Teksto autorius – psichiatras, medicinos mokslų daktaras, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas. Šis tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Vilniuje, AŠ ESU bendruomenės Šeimadienio konferencijoje, skirtoje priklausomiems žmonėms.

Pirmiausia noriu pasidžiaugti bendruomene „Aš esu“, kuri sugeba telkti ir padėti, teikia vilties ir yra svarbi bendrakeleivė grįžimo į gyvenimą kelyje. Noriu pasidžiaugti ir visais tais, kurie atrado jėgų, turėjo pakankamai užsispyrimo ir atkaklumo pažvelgti į gyvenimą kitaip situacijoje, kai atrodė, kad gyvenimas visiškai sugriuvo, visas pasaulis yra priešiškas ir nesupranta. Taip pat džiaugiuosi ir visomis šeimomis, sugebėjusiomis atlaikyti sunkumus, kurių kilo, kai artimas žmogus įklimpo į priklausomybių liūną, patikėjusiomis naujos kelionės galimybe, prasme. Didžiausias stebuklas yra laiku sutikti viltį ir tikėjimą, jų nepraleisti ir nepaleisti.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime, kai pradedame klimpti į problemų pelkę, Dievas tiesia mums ranką, kviečia į naują kelionę. Bėda ta, kad dažnai ignoruojame perspėjančius ženklus, bijome pokyčių, negalime patikėti, kad būtinas posūkis.

Sunku ištrūkti iš kelio, prie kurio priprantame, kuris ilgą laiką atrodė teisingas, džiuginantis, apdovanojantis, palaikomas vyraujančios elgesio kultūros, šeimos papročių, ilgamečių bendravimo su draugais, bendradarbiais tradicijų. Kaip patikėti, kad turi atsižadėti kelio, kuriame patyrei tiek daug malonių, gražių akimirkų, išgyvenai linksmų istorijų, žinojai, kaip atsipalaiduoti, buvai prisijaukinęs iliuzijas. Regis, net daug gerų darbų padaryta. Jau nekalbu apie tai, kiek visokių skonių, kvapų patirta, kiek problemų „išspręsta“. Kaip dabar imti ir patikėti, kad visa tai buvo klystkelis, kad gali būti kitoks kelias?

Pragaištingi šešėliai prisėlina nepastebimai, iš lėto. Tai, kas atrodė gražu, tampa bjauru, iš to, kas nutinka, nebesinori juoktis, bet darosi vis kraupiau, net tai, kas seniau sukeldavo malonią euforiją, dabar veikia kitaip. Vis daugiau gyvenime susikaupia nerimo, baimės, konfliktų, vis stipresnis noras ištrinti didžiąją dalį tikrovės, kurioje gyveni. Matai, kad tai, ką manei esant geriausia pagalba, vis labiau žlugdo, bet neprisiverti tuo patikėti. O dar nostalgija praeičiai, kuri klampina vis giliau.

Taip norisi būti kaip visi. Vėl bandai toks būti, planuoji, svarstai, regis, nusibrėži gaires, kažkas net pasiseka, įsižiebia vilties kibirkštis, bet tik trumpa, ir vėl viskas sprūsta iš rankų, griūva, tampa dar blogiau. Pasijunti išduotas, apgautas, nesuprastas. Atsiduri kryžkelėje. Tai, kas atrodė išsigelbėjimas, dabar atrodo dar vieni spąstai. Pasaulis, kuriame gyvenai, virto griuvėsiais. Vis labiau nekenti pats savęs. Gyvenimas tampa skausmo jūra. Sakai sau – viskas, daugiau negaliu, paskui vėl prisieki eiti kitu keliu ir kiekvieną kartą kažkas nematomas, dažnai net nesupranti kaip, grąžina atgal. Kiekviena diena reikalauja vis daugiau jėgų, o dar reikia iškęsti gėdą, nusivylimą, kasdien įsižiebia naujų konfliktų, o jėgų vis mažiau ir mažiau, aplinkiniai vis piktesni ir piktesni. Ką daryti su pykčiu, kuris degina iš vidaus, kuris puola iš išorės? Norisi slėptis nuo priekaištų, nusivylimų lavinos arba rėkti, pulti, aiškinti, kad aš pats labiausiai noriu būti toks, kaip visi, noriu būti geras. Tačiau aplinkinių pasitikėjimas sudaužytas, pats nebetiki, kad gali būti kitaip. Atrodo, jog esi absoliuti problema be sprendimo – šeimai, bendruomenei, visam pasauliui.

Vis dažniau pradeda lankyti mintis, kad visas šis pragaras gali baigtis. Nekaltai ir šventiškai prasidėjusi kelionė virsta stipria pagunda įsmukti į nebūtį. Ši pagunda tampa nuolatiniu palydovu. Kas ketvirtam svaigalai, kurie džiugino, virsta nuodų taure. O kur dar kitos „išeitys“: pasikarti, nusiskandinti, užsimušti. Neviltis nuslopina mums visiems įgimtą instinktą gyventi.

Statistika negailestinga: net 50–70 nuošimčių žmonių pasirenka nebūtį apsvaigę nuo kvaišalų. Net devyni iš dešimties jų anksčiau yra ištarę garsiai: „Aš daugiau nebegaliu“, „aš nusižudysiu“, „geriau numirti“, „negaliu pažiūrėti kitiems į akis“, „noriu, kad mane kas užmuštų“. Tas vidinis teismas ruošia visus aplinkinius artėjančiai bausmei, ieško advokatų, apginsiančių ar sušvelninsiančių sprendimą, ištiesiančių ranką. Bet ar įmanoma jų rasti, gal jau nebėra į ką kreiptis, o gal kaltė tiek akivaizdi, kad aplinkiniai nebegali patikėti atleidimo galia, nebesugeba net išgirsti, nes jų skausmas, dejonės, verksmas yra pasiekęs supratimo užribį, o kartais net atveda iki nelemto sprendimo ir juos pačius? Ir tuo metu atrodo, kad šitame pilname žmonių pasaulyje esi vienas, niekam nebereikalingas, praradęs viltį, netikintis net savimi gyvas lavonas. O tada kiekvienas bandymas padėti tašką labai lengvai pasiekia tikslą. Ir tik po laiko likę pilni skausmo artimieji ieško atsakymo į klausimus: kaip toks geros širdies, talentingas, mylintis gyvenimą, tiek daug gero padaręs žmogus nusirito į pragarą, pasirinko kelią į mirtį?

Sunku suprasti, kodėl, būdami iš esmės tokie panašūs, turime tiek daug skirtumų, kurie tampa labai svarbūs likimui. Ir vėl norisi sakyti: „Aš kaip visi.“ Arba sakyti: „Žiūrėk, jis toks kaip aš, o jis tai gali tęsti.“ Pavyzdžiai rodo, kad svaiginama kelionė baigiasi labai įvairiai, vieniems net jaunystėje, kitiems jėgos išsenka pačioje brandoje, sulaukus 40-ties arba 50-ties metų, ir tik nedaugeliui pavyksta peržengti šią ribą. Todėl labai svarbu kuo anksčiau pasakyti, kad aš esu aš, man reikia blaiviai eiti savo keliu ir sutikti kuo daugiau tokį kelią pasirinkusių asmenybių.

Sunku įsivaizduoti, jog nusprendęs keisti pragaištingos kelionės kryptį asmuo gali tai padaryti vienas. Tuo labiau, kad tai reikštų būtinybę iškęsti vienatvės išbandymą. Be to, labai sunku rasti kelią, kuriame nebūtų kliūčių, o kai kurios kliūtys gali tapti vienam per sunkios. Žmogui reikalingi vis nauji išbandymai, emocijos, diskusijos, pripažinimas. Likęs vienas esi pasmerktas tarsi liūtas kankintis vienatvės narve…

Kokios pagalbos gali sulaukti, kai atsiduri nevilties kryžkelėje? Dar kartą turiu pakartoti, kad labai džiaugiuosi, jog yra tokių bendruomenių, kurios leidžia žmogui pasirinkti – AŠ ESU. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie ir kitiems yra pavyzdys, jog net sunkiausioje situacijoje įmanoma ne tik išbūti, bet ir vis labiau džiaugtis tuo, kad AŠ ESU. Džiaugiuosi ir dėl tų šeimų, kurios išgyveno pragarą, bet šiandien atrado viltį ir gali kaip šeimos sakyti – ESAME.
Tie, kurie buvo nevilties pragare, yra geriausi vedliai, galintys padėti ir kitiems rinktis gyvenimą. Junkimės, bendraukime, rodykime dėmesį vieni kitiems, girdėkime pagalbos šauksmus ir nepraraskime vilties. Nepamirškime, kad galbūt viskas būtų kur kas tragiškiau, jei kuris nors žmogus mums patiems nebūtų tapęs ištiesta Dievo pagalbos ranka. Išdrįskime kitiems tapti žvakės šviesa nevilties tamsoje. Nebijokime kito žmogaus nuoširdžiai paklausti: „Kaip jautiesi?“ Nenumokime ranka, išgirdę nevilties gaidą ar mintis apie savižudybę. Labai svarbu kalbėtis net apie tai, kas sunku – klausti apie priežastis, kartu ieškoti išeičių, nepatingėti atrasti specialistų, kurie gali padėti, kontaktus.

Per savo, kaip gydytojo, praktiką susidūriau su labai daug žmonių skausmo, nevilties, tačiau drįstu sakyti, kad net ir po storiausiu problemų sluoksniu visada yra vietos vilčiai, jog yra posūkis, kuris gali sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Jis yra, net jei jo šią akimirką nematai, net jei nebeįsivaizduoji, kad gali būti kitaip. Šie žodžiai turi tvirtą pamatą – daugybę liudijimų, kai neviltyje skendę žmonės ne tik atsitiesė, bet ir tapo kur kas tvirtesni ir džiaugsmingesni nei tie, kurie išvengė klystkelių. Linkiu, kad kiekvieno mūsų AŠ ESU taptų atsvara ir aplinkiniams. Būkime vilties žmonėmis.

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.