Duonos padauginimo stebuklas Naujajame Testamente atpasakojamas, kaip vienas iš svarbių Jėzaus viešų darbų, atskleidžiančių jo dieviškąją sūnystę. Evangelistai šį įvykį atpasakoja su nedidelėmis variacijomis. Ypač svarbių detalių pateikia Jonas (Jn 6). Jo pasakojime Jėzus pristatomas kaip iššūkis vyraujančiam Gelbėtojo suvokimui.

Pasak Jono, kai Jėzus atvyko anapus Tiberiados ežero, jį lydėjo didelė minia. Jei Jėzaus misiją vertintume tik pagal entuziazmą, kurį ji kėlė žmonėms, galėtume sakyti, kad būtent prie Tiberiados ežero Jėzus buvo „karjeros“ viršūnėje. Žmonės matė Jėzaus stebuklus ligoniams ir klausimas – o gal tai ir yra Karalius, kuris sutelks žydų tautą didžiausiam triumfui? – suviliojo vis daugiau Mesijo laukiančių žydų. Kalno pamokslo klausėsi nepalyginamai mažiau žmonių, taip pat kaip ir į Jeruzalę ant asilaičio įjojusį Jėzų sveikino. Prie Tiberiados ežero penki tūkstančiai vyrų susirinko pamatyti, pasiklausyti ir kažko gauti iš vyro, turinčio ypatingų galių.

Jėzus užkopė ant kalno ir ten atsisėdo su mokiniais. Jis žvelgė į tūkstančius akių, kuriose degė viltis. Daugelis iš susirinkusiųjų net nelabai žinojo, ko laukė, juos čia atvijo stiprus ilgesys, gyvenimo alkis, svajonė apie sotų ir ramų gyvenimą be ligų ir kančių. Jie laukė Jėzaus galios apsireiškimo.

Apaštalas Pilypas jautėsi visiškai sutrikęs. Jis vis skaičiavo turimus pinigus. Dviejų šimtų denarų suma atrodė juokinga, norint numalšinti tūkstantinės minios alkį. Žmonės nesiskirstė ir atkakliai laukė. Nusivylusi minia galėjo tapti grėsminga. Mokiniai sužiuro į Jėzų, laukdami jo sprendimo. Išmintingiausia atrodė liepti žmonėms išsiskirstyti, susirasti maisto apylinkėse ir tada vėl susirinkti. Tačiau Jėzus žiūrėjo į žmones ir mąsliai tylėjo.

Apaštalas Andriejus atvedė berniuką, kuris turėjo penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Berniukas turėjo kur kas daugiau maisto nei pats būtų galėjęs suvalgyti. Iš kur tiek maisto pas mažą berniuką, kai visi kiti atėjo tuščiomis? Ar vaikiškas tyrumas, labiau nei suaugusių vyrų tariamoji išmintis, padėjo berniukui suprasti, kad ne paprasto maisto iš Jėzaus dera kaulyti?

Jėzus paėmė duoną, padėkojo Dangiškajam tėvui ir davė išdalinti miniai. Kaip ir Kanos vestuvių prievaizdai, mokiniai paklūsta tarsi absurdiškam priesakui – maisto turėjo pritrūkti po kelių akimirkų. Evangelistas Jonas nieko nepasakoja apie mokinių reakciją. Tik kad visiems pavalgius, mokiniai rinko likusius gabalėlius ir šių buvo gerokai daugiau nei berniukas buvo davęs duonos.

Susirinkusieji buvo sužavėti ir šlovino Jėzų. Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį. Tas, kuris gali pasotinti. Jis turi būti paskelbtas karaliumi. Būtent tokio valdovo jiems reikia.

Kaip reaguoja Jėzus į savo triumfą? Jis nedžiūgauja su minia, nebando, pasinaudodamas palankumu, pakreipti ją norima kryptimi. Jei žvelgtume pagal šiandien pamėgtas „poreikių piramides“, būtent dabar pats tinkamiausias metas (kai baziniai materialiniai poreikiai patenkinti) kalbėti apie dvasinius poreikius. Tačiau Jėzus pats vienas pasitraukia į kalną, atsiskiria net nuo artimiausių mokinių, kurie taip pat jautėsi triumfavę. Jie leidosi į kelionę su Jėzumi, paliko viską, ką turėjo, neabejotinai sulaukė ir atkalbinėjimų bei kvailinimų. Dabar gi jie jaučiasi ne valkatos, bet naujojo karaliaus svita. Panašu, kad jie nesuprato, ko Jėzus delsia, jie laukė dar kokio nors stebuklo, kuris užtvirtintų Jėzaus karališką statusą, tačiau Jėzus pasitraukė nuo jų ir nesirodė. Atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie Tiberiados ežero, sulipo į valtį ir pradėjo plaukti į Kafarnaumą. Tikėtina, ten manė sutikti Jėzų, nes nors jie dar laukė jo ant kranto, šis nepasirodė.

Plaukiant per bangas, mokiniai staiga pamatė per vandenį pas juos ateinantį Jėzų. Evangelistas Jonas pabrėžia, kad mokiniai išsigando. Galbūt jie nepažino, kad tai Jėzus vakaro prietemoje, bet veikiau jie sutriko, nesuprasdami, kas Jis yra – grėsmė ar pagalba. Jėzus juos nuramino: „Tai aš. Nebijokite.“ Baimė dingo, ją pakeitė noras pakviesti jį į valtį. Dažnas noras, kuris veikiausiai aplanko kiekvieną krikščionį. Kai įsitikini, koks galingas Jėzus, didelė pagunda pasiimti Jį į savo gyvenimo valtį, kad jokios vėtros jai nebūtų baisios. Norisi privatizuoti Jėzų, jog Jis būtų mūsų, o ne mes Jo.

***

Minia ieškojo Jėzaus. Neradę toje vietoje, kur vyko duonos padauginimo stebuklas, valtimis atskubėjo į Kafarnaumą. Žmonės vėl išalkę, vėl laukia stebuklo. Tačiau Jėzus nelinkęs jo kartoti. Jis kreipiasi į susirinkusiuosius žodžiais: „Jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet dėl to, kad prisivalgėte duonos iki soties.“ Kitaip sakant, ne kelią į Pažadėtąją žemę, bet aukso veršį žmonės Jėzuje, deja, įžiūri. Susirinkusieji nerimo, pasirengę garbinti maistą ir galią, įsitikinę, kad būtent to jiems trūksta gyvenime.

Jėzui gaila suvargusių ir apie kitokį gyvenimą svajojančių žmonių. Būtent todėl, kad jam ne tas pats, kas su jais vyksta ir kaip jie gyvens toliau, jis atsisako patenkinti jų įnorius. Evangelijose ne kartą pabrėžiama, jog žmonės nori, kad Jėzus būtų jų žemiškas valdovas, yra pasiruošę paklusti jam, kaip politiniam lyderiui, ir paprastai tokiais atvejais nelieka nieko kito, kaip bėgti nuo tokio entuziazmo, nes Jėzus puikiai žino, kad tai būtų akligatvis, kuris žada daug, duoda mažai ir atima svarbiausią – tikrąjį Išganymo kelią.

Jėzus atkakliai nesutinka būti politiniu lyderiu, nes trokšta duoti kur kas daugiau. Kafarnaume jis kreipiasi į susirinkusiuosius: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui.“ Žmonės nesupranta, kodėl jis nenori būti karaliumi, kuris atstato tvarką ir rūpinasi pavaldinių gerove. Juk ir Mozė jų protėviams davė manos, taip ir dabar jie nori duonos, ir kas čia blogo? Visi turėjo progos įsitikinti, kad Jėzus gali padaryti, ko prašomas. Jei Jis gali, tai reiškia – privalo padaryti.

***

Beje, tokia samprotavimų logika mūsų laikais vadinama „technologiniu imperatyvu“ ir krikščioniškos bioetikos yra įvardijama kaip viena iš didžiausių problemų. Pasak šio imperatyvo, jei mokslo ir technikos pasiekimai leidžia mums užsiimti klonavimu, įvairiais eugenikos metodais, savęs konstravimo praktikomis, turime visa tai išbandyti. Jei kažkas techniškai įmanoma, būtina tai įgyvendinti nesukant galvos, kokie padariniai laukia žmonijos. Technologinis imperatyvas neatsiejamas nuo įsitikinimo, kad daugiau – visuomet geriau, kad riba visada yra problema, kurią reikia pašalinti.

***

Jėzus kantriai aiškina, kad ne Mozė, bet Dievas yra gyvybės šaltinis, o tiek Mozė, tiek mana, krintanti iš dangaus, tėra priemonės Visagalio rankose. Ieškant gyvybės šaltinio, reikia žvelgti ne į duoną ir net ne į Mozę, bet į patį Dievą. Žmonės klausosi ir nuoširdžiai bando suprasti, tačiau perprasti Jėzaus žodžius jiems labai sunku. Jie jaučia alkį ir ne tiek svarbu, kas juos pasotins. Jei yra maisto, kuris gali numalšinti alkį ne tik šiandien, bet kada tik panorėjus, tai labai puiku. Todėl jie sako Jėzui: „Tad duok mums tos duonos.“

Jėzaus atsakymas šokiruoja: „Aš esu gyvybės duona. Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekada nebetrokš. Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės.“ Jo žodžiuose girdėti ir kartėlis – deja, jūs mane matote, bet manimi netikite.

Taigi galima matyti, bet netikėti. Galima klausytis Dievo žodžių, bet netikėti. Galima naudotis Viešpaties dovanomis, matyti Jo daromus stebuklus ir netikėti. Galima net klausinėti Jėzaus: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ – ir vis dar netikėti. Kas iš to, jei laimėtume visą pasaulį, bet neturėtume tikėjimo – mūsų gyvenimas virstų tragedija.

Ką reiškia tikėti? Kaip mums atrasti šį brangiausią pasaulyje perlą? Jėzus tęsia: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane neatstumsiu. Mane siuntusio Tėvo valia, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė. Esu duona, nužengusi iš dangaus, ateikite pas mane, alkite manęs, kaip alkstate žemiškos duonos, įsileiskite mane į savo gyvenimus, priimkite mane kaip gyvybės šaltinį – tai ir yra tikėjimas, kuris gelbėja, leidžia išsaugoti gyvybę amžinybei.“

Jėzaus žodžiai trikdo ir kelia sumaištį. Žmonės ima murmėti. Taip, jie sutinka, kad tas, kuris sugeba pagydyti beviltiškus ligonius, padauginti duoną, jiems vadovautų. Jie net pasirengę kokiai nors sandorai, tarnystei, įsipareigojimui daryti darbus, mainais į kasdienį sotumą ir komfortą. Bet stebukladarys kalba ne apie tai, ką jie turi padaryti, o apie tikėjimą, kuris esą kyla ne iš nuopelnų, bet iš Dievo, vadina save gyvybės šaltiniu. Juk žinome, kas jis iš tiesų – Marijos ir Juozapo sūnus. Kodėl jis kalba šventvagystes ir užuot padaręs tai, ką gali, pasakoja apie keistus ir net sunkiai įsivaizduoti įmanomus dalykus?

Jėzus įsakmiai numalšina kilusį murmėjimą, bet į nematytas aukštumas iškeltos reikalavimų kartelės nenuleidžia: „Kas tiki, turi amžiną gyvenimą, Aš esu duona, nužengianti iš Dangaus, esu duona, teikianti pasauliui gyvybę, Esu Gyvybės medis, kuris Rojuje maitino Adomą ir Ievą, tas gyvybės šaltinis, kurio išsižadėjo jūsų protėviai, bet mylintis Tėvas nepalieka savo vaikų bėdoje ir ataugino Gyvybės medį. Ateikite ir valgykite mano žodžius, darbus, mano bendrystę.“

Tai išgirdę net daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis?“ Būtent ši vieta, o net ne pats duonos padauginimas yra pasakojimo kulminacija. Mokiniai matė Jėzaus stebuklus, klausėsi jo žodžių, regėjo minias, pasiryžusias jam paklusti, jei jis iš tiesų Mesijas. Jam tereikia džiaugtis tokiu minios prielankumu ir galvoti, kaip ją pakreipti norimu keliu. Tarsi tereikia mažmožio: dar kelių paveikių žodžių ir tūkstančiai šalininkų eis pãskui.

Toks mokinių murmesys aidi per visą krikščionybės istoriją. Esą tereikia pakeisti Bažnyčios poziciją vienu ar kitu klausimu, mažiau iš žmonių reikalauti ir minios plūs į bažnyčias. Tačiau ko jos čia ieškos? Karaliaus ar duonos, nužengusios iš Dangaus? To, kas akimirkai nuramina, nuskausmina, sukuria ramybės iliuziją, ar to, kas iš tiesų gydo ir augina į Amžinybę?

***

Niekas nemėgsta operacijų. Tačiau žmogui, kenčiančiam, pavyzdžiui, nuo apendicito, negali padėti vien nuskausminamieji ar psichoterapija. Operuojama ne dėl to, kad kas nors mėgsta pjaustyti ar nori primesti savo valią, bet todėl, kad būtina gelbėti ligonį, nes apendicito kitaip nepašalinsi. Tiesa, kol pats ligonis neįsisąmonina, kad serga, jam siūlymas operuotis gali atrodyti kaip smurtas, bent jau kaip „kieti žodžiai“. Visgi geras ir reikalingas gydymas yra ne tas, kuris malonus, kurį norėtume išbandyti, o tas, kuris iš tiesų padeda.

***

Evangelistas Jonas rašo, kad nuo to laiko nemaža mokinių dalis pasitraukė ir daugiau nevaikščiojo paskui Jėzų. Neabejoju, kad Jėzui tai kėlė skausmą, tačiau tikrai ne dėl to, kad sumažėjo juo besižavinčių, sumenko jo įtaiga miniai, bet dėl to, kaip sunku tikėjimui įaugti į nuodėmės valdomą žmogaus širdį.

Jis kreipėsi į Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras, paprastas žvejys, dėl Jėzaus palikęs viską, ką turėjo, atsakė už visus: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“

Ar Dvylika jau dabar sugebėjo suprasti, kas iš tiesų yra jų Mokytojas? Vargu. Iki šio supratimo dar laukia ilga kelionė tikėjimo keliu. Ar apskritai įmanoma priimti kietus Jėzaus žodžius ir jais gyventi? Savo paties jėgomis, deja, ne. Jėzaus sekėjais tampame ne po teorinės sąnaudų–padarinių kalkuliacijos, bet tik susitikę su Gyvuoju Dievu. Šis susitikimas ir yra kvietimas tikėjimo kelionei. Jis nebūtinai turi būti toks dramatiškas, kaip tas, pavertęs Saulių Pauliumi kelyje į Damaską. Dievas atkakliai mūsų ieško ir siūlo savo meilę per daugybę kasdienių dalykų. Idant atsilieptume, turime kartu su Petru tarti „pas ką kitą dar galėtume eiti, kas dar galėtų mums pagelbėti?“ Kol manai, kad viskas su tavimi gerai, tol, susitikęs Dievą, pereisi į kitą gatvės pusę, ar, geriausiu atveju, apsikeisi šypsenomis. Jo kvietimą kelionei priimsi, kai susitikimo šviesa dar labiau apnuogins niekybę ir griuvėsius, į kuriuos laikaisi įsikibęs. Tikėtina, kad pradžioje iš Dievo norėsi kur kas mažiau, nei Jis gali duoti, o Jo meilė ir dosnumas net gąsdins. Kaip tą minią Kafarnaume.

Neišvengiamai iškils ir pasitikėjimo klausimas. Galbūt šią akimirką nesupranti, kur nuves tikėjimo kelias, ateities išbandymai baugina, o esą lengvesnės alternatyvos gundo. Vienintelis dalykas, į ką galime tokiomis akimirkomis atsiremti – bręstantis pasitikėjimas tuo, kas pakvietė ir yra ištikimas kelionės bendražygis – Jis turi amžinojo gyvenimo žodžius. Šie pasitikėjimo žodžiai nurodo į tikėjimo lyną, už kurio Dvylika laikėsi, kai kiti traukėsi nuo Jėzaus.

Fragmentas iš Andriaus Navicko knygos „Kelio bendrija“

Comments are closed.