Kiekvienas pasirinkimas – tai sunkus išbandymas, ypač kai renkiesi ne dantų šepetėlio spalvą, ne tarp dviejų rūšių mineralinio vandens, o gyvenimo pamatą. O dar nerimas – kaip reaguos kiti?

Prieš beveik du tūkstančius metų Romos vietininkas Pontijus PIlotas, pervargęs nuo kasdienybės tuštybės, ironiškai klausė: O kas yra tiesa? Klausė jis sumušto dailidės sūnaus. Buvo sunku įsivaizduoti, kad paradoksalią žinią skelbiantis vyriškis, kurio mokiniai išsilakstė po pakampes, gali kelti grėsmę didingajai Romos imperijai. Pilotui nesinorėjo kištis į vietinius žydų religinius ginčus, jis tetroško, kad suvargęs ramybės drumstėjas nešdintųsi šalin ir būtų galima vėl panirti drungnon kasdienybėn. Tačiau šalia buvo minia, kuri su nesuprantamu azartu skandavo: Ant kryžiaus jį. Romos vietininkas skeptiškai vertino religinius ginčus, tiesos paieškas, tačiau puikiai suprato minios galią.

Jei Pilotas gyventų mūsų laikais, jį būtų galima drąsiai vadinti šiuolaikinės tolerancijos sampratos modeliu, kuris laisvas nuo tiesos, abejingas egzistenciniams klausimams, žinantis, jog svarbiausia nesupykinti tų, kurie turi galią, ir įsiklausantis į minios skandavimą.

Natūralu, jei nėra tiesos, kuri nuginkluoja ir keičia, kuri įsiveržia į mūsų gyvenimą kaip viesulas, kuri apšviečia net ir tamsiausias kerteles, atverdama tiek tai, kas gražu, tiek žaizdas, o tėra tik tiesos, plazdančios permainų vėjyje, perdažomos pagal madą, tai paskutinis kriterijus lieka minia, ir triumfuoja tie, kurie moka ją valdyti.

Pontijus Pilotas, regis, nebuvo nei žiaurus, nei pikto būdo. Jis neturėjo jokio noro žudyti kažkokio žmogelio, pasiskelbusio, jog yra Mesijas. Kodėl keistuolis turi būti griežtai baudžiamas, jei susigalvojo viešai skelbti visokias kvailystes? Maža ką žmonės kalba, svarbiausia, kad nesukurstytų ginkluoto maišto, nekeltų grėsmės imperatoriaus valdžiai. Romos vietininkas, panašu, netikėjo, jog yra kažkas daugiau nei galvos skausmo lydimos dienos, kad yra kas nors galingiau nei romėnų legionai.

Tačiau pyktis su minia dėl šio keistuolio? Dėl vieno žmogaus, kuris, imperijos požiūriu, tėra nereikšminga smiltelė? Aukoti savo laiką, jėgas ir tik dėl vieno žmogaus, kuris net nėra kilmingo kraujo? Dėl tiesos? Tačiau vietininkas jau buvo apsipratęs, kad kiekvienas turi savo tiesą, ir Tiesa yra iliuzija.

Širstanti minia. Sukurstyta? O gal suerzinta Jėzaus ištarmės, jog šis Nazarietis yra kelias, tiesa ir tas tikras gyvenimas, kurio troškimo iš širdies nesugeba niekas ištrinti.

Kam reikalingas kelias, kuris reikalauja siekti daugiau nei duonos ir žaidimų, kuriam reikia pastangų ir savidisciplinos? Kam reikalinga nepatogi Tiesa, vedanti per erškėčius kryžiaus link, reikalaujanti plaukti prieš srovę, aukotis ir būti ištikimam iki galo? Kam reikalingas gyvenimas, kurį tenka nešti kaip kryžių, kuris dildo pasitenkinimo savimi kurpes, gyvenimas vardan kito, klumpant ir vėl keliantis?

Gyventi – tai nuolat rinktis, būti kryžkelėje. Rinktis savo kelią, savo gyvenimo būdą, savas vertybes. Ką renkamės?

Gundymai visada šalia. Esą nebūkime fanatikai, nelaikykime įsikibę senų padavimų, išsilaisvinkime iš dogmų, siekime naujų potyrių ir išspauskime iš kiekvienos dienos visus syvus. O Tiesa, iškylanti virš visų tiesų, vardan kurios galima pasipriešinti ir įsiutusiai miniai, kuri suteikia gyvenimui kryptį ir prasmę?

Puikus mąstytojas Gilbertas Chestertonas prieš beveik šimtą metų atkreipė dėmesį į paradoksą, jog Vakarų kultūroje vis labiau gėdijamasi Tiesos. Pasak Chestertono, mums daug labiau patinka žodis „erezija“ nei „ortodoksija“. Eretikas mums kelia pagarbą kaip žmogus, išdrįsęs sukilti prieš sistemą. Nors iš tiesų – tai žmogus, kuriam pritrūko drąsos išlikti Tiesoje, kuris nusprendė susikurti sau labiau patinkantį tikėjimą. Ortodoksas mums atrodo nelankstus kietakaktis, esą nesugebantis prisitaikyti prie naujų laiko reikalavimų. Tačiau būtent ortodoksas – tai žmogus, kuris turi drąsos pareikšti, kad nevalia Tiesą derinti prie laikrodžio.

Šiais laikais įsivyravusi politinio korektiškumo ideologija (moderni Pontijaus Piloto Piloto pasaulėžiūros versija) aukština eretikus ir bando sudrausminti ortodoksus. Tačiau ideologijos atsiranda ir nunyksta, mados ir skoniai keičiasi, visos imperijos turi savo pabaigą – tik Tiesa išlieka, nes ji yra amžinybės spindulys, Kūrėjo žvilgsnis, tai, kas mūsų dienas paverčia gyvenimu, kas mūsų žingsnius suaudžia į kelią.

Iš knygos Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovę.

2 Comments