Gyvenime vadovaujamės tokiu principu – esame lygūs ar bent jau turime vienodas teises, potencialą tapti laimingiems, siekti karjeros aukštumų ir įsitvirtinti šiame pasaulyje. Žinoma, tas teises ir galimybes kiekvienas suvokia skirtingai. Todėl kai kuriems vien išgirdus tokį teiginį, jog visi esame traktuojami kaip lygūs, kyla pykčio banga ir noras aktyviai prieštarauti. Bet šįkart galvoje turiu ne konkrečias teises, užtikrinančias lygybę įvairioms visuomenės grupėms, o veikiau itin paplitusį mąstymą, kad kiekvienas labai besistengiantis gali užsitikrinti sau gerą gyvenimą.
Pažįstu ne vieną asmenį, kuris tvirtai tiki, jog nevykėliai yra kalti dėl to, kad tokie yra. Gyvenimas talžo visus, bet nuleisti rankas ir pasirinkti aukos vaidmenį pasirenkame juk patys. Turite sutikti – net po gailesčio žvilgsniais, nukreiptais į nėščią benamę moterį, prašančią monetų, dažnai slepiasi panieka ir smerkimas. Net ir nežinodami visų aplinkybių, manome, kad tai ji pati kalta dėl tokios padėties, kokioje mes tai jau tikrai niekada neatsidurtume. Nes mums irgi ne viskas buvo nuspalvinta rožine spalva – tėvai pykosi, simpatija neatsakė mums šiltais jausmais, neišgalėjome nusipirkti norimų batų, į mokyklą kėlėmės ankstyvais rytais per prievartą, mokėmės, užuot susitikę su draugais, siekėmė aukštojo mokslo, skaitėme knygas… Mes užsitarnavome gerą gyvenimą, nes dėl jo dirbome. Kodėl turėtume užjausti ir padėti tiems, kurie dykaduoniavo?
Nejučia tampame kone teisėjais – matuojame nuskriaustųjų asmeninę kaltę už nenusisekusį likimą.
Nejučia tampame kone teisėjais – matuojame nuskriaustųjų asmeninę kaltę už nenusisekusį likimą. Neabejojame, jog jei esame labiau pasiturintys, išsilavinę, tai savaime gauname teisę atsistoti laipteliu aukščiau, badyti pirštais ir teisti. Bet ar tikrai žmonės patys būna kalti dėl to, kad skendi skurde? Ar geriau gyvenantys yra už juos atsakingi ir turi padėti? Ar tikrai kiekvienas gimstame su vienodu potencialu pasiekti sėkmę ir sąlyginai patogų gyvenimą?
Tegu šie klausimai lieka retoriniai.
Mes manome puikiai suprantantys, kas yra teisingumas ir su kuo jis valgomas. Bet iš tiesų, užduodami sau klausimus apie jį, suvokiame, kad visai neišmanome šios sąvokos reikšmės ir priimame ją kaip savaime suprantamą.
Žmonės apie teisingumą kalba daug, tačiau iš tikrųjų dažniausiai siekia gėrio tik sau. Žinoma, tai normalu ir nesmerktina – norime spręsti pirmiausia tas problemas, kurias jaučiame savo kailiu. Labai aiškiai tai demonstruoja rinkimai, kai atskirtis tarp socialinių grupių itin išryškėja. Pensininkai balsuoja už tuos, kurie žada didesnes pensijas, nepaisant didinamų mokesčių dirbantiems. Konservatyvūs žmonės aršiai palaiko tuos, kurie prieštarauja tradicinės šeimos ardymui. Daugiavaikės šeimos remia tuos, kurie pasisako už gausių šeimų modelį ir žada jį remti finansiškai. Ir taip toliau. Vėl įlipame į savo bokštus ir badome pirštais. Gyvename teisuolių kultūroje, kur savos nuostatos priimamos kaip objektyvios. Nenorime klausytis kitos pusės. Jau vien politiniai debatai, kuriuos stebime per televiziją, primena apipešiotų gaidžiukų peštynes. Jei aukšto rango politikai elgiasi taip, kodėl paprasti eiliniai žmonės turėtų perlipti savo principus ir elgtis civilizuočiau?
Gyvename teisuolių kultūroje, kur savos nuostatos priimamos kaip objektyvios.
Kaip bebūtų, ketvirtadalis Lietuvos gyventojų gyvena ties skurdo riba, o tarptautinės organizacijos nuolat perspėja Lietuvą dėl vienos didžiausių Europoje prarajos tarp turtingųjų ir skurstančių. Galėtume ginčytis, kas dėl to kaltas. Žmonės, praleidę vakarus ne prie knygų? Asocialios šeimos? Lietuvos ekonomika ir socialinė politika, nepalanki tiems, kuriems nepavyko gimti po laiminga žvaigžde? Mažai darbo vietų, senėjanti visuomenė, emigruojantis jaunimas? Kiekvienas užlipame į savo bokštą ir kaltiname tuos, kurie mums yra patogūs kaip kaltininkai. Ir kiekvienas nešiojamės bent po dalelę tiesos. Didžiausia bėda ta, kad tiesiog nesutinkame bent kiek įsigilinti į kitos socialinės grupės situaciją – pamatyti pasaulį kitomis akimis. Mums sunku pripažinti, kad galbūt ir kiti yra teisūs.
Kiekvienas užlipame į savo bokštą ir kaltiname tuos, kurie mums yra patogūs kaip kaltininkai.
Gerbiu tuos, kurie gilinasi į socialines problemas, politiką, teisinius klausimus ir visuomenėje kylančias problemas bei suformuoja tvirtą, argumentuotą nuomonę, politines pažiūras ir jų laikosi. Tiesa ta, kad nesurasime tobulo būdo padaryti visus laimingus. Nes vieniems duodamos teisės piktina kitus – ir atvirkščiai. Galėtume panaikinti valdžią, leisti įsivyrauti anarchizmui… ir vis vien nepasiektume harmonijos visuomenėje, greičiausiai tik leistumėmės praryjami nuožmaus chaoso.
Galiausiai visiems mums reikia sprendimų. Nesu profesionali politikė, kuri, įdėmiai išanalizavusi esamą situaciją, pateiktų aiškų sprendimų planą. Tačiau tikiu, jog svarbu tyrinėti ir gilintis, bandyti situaciją pamatyti iš skirtingų žiūros taškų, nepasiduoti išankstiniams nusistatymams. Būtų šaunu, jei girdėtume ne tik pažadus, bet ir išgirstume žmones, kurie kalbėtų apie savo gyvenimus ir diskutuotų, bandytų kartu prieiti kompromisus, naudingus abiems barikadų pusėms. Visa tai nėra lengvas darbas, tai netgi gali skambėti kaip utopija, bet pirmas žingsnis jau būtų žengtas, jei išmoktume klausytis. Žmonėms labai svarbu jaustis išklausytiems. Todėl labiau išsilavinusi visuomenės dalis turėtų ne putotis ir arogantiškai laikytis savo tiesų, bet paprasčiausiai įsiklausyti, ką kalba kiti.
Vienas vaikinas sakė, kad mano optimizmas yra so last century. Bet jei nesuprasime, kad vienos socialinės grupės yra būtinai reikalingos kitoms ir atvirkščiai, tai ir toliau tęsime šį uždarą atskirties ratą. O jei sugebėsime perlipti per savo teisuoliškumo barikadas, bent paruošime dirvą, kurioje galėtų išaugti susiklausymo vaisiai. Todėl jautresnis žvilgsnis į socialines problemas galėtų būti ta taip trokštamo dialogo pradžia. Nes visgi nesinorėtų, kad mūsų valstybė patirtų šachą ir matą ir būtų giljotinuota socialinėje sferoje. Labai tikiuosi, jog to dar įmanoma išvengti.
O jei sugebėsime perlipti per savo teisuoliškumo barikadas, bent paruošime dirvą, kurioje galėtų išaugti susiklausymo vaisiai.
