Krikščionių mąstytojas Gilbert K. Chesterton (primygtinai rekomenduoju šio puikaus rašytojo darbus įtraukti į savo skaitinių sąrašą) viename iš apsakymų yra taikliai pastebėjęs, kad medžio lapą lengviausia paslėpti miške, kad dažniausiai sunku pastebėti ne tai, kas toli, bet tai, kas prieš nosį. Prie kai kurių dalykų tiek pripratome, jog apie juos net nesusimąstome.

Deja, būtent taip yra ir su krikščionybe. Ortodoksų teologas Andrejus Kurajevas Vilniuje skaitytoje paskaitoje atsiduso, jog Gerąją Naujieną dažnai lengviau skelbti ten, kur nieko nėra girdeję apie Jėzų Kristų, nei ten, kur žmonės vadina save krikščionimis ir yra tvirtai isitikinę, kad viską apie krikščionybę žino.

Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų vadina save krikščionimis. Ne tiek seniai netgi buvo įregistruota Krikščionių partija. Regis, nieko nebestebina, kai kas nors pareiškia: „Taip, aš  vadinu save krikščionimi, nes tai paveldėjau iš savo tėvų, tačiau tikrai netikiu tomis pasakomis apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, man Mišios – tai nesuprantamas spektaklis, kuriame retsykiais tenka dalyvauti.

Prieš daugiau nei keliolika metų Lietuvoje atlikta sociologinė apklausa atskleidė, kad beveik pusė žmonių, kurie įvardija save krikščionimis, netiki Jėzaus Kristaus realumu. Jiems krikščionybė tėra tam tikras kultūrinis pavidalas, perduodamas iš kartos į kartą. Savotiškas antikvariatas, prie kurio įprato, kurį gaila išmesti, tačiau jis niekaip neįpareigoja kasdieniniame gyvenime.

Nemanau, jog situacija per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė. Šiandien madinga vadintis krikščionimis, organizuoti puošnias sutuoktuves bažnyčioje (dažniausiai pasirūpinant, kad jos vyktų populiarioje bažnyčioje pas visuomenėje gerai žinomą kunigą), krikštyti vaikus (svarbiausia puošnus baltas rūbelis), kaupti fotografijas iš Pirmosios Komunijos iškilmių (labai dažnai šios iškilmės primena eilinę fotosesiją, kai blykstės nerimsta net per Pakylėjimą), per laidotuves būtinai pasikviesti kunigą.

Visa tai tarsi madinga tatuiruotė ant kūno, bet ne gyvybės šaltinis. Ir toliau daugiau Lietuvos žmonių rytą pradeda horoskopų skaitymu, o ne malda. Gyvename žodžių infliacijos laikais, kai viešumoje prikurta tiek skambių frazių, kurios tėra tušti garsai, nieko neįpareigojantys. Pavyzdžiui, žodžiai „meilė“, „laisvė“, „viltis“, „Dievas“. Kultūrinis krikščionis nevengia religinio žodyno, tačiau jo nepriima rimtai. Su tokiu žmogumi praktiškai neįmanoma rimtai kalbėti apie tikėjimo reikalus, nes jis ar ji mano, kad „tokiems niekams“ neverta skirti laiko ar pastangų. „Galbūt Dievas ir yra, tačiau tikrai ne barzdotas senelis, kaip moko kunigai. Man labiau priimtinos rytietiškos religijos, nes jos dvasingesnės.“

Nežinau kaip jums, bet man tokią ar panašią frazę teko girdėti daugybę kartų. Kai bandžiau ginčytis, jog krikščionybė nekalba apie jokį barzdotą Dievą, kad dvasingumas niekada negali būti abstraktus ir verta, prieš domintis rytietiškomis religinėmis praktikomis, pabandyti giliau perprasti krikščionybę, išvysdavau atlaidų ar ironišką žvilgsnį. Šiandien žmonės aistringai ginčijasi dėl televizijos tiražuojamų niekalų, bet ne dėl tikėjimo dalykų, nes pastarieji nėra svarbi tema.

Rašau apie tai tikrai ne dėl to, idant jūs supratingai palinguotumėte galvą, esą kiek daug  paviršutiniškų žmonių – gerai, kad mes ne tokie. Viešpats ieško kiekvieno žmogaus ir kiekvienam anksčiau ar vėliau iškyla gyvenimo prasmės klausimas ir egzistencinių pasirinkimų dilema. Tai, kad tiek daug žmonių yra įsitikinę, kad krikščionybė – ne daugiau kaip skambių frazių rinkinys, liudija, jog, deja, ir tie, kurie rimtai žvelgia i savo tikėjimą, nesugeba dalintis Gerosios Naujienos džiaugsmu.

Ankstyvosios krikščionybės mąstytojams priskiriamas teiginys, jog būti krikščionimi – tai savo gyvenimu iš naujo užrašyti Evangeliją. Taigi kiekvieno krikščionio gyvenimas turėtų būti Evangelija pagal Kristų, Evangelija pagal Mariją etc. Nors krikščionybė tvirtina, jog pradžioje buvo žodis, tačiau ne mažiau svarbu, jog žodis įsikūnijo. Tik tie žodžiai, kurie tampa kūnu, kurie įauga į gyvenimą, išlieka.

Kiekvieno iš mūsų Evangelija turėtų įsikūnyti santykiuose su kitais žmonėmis, jiems tapti Gerąja Naujiena. Tai nepaprastai sudėtingas išbandymas. Tačiau juk mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir bet kokia kita misija mums būtų per menka.

Dabar sąžiningai pažvelkime į save. Kokią žinią skelbia mūsų gyvenimai? Ar nenutinka tai, jog ir mes gyvename tarsi reklaminės brošiūros, lėkštos novelės? Tikiu, kad ne visada. Bėda yra ne suklupti ar nuslysti paviršiumi, tikroji bėda – paslydus nebandyti keltis, pasiklydus neieškoti tikrojo kelio.

Idant kitus galėtume patraukti paskui Jėzų Kristų, pirmiausia turime savęs paklausti – ko aš paskui Jį seku? Ko tikiuosi? Kaip atpažįstu, jog seku būtent paskui Išganytoją?

Jėzus Kristus į kiekvieno žmogaus gyvenimą įsiveržia kaip viesulas, nupūsdamas patogias schemas ir nesitenkindamas ta kertele, kurią Jam buvome išskyrę. Klausimai paprastai yra kur kas svarbesni krikščionio bičiuliai nei tariamas atsakymų aiškumas.

Įsivaizduokim save, stovintį minioje Jeruzalėje. Okupacinės valdžios statytinis Poncijus Pilotas klausia: „Kurį paleisti: Jėzų ar Barabą?“ Ką mes pasirinktume? Neskubėkite atsakyti. Barabas – tai sukilėlis prieš okupacinę valdžią, prieš santvarką, kurią ir mes vertiname kaip neteisingą ir mus išnaudojančią.

Jis metė ginkluotą iššūkį okupantams ir pradėjo kovą už laisvą valstybę. Jis vadovaujasi populiariu principu „akis už akį“. Jis keršija už savo tautos negandas ir baudžia pavergejus.

Jėzus Kristus taip pat metė iššūkį pasauliui, kuriame gyvename.

Tačiau jo iššūkis visai kitoks. Jo siūloma revoliucija labai keista. Joje nėra ginkluoto pasipriešinimo, karinio heroizmo, ji nežada pergalės trimitų. Jo sekėjai – valkatos, su okupacine valdžia kolaboravę muitininkai, skurdūs žvejai. Jėzus taip pat kalba apie laisvę, tačiau jis net nežada kovoti su okupantais.

Jis tvirtina, kad laisvė turi sunokti žmogaus širdyje ir kelias į ją yra artimo meilė. Jėzus tvirtina, kad mes turime ne kovoti su priešais, bet juos mylėti, jog neturime šalintis kančios ir bijoti neturto. Taip, Jėzus tikrai turi galią, kurios negalima nepastebeti. Tačiau ji ir žavi, ir baugina, nes griauna tą pasaulio supratimą, prie kurio esame ipratę. Jis kalba priešingus dalykus nei dorovės sergėtojai fariziejai. Pasirinkti jį – tai rinktis riziką ir užsikrauti didžiulę atsakomybę.

Nes daug lengviau būti Dievo tarnu, aiškiai žinančiu pareigas, nei Jo bičiuliu, mylimu sūnumi ar dukra. Ar išdrįsime pasirinkti Jėzų? O jei dauguma renkasi Barabą ir galime užsitraukti minios pyktį? O jei pasirinkimas ne menamas, bet realus ir tenka rinktis čia ir dabar?

Palaimintasis Mykolas Sopočka yra pasakęs: „Kiekviena pagunda mūsų klausia to paties – Jėzus ar Barabas?“ Ar tikrai visada sugebame atsispirti pagundoms?

Dabar įsivaizduokime, jog esame Italijos mieste Asyžiuje viduramžiais. Prieš mus vyksta drama.

Tėvas konfliktuoja su sūnumi. Tėvas norėtų, kad sūnus padėtų jam versle, sukurtų darnią šeimą, padovanotų jam anūkų, gyventų turtingas ir visų gerbiamas. O sūnus viešumoje išsirengia nuogai, sviedžia rūbus tėvui į akis ir palieka savo namus. Sūnaus palaidūno istorijos atkartojimas? Neskubėkime – tas jaunuolis šiandien yra populiariausias šventasis – Pranciškus iš Asyžiaus. Ar tikrai būtume jo, o ne tėvo pusėje? Ar tai reiškia, kad visi turime palikti namus ir rinktis jo kelią?

Jau rašiau, kad kiekvienas esame kviečiamas eiti savo keliu. Svarbu suprasti, jog kiekvienam iš mūsų tenka savi dramatiški pasirinkimai, sekimas paskui Jėzų nėra banalus kokių nors schemų atkartojimas, bet nuolatinė kūryba, vidinio sodo genėjimas ir auginimas. Todėl nesibaiminkime vėl ir vėl grižti prie evangelistų pasakojimų apie Jėzų Kristų ir klausti – ką jie byloja dabartinėje mano gyvenimo situacijoje? Kokią Gerąją Naujieną man asmeniškai skelbia Viešpats?

Krikščionybė nėra formulių rinkinys, kurį turime išmokti, nėra psichoterapija, gydanti nuo depresijos, tai teorema, kurią savo pasirinkimais turime įrodinėti kiekvieną dieną. Tai kelias, tiesa ir gyvenimas. Ji nėra antikvariatas, veikiau mes save paverčiame antikvarinėmis dekoracijomis gyvenimo teatre, kai renkamės ne mums skirtą Kryžių, bet patogų vaidmenį tuštybių mugės teatre.

„Ateitis“ 2010, Nr. 5

Comments are closed.