Filmus žiūri patys įvairiausi žmonės, o teatras laikomas tarsi vien intelektualų ir elito atstovų susirinkimo vieta. Į teatrą rengiamės gražesnę suknelę, dažomės lūpas raudonai ir pasiruošiame ilgai ir susikaupusiai sėdėti tamsioje salėje ištiesta nugara. Manoma, kad čia tik gurmanams ir turtuoliams suprantama meno rūšis, kuri neįkandama paprastam eiliniam žmogui. Teatras mįslingas, laužantis ribas ir priverčiantis susimąstyti bei kvestionuoti aplinkinį pasaulį. Tai pastangų reikalaujanti veikla, įkandama ne kiekvienam mirtingajam.
Kai kas galbūt jaučiasi per menkai išprusęs vaikščioti į spektaklius, kitiems tai tiesiog nuobodus užsiėmimas, nevertas nei pinigų, nei laiko eikvojimo.

Džiugu matyti, kad, nepaisant visko, menininkai toliau kuria, režisieriai stato spektaklius ir galiausiai atranda savą auditoriją ir pritraukia įvairiausių profesijų ir pažiūrų žmones į teatrą ir paneigia šiuos mitus. Žmonės sugrįžta, nes savu kailiu pajaučia teatro magiją ir atsisako įsitikinimo, kad teatras ne jų nosiai. Šioje misijoje, laužant teatro stereotipus, Juozo Miltinio dramos teatras panevėžyje atlieka svarbų vaidmenį.

Lino Marijaus Zaikausko režisuotas spektaklis “Vyšnia šokolade” sužavi savo paprastumu ir pritaikomumu skirtingus lūkesčius turinčiai auditorijai. Nesulaukiame perspausto dramatizmo ir intelektualių sąvokų krušos, bet ir nesame vaišinami persaldinta pigia arbata, kurios jau esame šitiek kartų ragavę. Aukso viduriukas tarp paprastumo ir perduodamos žinutės svarbos bei gilumo. Pasirinktoje pjesėje iš tiesų išryškėja kiekvienai kartai pažįstami jausmai, todėl tai retas spektaklis, kuris gali patikti tiek jūsų vaikams, tiek seneliams.

Suomių dramaturgės L.Ruohonen kūrinys “Olga” (1995) pasakoja tikrai neilinę meilės istoriją. Mes įpratę matyti du jaunus įsimylėjalius,degančius aistra ir galinčius dėl savo jausmų pasiaukoti. Net ir istorija apie jauną gražuolę pamilusią pabaisą mums gana pažįstama. O štai čia aprašomi neįprasti romantiniai santykiai tarp garbaus amžiaus Olgos ir maištingo jauno vagišiaus Rundžio.
Kūrinyje susiduria du marginalizuoti asmenys, kurie jaučiasi atstumti ir nesuprasti. Abu jie yra nepajėgūs gyventi pagal įprastą gyvenimo logiką. Šie du žmonės yra labai skirtingi. Rodos, kad jų niekas nesieja – puikiai pademonstruotas kartų konfliktas ir senutės idealizmo bei jaunuolio nihilizmo nesuderinamumas. Bet iš tiesų, jie vienas kitame pamato kai ką labai pažįstamo – neaprėpiamos vienatvės jausmą. Jie reikalingi vienas kitam taip pat kaip mūsų plaučiams reikalingas oras. Pamatome tokią meilę, kuriai nusilenkia amžius.

Suomių dramaturgė pateikia skaudžią ir jautrią istoriją apie du žmones, kurių nereikia niekam, išskyrus vienam kitą. Bet tuo pačiu, rašytoja nestokoja humoro ir rafinuotos, subtilios pašaipos lyčių stereotipams ir jaunystės bei senatvės nesusikalbėjimo demonstravimui. Retas dalykas – linksma, jaudinanti ir gyvenimiška pjesė, šlovinanti grožio ir atperkančios meilės jėgą.

Tai tikrai unikali, originali ir jautri istorija, kuri priverčia ir nusijuokti, ir nubraukti ašarą. Tai tam tikra Pigmaliojono mito parafrazė, tik čia dieviško kūrėjo vietą užima senolė Olga, o jos kūrybos objektu tampa valkataujantis jaunuolis Rundis. Anot režisieriaus, spektaklis kalba ir apie tai, kad gyvenimą pradedi mylėti tuomet, kai tampi laisvas. Šios laisvės, anot L. Zaikausko, Olga išmoko ir Rundį.

Čia susimaišo poezija su kasdienybe, patiekdama neįprastą, bet labai gardų tragikomedijos desertą.

Kūrinyje šilti jausmai neužliepsnoja staiga. Pradžioje abu protagonistai konfliktuoja, nesusikalba ir nejaučia vienas kitam simpatijos. Bet palaipsniui jų ginčai pereina į patį atviriausią dialogą, kuriame gimsta supratimas, atjauta ir draugystė. Meilė tarp tokių dviejų neeilinių individų, kurie nepaiso didelio amžiaus skirtumo, gali būti pavadinta incestu ar kažkuo nepriimtinu, neskoningu. Bet veikėjų paveikslai sukurti labai sumaniai perteikiant šios meilės tyrumą.

Garbaus amžiaus Olga visai nepanaši į jaunystėje įstrigusią vilioklę, norinčią susigrąžinti patrauklumą ar gauti antrą šansą pasijausti patrauklia. Tai nebuvo garsiojo ponios Robinson ir nepatyrusio studento romano atkartojimas. Priešingai – tai buvo bandeles kepančią močiutę primenanti senutė, dėvinti ilgą vintažinę suknelę ir neslepianti savo žilų plaukų. Tuo ši istorija ir paperka – ji visiškai tyra. Joje nėra erotizmo ar įsimylėjimo karštligės – tai dviejų vienišių palaipsniui augantis ryšys, virstantis stipria draugyste ir galiausiai meile. Tai tik du žmonės, kurie jaučiasi gyvenantys ne savo laiku.
Rundis gailiai pasiskundžia, kodėl jie negalėjo susitikti ankščiau, taip stipriai neprasilenkti laike. Ir Olga jam atsako, jog meilė visada yra nuostabi, bet visada ir skaudi.

Šioje istorijoje kiekvienas personažas atrodo tarsi tam tikros socialinės grupės šaržas, priverčiantis kvatotis. Pavyzdžiui emigravusi Ispanijon Olgos dukra vaizduojama nenatūraliai išryškintais klubais ir siauru liemeniu, apsivilkusi drabužius, reprezentuojančius šalį, kurioje ji gyvena, nuolat laikanti golfo lazdą ir kalbanti įmantriu akcentu. Per ironizuojamą priklausymą tam tikrai terpei, pasimato ir už to slypintys tikri jausmai, užslėptos žaizdos. Net tokia šmaikščiai paviršutiniška senolės dukra vaidinimo gale nusimeta kaukę ir pripažįsta savo skaudžius vaikystės išgyvenimus, sukauptas nuoskaudas.

Spektaklio metu auga ir stiprėja ne tik Olgos ir Rundžio draugystė, bet ir kiekvieno personažo tikrumas ir unikalumas. Pirma buvę tik klišių reprezantatoriais, jie tampa savitą veidą turinčiais veikėjais. Tiesiog žaviai pavaizduotas augimo procesas ir išsiskleidimas. Aktoriai aiškiai ir vaizdingai perteikia pokyčius ir augantį atvirumą.

Tik, žinoma, žydėjimas negali testis amžinybę. Gyvenimas yra sąlyginai neteisingas ir laimingos pabaigos dažnai nebūna tokios, kokias norėtume jas įsivaziduoti.

Rundžio padovanoti Olgai saldainiai – vyšnios šokolade – tai yra tikrasis gyvenimo skonis, kurį jai suteikė jo draugija ir jo bučiuojančios švelnios lūpos. Bet saldainiai taip pat neamžini. Jų yra tik tam tikras kiekis ir galiausiai lieka tik paskutinis, kurį Olga pasilieka laikų pabaigai, kuri ateina neįtikėtinai greitai.

Pagirtinas pjesės pasirinkimas ir nenuvalkiota fabula, originalus siužetas ir žaismingai sukurti veikėjų portretai bei profesionali vaidyba. Tokie spektakliai yra puikus kompromisas, norintiems teatre apsilankyti su įvairaus amžiaus šeimos nariais ar draugais, turinčiais skirtingus poreikius ar lūkesčius.

Tiesa, veiksmas vyksta lėtokai, todėl tiems, kurie mėgsta daugiau įtampos ir veiksmo turinčias istorijas, gali pasidaryti šiek tiek nuobodu. Ypač pirmame veiksme, kuriame ,iš tiesų, atrodo, kad nuolat žaidžiamas tas pas žaidimas, tik naujos jo partijos. Žinoma, perteikti ryšio susiformavimui ir augimui, tas lėtumas yra labai tinkama ir reikalinga terpė, tačiau žiūrovui galėjo pritrūkti spalvingesnių, komiškesnių epizodų, kurių didžioji dauguma buvo sutalpinta į antrąjį veiksmą, kuris buvo kur kas dinamiškesnis ir labiau įtraukiantis.

Estetinis vaizdas ant scenos malonus akiai ir dailiai suprojaktuotas, nors sprendimas tiek daug vietos skirti antikvarinei parduotuvei, o ne Olgos butuko praplėtimui, pasirodė gana keistas, kadangi didžioji dalis veiksmo vyksta būtent senutės gyvenamoje vietoje, o antikvarinė parduotuvė labiau antraplanė erdvė.

Tikrai džiugino tai, kad spektaklio metu grojo ne įrašas, o gyva muzika. Scenoje trupei buvo paskirta gana neutrali vieta – jie buvo matomi, bet nebuvo ryškūs ar per daug krentantys į akis. Garso takelis glostė ausis ir atitiko vyraujančias nuotaikas, nors ir nebuvo įsimintinas, labiau papildantis, foninis.

Būtina paminėti, kad, man žiūrint vaidinimą, dalis auditorijos buvo aklieji. Juozo Miltinio dramos teatras suteikė galimybę neregintiems akimis, regėti širdimi ir būti pilnavertiškais žiūrovais. Aklieji į spektaklį atėjo valandą anksčiau ir susipažino su aktoriais, galėjo lytėti jų veidus, susipažinti. Taip pat, spektaklio metu jiems buvo duotos ausinės, per kurias buvo komentuojami scenoje daromi veiksmai. Labai džiugu matyti pastangas integruoti neįgalius žmones į visuomenę, suteikti galimybę mėgautis menu. Mūsų visuomenėje, kur negalią turintys žmonės yra dažniausiai nematomi, kiekviena jiems skiriamo dėmesio kruopelytė yra labai reikšminga ir verta aplodismentų.

Po spektaklio norisi liūdnai šyptelti ir net suvokus, jog ne viskas gyvenime turi ilgą galiojimo laiką, pajausti optimizmo ir švelnumo bangą, aplankiusią kūną. Kažkas ramaus, paprasto, subtilaus ir tinkančio skubėti pavargusiam žmogui, pasiilgusiam tyrumo ir tikrumo dozės.

Tai spektaklis, dar kartą parodantis, kad kartais dovanos, kurių taip ilgai troškome, būna įpakuotos visai kitaip, nei tikėjomės.
Belieka grįžtant namo nusipirkti vyšnių šokolade ir praleisti vakarą besimėgaujant akimirka, kuri, kaip ir viskas, netruks amžinai. Todėl labai svarbu ją branginti.

Dominyka Navickaitė

(Spektaklyje vaidina: Asta Preidytė, Eleonora Koriznaitė, Jonas Čepulis, Rimantas Teresas, Marius Cemnickas, Gintautas Žiogas, Jolita Skukauskaite – Vaišnienė, Inga Talušytė, Donatas Kalkauskas, Laimutis Sėdžius.)

Nuotraukos Tomo Stasevičiaus (www.stasevicius.lt)

Comments are closed.