniame etape AA steigėjai gyveno nuolatiniame nepritekliuje. Būtent katastrofiškas pinigų stygius atrodė neįveikiama kliūtis knygai „Anoniminiai alkoholikai“ išspausdinti. Taip pat ir vėliau materialinių sunkumų netrūko.

Galima tik įsivaizduoti Bilo ir Bobo sutrikimą, kai vienas turtingiausių JAV žmonių – Rokfeleris, akivaizdžiai palankiai žvelgiantis į AA veiklą, jiems pasakė, kad visa širdimi remia, tačiau pinigų skirti nenori, nes jie sugadins visą sumanymą. Tiesa, jis paskui išskyrė kuklią sumą asmeniškai Bilui ir Bobui paremti, ir tai buvo tikras materialinis išsigelbėjimas jiems, tačiau didžiausia jo dovana buvo būtent tai, kad jis padėjo suprasti, kad pinigai gali tapti ne pagalba, bet spąstais.

Neturtas padėjo išgryninti labai svarbią nuostatą – AA neturi bandyti pakeisti viso pasaulio, neturi kurti ligoninių, žiniasklaidos priemonių, spausti politikus, bet susitelkti į svarbiausią dalyką, kuriam yra pašaukta. Dar kartą matome, kai problema tampa dovana. Jei pradžioje visoms pašalinėms veikloms paprasčiausiai nebuvo lėšų, tai vėliau ne kartą AA draugija įsitikino, jog bet kuri tiesiogiai su sveikimo žinia nesusijusi veikla neišvengiamai ją suskaldo ir silpnina. Tai nereiškia, kad AA narys, kaip pilietis, negali dalyvauti politikoje, dirbti ligoninėje ar steigti labdaros institucijas, tačiau tai veikla, kuri nesusijusi su jo dalyvavimu AA veikloje.

AA draugija motyvų grynumo neretai siekia su ypatingu skrupulingumu. Pavyzdžiui, kai žmogus, jautęs didelį palankumą AA veiklai, paliko draugijai testamentu solidžią pinigų sumą, kilo ilgos diskusijos AA viduje, kaip reaguoti. Pinigų labai reikėjo įvairiausiems sumanymams. Aukotojo motyvas buvo tikrai tyras ir nereikėtų kokiu nors būdu „atidirbti“ aukotojui. Tačiau galiausiai buvo paskelbta mandagi padėka su atsiprašymu, jog AA draugija negali priimti tokios dovanos. Beje, vienas iš svariausių argumentų buvo tai: jei draugija išlaikys neturtą, nė vienas AA narys neturės pagrindo galvoti, kad kas nors kitas turi finansiškai prisidėti prie jo grupės veiklos. Toks prisidėjimas yra kur kas daugiau nei finansinis klausimas – tai sudėtinė sveikimo dalis.

11

Pradžioje tarpusavio bendravimo save gelbėjantys alkoholikai norėjo likti anonimiški, nes baiminosi visuomenės reakcijos. Ilgainiui anonimiškumo principas įgavo kitą svarbią prasmę. Pirmiausia – tai savosios puikybės tramdymas, nuolankumo puoselėjimas.

AA draugijoje nėra bausmių, pasmerkimų sistemos, todėl niekas nepritaikys sankcijų, jei kurios nors grupės narys nuspręs pažeisti anonimiškumo principą, kuris teigia, kad niekas, kalbėdamas viešai, neturėtų atstovauti AA, kalbėti draugijos vardu, reikšti jos pozicija klausimais, kurie nėra tiesiogiai susiję su sveikimu. Taip pat AA nariai neturėtų reikštis viešumoje, kaip AA nariai. Tai galėtų sudaryti iškreiptą AA draugijos vaizdą, nes žmonės ją pradėtų tapatinti su vienu ar keliais nariais. Bausme už anonimiškumo principo pažeidimą tampa komplikacijos sveikimo kelyje. Kaip daug kartų parodė AA draugijos patirtis, anonimiškumo pažeidimas, kad ir labai kilniai skambančiais tikslais, niekada neprisideda prie sveikimo, bet dažniausiai tampa skaudžiu suklupimo akmeniu.

Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų Bilas rašė, kad, jei AA draugija norės paskelbti žinią, pasiekti kuo daugiau alkoholikų, jai būtinai reikės gerų santykių su įvairių sričių specialistais, taip pat ir su žurnalistais. AA negali būti užsisklendusi sekta, bet turi nuolat ieškoti kelių į kenčiančių žmonių, kuriems turi gerą naujieną, širdis. Tačiau bet kurie viešieji ryšiai, naudojimasis žiniasklaidos priemonėmis gali tapti ne pagalba, bet pražūtimi, jei nepavyks pažaboti puikybės viruso, kuriam sveikstantis alkoholikas turi ypač silpną imunitetą. Padėti gali vieninteliai – anonimiškumo – skiepai.

12

Žymioje satyroje „Dvylika kėdžių“ rašoma, kad Vasiukų miestelyje kabėjo plakatas: „Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Žinant, kiek Bilas ir Bobas akcentavo, kad anoniminiai alkoholikai turėtų nepamiršti iš savęs pasijuokti, nes tai geriausia prevencinė priemonė prieš susireikšminimą, nenustebčiau atradęs tokius plakatus iškabintus ir AA grupių susitikimų vietoje. Tuo labiau kad psichoterapeutas Karlas Menningeras sveikstantį alkoholiką yra palyginęs su žmogumi, kuris, norėdamas užgesinti užsidegusius rūbus, išoko į gilų baseiną. Vanduo užgesino rūbus, tačiau dabar svarbiausias iššūkis – kaip nepaskęsti, nes plaukti nebuvo kada mokytis.

Jei AA grupės susitikimų kambarėlyje būtų vietos dar vienam plakatui, jame būtų galima užrašyti: „Čia skęstantieji mokosi plaukti“. Sakoma, kad kai kuriems net pavyksta, tačiau čia jau Tavo reikalas, patikėsi tu tuo, ar ne.

Pagal AA draugijos literatūrą parengė A. Navickas

Comments are closed.