Ant grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio dirbtuvių sienos kabo šūkis: „Sekasi gerai. Gyvenu gerai. Gyvenimas nuostabus.“ Dailininką siutina žmonės, kurie atėję į dirbtuvę, užuot kalbėję apie reikalą, pradeda klausinėti to, kas jiems visai nerūpi: kaip gyvenimas, kaip sekasi, kaip sveikata ir t. t. Dailininkas nori išvengti kvailų atsakymų į kvailus klausimus, todėl pirštu parodo šūkį, ir viskas. M. P. Vilutis žino, jog pasaulyje kas keturias sekundes miršta vaikas ir, gerbdamas motinų skausmą, nešūkalioja, kad gyvenimas yra nuostabus. Nors dailininkas tiki, jog menas gimsta iš kančios, savo kūriniais kitiems nori suteikti tyro džiaugsmo. M. P. Vilutis teikia intelektualinio džiaugsmo ir savo įžvalgomis apie meistrystę, paveikslų vertes, meno paieškas ir jo prigimtį.
Iki 1965 metų Valstybiniame dailės institute studijavote architektūrą. Kodėl perstojote į grafiką?
Kai aš stojau į Dailės institutą, Maskvos nurodymu jis buvo paverstas Taikomosios dailės institutu. Grynų specialybių kaip tapyba, skulptūra, grafika nebuvo. O po to jos vėl atsirado. Tada daug kas perėjo į grynąsias specialybes. Lietuvoje tuo metu grafika buvo turbūt pati populiariausia ir stipriausia iš visų dailės šakų. Matyt, dėl to ir perėjau į grafiką.
Jūs ir pats dėstėte Vilniaus dailės akademijoje. Kokia Jūsų nuomonė apie jaunuosius grafikus, apie studentus, kuriems dėstėte? Ar sutikote talentų?
Dirbau Dailės akademijoje iki 2005 metų po to išėjau, nes nesu pedagogas. Sukurtas esu sau, bet ne kitiems. Grafikos katedroje dėsčiau estampą, šilkografiją, kartais knygos iliustraciją. Taip, sutikau talentų. Jų yra. Kai aš studijavau, buvo taip pat. Niekas nesikeičia. Talentingų žmonių būna labai nedaug. Mano laikais Dailės akademijoje buvo 300 ar 400 studentų, o talentingų buvo maždaug 10. Jie tapo žymiais menininkais.
Esate šilkografijos pradininkas Lietuvoje.
Ne. Dailės kombinate seniai buvo šilkografija. Ši technika leidžia spausdinti ant bet kokių lygių paviršių, todėl Dailės kombinate buvo naudojama ne meno kūriniams spausdinti, bet, pavyzdžiui, gatvių pavadinimams. Buvo dailininkų, kurie pabandė spausdinti savo kūrinius šia technika. Bet jie tik bandė, o man ji tapo pagrindine. Todėl galvojama, kad aš esu šilkografijos Lietuvoje pradininkas. Docento Eduardo Jurėno siūlymu, mes abu mokėmės šios technikos Kijevo eksperimentiniame poligrafijos institute. Po to ją įdiegėme Dailės institute.
O kuo Jus patraukė būtent ši technika?
Man ji tiko. Mano galvoje atsiranda paveikslo vaizdas. Ar aš jį sukuriu, ar jis iš kažkur pats atsiranda, ar jis, esantis pasąmonėje, perlipa į sąmonę, nežinau, ir man nesvarbu. Aš nėščias tuo vaizdu ir būtinai turiu gimdyti. Ištuštinti jį iš galvos, kad galva tuščia pasidarytų ir atsirastų vietos kitam vaizdui.
Ne visada aiškų vaizdą galvoje sutvarkau protu, ir tada pasirenku tinkamiausią techniką jam įgyvendinti. Šilkografija tiko tokiam mano kūrybiniam būdui.
Mano žmona Nijolė kitaip kuria. Tik jausmu. Besikeičiančiomis emocijomis. Ji pradeda paveikslą, nematydama jo galutinio vaizdo, ir leidžia jam pačiam kaip augalui laisvai augti, gyvam būti, nepasibaigti. Non – finito. Žiūrovas mintyse pats jį užbaigia ir pats tampa kūrėju.
Taip pat kuriate ir skaitmeninius piešinius. Kokių privalumų teikia kompiuteris ir kokie yra jo minusai?
Dirbant kompiuteriu, nėra juodo darbo, bet paveikslėliai lyg ir sintetiniai išeina. Lengvai ir greitai daromas menas, tik poilsį žiūrinčiajam teikiantis. Bent jau man taip atrodo. Kitiems gal kitaip.
Kai tarp dailininko ir jo paišomo paveikslo yra tik dailininko ranka, tai daug dailininko sielos atsiduria paveiksle. Žmogaus daug. Savo džiaugsmais ir liūdesiais dailininkas paveikslą įkrauna ir paveikslas juos skleidžia. Gyvybė paveiksle atsiranda. O menu aš vadinu gyvybę daikte.
Kai tarp dailininko ir paveikslo atsiduria monstras kompiuteris, dailininko paveiksle mažai lieka, ir tada jau neaišku, kas kuria – žmogus ar kompiuteris. Daikto padarytas daiktas ir tėra daiktas. Gyvybės nedaug. Aš taip įsivaizduoju: kompiuteriu aš kuriu grožį, o ranka – meną.
Grožis yra vertingas, nes teikia žmogui gražių išgyvenimų. Aš galvoju, kad žmogaus pamatytas grožis lieka jame visą gyvenimą ir žmogų gražesnį padaro. Todėl kompiuterinius paveikslėlius aš darau ne tam, kad žiūrintysis į juos būtų sukrėstas iki sielos gelmių, bet kad akys jo pasidžiaugtų. Juos darydamas, vargo nepatiriu, tik džiaugsmą, tikiuosi, kad žiūrintysis į juos taip pat patirs tik džiaugsmą.
Kai darau kompiuterinį paveikslėlį, aš galvoju apie kitus žmones. Kai paišau ranka, paišau sau. Aš ištuštinu iš savęs visą bjaurastį, esančia manyje, liūdesius savo ir džiaugsmus, pyktį ir meilę – visa tai, kas manyje nebetelpa. Visą save ištuštinu. Sau save paišau. Ir man nerūpi, ar kitiems tai patiks, ar ne.
Pastaruoju metu užsiimate ir skulptūra. Kodėl nusprendėte neapsiriboti vien grafika?
Sakoma, kad menininkas geriausius savo darbus sukuria iki 30 metų. Gal ir nedera apibendrinti, bet tiesos yra. Iki 30 metų menininkas suformuoja savo stilių. Jis pasiekia tam tikrą lygį ir, jeigu sulaukia plojimų, tampa patenkintas savu menu ir nebemato reikalo keistis, pradeda kartoti save. Kūryba tampa gamyba.
Pajutau, kad gražiausią savo grafikos paveikslą jau esu sukūręs ir nėra prasmės tų paveikslų dauginti. Jų ir taip daug.
Dabar rašau ir skulptūrą iš akmens iškaliau. Žinoma, nuo savęs nepabėgsi. Paišau save, rašau save ir iš akmens kalu save. Visur aš. Bet bent jau formą kitokią sau suteikiu.
Mano brolis Kristupas yra skulptorius, jis man pasiūlė skulptūrą padaryti. Man patiko kalti akmenį, atverti tai, kas milijonus metų buvo paslėpta. Mistinį poveikį patyriau. Atrodė, kad pati skulptūra iš akmens išlindo. Aš tik padėjau. Aš – ne skulptorius. Meistrystės man trūksta.
Gal ir gerai. Meniškiau išeina. Kartais meistrystė meną užgožia.
Čia Jums su grafika taip atsitiko?
Grafika siejasi su technika. Technikos išmokimu. Tai leidžia greičiau pasiekti rezultatą, ir tiek. Vaizdui tai neturi poveikio. Meistrystė dailėje ne tokia reikšminga kaip muzikoje. Piešinį galima trinti ir taisyti, jeigu nepavyksta. Muzikoje meistrystė daug reikšmingesnė. Klaidingo garso neištrinsi. Bet kartais pianistas taip meistriškai groja, kad pasidaro panašus į cirkininką. Muzikos nebesigirdi.
Meistrystė ir menas nėra tas pat. Vaikai visi gražiai paišo. Tik paišo jie ne tai, ką nori, bet tai, kas išeina. Pats vaizdas, atsiradęs ant popieriaus, nesvarbu koks, juos džiugina. Todėl džiugina ir žiūrinčiuosius.Paskui vaikai bando nupiešti daiktus tokius, kokie jie yra. Jiems neišeina, jie pyksta, jiems neįdomu, jie stengiasi, o piešimas nebeteikia džiaugsmo, tampa darbu, priemone nupiešti daiktą. Visa tai piešinys skleidžia. Nebegražus pasidaro. Vaikai kol kas neturi kūrybinės laisvės, kurią teikia meistrystė. Tikrosios kūrybinės laisvės, kuriai nekliudo nemokėjimas, kai menininkas gali padaryti tai, ką jis nori. Meistrystė padeda atsiskleisti talentui arba talento neturėjimui. Netalentingi virtuozai paišo beskonybes, kokių nesugebėjo nupiešti, kol nebuvo virtuozai. Talentingi meistrai paišo meno kūrinius, kokių nenupieštų, jeigu nebūtų meistrai.
Minėjote, kad visa kūryba, jeigu menininkas nemeluoja, tai ir yra jis. Ar tai gali būti susiję su tuo, kad labai dažnai piešiniuose naudojate savo veidą, savo portretus?
Paišau save, rašau save. Taip. Bet ne savo vaizdą. Jeigu kas nors pasakytų, kad Vilutis yra dvikojis žinduolis, tai apie Vilutį nepasakytų nieko. Jeigu parodytų Vilučio paveikslus, tai apie Vilutį pasakytų daug. Viską. Todėl, kad aš ir esu mano paveikslai. Paišau savo veidą kaip formą, kuri man reikalinga paveiksle. Tai gali būti kopūstas arba kito žmogaus veidas. Nesvarbu. Patogiau save paišyti. Pats sau būni modelis, kuris visą laiką „po ranka“. Siužetas nesvarbu, nesvarbu, kas nupaišyta. Spalvų deriniai, kompozicija taip pat nesvarbu. Visa tai akims. O kas svarbu, nežinau. Ir tas „nežinau“ mane velniškai veikia. Tai, ko nesimato ir kas gimę iš nepasitenkinimo gyvenimu ir savimi. Iš kančios, kurios taip pat nesimato.
Tikrasis menas gimsta iš kančios?
Tikiu tuo. Per aspera ad astra. Seniai tas suprasta. Jeigu žmogus nelaimingas, nepatenkintas pasauliu, kuriame jis yra, jis kuria sau kitą pasaulį, į kurį pasitraukia. Į paveikslą, į dainą, į eilėraštį.
Jei kankina košmaras nemiegant, labai padeda paišymas ir rašymas. Kartais jaučiu, kad tuoj kažkas man atsitiks, styga nutrūks, tuoj išeisiu iš proto. Tuomet puolu paišyti arba rašyti, nesvarbu, kad tik pabėgčiau ir nelikčiau ilgiau tos būsenos. Kad tik spėčiau išeiti iš savęs į rašinį ar piešinį, kol neišėjau į beprotnamį.
O jeigu mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti šiame pasaulyje, tai kam gi kitą pasaulį sau kurti, jeigu šiame gerai.
Iš kur Jums kyla tokie fantastiniai vaizdiniai?
Nežinau. Nemanau, kad jie fantastiniai. Tiesiog dėlioju įvardytus daiktus ir neįvardytas formas į paveikslą taip, kad būčiau paveikslu patenkintas. Dėlioju vis, dėlioju, kol pajuntu – štai. Dabar gerai. Lyg į dešimtuką pataikyčiau. Nušvitimas lyg įvyktų. Iš kur tai – nežinau, iš išorės, matyt, iš aplinkos lenda visa tai į pasąmonę, o iš pasąmonės lenda į sąmonę. O iš sąmonės į paveikslą. Viskas, kas žmogų supa, turi jam poveikį. Gamta, kitų žmonių kūryba. Iš čia ir vaizdiniai, kuriuos atrenku ir sudedu į paveikslą.
Kokia yra Jūsų kūrybos pagrindinė tema?
Žmogus. Antropocentrizmas. Man paveikslas be žmogaus nepavyksta. Iš tikrųjų ne žmogų paišau, bet tik jo formą. Man ji geriausiai pažįstama.
Žiūrintieji į mano paveikslus kartais ieško ten simbolių, žodžiais nusakomų idėjų, filosofijos. To nėra. Yra tik spalvų ir formų derinys. Abstrakcionistai patys sukuria neįvardytas formas. Tokias, kokių gamtoje nėra. Aš dėlioju atpažįstamas formas paveiksle taip, kaip kompozitorius dėlioja garsus. Jeigu paveiksle yra kryžius, tai jis ten ne dėl to, kad kažką reiškia, o dėl to, kad man ta forma toje paveikslo vietoje reikalinga. Aš – formalistas.
Ar galima sakyti, kad Jūs dar ir siurrealistas?
Galima. Gal. Bent jau siurrealizmo bruožų mano paveiksluose yra. Yra ir skirtumų. Siurrealistų kūriniuose daug literatūros, pasakojimo, žodžiais pasakomų idėjų. Mano paveiksluose to nėra. Juose tarp atpažįstamų daiktų nėra loginio ryšio. Žmogų darkau kaip noriu. Dalimis vaizduoju. Iš siurrealistų to išmokau. Yra mėgdžiojimas, yra mokymasis. Skirtingi dalykai.
Sakėte, kad nežinote, kaip žodžiais išsakyti, kas yra menas, bet rašote knygą „Meno ieškojimai“. Ar toje knygoje yra atsakymas, kas yra menas?
Ne, nėra. Ir nebus. Ačiū Dievui. Jeigu sužinočiau, kas yra menas, žinočiau, kaip jį daryti. Tai būtų kūrybos pabaiga. Aš esu keturi neregiai, kuriuos atvedė prie dramblio ir paprašė pasakyti, kas tai yra. Vienas lietė straublį ir sakė, kad dramblys yra vamzdis. Kitas, kuris lietė koją, sakė, kad tai – stulpas. Trečias, nutvėręs dramblį už uodegos, galvojo, kad dramblys yra gyvatė. O ketvirtas, palietęs ausį, sakė, jog dramblys yra blynas. Taip ir aš. Čiupinėju meną, žiūrinėju iš visų pusių ir nieko nesuprantu. Todėl apie meną galiu kalbėti be galo. Tik aplink ir labai iš tolo.
Mano galva, menas yra menininko metafizinė energija, kuria jis įkrauna savo kūrinį ir kūrinys ją skleidžia kitiems. Kūrinys yra menas, esantis menininke, išleistas į laisvę. Bet ne apie meną aš kalbu, o tik apie reakciją į meną. Apie meno išgyvenimą.
Kurie Jūsų darbai Jums labiausiai patinka?
Ankstyvieji. Sukurti iki 9-ojo dešimtmečio. Ištėkšdavau tada save juodu tušu ant popieriaus. Tokį, koks esu. Nepagražintą.
Tikri tie paveikslai buvo. Nesugalvoti. Jausmu juos dariau. Pritariu, kad menas jausmu kuriamas ir jausmu suvokiamas. Negalima papasakoti melodijos. Bet pats aš pradėjau protu kurti. Įprastą kompozicinę schemą apkarstydavau papuošalais. Papuošalai gražūs buvo, bet paveikslas tai nelabai. Grožis meną užgožė. Dabar man taip atrodo, kai žiūriu į savo paveikslus. Lyg ne mano jie būtų kurti.
Kaip manote, ar Jūsų kūrybai daro įtaką Jūsų žmonos kūryba?
Nemanau. Mes per daug skirtingi žmonės. Ji gyvena emocijomis, dirba emocijomis, ji pati yra emocija. O aš bandau gyventi ir kurti protu, nors protas mažiausiai tam tinka. Tad įtakos mes vienas kitam, matyt, nedarome. Bent jau matomos. Tai nėra blogai – nenaikiname vienas kito prigimties. Manau, kad brukti savo meną kitam menininkui, savo gyvenimo būdą kitam žmogui nedera.
Kalbino Austėja Mikuckytė
