Pavadinimas: „Amžinas sugrįžimas“
Metai: 2012
Valstybė: Ukraina
Režisierė ir scenaristė: Kira Muratova
Kompozitorius: Valentinas Silvetrovas
Žanras: alegorija su komedijos elementais
Trukmė: 108 minutės.
Vaidina: Renata Litvinova, Olegas Tabakovas, Sergejus Makoveckis, Ala Demidova, Vitalijus Lineckis, Natalijus Buzko, Georgijus Delijevas, Uta Kilter ir kt.
Siužetas: filmas – tai paveikslas, kurį sudaro spalvoti rėmai ir nespalvota „drobė“ – kino bandymai. Aštuoni tos pačios scenos pasikartojimai tarsi F. Ravelio „Bolero“. Na, o rėmas – ironiškas pasakojimas apie tai, kaip prodiuseris bando įtikinti cukraus fabriko savininką tapti filmo rėmėju.
1
Nėra paprasta rašyti apie tai, kam jauti gilią simpatiją. Odesoje gyvenančios, Rumunijos teritorijoje gimusios režisierės Kiros Muratovos filmai mane pavergė, kai pamačiau „Tris istorijas“. Apimtas naujatikio įkarščio siūliau šį filmą daugeliui pažįstamų ir būdavau priblokštas, jei man sakydavo, kad „keistas filmas, yra gerų vietų, tačiau labai jau ekscentriškas“. Man ši kino juosta atrodė tokia pat skausmingai realistiška, kaip ir F. Kafkos „Procesas“.
Paskui peržiūrėjau kitus Kiros Muratovos filmus. Nė karto nenusivyliau. Tiesa, kiekvienas jų paveikė savaip. Iki šiol man labiausiai patinka „Trys istorijos“, taip pat pavydžiu tiems, kuriems susitikimas su nuostabiu K. Muratovos kino filmų pasauliu dar laukia.
Neįsivaizduoju, kaip galima K. Muratovos filmus žiūrėti dubliuotus. Juose itin svarbu intonacijos, kalbėjimo maniera. Šiuo atveju tik titrai galėtų pagelbėti tiems, kurie nemoka rusiškai. Parašiau ir prisiminiau jauno politikos apžvalgininko teiginį, kuris visai palankiai buvo sutiktas mūsų viešojoje erdvėje, jog vienas iš veiksmingiausių apsaugos nuo Rusijos informacinių atakų būdas – siekti, kad kuo mažiau žmonių mokėtų rusų kalbą. Perfrazuosiu Vladimirą Majakovskį: rusų kalbą išmokčiau vien dėl to, kad ja rašė Fiodoras Dostojevskis, Viktoras Pelevinas, kad galėčiau suprasti Boriso Grebenščikovo dainas ir originalo kalba žiūrėti Andrejaus Tarkovskio, Kiros Muratovos filmus.
2
Viename iš interviu K. Muratova teigė: „Jau įpratau, kai po kiekvieno mano filmo sakoma, kad ši kino juosta visiškai nepanaši į ankstesnes. Kita vertus, sutinku, kad dažniausiai, kai man siūlo nufilmuoti kažką panašaus į buvusį filmą, tam priešinuosi. Man norisi ieškoti kažko naujo.“ Šįsyk tos paieškos tikrai netikėtos.
Kita vertus, gal ir natūralu, jog šiame filme labiau nei ankstesnėse režisierės kino juostose keliamas klausimas – kas yra kino filmas? Koks jo santykis su gyvenimu? Juk tai paskutinis K. Muratovos filmas, taškas jos, kaip režisierės, karjeroje. Ji pati taip tvirtina, nors kartu pabrėžia, kad galvoje kirba naujų filmų idėjos, širdis veržiasi į naujus eksperimentus, tačiau kūnas verčia sustoti. „Amžinąjį sugrįžimą“ režisierė pastatė, kai jai buvo 78-eri..
3
K. Muratova teigė, kad jai labai patiko filmo analogija su M. Ravelio „Bolero“. Siužetų cirkuliacija, kurioje jie neišvengiamai keičiasi. Vienovės įvairovė. Vyras ateina pas moterį, kurios nematė daug metų, su kuria anksčiau nelabai bendravo, ir prašo patarimo, kaip jam elgtis, kaip pasirinkti tarp žmonos ir meilužės. Visi atsakymai jam netinka, dialogas pabrėžtinai banalus, erzinantis ir niekur nevedantis. Tą pačią sceną su tam tikromis variacijomis, kitais aktoriais mes stebime aštuonis kartus. Ar tai ta pati scena? Kas yra pasikartojimas?
Netrukus žiūrovai sužino, kad kartu su jais šias scenas stebi dar du žmonės – prodiuseris, karštligiškai ieškantis rėmėjo filmui, ir cukraus fabriko savininkas, kurį bandoma įtikinti tuo rėmėju tapti.
K. Muratovos ironija žaižaruoja: prodiuserį vaidina jos pačios anūkas, o rėmėjas – jos filmų prodiuseris. Pastarasis mesteli frazę: „Man patiko, tačiau remti atsisakau, nes tai per daug elitiška, publika nesupras. Tiesa, mano sprendimas negalutinis.“ Režisierė atvirai šaiposi iš tų mecenatų, kurie įsijaučia į kino gurmanų vaidmenį ir pradeda jaustis intelektualais. Jie esą sugeba suprasti kino kalbos subtilumą, o tai, kad paprastai dosniai remiamos tik stereotipinės kino juostos, – esą būtinas prisitaikymas prie daugumos skonio. Potencialus rėmėjas giria kino bandymus, kurie pabrėžtinai banalūs, o kai kuriuose iš jų aktoriai sąmoningai vaidina prastai, dirbtinai.
Visi kino bandymai kabo beorėje erdvėje. Tėra nuolatinis vienos scenos pakartojimas, o mums pranešama, kad režisierius mirė, ir niekas nežino, koks buvo jo galutinis sumanymas. Tiesą pasakius, visiškai neaišku, kodėl iš šių bandymų apskritai reikia kurti filmą. Rėmėjas klausia, kas bus naujasis filmo režisierius. Jam rūpi ne pastarojo talentas, bet įvaizdis. Kaip jis sako: „Jei nepasiseks žymiam režisieriui, komerciškai bus visai kitaip nei tuo atveju, jei nesėkmę patirs nežinomas režisierius.“ Savo ruožtu prodiuseris susigalvoja įvairiausių triukų, manipuliuoja rėmėjo savimeile, kad tik gautų pinigų abejotinam filmui.
4
Kartojasi ne tik ta pati scena filme, bet praktiškai visuose K. Muratovos filmuose matome tuos pačius, jos mylimus aktorius ir dar būtinai kelis neprofesionalus. Pati režisierė teigia: „Žmoguje aš ieškau aktoriaus, o aktoriuje ieškau žmogaus. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi aktoriaus talentą.“
Tiesa, šiame filme yra dar du svarbūs herojai, kurie suteikia viskam, ką matome ekrane, bendrą ašį: paveikslas, kurį moteris rodo vyrui, pabrėždama, kad ji įsigijo jį tik šiandien. Jo pavadinimas „Vaiduoklis krėsle“. Kaip teigia kino kritikas Michailas Jampolskis, tai puiki metafora, atskleidžianti kinematografijos esmę. Dar vienas svarbus daiktas – moters rankose susipainiojusi virvė, kurią ji vis bando atpainioti, bet sunkiai sekasi. Ši virvė – tarsi kiekvieno kino filmo siužeto gija, kurią režisierius ir žiūrovai bando išnarplioti.
5
Vyro meilužės ir žmonos vardas toks pat. Pats vyras turi dvynį brolį, filme taip ir nepaaiškėja, kuris iš dvynių jis yra. Daugelis klausimų moters ir vyro dialoge lieka neatsakyti. Kiekvienas herojus kalba, regis, pirmiausia sau. Kitas jam tarsi reikalingas, tačiau nieko negali padėti. Kiekvienas liekame tik pats atsakingas už savo gyvenimą. Amžinas sugrįžimas nėra tai, kad bet kada galime pataisyti praeitį. Veikiau derėtų sakyti, kad praeitis į dabartį vis sugrįžta kaip nesibaigiantis aidas. Kiek šioje vietoje gali padėti kinematografija? Kokia jos misija?
K. Muratova, kaip ir visi didieji režisieriai, klausimus vertina labiau nei atsakymus.
Parengė Andrius Navickas.
