Siūlome įdėmiau pažvelgti į priklausomybę, apie kurią tik pradedama garsiau kalbėti Lietuvoje, – kompulsyvų lošimą. Ne tik alkoholis, narkotikai, bet ir lošimas gali padaryti žmogų vergu, o jo gyvenimą paversti tikru pragaru. Priklausomybę nuo lošimo pripažinti dar sunkiau nei tai, jog tapai alkoholiku ar narkomanu, nes lošimas – socialiai priimtinas laiko praleidimo būdas, o azartiškais žmonėmis viešumoje veikiau įprasta žavėtis, nei įtarti, jog jų elgesys gali tapti nekontroliuojamas.

JAV kompulsyvus lošimas yra trečioji pagal gausumą priklausomybė po alkoholizmo ir narkomanijos, Lietuvoje specialistai taip pat perspėja, kad kompulsyvių lošėjų sparčiai daugėja. Sveikstanti lošėja Jolanta pasakoja savo istoriją.

Pačią priklausomybę turiu, regis, nuo pat vaikystės, o kad tai – liga, supratau prieš ketverius metus. Deja, man nepakako pralošti atlyginimo, kad suprasčiau, jog turiu bėdą. Manęs nesustabdė net darbo praradimas, turėjau pasiekti tokį dugną, kai jau nebėra kur ristis žemyn, kad galėčiau pripažinti sau, jog sergu.

Pradžioje degradavau lėtai, o paskutinius trejus metus – nuo 26 iki 29-erių – viskas vyko tarsi padidinus pagreitį. Praradau tris darbovietes, sužlugdžiau du išsilavinimus, neapsikentęs vyras buvo išėjęs, tėvai man buvo pasakę, kad jie nepažįsta to žmogaus, kuriuo virtau. Aš ir pati sau nebebuvau reikalinga, norėjosi tik mirti. Visi moraliniai principai buvo paminti, tapau tiesiog zombiu ar vampyru, kuris nebesugeba niekuo rūpintis, kenčia nuo tuštumos jausmo ir tenori vieno – nuo jo pabėgti.

Kiekviena mano diena buvo kupina nerimo. Keldavausi su baime, ar dar turiu pinigų, ar vakar visko nepralošiau, ką reikės sakyti artimiesiems. Dar bandydavau prisiminti, ar tebeturiu darbą. Jei dar turiu, tekdavo važiuoti, tačiau ten nieko doro negalėdavau daryti, nes galvoje sukosi tik viena mintis – kaip patekti į kazino, kaip prasimanyti pinigų, iš ko pasiskolinti, kad grąžinčiau skolas, kurias reikalaus grąžinti. Kiekvienas telefono skambutis keldavo siaubą, nes būdavau visko prikrėtusi ir bijodavau, jog skambina reikalaudami atsiskaityti. Gėda būdavo pažiūrėti vyrui į akis, reikėdavo kurti istorijas, kad pasiteisinčiau. Kai tik ateidavo pietų pertrauka, kojos pačios nešdavo kazino link. Sakydavau sau, jog noriu tik trumpam atsipalaiduoti. Vėl pralošdavau ir grįždavau į darbą dar labiau sudirgusi. Buvau nuolatinis nervų kamuolys, persekiojo nerimas, vienišumas, baimė ir nežinojimas, kur dėtis. Toks jausmas, kad pasaulis yra šalia, o tu gyveni vieniša savame pasaulyje. Nesvarbu, kas vyksta tikrame pasaulyje, tu turi savo taisyklę, kuriai negali nepaklusti, negali neiti ir nežaisti. Vienintelė mintis sukdavosi galvoje – kaip patekti TEN, ir dar baimė, jog kas nors sutrukdys. O kaip šeima, tėvai, draugai – buvo visiškai nesvarbu.

Matydavau žmonių, kurie išlošia, kurie sugeba išlošę atsistoti ir išeiti. Tačiau man buvo kitaip. Aš negalėjau išeiti, nes man vis buvo maža. Vis apgaudinėjau save, jog užeisiu šįsyk ir išlošiu didelę sumą, tada būsiu turtinga, galėsiu atiduoti visas skolas. Tačiau tiesa buvo ta, kad net jei išlošdavau, tai lošdavau toliau tol, kol vis vien galiausiai viską pralošdavau. Jei fiziškai neužtekdavo jėgų lošti tą dieną ir pinigų likdavo, tai nebuvo abejonės, kad pralošiu kitą dieną ar po savaitės. Procesas buvo vienkryptis – pinigų neturėjau, o skolos vis augo. Eidavau skolintis iš draugų, į banką. Pradžioje dar sakydavau sau, kad tikrai atsilošiu, o paskui jau nebuvo net tai svarbu, buvo svarbu tik lošti, tik pats procesas.

Kaip viskas prasidėjo? Lošti pradėjau tarsi visai nekaltai. Buvo liūdna, nes vyras žaidė krepšinį, jis turėjo savo mėgstamą užsiėmimą, o aš neturėjau kur dėtis, man nesinorėjo nei į kiną, nei su draugais susitikti, jaučiausi labai pavargusi. Tad po darbo užsukau į kazino. Pasiėmiau minimalią sumą ir po valandos lošimo išėjau iš kazino su tiek pinigų, kiek uždirbu per mėnesį, dirbdama trijuose darbuose. Kam man dirbti, jei pinigų galima gauti taip lengvai ir tokioje malonioje aplinkoje, kur groja muzika, vyksta malonus bendravimas. Pasigyriau draugams, vyrui. Šis veikiau sunerimo nei apsidžiaugė ir patarė būti atsargiai ir neužkibti, nes yra girdėjęs, jog žmonės kartais tampa priklausomi nuo lošimo. Man toks perspėjimas buvo juokingas, nes buvau įsitikinusi, kad turiu pakankamai valios ir proto ir šiame gyvenime esu visko, ko tik noriu, pasiekusi. Tai buvo pirmoji saviapgaulė, kuria bandžiau nutildyti sąžinę. Netrukus jau sėdėjau tame pačiame kazino ir galvojau, kad vėl laimėsiu, tada aprūpinsiu savo draugus, skolinsiu jiems pinigus, būsiu visų mylima ir gerbiama, padovanosiu vyrui brangią dovaną.

Po kurio laiko supratau, kad darau kažką negerai. Pradėjau slėpti, jog einu į kazino. Eidavau kartą per savaitę. Po kurio laiko pajutau, kad vieno karto mažai, ir pradėjau lankytis dukart per savaitę. Tada pajutau, jog man pirmą kartą nebepakanka mano uždarbio, kuris buvo tikrai nemažas. Šmėstelėjo mintis, kad gal visai ne dėl pinigų aš ten einu. Dar ten toks malonus vyriškis pasiūlo išgerti, o tai atpalaiduoja, ir būna toks malonus laiko praleidimas. Po kurio laiko prasidėjo nemalonumai. Pirmiausia nukentėjo mano darbas, nes dirbdama negalėjau susitelkti ties užduotimis, bet visos mintys jau sukosi apie kazino. Nebenorėdavau po darbo nei namo, nei pas draugus, pamažu praradau visišką domėjimąsi viešuoju gyvenimu, viskas atrodė beprasmiška.

Tiesą sakant, pradėjau lošti labai jauna – 16 ar 18 metų, bet tada dar nieko nesupratau. Žaidžiau rūsiuose „Traina“, taip buvo leidžiamas laikas: vieni ten gėrė, kiti uostė klijus, dar kiti nežinau, ką darė, man buvo labai įdomu lošti kortomis. Tada ir pradėjau meluoti. Tuo metu jau dirbau ir praradau daug pinigų per tą lošimą, bet tada pasisekė, mano tuometinis draugas dar didesnę problemą turėjo, jis jau tada nešė daiktus į lombardą. Tuomet pagalvojau, jog nenoriu būti tokia kaip jis, noriu 12 klasę baigti, noriu įstoti mokytis, noriu gyvenime turėti gerą draugą. Mane išgelbėjo artimieji, jie padėjo padengti mano skolas. Pradžioje tai gal ir buvo pagalba, bet po to atsiliepė kaip meškos paslauga. Tik dabar įvardiju, kad jau tuo metu buvau priklausoma ir įklimpusi iki ausų.

Kiti dalykai po ilgos pertraukos buvo „Teleloto“ bilietų pirkimas, manipuliavimas žmonėmis, tai taip pat galbūt vienas iš lošimo būdų, kai manipuliuoji kitais žmonėmis, kai nori ką nors gauti, ir tu tikrai gauni, tai tokia „užklasinė veikla“ – netiesioginis ėjimas į kazino. Žaidimas gyvenimu.

Dar vyrui nežinant, pradėjau lankytis kazino ir imti paskolas viename banke, kitame, trečiame, ketvirtame, vis galvojau – atsilošiu. Nespėjau mokėti tų paskolų, prašydavau: „Draugai, padėkite, tik vyrui nesakykite. Melavau, kad imu „sau sveikatai pataisyti, man reikia operaciją darytis“. Tai toks meistriškas melas, išsisukinėjimas. Pagalvoju, jei dabar man reikėtų pinigų pasiskolinti, nemokėčiau, nes kaip pasakyti, kaip paprašyti pinigų… O tada vos ne vidury nakties paskambindavau ir meluodavau, kad į avariją patekau, reikia pinigų, draugai patikėdavo ir skolindavo, jų akimis, buvau patikima, sąžininga, doras žmogus.

Mano artimieji paskutiniai sužinojo, kad turiu šią problemą, ir tai atsitiko tada, kai jau visiškai viskas buvo baigta. Jiems kilo įtarimų: tai turi pinigų, tai jų neturi. Tarkim, vakare turi didelę sumą, o ryte ateini jau skolintis. Tai netipiškas elgesys. Keitėsi nuotaikos, pavyzdžiui, suplanuodavau, kad kur nors važiuosiu, nes artimieji kviesdavo, o manęs nebūdavo valandą, dvi, nes nebesugebėdavau išeiti iš kazino. Tai tokie požymiai. Tačiau ir artimiesiems labai sunku pripažinti, net kai faktai akivaizdūs. Jie mieliau apgaudinėja patys save.

Kuo apskritai artimieji gali padėti? Gali padėti ieškoti pagalbos, tačiau tiesa ta, jei priklausomas žmogus pagalbos nenori, nėra noro sveikti, tai geri artimųjų norai nieko nepadės. Tiesa, galima surasti informacijos apie ligą ir ja pasidalinti su priklausomu žmogumi. Galbūt šis pasinaudos, galbūt ne. Tvirtai žinau, kad blogiausia – tai bandyti paveikti isterijomis ar grasinimais. Šimtą kartų buvau prisiekusi savo vyrui, kad daugiau neisiu lošti, tačiau pažadą sulaužydavau. Grėsė, kad ir darbovietėje būsiu pagauta už rankos, jog trūksta pinigų. Tada vyras tarsi stengėsi padėti – padengė skolą laiku ir niekas nepastebėjo, tačiau tai iš tiesų buvo meškos paslauga, nes ji tik atitolino mano sveikimą, tą dugną, kai tikrai supratau, jog turiu ieškoti pagalbos.

Esu prašiusi pagalbos tėvo, kad jis nuvestų į lošimų priežiūros komisiją. Jau turėjau didelių skolų ir buvau priremta prie sienos. Nusprendžiau, jog nueisim kartu su tėčiu į tą komisiją. Tiesą pasakius, motyvacija buvo tik ta, kad visi nuo manęs atsikabintų. Parašiau prašymą, kad manęs neįleistų nei į vienus lošimo namus, nei į lažybų punktus. Deja, tai buvo saviapgaulė, nes rašiau tai dėl kitų, o pati labai norėjau lošti. Todėl netrukus vėl atsidūriau kazino. Pradžioje neleido, tada parašiau prašymą, kad vėl įleistų, ir viskas buvo gerai. Galvojau, jog to prašymo, kad neįleistų, tėvams labiau reikia dėl ramybės, o man tikrai jo nereikia, nes aš sugebu kontroliuoti situaciją, moku lošti. Tėvai bandė ieškoti specialistų, kurie užkoduotų mane nuo lošimų. Tačiau tai nepadėjo. Tuo metu jau buvau priklausoma ir nuo alkoholio, nes lošimų namuose nemokamai vaišina alkoholiu ir prie jo nesunkiai pripranti. Bandžiau koduotis nuo alkoholizmo, tačiau ir tai nepadėjo.

Kai visi mane paliko, praktiškai buvau išmesta į gatvę, tada rimtai pradėjau galvoti, kad man nereikia tokio gyvenimo. Tada pradėjau ieškoti pagalbos. Nuvažiavau į vienuolyną, ieškodama ramybės. Tačiau čia panirau į tokią baimę, vienatvę ir neviltį, jog nebegalėjau tverti. Tada ieškojau pagalbos Priklausomybės ligų centre. Paprasčiausiai tuo metu vienas pažįstamas taip pat ieškojo pagalbos, ir man šmėkštelėjo galvoje mintis – gal ir man pabandyti. Kreipiausi ir pasakiau, kad turiu priklausomybę nuo azartinių lošimų. Apsidžiaugiau, jog teikia pagalbą tokiems žmonėms. Tačiau man buvo pasakyta, kad savo eilės gydytis turiu laukti du mėnesius. Tai buvo košmariškas laukimas. Maniau, jog išprotėsiu. Tėvai dar mane maitino, padėjo laukti, tačiau, nepaisant to, pradėjau jų aukso dirbinius į lombardą nešti. Tada tėvai pasakė, kad tokio monstro tikrai nelaikys namuose. Dvi dienas prasibasčiau ir vėl grįžau namo, prašydama leisti čia pabūti. Jie išvijo mane iš mano kambario, viską užrakino, paskyrė man lovą ir pasakė: čia tu gyvensi. Taip sulaukiau Minesotos programos. Tėvai labai apsidžiaugė, kad mėnesį bus ramu. Per tuos du laukimo mėnesius aš sugebėjau dar didelę sumą pinigų iš darbovietės pasisavinti, buvau ne tik išspirta lauk iš jos, bet manęs laukė ir baudžiamoji byla.

Minesotos programoje viskas pradėjo keistis. Buvau labai entuziastinga ir stengiausi viską daryti, kad keisčiausi. Labai norėjau kabintis už gyvenimo. Svarbu buvo ir tai, jog pamačiau pavyzdžius žmonių, kurie gyvena su ta priklausomybe ir sugeba neatkristi. Ypač pradžioje buvo sunku suvaldyti norą lošti. Vis persekiojo mintis: negi daugiau gyvenime nebeužeisiu į kazino? Negi daugiau gyvenime negalėsiu lošti? Paradoksas – lošimas sugriovė man gyvenimą iki pamatų, o aš vis vien laikiausi į jį įsikibusi, kaip skęstantis žmogus į gelbėjimosi ratą. Gerai, kad programoje man atvėrė akis, jog aš sergu, kad negaliu savęs kontroliuoti, ir man reikia pagalbos. Esu labai dėkinga visiems programos darbuotojams ir visiems tiems reabilitantams, kurie buvo su manimi. Juose kaip veidrodyje mačiau, kas vyksta ir su manimi. Taip pat atradau kelią pas anoniminius lošėjus.

Nelošiu nuo 2007 metų lapkričio mėnesio. Visko buvo. Tikrai nelengva, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva, nes teko prisiimti atsakomybę. Kai nustojau lošti, visos problemos kaip tyčia vienu metu užgriuvo. Tiek laiko visas tas problemas rinkau, kaupiau, atrodė – ateis kita diena ir sutvarkysi, ateis dar viena diena, ir viskas susitvarkys, lauki, kad ateis geras dėdė ir stebuklingai išspręs. Tai tas problemas man teko pačiai spręsti. Labai palaikė anoniminiai lošėjai, pas juos galėjai tikrai išsiverkti, taip artimieji manęs niekada nesuprato ir nesupras, nes jie neturėjo tos problemos.

Kai aš pasakojau savo gyvenimo istoriją, kaip man tai atsitiko, jie sėdėjo, linksėjo ir sakė, kad mums taip pat buvo, mes tą patį išgyvenome, bet pažiūrėk: mes nelošiame, o tai ir yra pagrindinis turtas, mes turime ramybę. Aš po to supratau, kad mano didžiausias turtas yra ramybė, ko iki tol nebuvo. Sakė, tiesiog reikia drausmės, reikia klausyti, ką mes kalbame susirinkimuose, ir pačiam dėti pastangas. Po visos tos klaikumos vaikščiojau pas psichologus, man reikėjo privačių konsultacijų, nes nežinojau, kaip gyventi. Visą laiką kitaip gyvenau, o čia man sako: tau reikia drausmės, reikia keltis vienu metu ir t. t.

Darau mankštą, jogą praktikuoju, nes reikia ne tik išsimiegoti ir pavalgyti, pasirodo, reikia veikti, reikia kažką daryti. Nes atsirado labai daug laisvo laiko. Kai lošiau, visas laikas buvo skirtas lošimui. O kur dabar tą laisvą laiką dėti? Man reikėjo išmokti ką nors veikti, pasirūpinti savimi ir kitų labui veikti. Buvo daug teismų ir skyrybų, kreditų institucijų ir baudžiamosios bylos posėdžių, turėjau ką veikti, bet turėjau ir kitokios veiklos. Pamačiau, kad yra dangus virš manęs, ir jis turi spalvą, kad yra žmonių, kad yra metų laikai, kad žmonės eina į darbą. Sakau: ir aš noriu dirbti, bet kitaip, noriu turėti mėgstamą darbą. Viskas prasidėjo nuo to, kad turėjau suprasti, ko noriu, aš save tiesiog po kruopelytę atgal surinkau.

Anoniminiai lošėjai man padėjo suprasti: ko aš noriu, kas aš esu, kaip galima gyventi su ta liga. Gavau literatūros, kurios begalę daug skaičiau, kaip man elgtis, kad neužminčiau ant to paties grėblio. Negalima vaikščioti ten, kur lošiama, nebendrauti su tais pačiais lošiančiais draugais, draugų yra kitur. Aš atsisakiau beveik visų buvusių ir nereikalingų santykių, pažinčių su žmonėmis, kurie lošia. Supratau, kad man reikia turėti globėją, žmogų, kuris perėjo tą patį ir papasakos, ką jis darė, pasidalys patirtimi, kuria aš tikiu.

Supratau ir tai, kad man negalima turėti su savimi pinigų, nes pinigai yra pagrindinis dalykas, postūmis bent jau pačioje pradžioje, kad kišenę spaudžia, o kojos neša, kur nereikia. Tai tokie elementarūs dalykai, kurių aš net nebūčiau pati sugalvojusi, o man jų reikėjo. Man reikėjo palaikymo, kai buvo sunku ar tiesiog norėjosi verkti, arba džiaugtis, aš galėjau paskambinti bet kuriam iš narių ir pasakyti, jog man bloga arba gera. Arba parašyti žinutę, kad ir visiems dvidešimčiai žmonių – „kaip sekasi?“ Ir mane labai palaikydavo. Po kurio laiko pradėjau dirbti su savimi pagal „Sveikimo ir vienybės“ programą, ji sudaryta pagal „12 žingsnių“.

Nepakanka tik nelošti, man reikia keistis. Nes tas gyvenimas, kurį gyvenau, buvo sudarkytas mano ydų. Man dar padėjo ir socialinis darbuotojas iš Priklausomybės ligų dienos centro. Tris mėnesius bent kartą per savaitę lankiausi pas jį, taip pat ir pas psichoterapeutą. Man tai buvo labai svarbus laikas įtvirtinti tai, ką esu naujo gavusi, ir kartu sau pasakyti, kad nesu toks blogas žmogus, jog svarbiausia turiu išlikti sveikimo kelyje. Tik šiuo laikotarpiu sau atsakiau, kad noriu turėti šeimą, mylėti ir būti mylima, patikėjau, jog nesu padugnė, kas man buvo sakoma, kai liga progresavo.

Sveikimas vyksta nedideliais žingsneliais. Pirmiausia reikėjo sau pripažinti, jog esu priklausoma, kad tos problemos pati nesugebu išspręsti. Kaukiau balsu, viena būdama namie, rėkiau: „Dieve, nebegaliu taip gyventi.“ Veikiausiai tai buvo pirmoji mano malda. Kai patikėjau tais žmonėmis, kurie sveiksta, man aukštesniąja jėga buvo ne tik Dievas, Minesotos programa, bet ir visi anonimai, kurie supo. Toliau sekė nuodugni savęs analizė: o ką aš ne taip dariau gyvenime? Būtina išsivalyti ir kartu atlikti išsamią inventorizaciją. Pamačiau daugybę savo trūkumų, atsivėrė daug kalčių, už kurias dera atsiprašyti. Taip pat teko rūpintis ir skolomis. Labai slėgė klausimas: kaip viską iš karto atiduoti? Paskui jau supratau, kad svarbiausia turiu nelošti, o tada kažkaip galėsiu ir su skolomis susitvarkyti. Svarbiausia – turiu nenustoti dėl savo sveikimo stengtis, o visa kita susitvarkys.

Pamenu, kai dar prieš sveikimą atėjau pas tėvus ir pareiškiau, kad jie turi užstatyti butą, ir tik tada man pavyks grąžinti skolas, dėl kurių galiu sėsti į kalėjimą. Esą aš jiems paskui kas mėnesį po truputį mokėsiu ir kompensuosiu praradimus. Esu dėkinga savo tėvui, kuris pasakė: „Ne. Pati prisidarei skolų, pati ir kapstykis. Pasodins, tai bus tau labai gera pamoka.“ Jeigu būtų padengęs tas skolas, tai dabar, ko gero, būtų gyvenę lauke, vaikščioję su krepšiais stotyje. Daugelis artimųjų bando šitaip padėti, dabar suprantu, kad jokiu būdu negalima. Nerekomenduojama, kad padengtų skolas už tą žmogų. Ką aš galėjau padaryti tuo metu? Be abejo, spaudžia skolos, baimės didelės akys, ir jau tuoj pasivys antstoliai ir man skolinę draugai. Bet tai toks faktas. Taip, aš turiu skolų. Ar aš galiu jas realiai dabar sugrąžinti? Ne, negaliu. Ateis laikas, kai tikrai uždirbsiu. Ką galiu padaryti šiandien, tai nebėgti nuo to fakto. Žinau, kad turiu skolų, žino ir kiti žmonės, bet reikia paskambinti tam žmogui, kuriam aš skolinga, ir pasakyti: „Dabar neturiu tų pinigų, bet labai noriu tau grąžinti. Sąžiningai grąžinsiu, nežinau, kada, gal praeis metai, gal anksčiau. Tu esi man svarbus, ir aš pasistengsiu.“ Žmogus sako, pavyzdžiui: „Žinai, aš tau seniai atleidau –- arba – gerai, sutarkime taip, sudarykime grafiką.“ Tiesiog visus apskambini, apeini antstolius, visokias įstaigas – man ramiau gyventi, kai žinau, kad rytoj neateis kas nors, nepabels į duris ir nepasakys…

Tik po metų tiksliai sužinojau, kiek turiu skolų. Ne vieną skolą buvau paėmusi ir pamiršusi, ne piktybiškai vengiau. Mano ramybei buvo labai svarbu, kad visas skolas prisiminčiau, surašyčiau, paskambinčiau ir susitarčiau. Blogiau, kai yra neformalios skolos, kriminalinės, kai grasina susidoroti su tavimi, su artimaisiais. Gal tada baisiau, bet jiems nereikia, kad aš mirčiau, jiems reikia tik pinigų. Lygiai tą patį pasakė mano draugai anonimai: „Niekas nenori tavo mirties, dirbk, susitark, kada, susidaryk grafiką. Tik taip ramiai galėsi gyventi ir atiduoti pinigus.“ Iki šiol piniginių mano skolų nesumažėjo, nes delspinigiai, baudos toliau sukasi, valstybė šiuo atveju visiškai nepadeda, o tos skolos dar labiau didėja. Bet aš žinau, kad ateis diena, ir galbūt fizinio asmens bankroto įstatymas bus priimtas, bet aš labiau esu linkusi uždirbti ir atiduoti, jei man užteko proto pralošti penkis ar šešis nulius, tai man užteks proto ir užsidirbti, ir grąžinti skolas. Viskas paprasta.

Šiaip visko buvo labai daug. Per tą laiką man teko pasėdėti ir kalėjime, nepaisant tokių išgyvenimų, man nebuvo noro nei gerti, nei lošti. Išėjau gal dar stipresnė. Šiandien turiu labai daug draugų, kurie grįžo iš anksčiau, kurie buvo klasės, grupės draugai. Grįžo noras bendrauti ir būti savimi. Aš išsiaiškinau, kad į save turiu investuoti kasdien.

Artimieji manęs klausė: kaip aš gyvensiu su tokiomis skolomis? Dabar jau galiu atsakyti, kad nelabai nuo jų skiriuosi, nes dauguma aplinkinių yra pasiėmę paskolas. Jie yra skolingi už materialines vertybes, o aš turiu skolų, tačiau ir didžiulę investiciją į save, kurios nekeisčiau į jokius pinigus. Žinau, jei sąžiningai dirbsiu, nebelošiu, tai gyvenimas tikrai gerės ir būsiu vis laisvesnė. Taip ir yra. Bandau realistiškai vertinti, ką galiu ir ko negaliu. Gyvenu šia diena. Jei turiu galimybę šiek tiek atiduoti skolos, atiduodu. Svarbiausia – nebebijau žmonėms gatvėje į akis žiūrėti. Žinau, kad niekas už mane mano skolų negrąžins. Svarbiausia, jog vidujai jaučiuosi vis laisvesnė ir tvirtesnė.

Kiek žinau, anoniminių lošėjų susirinkimai vyksta 5 didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Vilniuje yra dvi grupės. Vyksta uždari susirinkimai. Kadangi lošiantį žmogų dažniausiai atveda ir ieško jam pagalbos artimieji, ir jei atvestam lošėjui dar labai nedrąsu, jis nežino, kas čia bus, ką su juo darys, mes leidžiame, jeigu neprieštarauja kiti susirinkę lošėjai, kad dalyvautų ir artimasis, kad pamatytų ir jam būtų ramu, ir lošėjui, tai tampa kaip ir pusiau atviru susirinkimu. Artimojo paprašome išeiti iš antros dalies, tada lošėjas lieka vienas.

Anonimų grupes galima atrasti per internetą www.anoniminiailosejai.lt, čia pateikta visa informacija, kur mus rasti, kokiais telefonais kreiptis, sužinoti, kas mes tokie esame ir kaip mes veikiame. Visą kitą informaciją žmogus sužino susirinkime.

Galbūt yra ir kitokių būdų, kaip bandyti tvarkytis su priklausomybe, bet man šis būdas buvo pats veiksmingiausias. Kaip jau minėjau, buvau ir prašymą rašiusi, kad manęs neįleistų, mano tėvai buvo suradę lošimų priežiūros komisijos numerį. Galbūt kiti bandė ir koduotis, ir sau žadėti, kad daugiau niekada neloš, ir su valios pagalba bandė, galbūt artimieji mėgino uždaryti po keturiomis spynomis. Viskas gali būti išbandyta, bet vienintelis dalykas – paties žmogaus noras, pagalbos priėmimas – „gelbėkit, aš noriu“.

Prisidarius problemų – pasiekiamas dugnas, bet, sakau, visiems būna labai nevienodai. Vieniems padeda moraliniai dalykai, kitiems tai sustabdo šeimos praradimas. Kai kurie tikisi, kad tuoj bus išrastas vaistas, duos, ir bus viskas. Niekas per prievartą susirinkimuose nelaiko, tai laisvas noras, jokių įnašų nėra, tai nekainuoja. Yra tik savanoriški įnašai. Jeigu žmogus nieko neturi, nesvarbu, gali ateiti, gal užsikabins.

Yra žmonių, kurie atkrenta, pradeda vėl lošti. Sakome, nenusiminkite, nes būna, kad atkrenta, pradeda lošti, bet vėl sugrįžta. Yra, kad ir negrįžta. Yra tokių, kurie taip niekada ir neatranda sveikimo kelio, dažnas atvejis, kai nusižudo. Būna įvairių atvejų ir sveikstant, viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo norų.

Aš pati tikrai nežinojau, kad yra išeitis, maniau, jog tokia esu vienintelė. Artimieji bijojo kam nors pasiguosti. Su tuo susidūrę žmonės nežino, ko griebtis. Artimieji laiko tave nenormaliu, klausia, kur padėjai pinigus, gal kas atėmė. Jie negali suvokti, kad galima pralošti tokią sumą pinigų. Todėl labai svarbu suprasti, jog nesi toks vienintelis, kad iš bet kurios situacijos yra išeitis, nors, aišku, dėl jos tenka labai pasistengti.

Fragmentas iš knygos „Sveikas, gyvenime: apie priklausomybės ligą, sveikimą ir artimuosius„, Vilnius: 2014.

One Comment