Mano gyvenimas visiškai beprasmis – tarsi kažkas uždėjo man akinius, kurių vienas stiklas iki begalybės viską padidina, o kitas – tiek pat sumažina. (S. Kierkegaard)
Kiekvienas laikotarpis sukuria savitas patologijos formas, kurios perdėtu pavidalu išreiškia pamatinę charakterio struktūrą. Freudo laikais isterija ir obsesyvios neurozės – tai kraštutinumą pasiekusios asmenybės savybės, kurios buvo susijusios su ankstyvosios kapitalizmo stadijos bruožais, tokiais kaip fanatiškas atsidavimas darbui ir griežtas seksualumo slopinimas. Mūsų laikais greta pačios šizofrenijos vis didesnį susidomėjimą kelia ikišizofreniniai, tarpiniai ir asmenybės sutrikimai. Šis neurozių formos pokytis buvo stebimas ir aprašomas daugelio psichiatrų nuo pat II pasaulinio karo laikų. Gydytojai ir psichoanalitikai nuolat susidurdavo su tariamai augančiu skaičiumi pacientų, kuriems nebegalima pritaikyti dabartinių diagnozavimo kategorijų ir kuriuos kamuoja ne „aiškiai apibrėžti simptomai“, bet „miglotas, sunkiai apibūdinamas nepasitenkinimas“. Tokį pasikeitimą geriausiai pastebėjo jaunoji psichoanalitikų karta, kuri analizuodama kasdien jų kabinetus lankančius pacientus suvokė, kad pastarųjų problemos nebegali būti įspraudžiamos į klasikinių neurozių šablonus.
Aštuntajame dešimtmetyje tokie nusiskundimai tampa vis dažnesni. „Nėra atsitiktinumas, – rašo Herbertas Hendinas, – kad mūsų dienomis pagrindiniai psichoanalizės uždaviniai yra iš naujo atrasti narcisizmą ir vėl akcentuoti psichologinę mirties reikšmę“. Obsesyvios neurozės ir isterija buvo esminiai psichiniai sutrikimai amžiaus pradžioje, tačiau šiandien pacientai nebekenčia nuo isterinio paralyžiaus ar nuolatinio poreikio plauti rankas. Šiandien tai, ką tampo mėšlungis ir ką reikia iki išsekimo šveisti, kad taptų švarus, yra asmens ego.
Be abejo, šis reiškinys neatsiejamas nuo platesnio šiuolaikinės visuomenės konteksto. Reklamai stimuliuojant infantilius troškimus, tėvų autoritetui pereinant į mokyklos ir žiniasklaidos rankas bei apskritai racionalizuojant asmeninį gyvenimą, kartu melagingai žadant vidinę pilnatvę, atsiranda visiškai naujo tipo socialinis individas. Tipišką šiuolaikinį pacientą kamuoja ne sekinanti idée fixe, fobijos ar nerviniais negalavimais virstanti represuota seksualinė energija. Jis skundžiasi „neapibrėžtu, daugialypiu nepasitenkinimu gyvenimu“. Jis pasakoja apie „subtiliai išgyventą, tačiau visur prasismelkiančią tuštumą ir depresiją“, „intensyvų savigarbos svyravimą“ ir „apskritai nesugebėjimą pritapti“. Savigarbą jis atgauna tik prisirišdamas prie stiprių, patrauklių asmenybių, kurių pritarimo ir paramos beatodairiškai siekia. Nors jis susitvarko su kasdienėmis pareigomis ir net sugeba kuo nors pasižymėti, laimė jį aplenkia ir gyvenimas dažnai jam atrodo nevertas gyventi. Išsivadavęs iš praeities prietarų, jis abejoja net savo egzistencijos realumu.
Taigi psichoanalizė, išaugusi dirbdama su smarkiai represuotais ir morališkai stingiais individais, kuriems reikia padėti susitaikyti su griežtu vidiniu cenzoriumi, šiandien vis dažniau susiduria su chaotišku impulsų valdomu charakteriu. Ji turi analizuoti pacientus, kurie išreiškia vidinius konfliktus, o ne juos nuslopina ar sublimuoja. Nors šie pacientai dažnai yra mėgstami aplinkinių, jie linkę savotiškai apsisaugoti palaikydami paviršutinius emocinius santykius. Jie stokoja gebėjimo liūdėti, nes jų įniršio, nukreipto į prarastus meilės objektus (ypač į tėvus), intensyvumas neleidžia iš naujo patirti laimingus išgyvenimus, išsaugoti juos atmintyje. Nors seksualiniame gyvenime jie išradingi, vis dėlto jiems sunku išplėtoti seksualinį impulsą ar suteikti seksui žaidimo dvasios. Jie vengia artimų santykių, kurie gali sukelti stiprius įniršio protrūkius.
Dažnai šie pacientai kenčia nuo vidinės tuštumos pojūčio. Kartu jie puoselėja fantazijas apie visagališkumą ir stiprų tikėjimą, kad gali išnaudoti kitus. Archajiški sadizmo ir bausmės elementai dominuoja šių pacientų superego. Prie socialinių taisyklių jie prisitaiko ne tiek dėl kaltės jausmo, kiek iš baimės būti nubausti. Savo reikmes ir įniršio kupinus instinktyvius potraukius jie suvokia kaip itin pavojingus, todėl pasitelkia psichinę apsaugą, tokią pat primityvią kaip ir troškimai, kuriuos jie stengiasi nuslopinti.
Remiantis principu, kad patologija reprezentuoja perdėtą normalumo versiją, tokio tipo asmenybių „patologinis narcisizmas“ gali mums nemažai pasakyti apie narcisizmą kaip socialinį fenomeną. Asmenybės sutrikimų studijos, kurios aprėpia ribą tarp neurozės ir psichozės, nors yra skirtos specialistams ir nesiekia nagrinėti socialinius ar kultūrinius klausimus, aprašo tokį asmens tipą, kuris turėtų būti lengvai atpažįstamas kiekvienam šiuolaikinės kultūros stebėtojui: lengvai kitiems darantis paviršutinį įspūdį, godus kitų dievinimo, bet niekinantis tuos, kuriais manipuliuoja šio dievinimo siekdamas; jaučiantis nenumalšinamą emocinės patirties, kuri galėtų užpildyti vidinę tuštumą, alkį; jam kelia siaubą senėjimas ir mirtis. Jis garbina bendradarbiavimą ir komandinį darbą, nors slapta puoselėja stiprius asocialius impulsus. Gerbdamas taisykles, širdyje mano, kad jos jam negalioja.
Įtikinamiausius šio tarpinio sindromo ištakų paaiškinimus galime aptikti Melanie Klein įsteigtoje teorinėje tradicijoje. Psichoanalitiškai tirdama vaikus Klein atrado, kad dėl ankstyvo visa apimančio įniršio, pirmiausia nukreipto į motiną, o paskui į internalizuotą motinos „kaip godžios pabaisos“ įvaizdį, vaikas nebesugeba sujungti „gerų“ ir „blogų“ tėvų įvaizdžių. Bijodamas iš „blogų“ tėvų kylančios agresijos – savo įniršio projekcijos – jis idealizuoja „gerus“ tėvus, kurie turi ateiti jo išgelbėti.
Internalizuoti kitų vaizdiniai, ankstyvame amžiuje paslėpti pasąmonėje, taip pat tampa savęs paties vaizdiniais. Jei vėlesnė patirtis neįstengia į archajiškas vaiko fantazijas apie tėvus įtraukti realybės elementų, vaikas ima sunkiai skirti savęs paties ir išorinių objektų įvaizdžius. Šie įvaizdžiai susilydo suformuodami sluoksnį, apsaugantį nuo netinkamo savęs paties ir objektų, kurie savo ruožtu susilydo į žiaurų ir baudžiantį superego, reprezentavimo. Klein tyrė 10 metų berniuką, kuris nesąmoningai galvojo apie motiną kaip apie „vampyrą“, „siaubingą paukštį“. Internalizavus ši baimė virto hipochondrija. Jis bijojo, kad blogosios būtybės jo viduje sunaikins gerąsias. Viena vertus, griežtas „blogų“ ir „gerų“ savęs paties ir išorinių objektų vaizdinių atskyrimas ir, kita vertus, savo paties bei objektų įvaizdžių susiliejimas kilo dėl berniuko negebėjimo toleruoti dviprasmiškumą ir nerimą. Kadangi jo pyktis buvo toks smarkus, jis negalėjo pripažinti, kad slapta puoselėjo neapykantą savo mylimųjų atžvilgiu. Jo emocinį gyvenimą formavo baimė ir kaltė, kurios siejosi su jo destruktyviomis fantazijomis.
Vaikas, kuris jaučia didelę grėsmę, kylančią iš jo paties agresijos (ji projektuojama į kitus ir tada internalizuojama vidinių „pabaisų“ pavidalu), kompensuoja įniršio ir pavydo patirtį fantazuodamas apie turtą, grožį ir galią. Šios fantazijos kartu su internalizuotais „gerų“ tėvų, kuriais siekiama save apsaugoti, įvaizdžiais tampa „grandiozinės savęs paties koncepcijos“ šerdimi. Savotiškas aklas optimizmas apsaugo vaiką narcizą nuo pavojų, tykančių tiek aplinkui, tiek jo viduje – ypač nuo priklausomybės nuo kitų, kurie be išimties suvokiami kaip visiškai nepatikimi. Pasak Otto Kernbergo, „nuolatinė visų savęs paties ir objektų įvaizdžių projekcija įtvirtina ir išsaugo grėsmingų objektų pasaulį, nuo kurio saugomasi pasitelkiant visus „gerus“ įvaizdžius ir kuriant megalomaniškus, idealius savo paties įvaizdžius“. Narcizų depresija pasireiškia ne liūdesiu su kaltės priemaiša, kurią Freudas aprašė „Raudoje ir melancholijoje“, o įgauna bejėgiško įniršio ir pralaimėjimo išorinėms jėgoms jausmo formą.
Kadangi vidinis šių pacientų pasaulis labai menkai apgyventas (jis susideda tik iš „grandiozinio savęs paties“, pasak Kernbergo, iš „nuvertintų savo paties bei kitų įvaizdžių ir potencialių persekiotojų“), šie pacientai išgyvena stiprų tuštumos ir neautentiškumo jausmą. Nors narcizas, kaip minėta, sėkmingai funkcionuoja kasdieniame gyvenime ir dažnai žavi aplinkinius (neretai dėl į savo asmenybę nukreipto pseudoįžvalgumo), nuvertindamas kitus ir drauge prarasdamas smalsumą jų atžvilgiu, jis nuskurdina savo asmeninį gyvenimą ir vis smarkiau išgyvena „subjektyvų tuštumos potyrį“. Stokodamas bet kokio intelektinio įsipareigojimo šiam pasauliui – nepaisant dažnai perdėto savo paties intelektinių gabumų įvertinimo – jis turi mažai erdvės sublimacijai. Todėl jis priklauso nuo kitų, iš kurių reikalauja nuolatinio savo asmenybės patvirtinimo ir sudievinimo. Jis privalo prisirišti prie ko nors, gyvendamas beveik parazitinį gyvenimą. Kartu jo baimė dėl emocinės priklausomybės, taip pat manipuliacinis požiūris į asmeninius santykius verčia pastaruosius mandagiais, paviršutiniais ir neteikiančiais pasitenkinimo. Vienas iš pacientų yra pasakęs: „Idealūs santykiai man būtų tokie, kurie truktų du mėnesius. Taip neatsirastų jokios atsakomybės. Vėliau aš juos tiesiog nutraukčiau“.
Kenčiantys chronišką nuobodulį, nenuilstamai ieškantys momentinio intymumo – emocinio dirginimo be įsitraukimo ir priklausomybės – narcizai būna pasileidę ir dažnai panseksualūs, nes agresiją sukeliantys iki genitaliniai ir edipiniai impulsai skatina polimorfinį perversiškumą. Internalizuoti neigiami įvaizdžiai jį verčia baimintis dėl sveikatos, o hipochondrija savo ruožtu verčia jį domėtis psichoterapija.
Kaip psichiatro pacientas, narcizas yra tinkamiausias kandidatas begalinei analizei. Joje jis tikisi rasti religiją arba gyvenimo būdą, o psichoterapiniuose santykiuose – išorinę paramą fantazijoms apie neribotą galią ir amžiną jaunystę. Tačiau sėkmingai analizei jį verčia priešintis tvirtos apsauginės struktūros. Jo emocinio gyvenimo paviršutiniškumas dažnai trukdo užmegzti artimesnius santykius su analitiku, nors pats jis dažnai pritaria psichiatrui ir reziumuoja tai, kas buvo pasakyta per ankstesnius susitikimus. Savo intelektą jis naudoja norėdamas išsisukti, o ne „atrasti save“. Jis naudoja analitiko interpretacijas, bet greitai atskiria jas nuo pasaulio ir prasmės, todėl lieka tik beprasmiai žodžiai. Šie žodžiai tampa paciento nuosavybe, suteikiančia pranašumo jausmą. Nors psichiatrai jau nebelaiko narcisistinių sutrikimų iš principo neišanalizuojamais, mažai jų tiki darbo sėkme.
Nepaisant to, narcizas išoriškai nesusiduria su jokiais pastebimais sunkumais socialinių santykių srityje. Būdamas mėgstamas aplinkinių, jis pasiekia rezultatų ne tik kultūros ir meno srityje, bet ir versle, politinėse, biurokratinėse institucijose. Dažnai nesąmoningas gebėjimas sukurti apie save gerą įspūdį yra savybė, vertinama palaikant profesinius santykius. Antra vertus, narcizas nepasitiki konkurencija, nes ji nesąmoningai asocijuojasi su nežabotu poreikiu naikinti.
Tačiau nuolatinė savianalizė trukdo narcizui susitapatinti su kitų žmonių laime. Dabarties psichologai, regis, vieningai sutaria, kad laimingiausias žmogus esti tada, kai pamiršta save, kai sugeba išsivaduoti iš savęs paties. Be to, narcizas gyvena apimtas nuolatinio, sekinančio, niekada nepatenkinamo troškimo būsenos, o, pasak Borgeso, „jei kas nors yra nepamirštama, mes negalime galvoti apie nieką kita“. Bene pagrindinis narcizui iškylantis uždavinys yra surasti gyvenimo prasmę – uždavinys, kurį, kaip ir patį narcizo gyvenimą, lydi viską persmelkianti abejonė.
Pagal Christopherio Lascho knygą „The Culture of Narcissism: American Life in an Age of Diminishing Expectations“ parengė Gediminas Akinskas.
Tekstas Šiaurės Atėnuose skelbtas 2005 m.
