Piotras Mamonovas. Išlikti žmogumi – sunkus išbandymas

Šis tekstas – knygos  – Sveikas, gyvenime: apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę, VŠĮ Aštuntoji diena, 2014 – fragmentas.

Piotras Mamonovas (g. 1951) – poetas, muzikantas, aktorius, taip pat priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų žmogus, sugebėjęs sugrįžti į blaivų gyvenimą. Jis dar vaikystėje pajuto potraukį aktorystei, vėliau iš dviejų mokyklų buvo išmestas už tai, kad „rodė cirkus“. Trejus metus mokėsi Poligrafijos institute, bet, pajutęs savy bardo ir poeto talentą, metė mokslus ir ėmė kurti dainas. Maždaug 1982 metais įkuria vieną įdomiausių ir labiausiai eksperimentinių Rusijos roko grupių „Zvuki Mu“. Nuo to laiko scenoje Mamonovas kuria mažus spektaklius su gitara rankose – tai muzikos, žodžio ir mimikos, plastikos junginys, išvirstantis į groteską, miesčioniškumo kritiką. Neatsitiktinai žymus anglų prodiuseris Brianas Eno, dirbęs su tokiomis pasaulinio lygio grupėmis kaip „Talking Heads“, „Roxy Music“ ir „U2“, po veik metus trukusios pažinties su įvairiomis Rusijos grupėmis kontraktą pasirašė kaip tik su „Zvuki Mu“. Šis albumas pasirodė Didžiojoje Britanijoje 1989 metais, o netrukus buvo surengtas didžiulis turas po Angliją ir JAV, tačiau tų pačių metų pabaigoje, gerbėjų netikėtumui, grupė pranešė apie savo iširimą. Vėliau buvo ne vienas mėginimas grupę atkurti drauge įrašant naujų albumų bei koncertuojant, tačiau tai trukdavo itin trumpą laiką. Nuo to meto Mamonovas groja vienas, pats kuria ir muzikinius monospektaklius, misterijas. Jo poezija yra spausdinta ne vienoje anglakalbėje šiuolaikinės poezijos antologijoje.

Nuo 1988 metų Mamonovas vaidino kino filmuose – „Adata“ (su V. Cojum), „Taksi bliuzas“, „Liūdesio laikas dar nepraėjo“, „Dulkės“. Po pertraukos P. Mamonovo, daug metų praleidusio alkoholio ir narkotikų kvaitulyje, gyvenimas radikaliai pasikeitė: jis įtikėjo, pervažiavo gyventi į nedidelį atokų kaimelį, atsisakė bet kokių svaigalų, – jis atliko pagrindinį vaidmenį Pavelo Lungino filme „Sala“, pelnytai vadinamame vienu geriausių pokomunistinio laikotarpio Rusijos kino filmų. Taip pat P. Mamonovas vaidino ir kitame P. Lungino filme „Caras“, kuriame jam teko labai sudėtingas uždavinys – suvaidinti fanatiką valdovą, kuris įsijautė į Dievo vaidmenį.

Jau kurį laiką žymus muzikantas ir aktorius vis labiau primena tėvą Anatolijų – savo suvaidintą personažą kino filme „Sala“. Daugiausia bendrauja su nedidelėse parapijose dirbančiais dvasininkais ir, kaip pats teigia, kur kas daugiau laiko praleidžia su Dievu nei su žmonėmis. Stengiasi kuo rečiau patekti kitiems į akis, tačiau su žurnalistais paprastai kalbėtis sutinka. Su jais bendrauja, kaip pats tvirtina, tikrai ne dėl garbės ar norėdamas pasirodyti pavyzdingu krikščionimi. Veikiau tai bandymas papasakoti apie savo klaidas ir atradimus, siekiant perspėti, ypač jaunus žmones, kurie veržiasi į pramogų verslą, kuriems susuka galvas šlovės ir populiarumo pažadai, kartu paliudyti Viešpaties gailestingumą, kuris leidžia pakilti net labai žemai puolusiems.

Šis tekstas parengtas pagal keletą P. Mamonovo pastarųjų metų interviu.

Apie sugrįžimą į gyvenimą

Dažnai manęs klausia, kaip nutiko, kad tapau tikintis žmogus, kad daug metų klimpęs į alkoholio ir narkotikų pelkę šiandien gyvenu blaiviai ir į svaigalus nenoriu net žiūrėti. Sunku man vienareikšmiškai atsakyti. Mano istorija panaši į daugybės kitų – atsidūriau ties pražūties slenksčiu, kai net mano alkoholiu permirkusios smegenys suprato, jog merdėju, kad dar truputis – ir viskas, o gyventi, kaip pasirodė, dar norėjosi. Pradėjau save gelbėti. Pradžioje apvaliau kūną nuo viso užkrato, šlamšto, paskui ir apie sielą susimąsčiau.

Grįžimas į gyvenimą labai sunkus kelias. Dar ir dabar neretai pajuntu viduje visišką chaosą, aistros visos tiesiog verda ir nebežinau, ką daryti. Tokiose situacijose meldžiuosi: „Viešpatie, pagelbėk.“ Tikrai padeda.

Apie savo praeitį nenoriu atsiminti nieko. Tai buvo tikra nesąmonė. Nesidairau atgal, žiūriu į priekį, nes ten visa amžinybė. Praėjo diena ir tapau artimesnis Viešpačiui Dievui.

Kartais kiti stebisi – „Piotrai, tu ir Dievą tiki, ir į bažnyčią vaikštai, bet būni piktas ir keikiesi.“ Atsakau: jei netikėčiau – veikiausiai iš pykčio ką nors užmuščiau. Aš tikrai labai stengiuosi ir Viešpats tai mato. Jis geriau nei aš pažįsta menkiausius mano emocijų virpesius.

Gyvenime labai daug patyriau, daug maištavau, kol supratau, kad tos situacijos, į kurias atveda Viešpats, yra dovana mums. Ne kartą girdėjau sakant, kad esą pabėgau iš miesto į kaimą. Niekada neplanavau, kad gyvensiu atokioje vietoje, praktiškai gūdumoje. Gimiau ir užaugau Maskvos centre. Paskui teko pabuvoti įvairiose vietose, o dabar atsiradau čia. Tačiau jei jau mane čia Viešpats atvedė, vadinasi, čia ir yra mano vieta.

Kai apsigyvenau čia, pajutau, kad viskas, kas anksčiau rodėsi svarbu, teikė malonumą, dabar atrodo visiška nuobodybė. Kartą mano draugai iš Indijos atvežė kažkokios mistinės žolės ir sakė, kad nuo jos galima pajusti nuostabų „kaifą“. Esu sukaupęs milžinišką kolekciją geros muzikos. Jei taip būtų seniau, tai užsirūkyčiau, prigulčiau ir „gaudyčiau kaifą“. Tačiau dabar visai to nenoriu. Mane dabar labiausiai jaudina ir teikia didžiausią malonumą tos Dievo artumos akimirkos, kurias pavyksta pajusti. Būtent jos man yra didžiausias įkvėpimas. Per keletą vasarų, kai gyvenu gamtoje, parašiau šimtą dvidešimt puikių eilėraščių, daugiau nei per visą gyvenimą iki tol buvau parašęs. Žiūriu į tą „žolę“ ir galvoju – negi aš dabar visas gausias Viešpaties dovanas galiu į purvą panardinti. Man tik ašaros pradėjo byrėti, suvokiau neapsakomą savo niekybę ir kartu – kaip Dievas mane myli.

Nesu pamokslininkas ir man nereikia jokių religingo ar kitokio žmogaus etikečių. Puikiai žinau, koks menkas esu ir tai, ką kiti giria, tėra Viešpaties dovanos, kurias Jis man, nevertam, duoda. Aš nepamokslauju, man, Petiai Mamonovui, svarbu atsakyti į gyvybiškai svarbų klausimą: kaip man reikia gyventi čia ir dabar, kaip eiti toliau su visu tuo savo nuodėmingumu, kuris mane pripildo iki ausų, kaip išlikti, kai visas vidus tarsi didžiulė parako statinė.

Daugiau nei dešimt metų Bažnyčioje, bet savęs tikru krikščionimi nelaikau. Negaliu pamilti Dievo už viską labiausiai, man tai nepavyksta. Žinau Jo žodžio tiesą ir kad visa laimė pas Jį, ir visa, kas geriausia, – ten… Bet viską darau savaip.

Paskambino žmogus, paprašė pagelbėti – nesinori niekur važiuoti, bet viską meti ir vyksti. Štai krikščionybė. O jei sakai: „Ženia, aš taip užsiėmęs, gal kitą savaitę“ – tai jau ne krikščioniška, tai tiesiog įprastas mandagus gyvenimas. Juk galima būti padoriu žmogumi ir be tikėjimo, tiesa?

Tai ir drasko mane pusiau! Tačiau kelio atgal nėra. Kartais galvoju: kurgi aš patekau?… Nuodėminga mintis, tačiau tai ne murmėjimas prieš Dievą. Tai kas kita: aš bėgau paskui džiaugsmą, paskui susižavėjimą, o bėgti reikia paskui kryžių ir paskui Kristų.

Sunku perlaužti savo širdį ir nukreipti ją Dievo link. Kai tai pavyksta, visa kita lengva ir paprasta. Iš patirties žinau, nes Viešpats iš savo malonės man duodavo tokių minučių, kai įsijungdavo kažkas galvoje ar mąstydavau: kaipgi aš gyvenu? Kodėl taip veržiausi į nuodėmę, ką joje radau? O paskui viskas vėl iš naujo…

Ką bedaryčiau, žinau, kad šalia stovi Dievas. Tai ne metafora. Jis iš tiesų čia stovi ir pripildo viską turiniu. Aš verdu valgyti, valau namus, plaunu indus, kapoju malkas, krosnį kūrenu, eilėraščius rašau, dainas, repetuoju naują programą, o Jis visada šalia.

Visada džiaugtis – tai kitoks džiaugsmas nei apgaulingas svaigalų teikiamas malonumas, tai Šventosios Dvasios džiaugsmas, dvasinio gyvenimo džiaugsmas, o ne toks kvailas – išgėrei ir džiaugiesi. O jei myli tik save, koks jau čia džiaugsmas? Patikrinkite kiekvienas save, ar mokate mylėti taip, kad pamirštumėte viską, kad galvotumėte, kaip jaunystėje, tik apie mylimą. Štai turi mylimą merginą ir galvoji tik apie tai, kaip jai pasitarnauti, kad tik neįsižeistų. Pažiūrėjo kreivai – visą naktį nemiegi. Apie save išvis negalvoji! Net kūniškai mylėdamas, net žmogiška meile, save pamiršti, o čia… Kaip įgyti tokį tikėjimą ir kryptingumą, kad pamirštum nuolatinius savo „noriu“? Dėl mūsų Viešpaties, kuris yra gyvas ir štai čia šalia mūsų sėdi, klauso, ką aš, nusidėjėlis, kalbu. Aš šitiek kvailysčių Jam iškrėčiau, tiek sykių įžeidžiau, o Jis viską atleidžia: aš vis dar gyvas…

Įstabu, koks maloningas yra Dievas: aš juk galėjau penkis tūkstančius kartų numirti! Dabar vaisius ragauju: kiekvieną rytą nuobodulys, gyventi nesinori, o keltis reikia. Bet nesikeikiu, nes gavau, ko nusipelniau. Niekada neliūdžiu. Rodos, viskas, mirštu – Dievą įžeidžiau: priėmei Komuniją, o vakare prisigėrei. Bet ir čia negalima nuliūsti. Kaip sako mūsų šventikas, cerkvėje, į kurią aš vaikštau: „Atsistojai – pamėgink nugyventi vieną dieną be jokių planų.“

Numirti ar nudvėsti?

Ateina pas mane pažįstamas alkoholikas ir sako: „Duok išgerti.“ Sakau: „Tolikai, neduosiu, nes nudvėsi.“ Jis man sako: „Visi mirsime.“ Kaip jam paaiškinti, kad svarbu ir tai, kaip mes mirštame. Viena, kai mirštame už tiesą, kai gyvename savą gyvenimą ir galime tada mirtį priimti kaip dovaną, – visai kas kita, kai nudvesiame nuo degtinės.

Nedera guostis, kad po mūsų tik pelenai liks. Visi didieji mokslininkai – tikintys žmonės, visi mano pažįstami gydytojai, kurie turi reikalų su gyvybe ir mirtimi, taip pat tikintys žmonės. Einšteinas neabejojo amžinuoju gyvenimu, kaip ir Puškinas, Lomonosovas, Mendelejevas Dievu neabejojo. O štai kokia Lenočka septyniolikmetė pareiškia: „Kažkaip abejoju, kad tas jūsų Dievas yra.“ Tu pradžioje paskaityk knygelių, išsiaiškink, apie ką kalbi, tada sakyk. Tačiau ji to nedaro, tik liežuviu mala.

Nusidėjėlio mirtis tragiška. Koks išeisi iš gyvenimo, toks ir būsi amžinybėje. Savižudis galvoja, kad išsigelbėja, šokdamas pro langą. Ne, broleli, koks pražūsi, toks ir liksi amžinybėje.

Filmuojant „Salą“ turėjau gultis į karstą. Tris kartus iššokau iš jo – negalėjau išlaikyti. Labai griežtas dalykas – karstas. Guli, sienelės siauros ir nieko daugiau nebėra. Net Evangelijos, kurią galėtum paskaityti. Ką surinkai širdyje, su tuo ir guli. Teisingai sakoma, kad įkapėse kišenių nėra. Į amžinybę pasiimsime tik tai, ko negalima paliesti – ką atidavėme, užleidome kitiems, už ką atleidome.

Daug geriau yra duoti, nei gauti. Patys pagalvokite: atidavėte, ir kaip gera širdyje. Na, o dovaną gavote, penkias minutes virtuvėje pasidžiaugėte, apžiūrėjote ir džiaugsmas po truputį silpsta.

Visi žmonės einame tuo pačiu keliu nuo gimimo iki mirties. Vakar dar bėgiojome su draugais kieme, o rytoj jau teks mirti. Ar bijau mirties? Bijau. Juk tai neįprasta. Tačiau kartu labai įdomu. Juk ten Viešpats, amžinybė. Kitas dalykas, kad jaučiuosi dar nepasiruošęs, labai daug visokios bjaurasties manyje. Pamenu, sėdime grimo kambarį per filmo „Caras“ filmavimą ir kalbamės apie tai, ką manome apie amžiną gyvenimą. Grimuotojas sako: „Kokie jūs juokingi.“ O aš jam: „O kai prieš Kūrėją stosime, štai tada tikrai bus juoko.“ Juk mums su šiokiomis tokiomis sąžinėmis, su mūsų dėmėtais gyvenimais, teks žvelgti į akis Tam, kuris už mus ant kryžiaus atidavė gyvenimą.

Kai numirsiu, man nereikia prašmatnaus karsto, gėlių, man tereikia, kad už mane žmonės melstųsi, nes gyvenau visokį gyvenimą.

Malda reikalinga ir gyvam esant. Labai svarbu nepamiršti Viešpačiui „dėkui“ pasakyti. Būna, kad nerandu akinių, tai prašau Jo pagalbos ir tada akinius randu. Dangiškasis Tėvas mus myli ir į Jį visada galime kreiptis pagalbos. Čia toks stebuklas, kuriam jokio heroino poveikis neprilygs. Štai sėdžiu aš, žemės kirminas, ištariu: „Viešpatie, padėk“, – ir mano malda Jį pasiekia. Tai stebuklas.

Gyvenimo prasmė – meilė

Kodėl mes gyvename? Ilgą laiką negalėjau atsakyti į šį klausimą. Buvau apsvaigęs, gėriau, lipau per kitų galvas, tvirtinau, kad aš esu svarbiausias. Ar dėl to tapau laimingas? Tikrai ne. Daug kartų kristi, šliaužti teko, kol suvokiau, kad tikroji gyvenimo prasmė – mylėti. Tai reiškia – ne kaupti, bet atiduoti, ne saugoti save, bet aukotis. Labai paprasta schema.

Svarbu ugdyti vidinę nuostatą ir ją nuolat gaivinti. Nepakanka vaikščioti į bažnyčią ir žvakeles degioti. Svarbiausia – turėti drąsos atiduoti tai, kas brangu, net savo gyvybę už kitą. Kai nutinka kokia nelaimė, prasideda karas, paaiškėja, kas yra kas. Įprastai guodžiamės iliuzija, kad geriems darbams dar turime rytojų, porytojų. O jei mirsime šiąnakt? Ką darysime ketvirtadienio rytą, jei numirsime trečiadienį? Baisus klausimas, tačiau jis viską sustato į vietas. Pažvelkime į tai, kaip gyvename ir į viską iš mirties perspektyvos. Kokie niekingi dauguma mūsų rūpesčių tada pasirodys! Kokios absurdiškos bus mūsų ašaros dėl kokio nors žemiško menkniekio!

Per visą gyvenimą kaupiame gėrį ar blogį. Tai, kaip gyvename, veikia Dievo atvaizdą mumyse. Pats matau, kad mano veide – visos mano ydos, išgyventa neviltis, gėla. Mūsų kūne visada atsispindi, palieka žymę tai, kas vyksta mūsų sieloje ar dvasioje. Viena vertus, Viešpats kiekvienu iš mūsų rūpinasi ir kiekvienas plaukas yra Jo suskaičiuotas. Kita vertus, Jis mums palieka pasirinkimo laisvę. Tam, jog rinktumėmės gyvenimą, o ne mirtį, reikia nuolatinių proto ir širdies pastangų. Vėl gi schema nesudėtinga – pasirinkti gyvenimą ir nueiti šiuo keliu iki galo.

Svarbiausias mūsų uždavinys – galiausiai tapti normaliu žmogumi. Prieš kiekvieną naktį dera užduoti sau paprastą klausimą – ar aš nugyvenau dieną taip, kad kam nors nuo to tapo geriau? Vidinis velnias įteigia: „Tu esi teisus, visiems parodyk, koks tu puikus.“ Stengiuosi šį velnią nugalėti, judu dvasiniame darbe kiekvieną dieną. Uodo dydžio žingsneliais. Sustoti dvasinėse pratybose, pradėti grožėtis savimi – tai jau mirtis. Reikalinga kita pozicija: aš esu prastesnis už menkiausią tvarinį. Prastesnis už katę – ji daro viską teisingai. Ji turi instinktus ir neklysta. Aš neturiu tokių instinktų ir dažnai darau klaidas. Jaučiau totalinę negalią. Nieko negaliu be Dievo, nenoriu niekuo didžiuotis. Nei savo vaidmeniu filme „Sala“, nei savo eilėraščiais, nei dainomis. Man kiekviena diena – tai stebuklas. Nė viena diena nepanaši į jokią kitą. Laimė, kad pradėjau tai pastebėti. Labai daug gyvenime pražiopsojau ir man to labai gaila. Galėjo viskas būti geriau ir tyriau.

Sakau, kad užmiršau praeitį, bet ji manęs vis nepamiršta. Pernelyg daug skaudžių dalykų esu padaręs. Sunku šiuos žodžius tarti, bet mes su žmona esame žudikų šeima. Susipainiojome gyvenime ir daug vaikų nužudėme, bejėgių, kuriuos Viešpats norėjo padovanoti, o mes pasirinkome abortą. Jei būtume kitaip pasirinkę, dabar būtume gausi šeima. Ar galime dabar būti laimingi? Mums abiems dabar reikia atgailauti, melsti atleidimo ir stengtis bent tas gyvenimo smiltis, kurios yra, puoselėti.

Dievui mūsų geri darbai nereikalingi, jie reikalingi mums patiems, kad mūsų širdys išmoktų mylėti! Reikia sutelkti visas savo jėgas, visą tikėjimą, visus dar gyvus, nesunaikintus, nesupuvusius savo dvasios likučius… Štai po gabalėlį atrasime ir juos priglausime prie Išganytojo!

Žvelgdamas iš šešiasdešimties metų aukščio galiu sakyti: nevalia šiame gyvenime prarasti nė minutės, gyvenimas trumpas, laiko mažai. Svarbu ryte atsikėlus apsivalyti aplinkui. Jei atsibundu prastos nuotaikos, ne portveiną geriu, bet sakau: „Viešpatie, man kažkodėl bloga. Pasitikiu tik tavimi, man pačiam nepavyks.“ Štai šis judesys svarbiausias. Jei kas nors iš jaunų muzikantų, poetų, kuriems dar iš venos nestyro adata, manęs paklausytų, tai jau būtų pergalė.

Visi nori laimės, sveikatos, meilės, turtų. Deja, dažniausiai nesupranta patys, kas jiems gerai. Pažįstu labai daug turtingų žmonių ir visi jie vienodai nelaimingi. Prieš statant gėles į vazą, reikia ją išplauti. Taip ir mums pirmiausia reikia vidumi apsivalyti. Kai Šventoji Dvasia nužengia į mūsų vidų, mums gera ir be jokių pinigų. Eini namo su pilna pinigine, kažkas patykojo, per galvą vožtelėjo ir atėmė visus pinigus. O Šventosios Dvasios iš širdies niekas atimti negali.

Kartą pareiškiau tėvui Vladimirui, kad kūnas nereikalingas, nes vis vien jis marus ir iš jo nieko neliks po mirties. Tėvas Vladimiras man atsako: „Piotrai, arkliuką reikia tausoti.“ Jis teisus. Juk kūnas, kaip arklys, tempia mūsų sielą. Tad pradėjau savo arkliuku rūpintis. Kas rytą į eketę šoku, nevalgau, kas tik papuola.

Taip pat stengiuosi nepamiršti, kad tai, kas regima, labai netvaru. Pavyzdžiui, vakar pakilo didžiulis vėjas. Galvojau, kad jau namo stogą nuneš ir visa mano muzika, visi įrašai dings. Taip pat neseniai buvo didžiulė liūtis, atsikėliau ryte ir matau: užtvanka sugriuvo ir mano mėgstamiausią vietą, kur mėgdavau ateiti pagroti, pasidžiaugti, nuplovė vanduo.

Užsimiršau, pradėjau galvoti, kad tai mano vieta, o Dievas man priminė: „Aš esu šeimininkas, vaikėze.“ Štai kaip vyksta. Aš dabar jau nebandau kurti įvaizdžio, stengtis atrodyti kitiems geresnis nei esu. Negaliu meluoti, kad esu kuo nors geresnis nei kiti, tačiau džiaugiuosi, kad jau galiu vis dažniau tam tuštybės gyvenimui parodyti špygą.

Susitikimo dovana

Prieš kurį laiką pastebėjau, kad su Viešpačiu bendrauju kur kas daugiau nei su Jo vaikais. Tačiau stengiuosi nepamiršti esminės tiesos: kiekvienas žmogus – tai Dievo atvaizdas, Jo vaikas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad nieko žmogaus gyvenime nėra atsitiktinio, kiekvienas žmogus, kurį sutinkame, – tai Dievo mums siųstas angelas, kuris palaimina arba išbando.

Pažiūrėkite, kiek aplinkui nuostabių žmonių, tyrų, gražių veidų. Jei mes matome tik bjaurastis, tai problema mumyse. Jei aš sakau – štai nuėjo vagis, – tai aš pats esu apsivogęs, net jei ne tūkstančius dolerių, tai bent kokią vinį.

Nesmerkime žmonių, žiūrėkime verčiau į save. Išgelbėk save – ir bus gana. Grąžink save Dievui, nukreipk savo žvilgsnį nuo išorės į vidų. Pamilk save, o paskui savęs meilę nukreipk į artimą, štai norma. Deja, labai dažnai esame dvasiniai iškrypėliai. Užuot buvę dosnūs, esame godūs. Gyvename atbulai, ant galvos vaikštome. Atsistoti ant kojų – išmokti atiduoti. Tačiau jei atidavei dešimt tūkstančių dolerių, o paskui pagalvojai, kad gaila tau jų, tai, galima sakyti, gero tavo darbo ir neliko.

Matyti tai, kas kitame žmoguje gera ir bandyti už to kabintis – vienintelis vaisingas kelias. Kitas žmogus gali daug ką ne taip daryti, tačiau tikrai yra ir kažkas, kuo jis geresnis už tave. Iš ko gali mokytis. Į tai visą dėmesį reikia kreipti, o viso to, kas nepatinka, neakcentuoti. Meilė – tai ne jausmas, bet veiksmas. Nereikia burbuliuoti afrikietiškais jausmais senutei, kai užleidi jai vietą troleibuse. Toks poelgis taip pat meilė. Meilė – tai išplauti indus už kitą.

Išbandymų vaistai

Kartais gyvenimas smogia, tačiau šie smūgiai – tai vaistai. Viešpats mus moko kaip rūpestingas tėvas. Pastato mažą vaiką į kampą, kad kitą kartą nesielgtų blogai. Vaikas veržiasi, o tėvas stipriai laiko jį už rankos, kad po tramvajumi nepapultų. Taip ir Dievas elgiasi. Kiekvienas gundymas – tai egzaminas. Koks jo tikslas? Per šiuos išbandymus mes tampame tyresni. Juk geležis ugnyje tyrinama. Taip ir mūsų siela. Turime iškęsti skausmą nemurmėdami, neklausinėdami – „už ką?“ Toks mūsų kelias.

Buvo toks atvejis jaunystėje. Gėrėme su bičiuliu, vėlai išsiskyrėme. Kitą rytą suskambėjo telefonas ir sužinojau, kad bičiulis, grįždamas namo, pateko po elektriniu traukiniu ir neteko abiejų kojų. Nepakeliama nelaimė, ar ne? Tačiau buvo jis labai išdidus žmogus, o tapo linksmas ir geraširdis. Įstatė jam protezus, turi žmoną, keturis vaikus, tapo vaikų rašytoju ir džiaugsmas iš jo spinduliuoja.

Štai kaip Dievas mus gydo net fizinėmis negaliomis. Jei nebūtų įvykusi anuomet nelaimė, tas žmogus puikybėje dvasiniu džiūvėsiu taptų. Toks sunkiai pakeliamas, bet pats tiesiausias kelias į dvasinį apsivalymą. Reikia kiekvieną minutę mokytis, galvot, ką sakai. Taip pat reikia kurti, kurti, kurti…

Dar vienas pavyzdys – girtuoklis kenčia nuo kepenų cirozės. Ar tai Dievo bausmė? Ne, žmogus pats gyvenimą subjaurojo. Jei liga nebūtų sustabdžiusi, žmogus gertų be paliovos ir būtų nudvėsęs. Dabar gi suprato, kad būtina sustoti. Dėl alkoholio prarado dešimt ar dvidešimt metų, bet svarbiausia – suprato, kad reikia kažką keisti.

Dievas nėra piktas dėdė su lazda, kuris sėdi ant debesų ir skaičiuoja mūsų nuodėmes. Jis mus myli labiau nei mama, nei visi kiti kartu paėmus. Jei Jis siunčia kokį nors išbandymą, netektį, vadinasi, to mums ir reikia. Prisiminkime savo gyvenimo sunkiausius epizodus – štai tada buvo „kaifas“. Esu parašęs tokį aforizmą: kuo blogesnės sąlygos, tuo geresnės katės.

Talentas – ne tik Dievo dovana, bet ir atsakomybė

Viena vertus, koncertai ir spektakliai man padeda gyventi, bet kita vertus, jie labai išderina. Lazda turi du galus. Rimtai grumtis su nuodėme man visai nepavyksta, kad ir kaip stengčiausi, tai atima visas – tiek dvasines, tiek fizines – jėgas. Bet reikia tarnauti žmonėms! Aš žinau, jog kuriu nepriklausomą, neįprastą, sunkiai suvokiamą meną, kad mane myli, šiurkščiai tariant, kokie dešimt tūkstančių žmonių, tačiau tai žmonės, kuriems mano kūryba išties reikalinga. Dėl jų aš ir dirbu. Nesu kultinis-masinis darbininkas, bet man to ir nereikia. Aš darau tai, ką noriu, kas mano sieloje veržiasi į išorę. Esu linkęs tylėti metus, o ne daryti ką nors labai greitai vien tam, kad uždirbčiau pinigų. Ir dėkoju Dievui, jog savo dovana galiu dalytis su žmonėmis. Kad taip dar vieną dieną šioje žemėje… Kad pragyvenčiau ją deramai.

Jei yra dovana, kažkaip ją reikia nešti žmonėms, nes talentą į žemę užkasti nei šis nei tas. O jei kalbame apie formą… Kodėl būtinai turi viskas būti taip: su gitara žvakių šviesoje, tyliai, ramiai? Visa tai chaltūra! Štai skaitau metropolitą Antonijų iš Surožo: „Tuo metu, kai dailininkas mėgina savo kūrinį padaryti paties tikėjimo iliustracija, dažniausiai jam, didžiąja dalimi, išeina tik chaltūra.“ Tokie ir panašūs pavyzdžiai tik atbaido žmones nuo krikščionybės. Normalūs žmonės, turintys skonio supratimą ir proto, kitaip nė negali reaguoti. O tokių ir yra dauguma. Kvailių – priešingai. Tai kas čia išeina? Vėl metropolitas Antonijus: „Jei dailininkas sklidinas savo tikėjimo, jam nereikia jo lyginti ar gretinti su įkvėpimu, nes jie ne tik susiję tarpusavyje, bet yra viena“. Tai reiškia – daryk, ką nori: tikėk, melskis, mažink savo nuodėmes, – bet kurk, kaip tau širdis liepia! Kiek tu užaugai dvasiškai, tiek tu ir sukursi. O jei išsemsi temą „Mielasis Dievulėli, šlovė Tau“, o pats – visas supuvęs, tai jau dviguba nuodėmė: tu ir žmones klaidini, ir pats meluoji.

Ta valanda scenoje su gitara – man ir vaistas, ir sunkus išbandymas. Labai daug kas priklauso nuo to, ar aš bandau menine forma perteikti visa tai, kas dedasi širdyje, ar tik visa gerkle scenoje rėkiu, kaip koks pamišėlis. Scenoje nežaidžiu, nekuriu vaizdinių, bet apnuoginu savo skausmą ir juo dalinuosi. Štai pamatys mane vienas, kitas, trečias ir pagalvos: aš maniau, kad esu toks vienas, o štai, žiūrėk, – žinomas dėdulė aktorius scenoje dainuoja, o jo viduje tas pats, toks pats skausmas. Juk skauda! Gercenas jau senų seniausiai pasakė: „Mes ne gydytojai, mes – skausmas.“ Mes ne gydome, ne padedame, o dalijamės savo skausmu, nes mums irgi baisu, šiurpu ir vieniša gyventi šiame pasaulyje. Mes galime tik užjausti, jei kam tai duota, – ir tai jau meilės išraiška.

Kiekvienam žmogui Dievas padovanoja ne tik galimybių, bet ir pasirinkimo laisvę. Deja, labai daug ką iššvaistome. Ką aš rinkausi? Nuodėmę, kasdienės šventės iliuziją. Dirbau sunkiai, stengiausi, tačiau vakare visa mano esybė reikalavo linksmybių, be kurių gyvenimas atrodė nepakeliamas.

O įsivaizduojate, jei aš būčiau pasirinkęs gėrį? Kiek aš jau būčiau spėjęs, kiek būčiau eilių parašęs… Vienas žmogus man sako: „Turėtum džiaugtis, kad degtinę gėrei, nes tiek eilių parašei.“ Tvirtai žinau – jei nebūčiau gėręs, nebūčiau švaistęs savęs nesąmonėms, būčiau kur kas daugiau sukūręs. Eiles parašiau ne degtinės dėka, bet nepaisant jos.

Tarsi jau esu suaugęs žmogus ir, mano laimei ar nelaimei, ne toks jau ir kvailas, todėl labai ramiai reaguoju į tai, kas vadinama populiarumu. Taip bent buvau įsitikinęs ilgai, iki tol, kai vieną dieną, kai Solovkuose filmavome „Salą“, įsijungiau televizorių ir pamačiau, kad rodo interviu su manimi. Įsijungiau jau visai į pabaigą, teišgirdau kelis žodžius. Viduje tokį gilų apgailestavimą pajutau: kaip čia dabar, nepažiūrėjau tokios svarbios laidos. Tik tada atsikvošėjau ir pasakiau sau: „Stop, juk tai grynų gryniausias pasipūtimas.“ O aš dar galvojau, kad esu šlovei abejingas? Pasirodo, kad ne. Nuo išorinės šlovės kažkaip išsisuku, bet jei mane giria, tai man labai patinka. Jei keikia, stengiuosi neįsižeisti, bet jei išties yra už ką, tai, žinoma, įsižeidžiu ir į tokį žmogų jau žiūriu neigiamai. Pas mus, kaip sako Osipas Iljičius, „kur neliesk, visur smarvė“. Mes žmonės padorūs, geri iki tol, kol mūsų jautrių vietų neliečia.

Uodo žingsneliais į priekį

Blogybes reikia pirmiausia naikinti savyje, o ne anapus savęs. Į televizorių žiopsome ir kartojame, kad viskas ne taip. Tačiau geriau į savo vidų pažiūrėk, brolyti. Ar gerai išauklėjau savo vaikus? Ne. Ar ne aš užmušiau penkis dar negimusius vaikus? Taip. Nepaisant to, nori auklėti ir mokyti kitus?

Lygiai taip pat beprasmiška nervintis dėl kitų žmonių kvailumo ar daromų nesąmonių. Kam mes turime bausti save už kitų klaidas? Taip pat joks didvyriškumas demonstruoti rūpestį tais, kuriais realiai niekaip negali pasirūpinti, bet nepastebėti šalia esančio brolio ar sesers Kristuje, kuriems reikia pagalbos. Sėdi žmogus prie televizoriaus Rusijoje ir nervinasi dėl įvykių Bangladeše ar Japonijoje. Kartu nepastebi, kad didžiausias žemės drebėjimas kas akimirką vyksta mūsų viduje. Kiekvienas krikščionis privalo padėti tam, kuris greta. Ne tik savo sūnui, anūkui, bet ir nepažįstamam, dar geriau – niekšui. Štai tada kaupiamas tikrasis kapitalas dieviškajame banke. Mes ten turtus kasdien galime kaupti. Tikėjimas – labai pragmatiškas dalykas.

Mūsų pareiga yra kabintis į gyvenimą, stiebtis į tiesą, kiek tik Viešpats duoda jėgų. Pabrėžiu – patiems augti, o ne kitus auklėti, mokyti. Tikra bėda, kai žmonės prisiskaito knygų ir ima manyti, kad yra labai išmintingi, gali kitus mokyti. Esu tvirtai įsitikinęs, kad negalima lįsti prie kito ir jį bandyti į savo tiesą atvilkti, varu varyti į bažnyčią krikštytis. Mes turime stengtis gyventi taip, kaip dera, ir tylėti. Kam reikės, tas pamatys. Tėvas Serafimas Sarovietis sakė: „gyvenk taikos dvasia ir aplink tave tūkstančiai išsigelbės.“

Deja, įprastas vaizdas iš kasdienio keturių asmenų šeimos gyvenimo: grįžta vyras iš darbo ir tuoj prie televizoriaus su alumi rankose. Nei šioks, nei toks guli išvirtęs. Žmona vis rėkia: „Tu vėl prisigėrei“, o vaikai natūraliai nužmogėję tokių santykių pragare. Dabar įsivaizduokite: tik viena ketvirtoji šios šeimos dalis – vyras – meta gerti, pakeičia gyvenimo būdą, nustoja būti irzlus. Kas nutinka šioje šeimoje? Ji neišvengiamai keičiasi. Kartu kažkiek keičiasi ir visos šeimos, su kuriomis ši šeima bendrauja. Galbūt tie pokyčiai nėra dideli, vyksta mažais žingsnelis. Tačiau svarbiausia, jog tai žingsneliai į priekį. Mes tik tokiais uodo žingsneliais ir galime iki Dangaus Karalystės nukeliauti.

Parengė A. Navickas

.“ data-mce-href=“http://www.bernardinai.lt/file/6e87015f2a046927b3c4d04199f4854f3ccb1e70.jpg“>

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Piotro Mamonovo įžvalgos

***

„Nenoriu kitų nei girti, nei peikti. Turiu tiek savo purvo, jog visam gyvenimui pakaks, Jei apvalysiu pasaulį nuo bent menkutės dėmelės savyje, pasauliui to pakaks. Gelbėk save ir tai bus kilniausia tavo misija.“

***

„Meilė – ne jausmas, bet dorybė. Tai meilės darbai, kuriuos darome, negalvodami, ką už tai gausime. Štai močiutei užleidau vietą metro. Tai nereiškia, kad aš jai didelį prielankumą turiu jausti. Turiu elgtis kaip krikščionis, o ne pirmiausia ieškoti tam paaiškinimų.“

***

„Saugokime savo sielą, negrūskime į ją pasenusio ar net papuvusio maisto. Kai renkamės turguje maistą kūnui, tai atidžiai apžiūrime kiekvieną gabalėlį, o į sielą metame kas papuola.“

***

„Dvasinis gyvenimas kaip šachmatai – reikia numatyti daug ėjimų į priekį. Juk mūsų priešininkui 6 tūkstančiai metų ir jis labai gudrus. Tačiau „partiją“ laimėti galime, nes mūsų treneris Dievas.“