Pavadinimas: Golgota (Calvary)
Režisierius: John Michael McDonagh. Jis taip pat yra ir scenarijaus autorius.
Vaidina: Brendan Gleeson, Kelly Reilly, Chris O’Dowd
Trukmė: 102 min.
Žanras: drama (teko matyti įvardijant kaip juodąją komediją, tačiau man toks įvardijimas atrodo makabriškas).
Originalo kalba: anglų
Šalis: Airija
Vertinimas: penkiabalėje sistemoje keturi su pliusu. Vienas stipriausių religinių filmų, kurį pastaraisiais metais teko matyti.
***
Filmą ryžausi pažiūrėti, kai bičiulė pasakė, kad jis sukėlė jai labai daug įvairiausių apmąstymų, ir jai būtų įdomi mano nuomonė. Džiaugiuosi, jog paglostyta savimeilė paskatino pasinerti į šią gilią ir sukrečiančią kino juostą. Iki šio filmo itin skeptiškai žiūrėjau į visus bandymus kine atskleisti dvasininkų pedofilų sukeltą skausmą. Kiek buvo tekę matyti, tai viskas baigdavosi teisuoliškais išpuoliais prieš Bažnyčią, kurie akivaizdžiai šaudė pro šalį”.
Tiesa, filme „Golgota“ pedofilijos tragedija į pirmą planą iškeliama tik pačioje pradžioje. Toliau matome kitų nuodėmių kaleidoskopą. Tačiau per visą filmą driekiasi klausimas: kaip mums elgtis su savo skausmu, nuodėmėmis, žaizdomis?
***
Kiek teko skaityti, visi kritikai sutartinai pabrėžia nuostabią Brendono Gleesono vaidybą. Iš tiesų vaidinti kunigą nėra paprasta. Didelė pagunda nuklysti į schemas, bėgti nuo žmogiškumo sluoksnių prie religinių ar ateistinių štampų. Kunigas pavaizduotas kaip tikras bendruomenės dvasinis lyderis. Kitas dalykas – kiek žmonės suvokia tokio lyderio poreikį?
Galima drąsiai sakyti, kad tai filmas apie kunigo dramą dabarties pasaulyje, kai tenka atsakinėti į klausimus, kurie žmonėms nekyla, nuo kurių jie bėga.
Filmas prasideda įspūdinga scena bažnyčioje. Klausykloje sėdi kunigas ir girdime žmogaus balsą, pasakojantį apie klaikias vaikystės patirtis, kai buvo prievartaujamas kito kunigo. Ką daryti su šiuo skausmu, kaip su juo gyventi? Kaip reaguoti kunigui?
Tai nėra tikras Atgailos sakramentas, atėjęs žmogus neprašo išrišimo, nebando nusimesti praeities naštos, jis sumanė savąjį sakramentą ir aukojimą: „Nužudyti gerą kunigą sekmadienį – tai būtų žingsnis. Turi lygiai savaitę – kitą sekmadienį aš tave nužudysiu.“
***
Ne tik filmo pavadinimas, bet ir visa jo struktūra, stilistika pabrėžia sąsają tarp Kristaus kančios savaitės ir laikotarpio, kurį grasintojas skyrė kunigui, idant šis susitvarkytų savo reikalus. Kristaus kančios istorija prasidėjo Getsemanės sode, filmo herojaus kelionė paskelbtos nužudymo datos link prasideda klausykloje.
Kunigas nėra herojus be dėmelės. Sužinome ir apie jo problemas dėl alkoholio, kurios tarsi praeityje, bet, kai spaudimas pradeda stiprėti, jis vėl „draugauja“ su viskiu. Jo kelias į kunigystę buvo ilgas ir vingiuotas. Jis buvo vedęs ir tik po to, kai žmona mirė, o dukra užaugo, tapo katalikų kunigu.
Iš Londono atvyksta dukra Fiona su tvarsčiu ant perpjautų venų, liudijančiu apie jos išgyvenamas egzistencines dramas.
Su kiekviena akimirka kunigui tenkantis gyvenimo kryžius vis sunkėja. Taip pat nuolat gresia pagunda ieškoti lengvesnio kelio.
Kunigas Juozapas tariasi su vyskupu, ką jam daryti. Taip, kunigas atpažino žmogų, kuris jam paskelbė mirties nuosprendį. Ar tai reiškia, kad dabar turi įsikišti policija? Ar iš tiesų tai būtų teisingumo atkūrimas?
Neabejotina, kad tai būtų pats logiškiausias sprendimas, tačiau ar pats Kristus tokį sprendimą rinktųsi?
***
Nedidelis Airijos miestelis ir žmonės, kurie kelia ne tiek užuojautą ar pagarbą, kiek atstūmimą. Mėsininkas, kuris muša žmoną. O gal tai daro jos meilužis juodaodis? Nekeliantis pasitikėjimo gėjus policininkas, kurio įžūlus partneris akivaizdžiai bando visus provokuoti. Berniukas, patarnaujantis šv. Mišioms, kurio visos mintys anapus bažnyčios. Jam tik norisi, kad Mišios kuo greičiau pasibaigtų. Dar vienas kunigas, kuriam, kaip išrėkia apimtas pykčio kunigas Juozapas, trūksta vidinio vientisumo, sąžiningo santykio su pasauliu. Tiesa, dar niurzga rašytojas, reikalaujantis ginklo, kad galėtų nusišauti, kada panorėjęs..
Ar šiems žmonėms iš tiesų reikalingas kunigas? Kita vertus, Jėzus aiškiai pasakė, kad Jis atėjo pas sergančiuosius, o ne sveikuosius. Ligoniams pirmiausia reiškia gydytojo. Tik kaip atpažinti, jog sergi?
Ar tai žmonės, už kuriuos ant kryžiaus mirė Jėzus, prisiimdamas visas jų nuodėmes? Ar tai žmonės, už kuriuos ant savojo kryžiaus turi lipti kunigas Juozapas?
Jis tik silpnas žmogus, ar mes nereikalaujame daugiau, nei jis gali panešti?
***
Šlykštus pedofilijos aktas. Savosios galios pademonstravimas. Kito paniekinimas. Ar yra kokia nors galimybė nuplauti šią nuodėmę, išgydyti jos sukeltas žaizdas? Nepakanka pasiteisinimo, kad nesame brolio sargai, jog ne mes tai padarėme. Tai vyko, vyksta mūsų bendruomenėje, mūsų Bažnyčioje.
Ramus, bet kartu tragiškas kunigo Juozapo balsas pirmojoje filmo scenoje: „Deja, aš nieko negaliu pakeisti. Aš nežinau, ką daryti.“
Galbūt stokoju įžvalgumo, bet iki pat filmo pabaigos neturėjau supratimo, kas paskelbė kunigui nuosprendį. Tikrai nesakysiu, ar jis buvo įgyvendintas. Tačiau ar toks filmas gali turėti laimingą pabaigą? Kokią pabaigą galima vadinti laiminga? Gyvenimas, apsimetant ar pamirštant klaikius nusikaltimus ir žaizdas? Drąsa viską atiduoti Kristui, Teisiajam, kuris už mus žengė ant kryžiaus?
Klausykla daugelio teologų yra vadinama kapo simboliu. Mes žengiame į Atgailos sakramentą, idant numirtų senasis žmogus, idant numirtų nuodėmės. Čia vyksta Prisikėlimo stebuklas. Tačiau, kad ir kaip būtų paradoksalu, sunkiausia patikėti būtent Viešpaties gailestingumu, jog nėra tokios tamsos, kurios Jis negalėtų išsklaidyti. Pritrūkus tikėjimo, kuriami savi sakramentai, ritualai – pavyzdžiui, paaukoti nekaltą kunigą už tai, ką padarė kaltasis. Tik ar tai gali vesti į laisvę ir susitaikymą su savimi ir gyvenimu?
Andrius Navickas.
