Vaikas užmiega, subrukęs abu delniukus mano rankon. Ir tai viskas, ką galiu pasakyti apie kalėdinį jausmą. Apie šventę. Visa kita – paistalai, erzelis dėl vietos prie stalo, dengto gurgždančia staltiese. Malonusis kvapų klegesys, smilkalų dvelksmas pro pravertas bažnyčios duris, giesmės, viena už kitą skaistesnės, viena po kitos, viena po kitos…

Net ir jos – man tik marinistinis paveiksliukas, kelioninis peizažas, skolintas praėjusio šimtmečio pabaigoje iš užpraeito šimtmečio pabaigos. Skolininkų sąrašas infinitus est. Niekas nebežino, kiek tarpininkų būta, kol „Paskutinės vakarienės“ paveikslas nutiražuotas turbūt per Lenkiją iki mano močiutės „chruščiovkos“ kambario sienos… Kelionė, nesibaigiantis įvykių vaizdavimo kelias… Rodos, ką tik velykavom, kas giliau, kas paviršium, o jau vėl „Sveikas, Jėzau, gimusis“…

Vaikystėj sėdėdavau iš žiūrėdavau į tuos paveiksliukus, į tas sienas, bet už lango buvo gražiau – didžiulė tuopa modavo šakomis, o jei užsilipdavau ant palangės, matydavau, kaip apačioje, prie parduotuvės „Gėrimai“, nutįsusi didžiulė žmonių gyvatė. Laukia ta gyvatė, kantriai šliaužia švenčių link…

Ir jei reikėtų tvartelio pavidalo, tai šis keliasdešimties metų senumo betoninis cokolis yra būtent tai, kuriame neįsivaizduočiau gimstant šviesos… Bet mintyse ir rašau šitaip – man Betliejaus istorija šiandien prasideda būtent ten, ties tuo cokoliu…

Kodėl? Tais laikais, kai virš miesto dar galėdavai pamatyti žvaigždes, jos ryškiausiai šviesdavo vėlų vakarą būtent iš vaikystės kiemo. Tad kelrodę žvaigždę lengviausia pamatyti tada, kai visai to nesitiki, ir ten, kur visai jos būt negalėtų. Na, gal aš ir klystu. Vis dėlto, jei neturėčiau kiemo, gal neturėčiau ir vaikystės…

Vaikas kvėpuoja, nelygiai kvėpuoja, liga neapleidžia jau keletą dienų, tačiau, kai jis miega, man atrodo, kad jį gydo visi mano susapnuoti geri sapnai. Apie blogus nieko nesakau, jie yra nerimas, nesirimuoja, o tie, tarkim, šviesieji, jie gali padėti.

Tačiau šiandien, šiandien negaliu užmigti. Galiu tik klausytis kvėpavimo. Dienos vagonėliai nenoriai kabinasi į vientisą naktinį traukinį, perone vėsu, kyla garas iš besikalbančių palydovų burnų, iš vienišo lokomotyvo rūksta dūmai, į plaučius graužiasi akmens anglies dalelės. Atsimerkiu. Ne, nemiegu. Kambaryje tamsu. Kažkur už pravirų durų, koridoriuj, šiurena maišelį katė. Irgi naktinėja.

Taigi, kur nutrūko mintis? A, taip, šviesieji sapnai. Juos galima šukuoti kaip avis. Galima braukti delnu per jų šiurkštoką vilną ir prisiminti priekalnes, kuriose ganėsi banda, rupšnodama dienos žolynus. Na, gerai, sutinku, šituose namuose nėra nė vienos avies, išskyrus žaislinę siūdintą ožką, kurią vaikas vadina meiliai: Avyte. Ta avytė dabar ilsisi kažkur įsiknisusi į kitą pagalvės šoną. Ganosi vaikiškuose sapnuose. Dar niekada nebuvo pabėgusi.

Mes jau esame ieškoję bent keliolikos iš kelio išsukusių ir be žinios prapuolusių mašinyčių. Kai kurias radome, viena buvo įsisukusi taip giliai į sofą, kad ištraukėm tik po ilgų vakarinių meditacijų klūpom. Ne per seniausiai iš seno dvikasečio magnetofono sužvejojome mėgstamiausio mūrininko šalmą vietoj vienos kasetės ir patį mūrininką ištraukėme iš kitos. Na, taip, tai tik žaislai, bet ir jie dalyvauja mūsų gyvenime, mūsų tikėjime gyvenimu, nes būna naktų, kai net mūrininkas turi ką pasakyti. Ir ne tik jis.

Gal užvakar žaidėm ligoninę, ir melsvas meškiukas buvo rūpestingai paguldytas ant kėdės ir užklotas mamos šaliu.

Vaikas sakė, dėl to, kad jam nebūtų per tamsu.

Kad nebūtų šalta? Perklausiau.

Ne. Kad nebūtų per tamsu. Jis truputį pagulės, ir jam viskas praeis.

Taip sakė. Žibančiom akim. Ir sirgdamas, ir tikėdamas.

Kaip aš norėčiau, kad viskas kuo greičiau praeitų. Ir meškučiui. Truputį pagulės, ir jam viskas praeis.

Kad nebūtų per tamsu. Kad niekam nebūtų per tamsu.

Ne. Aš visai nesiruošiau slydinėti sentimentalizmo paviršiais, o jau… Tiek to. Nesvarbu. Man seniai nebesvarbu.

Mano vaikas miega. Ir nemigos eketės pamažu užsitraukia. Va, kažkas atsargiai tipena. Katė? Dar vis negali rasti sau vietos šitam tvartely.

Rytoj. Taip, rytoj, kai nubusiu, viską sutvarkysiu. Viskas susitvarkys. Ir sudėsiu tuos pakreiktus nežinia kokiai dangiškajai disertacijai skirtus lapus, primargintus kreivaraidžių sakinių, surinksiu vaikiškas ir nevaikiškas knygas, išmėtytas tarsi salas per visą butą, kaladėles, magnetines ir nemagnetines raides, drabužius ir drabužėlius, ir dulkes, dulkes, dulkes… Koheletas teisus, bet kas iš to? Į šią mažą akimirką nebetelpa dideli mokytojai.

Rytoj. O kol kas – naktis. Tyli naktis…

Tikiu gydytojais, kurie sako, kad viskas bus gerai. Tikiu balta spalva. Ypač naktį.

Paskui neišvengiamai ateis visa kita. Dar šiek tiek – ir į kambario kampą įsispraus eglutė. Darželyje raudonai apsirengęs barzdočius klausys eilėraštukų ir dalins saldainius. Vakarinėse automobilių spūstyse vis ilgės telefoniniai pasikalbėjimai apie dovanas. Advento kalendoriui artėjant prie pabaigos, atsiras vis daugiau vietos krūtinėj, tarsi kas atlaisvintų geležinius žiedus.

Atrasiu ten vaikystės kiemą, tuopą, gyvatę ir žvaigždę virš jos, cokolį ir tvartelį, saldų šventųjų paveiksliukų kisielių. O jei pašals, ir gurgždanti sniego staltiesė, ir begalinis ilgesio altorius po ja… Visi tie nuostabūs, dovanoti gyvenimai, kurių nebuvau vertas, bet tikiu, kad jie man gyvenosi…

Tačiau net ir tai… Taip, turbūt numanai. Net ir tai ne taip svarbu…

Vaikas užmiega, subrukęs abu delniukus mano rankon.

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.