Puikus lenkų mąstytojas, teologas ir kunigas Josephas Tichneris teigė, jog nusivylimas laisve yra visų pokomunistinių visuomenių išbandymas: „Ilgainiui labai nepastebimai laisvės kaltė tampa didesnė nei komunizmo. Laikas nutrina baisiausius prisiminimus, o mūsų vaizduotė linkusi dirgintis apokaliptinėmis vizijomis. Galbūt esu neteisus, tačiau dažnai, labai dažnai regiu, jog laisvės imama bijoti labiau nei prievartos.“

Šie pranašiški žodžiai, pasakyti dar tik Lenkijai išsivadavus iš sovietinės priespaudos, kai dar būta labai didelio entuziazmo, kai dar daug kas į ryškėjančius naujus socialinius, politinius kontūrus žvelgė su didele viltimi. Tačiau kartu jau pradėjo augti ir skepticizmas, pradėjo tirpti iliuzijos, kad laisvė neišvengiamai garantuoja gerovę. Dar po kelerių metų katalikai disidentai, sovietmečiu aktyviai kovoję su sistema ir ilgėjęsi laisvės, pripažino, kad sovietmečiu buvo net lengviau, paprasčiau, aiškiau. Esą buvo gana aiški fronto linija ir apsisprendimo dilema, o atgavus laisvę, aiškumas išnyko, perskyros visuomenėje įgavo nepaprastai keistų trajektorijų. Ne tik Lenkijoje, bet visuose pokomunistiniuose kraštuose palaipsniui kilo judėjimų, reikalaujančių, kad laisvė turi būti pažabota ar bent aiškiai apribota, pradėta kalbėti apie „laisvės“ ir „tvarkos“ priešpriešą bei tvirtinti, jog per didelė dozė laisvės – pražūtinga.

Laisvė yra dovana, o kartu ir išbandymas. Panašiai kaip kryžius. Vergystė turi savo žavesio, ji ištirpdo daugelį įtampų. Laisvė mus grąžina į pasirinkimo kryžkelę. Patogu įsijausti į aukos, tvirtinančios, kad ją visi skriaudžia – nuožmūs kaimynai, gobšūs bendražygiai, savanaudė valdžia ir net permainingi orai, – vaidmenį.

Nusipelnėme gyventi geriau, ar ne? Paprasčiau sakyti, kad laisvės dovana, kurią gavome, brokuota, nuvylė, nepateisino lūkesčių. Įvairiais atžvilgiais lengviau, kai nekeli klausimo: kodėl aš negyvenu kaip laisvas ir orus žmogus? Ar aš viską padariau, kad valstybė būtų teisingesnė? Beje, prieš ištariant tokią populiarią šiandien frazę: „Ne dėl tokios Lietuvos kovojome“, – siūlau sąžiningai pagalvoti: kiek kiekvienas iš mūsų dalyvavome ir dalyvaujame laisvės žygyje? Ką esame jau paaukoję ir pasiryžę dar paaukoti? Kiek kartų buvome ištikimi, kai kiti svyravo? Kiek kartų drąsinome bendražygius? Kiek kartų sugebėjome širdyje įveikti pyktį ir neviltį, įžvelgti kad ir nublukusio grožio spindesį? Kiek kartų kovojome dėl visai valstybei svarbaus sprendimo, kuris asmeniškai mums reikštų materialinius nuostolius?

Pagunda vengti išbandymo laisve – didžiulė. Viešpats laiške, skirtame mums – Šventajame Rašte – apie tai perspėja, aprašydamas žydų tautos ilgas klajones, vaduojantis iš Egipto vergijos. Sunkiausia buvo ne sausiems pereiti jūrą, bet širdyje ištirpdyti vergo savimonės pančius. Regis, kiek mažai tepraėjo nuo didingo Viešpaties stebuklo, kai Jis perskyrė jūrą ir sustabdė persekiotojus, o Mozė jau girdi priekaištų, kad vergovėje net buvo geriau, girdi nusivylimą bei gerovės čia ir dabar reikalavimą. Dykumoje, kurioje klajojo žydų tauta, Egiptas pradėjo atrodyti tikra svajonių žemė. Patirti paniekinimai ir suvaržymai užsimiršo, atmintyje teliko sotumo ir aiškumo jausmas. Laisvės kelionė visais laikais – tai kelionė dykuma, nes lengviausia perplėšti regimus pančius, tačiau laisvę atima ne jie, bet tai, kad laiko supančioję mūsų širdį.

Regis, mes, krikščionys, turėtume puikiai žinoti, kad svarbiausia priimti nuolat į mus tiesiamą Kūrėjo ranką, ir tada nėra ko bijoti, nes kiekvienas išbandymas tampa tik dar vienu laipteliu Dievo šlovės link. Tačiau visada netoliese šnabžda gundytojas žaltys, kad dabartinė Lietuvos valstybė iš esmės skiriasi nuo mūsų puoselėtos svajonių vizijos, jog Viešpats mus dabartiniame istorijos etape apleido. Veikiausiai dėl to, kad ne taip karingai mosuojame religingumo vėliavomis.

Tikrai neneigiu visų laisvę kovojusių žmonių nuopelnų, tačiau esu įsitikinęs, kad laisvę gavome ne tiek už nuopelnus, bet kaip Kūrėjo dovaną. Deja, istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai žmonės nesugeba puoselėti gautų dovanų. Taigi, jei galima kalbėti apie tai, kas patyrė daugiausia neteisybės per laisvės kelionę, – tai neabejodamas sakyčiau, kad pati laisvė, kuri buvo nuolat keikiama ir karikatūrinama.

Daugeliu atvejų nesugebame gyventi kaip laisvi ir orūs žmonės. Ne Viešpats mus apleido, bet mes tiek įnikome Į fasadų gražinimą, įvaizdžių kūrimą, vartojimo svaigulį, jog pamirštame, kas yra tikrasis mūsų gyvenimo pagrindas ir stiprybės šaltinis. Tas retsykiais prabundantis karingas nacionalizmas ar piktas religingumas , kai puolame ieškoti priešų, tikrai ne vilties ženklas, bet dvasinio surambėjimo simptomas. Viešpačiui tikrai nereikia mūsų deklaratyvaus meilės prisipažinimo, daug svarbiau, kad nešiotume vienas kito naštas, nes laisvė be artimojo meilės tėra cimbolai.

Kiekviena Viešpaties dovana labai vertinga, net jei tie, kurie ją gauna, ir nesugeba suvokti jos vertės. Nusiimkime niurzgėjimo, teisimo ir savo nuopelnų sureikšminimo akinius ir pamatysime aplinkui bręstančių laisvės vaisių.

Nesyk girdėjau skundžiantis, kad jauni žmonės neranda kelio į bažnyčią. Tačiau pažvelkime į jaunimo piligriminius žygius, kai jauni žmonės gieda religines giesmes; kai jie kantriai žengia j Kryžių kalną, Šiluvą, Kalvarijas. Galbūt kaimuose kitaip, tačiau didesnių miestų parapijose dar niekada nebuvo tiek jaunų žmonių, liudijančių gyvą tikėjimą. Liūdime žvelgdami į išvykstančiųjų nugaras, tačiau pažiūrėkime į pasiliekančiųjų kis. Daugelyje jų liepsnoja svajonės. Net nesuprantu, kaip jos išlieka, kai visi tik kartoja, kokia netikusi dabarties Lietuva. Pagaliau dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek įvairiausių socialinių programų, bendruomenių, atsigręžusių į gyvenimo parblokštus žmones.

Tikrai ne tai, kaip Lietuva vertinama tarptautinėje arenoje ar koks mūsų įvaizdis, svarbiausia. Daug svarbiau – ar griūva nuodėmės užtvaros mūsų širdyse, kaip dalijamės viltimi, tikėjimu ir meile.

Nuo valstybės atkūrimo dienos nuėjome ilgą ir svarbų kelią. Tačiau dar nesunešiojome sovietmečio palikimo geležinių kurpių. Laisvė automatiškai nepadaro žmogaus nei gražaus, nei protingo, nei padoraus. Atgimimo laikotarpiu populiari buvo iliuzija, jog išsivaduosime iš imperijos gniaužtų, ir prasidės ne gyvenimas, bet rojus. Dabar vis intensyviau tiražuojama kita iliuzija, jog esą laisvė kalta dėl mūsų problemų.

Būtų puiku, jei sugebėtume priimti tikrovę be iliuzijų, su visais rožių žiedais ir spygliais. Tai mūsų žemė, mūsų valstybė – net jei ji šiandien dar ne tokia, apie kokią svajojame, – mūsų pareiga puošti ją savo darbais. Elkimės kaip laisvi žmonės, kurie stengiasi įkūnyti savo svajones, o ne kaip vergai, kurie tik vykdo instrukcijas ir keikia laisvę atėmusius pančius.

Gerai pamenu, kai 1990 metų kovo 11 dieną stovėjau prie tuomet Aukščiausiąja Taryba vadinto pastato ir tarsi stebuklo laukiau stebuklingos ištarmės, skelbiančios, jog prasideda laisvės kelionė. Šiandien sunku išreikšti tai, kas įvyko tada, kaip neįmanoma žodžiais išsakyti meilės jausmo, kai širdis nebetelpa krūtinėje, ir pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Pamenu tik tai, kad nei aš, nei kiti susirinkusieji, manau, ir tie, kurie buvo prigludę prie radijo imtuvų, nebandė apskaičiuoti, ar sočiau, ištaigingiau gyvensime laisvėje, ar teks kęsti nepriteklius. Buvo akivaizdu, kad laisvė neišmatuojama kokiomis nors materialinėmis gėrybėmis, ji natūrali žmogaus, valstybės gyvenimo terpė, kurią buvome ilgai praradę.

Grįžome į namus. Grįžome į Pažadėtąją žemę. Taip, dar laukė sudėtingas darbas sutvarkyti tai, kas pridergta, kas sugriauta. Pagaliau reikėjo prisijaukinti atgautuosius namus. Svarbiausia – reikėjo išlaisvinti širdį ir pradėti atsakingai gyventi.

Kai šiandien klausausi dejonių, jog esą gal geriau buvo likti vergovėje, nes teturime deformuotą, sužalotą laisvę, nes esą kovota ne dėl tokios Lietuvos, prisimenu anekdotą, kurį pirmą kartą išgirdau dar sovietmečiu: ,,Skambutis į duris. Už durų moteriškė, kuri klausia: ,,Ar tai jūs vakar išgelbėjote upėje skęstantį mano sūnų?“ – ,,Na, taip, bet čia nieko tokio, kiekvienas mano vietoje būtų skubėjęs gelbėti berniuko.“ Į šiuos žodžius moteris tik nervingai mosteli ranka ir piktai sako: ,,Aš norėjau pareikalauti, kad grąžintumėte ar kaip nors kompensuotumėte už mano sūnaus kepurę, kuri dingo per vakarykštį šurmulį.“

Nedėkingos moters žodžiai skamba absurdiškai, tačiau ar ne tiek pat absurdiškos šiandien atrodo mūsų išpuikusios diskusijos apie valstybės gyvenimo ydas, kurios paprastai baigiamos kaltinimais kam nors, kas esą sugadino mums laisvės kelionę.

Valstybės ir sodo puoselėjimas turi daug ką bendro. Reikia daug kantrybės, laiko, pastangų, yra dalykų, kurių negalima pakeisti – pavyzdžiui, sausros ar vėtros, tačiau daug kas priklauso nuo kasdienio atkaklaus darbo. Man sunku įsivaizduoti sodininką, kuris, paprašytas aprodyti prižiūrimą sodą, pultų piktdžiugiškai demonstruoti piktžoles, kiekvieną nulaužtą šakelę, nudžiūvusį medelį. Deja, kai kalbame apie mums padovanotą valstybę, mes paprastai kalbame apie blogybes, bet ne apie tą grožį, kuris tyliai bręsta šalia mūsų.

Kitas paradoksas – apie savo valstybę kalbame taip, tarsi mes būtume ne sodininkai, bet konkurso vertinimo komisijos nariai, tarsi ne mes ją puoselėtume, bet tik fiksuotume, ką daro, tiksliau, ko nepadaro kiti. Ar ne pernelyg pripratome, pastebėję kokią nors piktžolę, ne patys stengtis ją pašalinti, bet visą energiją skirti paieškoms, kas kaltas, jog ji veši. Tai virsta fantasmagorija, kai žmonės pešasi dėl to, jog sode daug netvarkos, ir nė piršto nepajudina, kad jos sumažėtų.

Ką gi, laisvė yra labai svarbi oraus gyvenimo prielaida, tačiau ji neteikia garantijų. Tai dovana, kurią galima išvaistyti, ji neatsiejama nuo atsakomybės.

Nenuostabu, kad po penkiasdešimties nelaisvės metų iš sovietmečio išsiveržėme it paaugliai, kuriems visos taisyklės pradeda atrodyti kaip laisvės sunaikinimas. Nenuostabu, kad šėliojimas netrukus tapo laisvės sinonimu, ir šiandien tenka gydyti skausmingus šio šėliojimo padarinius.

Tačiau ar tai, jog dar nesugebame gyventi kaip laisvi žmonės, kiek nors sumenkina pačios laisvės svarbą?

Tekstas iš knygos LAIŠKAI PLAUKIANTIEMS PRIEŠ SROVĘ.

Comments are closed.