0
Bulvių nepurkšdavome niekada, bet žolėmis labai neužželdavo. Vidurvasarį išlįsdavo po kelias pusmetrines usnis – kur ne kur. Apeidavome su tėvu lauką per pusvalandį. Raudamas usnis pirštus iki pusės sukišdavau į žemę ir sugriebdavau dygiąsias piktžoles už šaknų – kad rankų nesusibadyčiau. Šaknys jų neapsaugotos, nesibado.
Matydavau, jog tėvo usnys neima. Jo delnų oda buvo tokia, kad jis nejausdavo skirtumo – balanda, usnis. Dilgėlė. Karšta, šalta. Skauda, neskauda. Buvau jam netyčia apipylęs rankas išlydytais taukais iš keptuvės. Net nesusikeikė. Tik nusilaupė po kelių valandų iššokusias pusės slyvos dydžio pūsles nuo pirštų ir nuėjo gyvulių šerti. Rankos yra toks dalykas – vienaip ar kitaip sugyja pačios. Net jei nusitrauki delne sausgyslę trupindamas rantuotą stiklinę – kažkaip sugis.
Tikėjau, kad ateityje mano rankos bus kaip tėvo – kietos ir nereaguojančios į jokius dirgiklius. Neabejojau, jog prabėgus laikui skinsiu usnis kaip jurginus. Kaip tulpes. Kaip narcizus.
Galiu dabar skinti usnis, bet jaučiu, kad duria. Arba mano oda nesurambėja kiek reikia – žinau, per mažai dirbu – visa mano žemė plyti kalne sukritusi, nebejudinama. Arba tėvas taip pat visuomet jausdavo savo dalį skausmo, tik nesitapatindavo su juo.
Tai ir aš pratinuosi apsimesti, kad nejaučiu.
1
Gariūnmečiu, kuris laimingai sutapo su mano vėlyvąja vaikyste, radosi neregėtas susidomėjimas Rytų kovos menais. Apie tuos dalykus medžiagos lietuvių kalba labai trūko. Pradžioje – viskas tik rusiškai, lietuviškai – daug vėliau, ir tai – tik karatė, ir tik iki rudo diržo. O rusiškai buvo galima gauti visko: nuo korėjietiško spardymosi meno – „Tae Kwon Do“ iki „Gun’ Shoo – technika vladennije palkoj“. Daugiausia, aišku, pasitaikydavo knygiūkščių apie Šaolinio vienuolyne neva praktikuojamus kovos menus.
Šaolinio lektūrose visados rasdavai labai smulkiomis raidėmis surašytų įvadų, kuriuose bandyta savamoksliams kovų menininkams įteigti tam tikrą kovotojo garbės kodeksą (kol nemoki muštis, to kodekso laikytis palyginti nesunku). Pamenu, viename Kung Fu tomelyje buvo paryškintu šriftu išdėstyti rūstūs priesakai.
Pirmasis skelbė, kad šio kovos menų mokymo negalima perduoti nebudistams. Šitas punktas tvirtų vidinių nuostatų dvylikamečiui skambėjo keistokai – atrodė, kad aplink nebudistų ne tiek jau daug ir terastum. Ir apskritai, jei jau turi tokią knygą, tai jau savaime aišku, kad esi.
Rytų kovos menų specialisto karjerai koją pakišo dvi aplinkybės: nebuvo mokytojo ar bent trenerio. Ir dar tas keistas punktas iš priesakų būsimajam šaoliniečiui, anot kurio, negalima vartoti alkoholio, arbatos ir kitų svaigalų. O kaip tada girtuoklio stilius? Andai rodė mums tokį filmą kilnojamame videosalone – ten žmogėnas, įvaldęs girtuoklio stilių, suvystė visą blogio sindikatą Kinijos kaime, kurio pavadinimo neįsiminiau. Tiek jau to. Galima išsiversti be girtuoklio stiliaus. Bet kaip gyventi be arbatos?
Sunku su tais Rytais. Rodos, jau supranti šį tą, bet, pasirodo, dar ne. Meti visa tai, bet paskui atrandi, kad neišmetami šitie ankstyvieji menai ir mokslai. Matyt, Rytai čia niekuo dėti. Laikas, laiko aplinkybės, laiko dvasia. Gyvena jie kitame laike, kartu su mumis, lygiagrečiai, bet tarsi ne mūsų laikais.
Įsimintiniausia treniruočių metodika iš visų girdėtųjų – prisikalti pluoštą tvirtai kūvon suspaustų laikraščių prie sienos ir daužyti krumpliais dienų dienomis, kol susitrins lapas po lapo. Kol nukris skutais, kol nebeliks jų. Yra sakoma, jei krumpliais sumalsi rietuvę laikraščių, tavo krumpliai bus tokie kieti, kad galėsi daužyti kumščiais betoninę sieną – ir nieko nejausi.
Visko yra tekę išbandyti, bet su laikraščiais neprasidėjau. Turiu dabar metrą „Šiaurės Atėnų“. Ir jei ne gipskartoniu dengtos sienos, išeitį rasčiau.
2
Tačiau nesu tikras, ar labai norėčiau nieko nejausti rankomis. Nei skausmo, nei laiko. Ant savo rankų turiu tris randus. Du – ant kairiojo nykščio. Pirmasis atsirado įsipjovus skutimosi peiliuku, kai man buvo maždaug dveji. Sėdėjau ant palangės tarp babos alijošių ir iš tėvo nugvelbtu skutimosi peiliuku pjausčiau trintuką. Peiliukas prasprūdo ir įpjovė į pirštą. Neverkiau, neišsigandau – įdėmiai apsižvalgiau ir visiems laikams įsiminiau blyškų trintuko mėlynumą, alijošių žalumą (tiksliau – žalinumą, nes jei yra mėlyna spalva, geltona, raudona, tai ir žalina, savaime suprantama). Įsiminiau, kaip atrodė kiemas pro langą, viską, kas ten buvo, tiksliau – ko nebuvo, kai lygini su dabar. Jei ne tas įsipjovimas pirštan – mano vaikystė būtų juodai balta. Vienas pjūvis – ir spalvotoji fotografija išrasta. Su patikimu įrašymu į atminties diską.
Jei ne antrasis randas, atsiradęs per blokadinės duonos raikymą, būtų iš atminties išsitrynęs absurdiškas ano laiko ženklas: skalbiamųjų miltelių – už talonus – tvanas; talonų prisikaupė tiek, kad, išmainius į natūrą, namai prisipildė rėksmingo mirgėjimo – naujojo kapitalistinio pasaulio atributai – margosios pakuotės, kurių prikaišioti buvo pilni namai, plieskė visomis vaivorykštės spalvomis. Vos tik įsipjoviau, išbalau, prisėdau ant sofos – ir kalė tas margumynas galvon. Nebeištrinsi.
Dešiniosios rankos, kurios vos nenutraukė transporteris grūdų sandėly, gydymo epopėja įsirašė atmintin tarsi 180 minučių trukmės VHS juoston. Čia yra užfiksuota ir besiraukančių diedukų fizionomijų virtinė ligoninės bufete spoksančių į mano rankas – dar nenulaupytais apmirusiais audiniais; pirmosiomis dienomis tvarstomajame tepė kažkokią bjaurastį, kad tai, kas nebegyva, atsikabintų nuo gyvųjų audinių. Yra juostoje ir ligoninės vestibiulyje prie televizoriaus verkiančios moteriškės – nes televizorius griebia už širdies: po nepavykusio pučo Maskvoje sovietų kariai apleidžia užimtus televizijos ir radijo pastatus, o senyvos lietuvės moterys, juos, sumišusius saldafonus, pasitinka su gėlėmis ir taikosi iš laimės pabučiuoti. Retkarčiais pavyksta.
Dabar galvoju, jei ne tie sužalojimai – viso to tikrai neatsiminčiau. Tai, kas įsiminta be skausmo – blyšku kaip nebūta.
Baisu pagalvoti – jei Šilalės tire, kol vieną vasaros rytą laukiau autobuso pas vyresnius pusbrolius, nebūčiau su oriniu pistoletu persišovęs piršto – tire šovinių pardavėja pasitaikė visai nieko: aprišo sužeistą pirštą ir pati užtaisinėjo man šautuvą, kad galėčiau toliau pleškinti į taikinius; tuo tarpu šalia stovėjo tiro prižiūrėtojos antagonistė, atėjusi šiaip paplepėti, ir bambėjo, neva, nėra ko čia vaikams šaudyti, visaip mane provokavo, trukdė, neužlenkiau nė vieno taikinio, bet viskas baigėsi gerai, – jei nebūčiau persišovęs piršto – negi būčiau pamiršęs vieną įdomiausių vaikystės vasarų – prie Jūros (yra tokia upė – garsi tuo, kad palei ją driekiasi antroji gynybinė juosta, sumaniai suręsta apsiginti nuo kryžiuočių puldinėjimo), pirmojo bandymo važiuoti JAWA, šaudyti iš melkaškės – pusbrolių sumeistrauto savadarbio ginklo, pirmojo netikro, bet malonaus papuolimo į priešingos lyties pinkles: mano pusbroliai paplūdimy ilgai ir atkakliai kabino gražiausias savo kaimo mergas, savo bendraamžes, aštuoniolikmetes, o jos, erzindamos mano geruosius pusbrolius, juokais nusikabino mane – pasiguldė šalia, glosto visaip ir gražbyliauja: kokios gražios tavo akys, – bet tik todėl, kad pusbroliai girdi, undinės beširdės, – mano pusbroliams jau hormonų audros, o man – dar ne; pusbroliai palinkėjo man paskubėti užaugti ir paliko mane šitų būtybių įtakos zonoje, bet man pavyko nuo jų pabėgti, nes negalėjau ilgai su tomis mergomis pasilikti – tą dieną buvo mano vyriausiojo pusbrolio Ramūno gimtadienis, o jau vakarėjo, o tos mergos, gyvatės, į jo gimtadienį neatėjo net kviestos, – o juk čia pat viskas, kitame Jūros krante, už krūmų, tai aš iš solidarumo pabandžiau su pusbroliais pasigerti, nes jie gėrė gal iš apmaudo, o kodėl aš gėriau – nepamenu, turbūt dėl to, kad norėjau pasirodyti esąs kietas, nors, tikriau – dėl to, kad niekas į mane rimtai nežiūrėjo, turbūt net tos mergos, tikrai man dar buvo negalima, bet aš viską atsimenu, nes buvau persišovęs pirštą, o paryčiais pusbroliai mane sužeistą parnešė nuo Jūros kranto namo, tiksliau – ne namo, o paguldė ant šieno daržinėj; miegojau labai ilgai, o kai pabudau – pirštas buvo sugijęs, dėl to nieko nebeatsimenu – nei kaip parvažiavau, nei kas namuose nutiko.
Žodžiu, skausmą jausti nėra blogai, ypač rankomis. Randas yra patikimesnis laiko matavimo vienetas už laikrodžius.
3
Nuo metaforų greitai atbunki. Geros poezijos ar prozos – kol užeini, gali nuo kojų nusivaryti. Kai pasiklystu tarp knygų ir interneto naršymų, griebiuosi tiksliųjų mokslų. Formulėms ir skaičiavimams kantrybės dažniausiai pritrūksta, bet mokslo populiarinimo veikalai atšviežina. Kas kad supaprastinta – svarbu, kad galai sueitų.
Metrinėje „Šiaurės Atėnų“ krūvoje esama numerių, kurie atidėti pakartotinėms studijoms. Garsioji šio savaitraščio eseistų plejada suskaityta skersai išilgai. Dabar perrinkinėju senus laikraščius kaip bulves – atsidedu Beresnevičiaus religijotyrinius straipsnius ir Jono Grigo fizikas bei astrofizikas. Mokslininką Grigą paminiu ne dėl to, kad bijočiau būti apkaltintas plagijavimu, o todėl, jog didelė tikimybė, kad svarbiausius pastarųjų metų atradimus atpasakosiu savaip netiksliai, o pasimetusieji tikrumą galės atrasti pagal nuorodą: esmė yra jo straipsnyje „Laiko strėlė“, publikuotame „Šiaurės Atėnuose“ 2009-aisiais (ten, kur Bleizgio „Jonizuojančioji spinduliuotė“ – kaip tik po tuo tekstu yra tai, kas man neduoda ramybės antrus metus).
Kiekvieną kartą, perskaitęs šį straipsnį, jaučiuosi tarsi būčiau atbėgęs iš labai toli su siaubingai svarbia žinia, tačiau ta žinia tokia viską apimanti, daugiaplanė, su tiek daug lygiavertiškai svarbių komponentų, kad stoviu uždusęs ir nežinau, nuo ko pradėti.
Va taip: viena vertus – aiškyn pasaulis, bet pabandžius apsakyti – vis sprangiau.
Šįkart vieną dalyką išklosiu. Šitame mūsų viską apimančiame erdvėlaikyje, kiek mes jį pažįstame, daugmaž visa yra simetriška. Išskyrus laiką. Laikas bėga viena kryptimi – tą visi žino, bet visas gražumas, kad jo esmė paaiškinama per entropiją – netvarkos didėjimą. Prieš 13,8 milijardų metų entropija, tai yra netvarka, kažkodėl buvo nulinė. Kitaip sakant – viskas buvo tvarkoj ir savo vietoj. Po Didžiojo Sprogimo viskas pasileido į blogąją pusę – netvarka didėja kiekvieną sekundę – ir daiktų, ir spindulių, ir atomų, ir subatomų, ir galaktikų – visais lygmenimis. Net mano kambary. Gali susitvarkyti idealiausiai, bet iškart matyti – niekada namai nebebus tokie tvarkingi kaip prieš metus, kaip vaikystėje. Šiandienis tuščias stalas yra labiau sujauktas nei vakarykštis apverstas. Praktiškai yra taip, kad pati sujaukčiausia vaikystė yra tvarkingesnė už tobulą dabartį. O rytojus išauš dar painesnis. Sprando nenusisuksi, bet aiškumo daugiau nebus.
Nėra ko panikuoti. Net tie, kas supranta reikalo esmę, aliarmo nekelia. Nieko keisto nei neteisingo nevyksta. Tai sužinojus gyventi taip pat paprasta, kaip ir iki sužinant.
4
Sakau, ko man čia taip užknisa knebinėtis su tekstais – kiekvienas perrašymas, pataisymas pavelka toliau nuo pradinio sumanymo. Esu pedantas, vadinasi, nieko gero. Norėčiau, kad visa – nuo sienų spalvos, ikonų kompiuterio ekrane, knygų lentynose, augalų už lango, minčių galvoje – kad visa būtų sujungta tam tikrais vidiniais ryšiais, kad tuo pat metu atrodytų tarsi visa aplink išdraikyta tam tikra natūralia seka. Kad daiktus ir mintis būtų galima sustumdyti atgal po neteisingų sprendimų, tuščių veiksmų. Visa bėda, jog per daug noriu. Per daug ir visko iškart.
5
Būna nematomi randai. Neseniai nusvilau nagus dalindamas laiką. Šiaip mane labiausiai siutina, kad niekas iš mano geriausiųjų draugų nebeturi laiko. O juk faktiškai yra taip – jei kuris žmogus amžinai neturi laiko, vadinasi, jo nėra mūsų laiko sistemoje, šioje visatoje. Mano bičiuliai kažkur egzistuoja, plavinėja, dirba nežinia ką, palaiko rutiną, kelia netvarką, rausiasi feisbuke ar pas uošvius, bet tikrovėje – kvit, nėra jų.
Nusvilau nagus vadovaudamas projektams. Daug kartų. Kiek buvo projektų, tiek nusvilau. Talkintojai – kolegos artėjant projekto vykdymo laikui į pabaigą paprastai ima ir paprašo – gal galėtum duoti truputį laiko? Imk, – nudžiungu, – imk, kiek reikia. Jei žmogus prašo laiko, jei jo gauna, vadinasi, jis yra.
Mane užvis labiau gyvenime pralinksmina prašymai duoti dar laiko. Nieko nėra maloniau už laiko dalijimą. Žarstau į kairę ir į dešinę. Galiu atriekti ir atlaužti. Imkit visi, brangūs šio projekto dalyviai ir bendraautoriai, kiek kam reikia. Laikas nėra baigtinis dydis – jo niekada nepritrūksim. Neklausykite tų, kurie skubina, kurie sako, kad laiko nebėra, kad laiko liko mažai – elementarioji netiesa. Kosminis Melas. Filosofinis Šmeižtas. Kiekvienas iš mūsų turime visą savo pasaulio laiką, esame jo šeimininkai. Kai baigsis šios visatos, mums suprantamas, laikas, ten, anapus juodųjų skylių, gausim jo šimteriopai daugiau. Visos tos žvaigždės, planetos, tarpgalaktinės šiukšlės, šviesa – tėra tik keli procentai visatos; keleriopai daugiau yra juodosios materijos, dar daugiau – tamsiosios energijos. Nesvarbu, kaip tai pavadinsi. Tikrovė, kuri visus neišvengiamai ištiks, yra absoliutus kitoniškumas, tad jei iškrenti iš šitos laiko sistemos, išgyvenk be emocijų. Kuo daugiau išdalinsi laiko kitiems, kuo daugiau pasiglemši sau, tuo jo bus daugiau nugyventa.
Žinau, ką kalbu. Esu smarkiai prie to nagus prikišęs.