Jimas Morrisonas (1943-1971) – legendinis amerikiečių poetas ir grupės „The Doors“ lyderis, savo ankstyva mirtimi tapęs 27-mečių klubo nariu. Jo dainos, šamaniški pasirodymai scenoje įtvirtino doors’ų, kaip psichodelinės grupės įvaizdį, o 7 išleisti albumai aukso raidėmis įrašė kolektyvą į roko klasikos viršūnę.
Skaitytojams siūlome Jimo Morrisono mintis apie kūrybą, meilę ir laisvę.
Mane domina viskas, kas susiję su maištu, netvarka, chaosu, o ypatingai, tokia veikla, kuri atrodo visiškai beprasmiška. Manau, kad tai ir yra kelias į laisvę.
Galite mus vadinti erotiškais politikais. Mes – grupė, grojanti rokenrolą, mes – grupė, grojanti bliuzą. Mes tiesiog grupė, o kartu ir žymiai daugiau. „The Doors“ koncertas – tai laivas posėdis, skirtas dramatiškoms diskusijoms ir linksmybėms. Koncertuodami mes dalyvaujame pasaulio kūrime ir tai švenčiame drauge su publika.
Egzistuoja tai, ką mes pažįstame ir egzistuoja tai, ko nepažįstame, o tarp jų yra durys.
Muzika išlaisvina mano vaizduotę. Kai atlieku savo dainas prieš publiką – tai yra dramatiškas veiksmas. Tačiau tai ne vaidinimas teatre, o socialinis aktas, veiksmas tikrąja to žodžio prasme.
Aš galvojau, kad būsiu rašytojas arba sociologas, na, gal dramaturgas. Paskui sukūriau savo pirmas 5-6 dainas – aš tiesiog užrašiau tai, ką girdėjau skambant fantastiškame roko koncerte mano galvoje. O kai tas dainas užrašiau, teko jas ir sudainuoti.
Esu labai gobšus – kuo daugiau, tuo man geriau. Norėčiau, kad mano namuose visur voliotųsi aukso luitai, tiesiog – tam, kad būtų.
Mane nepaprastai jaudina vienas klausimas: kas blogo būti storam? Siaubinga būti plonam ir lengvam – papūs vėjas ir jus nuneš. O riebalai – labai gražu.
Poezija man artima todėl, kad ji amžina. Kol žemėje gyvena žmonės, jie atsimins žodžius ir jų sąskambius. Niekas neišgyvens holokausto, tik poezija ir dainos.
Mokydamasis vyresnėse klasėse turėjau krūvą užrašų knygelių. Dėl kažkokios kvailos priežasties – o gal tai buvo išmintingas sprendimas – aš jas visas išmečiau. Nėra nieko daugiau, tik šie keli bloknotai, kuriuos norėčiau atgauti. Buvau net sumanęs išbandyti hipnozės seansą ar pavartoti natrio tiopentalio, kad prisiminčiau, ką tuomet buvau užrašęs. Kita vertus, jei nebūčiau to išmetęs, niekada nebūčiau parašęs kažko originalaus, mat tose užrašų knygelėse iš esmės buvo dalykai, kuriuos anksčiau kažkur girdėjau ar skaičiau, na, tarkime, citatos iš knygų. Jei jų neatsikratyčiau, kaip tuomet būčiau tapęs laisvu…
Žmonės bijo laisvės, jie laikosi įsikibę savo grandinių. Tai jiems suteikia saugumo jausmą.
Vos tik gimęs žmogus ima netekti laisvės. Visuomenė, tėvai – visi atsisako jums suteikti laisvę, kuri priklauso nuo gimimo.
Jei nuolatos kartosi vieną ir tą patį, anksčiau ar vėliau tai visiems atsibos. Kas 24 valandas per parą gali klausytis kalbų apie revoliuciją?
Geriausi mūsų pasirodymai vyko klubuose. Koncertai, žinoma, gerai, tačiau juose jauti minią, kuri neturi nieko bendro su muzika. Klubuose viskas kitaip: klausytojai mato, kaip tu prakaituoji, o tu matai, kaip prakaituoja jie.
Tai panašu į azartinius žaidimus. Eini vakare išgerti ir nežinai, kur atsidursi kitą rytą. Gal viskas bus gerai, o gal viskas baigsis totaliu košmaru. Tai tas pats, kaip mesti kauliukus.
Religija – tai lyg filosofija, kuriai tu skiri didžiąją savo laiko dalį. Tai gali būti narkotikai, alkoholis, pinigai, literatūra. Religija yra tai, apie ką tu nuolatos galvoji.
Kuo daugiau priešiškumo – tuo geriau. Priešinimasis – tai nauja draugystė.
Meilė – tai sapnas. Sapnai yra gerai. Tačiau nereikia stebėtis, jei pabusi apsiverkęs.
Meilė žeidžia, jausmai kelia paniką. Žmonės sugalvojo, kad skausmas yra pavojingas. Kaip gi jie gali mylėti, jei bijo jausti?
Vidinis skausmas išgyvenamas vienatvėje yra kur kas baisiau, nei skausmas, kurį tau gali sukelti kiti.
Žmonės bijo mirties labiau nei skausmo. Tai gan keista. Juk gyvenimas skausmingesnis už mirtį. Kai tu miršti, skausmas baigiasi.
Niekada nežinai, kada tau teks sudainuoti paskutinę dainą.
