Seniai, prieš tūkstančius metų Ūro žemėje – regis, kažkur dabartinio Irako teritorijoje, gyveno Terachas, kuris turėjo tris sūnus Abromą, Nahorą ir Haraną. Tai buvo gana prabangiai gyvenanti tipiška ano meto stabmeldžių šeima. Pasak žydų legendų, Abromas nuo pat jaunų dienų kovojo prieš aplinkoje paplitusią stabmeldystę ir stengėsi gyventi dorai. To patvirtinimo Šventajame Rašte nerasime, tačiau jo santykis su Dievu duoda pagrindo manyti, kad šiose legendose esama tiesos, idant įsiklausyti į Dievo balsa, reikia nusisukti nuo stabų triukšmo. Kita vertus, net jei Abromas ir Terachas nebuvo vieningi religiniais klausimai, tai jų nesupriešino. Terachas, iškeliaudamas į Haraną, pasiėmė Abromą su jo žmona Saraja ir Harano sūnų Lotą.

Neretai teigiama, kad Abromo tikėjimo kelionė prasidėjo jau Ūro žemėje, kad būtent jis buvo persikėlimo į Haraną iniciatoriumi, tačiau toliau trukdė skeptiškas tėvas ir kelionė nutrūko. Tačiau tai nėra esminis dalykas. Daug svarbesnė pasakojimo dalis yra tai, kad, jau po Teracho mirties, vieną naktį Viešpaties balsas pažadino Abromą: “Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave, išaukštindamas tavo vardą.”

Abromas įsiklausė į Dievo kvietimą, skubiai susiruošė ir iškeliavo.

***

Kai išgirdo Viešpaties kvietimą Abromui buvo 75-eri metai. Jis buvo žymus žmogus savo krašte, pakankamai pasiturinčiai gyveno ir nieko nestokojo. Iš Harano jį išveja ne užgriuvę rūpesčiai, ne komfortiškesnio gyvenimo troškimas, bet Dievo balsas.

Ne Abromas ieškojo Dievo, bet Dievas ieškojo Abromo. Jis niekaip nenusipelnė labiau už kitus, jog buvo išrinktas tapti tikėjimo patriarchu. Tai buvo Dievo malonė. Kiekviena malonė kartu yra ir išbandymas. Kita vertus, kiekvienas išbandymas yra Dievo malonė. Abromo didybė yra jo atsakas į Dievo Žodį tikėjimu. Jis atsiliepė iš karto ir noriai ir ne tiek svarbu, ko jis iš tiesų tikėjosi, kiek sugebėjo suprasti Dievo kvietimą. Kaip rodo tolesnė jo kelionė, Abromui, idant jis persikeistų, išmoktų būti tikru Dievo Žodžio klausytoju ir vykdytoju, reikėjo laiko ir išbandymų. Tačiau Dievas nereikalauja, kad mes tobulai atsilieptume į Jo kvietimą, Jam tereikia mūsų ryžto žengti pirmą žingsnį, ištiestos rankos ir Jis tampa rūpestingu bei kantriu bendrakeleiviu.

***

Viskas prasideda net ne nuo klausimo – kuo aš galėčiau labiausiai pasitarnauti Dievui? Nėra jokių racionalių argumentų – kodėl kažkur reikia, keliauti, kam tai padės. Tikėjimo kelionės pradžia – susitikimas. Dievas nepateikia argumentų, Jis kvietimą sutvirtina pažadu. Su argumentais galima būtų diskutuoti, o pažadas tarsi kelrodė žvaigždė, primenanti net sunkiausiose akimirkose dėl ko keliauji. Vėl pažvelkime į popiežiaus Pranciškaus encikliką apie tikėjimą: “Perkeisti susitikimo su Dievo meile įgyjame naują matymą, suvokiame, kad ji didžiulės pilnatvės pažadas bei atveria žvilgsnį į ateitį. Tikėjimas, gaunamas iš Dievo, kaip antgamtinė dovana, pasirodo kaip šviesa, apšviečianti kelią į ateitį bei suteikia mums vilties sparnus tam keliui įveikti.” Tačiau, kaip pabrėžiama kitoje enciklikos vietoje, nepamirškime, kad kelią gali nueiti tik einantysis, o ne svarstantis apie ėjimą. Tikėjimas išsiskleidžia tikint.

***

Abraomas mirė 175-erių metų. Visą šimtmetį jis praleido kelionėje. Jis buvo tarpe žmonių, tačiau visada išliko ateivis, niekur jis nebuvo visiškai savas. Jis neturėjo nuolatinės gyvenimo vietos ir gyveno palapinėje bei nuolat keliavo. Jis niekur nebandė įsikurti ilgesniam laikui, nes laukė miesto, kuris būtų pastatytas ne žmonių rankomis, bet paties Dievo. Babelio bokšto statybos, tapusios žmogiškosios puikybės ir iliuzijų simboliu, vyko kažkur netoli Ūro žemės, iš kur Abraomas buvo kilęs. Jis nebenorėjo kartoti protėvių klaidos, jis troško Amžinojo Miesto, kuris nėra nuopelnas, bet dovana ir kartu Viešpaties pažado išsipildymas.

***

Kartu su Abromu kelionę pradeda sūnėnas Lotas. Jį veda ne Dievo balsas, bet pasitikėjimas dėde, gal net racionalus išskaičiavimas, kad šalia jo bus saugiau ir sočiau. Tačiau greitai ateina metas, kai buvimas kartu pradeda trukdyti. Abromo ir Loto tarnai kivirčijasi tarpusavyje, tikėtina, netrukus įsižiebtų ir jų šeimininkų priešprieša. Todėl Abromas pasiūlo patraukti į skirtingas puses ir pasirinkimo teisę perleidžia Lotui. Šiaip jau Abromas yra vyresnis, Lotas keliauja paskui jį, o ne atvirkščiai, tad būtų logiškiau, jei pasirinkimo pirmenybė tektų Abromui, tačiau jis pasitiki, kad jo gerovės pamatas yra Dievo pažadas, o ne žemės derlingumas ir perleidžia šią teisę sūnėnui.

Lotas godžiai renkasi tai, kas turėtų džiuginti kiekvieną – gausiai drėkinamą Jordano lygumą. Kaip matome iš vėlesnių įvykių, kai žmogus renkasi pats, kai galvoja, kad pats gali būti savoswios laimės kalvis ir jam nereikia jokio pašaukimo, misijos, pasirinkimas visada atveda ne ten, kur tikėtasi. Loto gerbūvis laikinas, jis bando įleisti šaknis Sodomo mieste, išleidžia dukras už vietinių vyrų ir net pats nebepastebi, kaip nuodėmės užlieja miestą. Tik Viešpaties dėka jam pavyksta išsigelbėti per Sodomos sunaikinimą, tačiau jis vėl lieka klajoklis, teturintis tiek, kiek sugebėjo skubiai iš pasmerktojo miesto išgabenti.

***

Morės ąžuolas prie Sichemo Abromui tampa tarsi ašimi, aplink kurią sukasi jo kelias. Fiziškai jis jau Pažadėtoje žemėje, tačiau jo dar laukia ilga pasitikėjimo Viešpačiu augimo kelionė.

Žvelgiant žmogaus žvilgsniu, Abromui Dievo duotas pažadas skamba kaip pasišaipymas. Klajokliui bevaikiui seniui žadamas kraštas ir gausi ainija, kai tikrovėje matome kanaznieničių įsisavintą teritoriją, kurioje šie vis tvirčiau įsikuria ir klesti.

Tačiau bergdžiai stato tas, kas stato ne ant Dievo nulieto pamato. Kanaano galybė netruko sunykti, tai, kas atrodė nepajudinama, su trenksmu griūvo, išbandymo vėtrai papūtus.

Išbandymų Abromui netrūksta. Paties Dievo jam pažadėtam krašte kilo nuožmus badas. Nei Ūre, nei Harane Abromui neteko kęsti bado. Atvyko į Pažadėtąčją žemę ir štai vietoj klestėjimo nepriteklius. Jei dar būtų labiau įsitvirtinęs, kaupęs atsargas, tai galėtų lengviau priimti išbandymą, o dabar iškilo didelė grėsmė. O gal tai Dievo ženklas, kad visa kelionė iš Harano tebuvo klaida? Gal ne taip Abromas suprato kvietimą? Gal nepateisino Dievo lūkesčių? Kur Dievas dabar, kai tenka kęsti badą?

Abromas apsisprendžia keliauti į Egiptą. Pastarasis Šventajame Rašte yra kūniškumo, medžiaginės gerovės ir kartu atitolimo nuo Dievo, vergystės simbolis. Tiesa, kartais Dievas pats siunčia ten ieškoti prieglobsčio, kaip, pavyzdžiui, Juozapas į Egiptą keliavo, saugoti nuo persekiojimų Jėzaus ir Marijos. Tačiau Abromas nėra Dievo siunčiamas į Egiptą, jį ten veja baimė už savo gyvybę. Labai aiškiai pamatome, kad jis nėra antžmogis, neturintis baimės ar dvejonių, jis silpnas ir klystantis žmogus.

Dievui nereikia galiūnų, Jis savuosius šedevrus lipdo iš silpnų, klumpančių žmonių. Abromo didybė nėra kuri nors jo ypatinga dorybė, bet jo tvirtas ir vis augantis pasitikėjimas Dievu, kaip Gyvybės šaltiniu. Pasitikėjimas, kuris turi pramušti nuopuolio pagimdytos baimės luobą. Tikėjimas mus padaro Dievo bičiuliais. Mes tampame Jo vaikais ne todėl, kad esame geresni, vertesni už kitus, bet tik dėl to, kad išpažįstame Jį kaip Tėvą.

Abromas suabejoja Dievu ir renkasi Egiptą. Gyvenimo dėsnis – jei įsileidžiame baimę į širdį, ji nuolat auga. Nuodėmė visli, ji dauginasi kaip mikrobai. Abromo baimė tiek išauga, kad dėl savo saugumo ir gerovės jis pasiruošęs perleisti žmoną faraonui ir liepia Sarajai visiems sakyti, kad ji ne jo žmona, bet sesuo. Niekingas poelgis, kuris, beje, po kurio laiko vėl pasikartos.

Tikėjimo kelionė neapsaugota nuo suklupimu, piligrimystė mūsų neišlaisvina nuo nuodėmingos prigimties, ji net gi labiau atskleidžia silpnumą ir bejėgiškumą patiems kontroliuoti gyvenimą. Piligrimystė – tai pratinimąsis būti Dievo akivaizdoje, tai pasirengimas visada vis iš naujo leistis būti perkeičiama pagal Dievo pašaukimą.

Žvelgiant į Abromo kluptelėjimus, labai svarbi Viešpaties reakcija. Jis lieka ištikimas net tada, kai mes išduodame. Jis nebėga nuo nusidėjėlio ir juo nesibjauri. Jis kantriai ir atkakliai ieško suklupusio. Jis gelbsti Abromą, padeda jam vėl atsikelti ir grįžti į pasitikėjimo santykį.

***

Ir vėl Abromas išgirdo Viešpatį, į jė kreipiantis: “Nebijok, aš tavo skydas. Tavo atpildas bua labai didelis.” Tarsi jau daug kartų Abromas galėjo įsitikinti, kad Viešpats jį saugo ir globoja, tačiau, kas iš to, jei gyvenimas krypsta į pabaigą ir Viešpaties pažadas apie gausią kaip smėlio smiltys ainija, regis, tėra metafora.

Šiame Abromo atsidūsėjime nėra priekaišto, bet tik liūdnas konstatavimas, kad yra dalykų, kurių esą negalima pakeisti, kaip besistengtum. Tai paprasčiausia neįmanoma. Tačiau ar tikrai? Ar tikrai Dievui yra neįmanomų dalykų? Tokį klausimą vėliau užduoda vienas iš svečių iš pranašystės apie jai gimsiantį kūdikį besijuokiančiai Sarajai. Ir vėl Abromas stebina nuolankumu ir pasitikėjimu. Kaip rašoma Pradžios knygoje: “Jis patikėjo Viešpačiu ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu.”

Tačiau po kiekvieno tikėjimo judesio, svarbaus žingsnio tikėjimo kelyje, apspinta nauji išbandymai. Eina metai ir auga abejonė – gal ne taip supratau Viešpatį? Kaip galėsiu turėti palikuonių, jei Saraja jau negali gimdyti? Gal dera paklausyti jos siūlymo sulaukti palikuonių su kuria kita moterimi, pavyzdžiui, su verge Hagara? Taip gimsta Izmaelis. Ar jis ir yra pažado vaikas? Spėlionės ir abejonės tęsiasi dar tryliką metų ir tik tada, kai Abromui buvo devyniasdešimt devyneri, Viešpats vėl pasirodo ir ragina Abromą stoti Jo akivaizdon, pasiūlo dar vieną sandorą. Tikėjimo kelionė pasiekia vieną iš viršukalnių, ji jau pakeitė Abromą ir Sarają tiek, kad Viešpats paskelbia jiems, jog jie nuo šiol vadinsis Abraomu ir Sara.

Naujas vardas reiškia naują tapatybę. Tikėjimo drama nesibaigia, nėra jokios garantijos, kad nebus suklupimų, tačiau žinia labai svarbi – tikėjimo kelionėje mes tampame naujais žmonėmis. Senasis “aš” turi numirti, jog galėtų gimti naujasis “aš”. Reikalingi ne kosmetiniai pataisymai, bet pamatinis virsmas. Kita vertus, naujoji tapatybė išauga toje pat, Viešpaties padovanotoje prigimtyje. Malonė nesuardo, bet gydo ir ištobulina prigimtį. Abraomas yra Abromo išsipildymas, kaip Sara yra Sarajos išsipildymas. Prisiminkime ir Jėzaus žodžius: “atėjau ne Įstatymo panaikinti, bet jį išpildyti.” Tikėjimo kelionė ne griauna, bet restauruoja, atstato, išpildo.

***

Sara pastojo ir pagimdė Abraomui senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs. Abraomas sūnui davė Izaoko vardą. Vaikas augo, kartu augo Abraomo ir Saros džiaugsmas ir jie surengė pokylį, džiaugsmo ir vilčių išsipildymo šventę.

Šioje vietoje tarsi būtų logiška dėti tašką tikėjimo kelionės istorijoje ir džiaugtis laiminga pabaiga, tačiau didžiausias tikėjimo išbandymas dar ateityje. Beje, tik dabar pirmą kartą pasakojime apie Abraomą vartojama “išbandymo” sąvoka.

Šėtonas mus gundo, siekdamas, jog plėstusi ta tamsa, kuri yra mūsų širdyje, Dievas išbando mus, jog išsiskleistų gėris ir tas panašumas su Kūrėju, kuriuo esame apdovanoti. Svarbu ir tai, kad Dievas nesiunčia išbandymų, prieš tai mus neparuošęs. Didžiausias Abraomo išbandymas vyksta tik po to, kai Dievas jam apreiškia naująją tapatybe, kai įvykdė pažadus.

Kita vertus, didžiausias išbandymas visada netikėtas. Pirmą kartą po daugelio metų viskas Abraomo gyvenime buvo tarsi savo vietose ir pakankamai saugu ir staiga, išgirdęs Dievo žodžius, jog jis turi paaukoti savo vienintelį sūnų, išsvajotą ir išmelstą, Dievui, Abraomas suprato, kaip viskas trapu. Dievas tarsi paprasčiausiai atsiima dovaną, kuri buvo tikras stebuklas. Jis turi tam teisę, nes Abraomas puikiai suvokia, kad Izaokas yra pažado vaikas, kuris peržengia žmogiškų lūkesčių ribas. Tačiau ir tai, ko reikalauja Dievas dabar, peržengia bet kokio supratimo ribas.

Jei dar mums atrodo, kad kelionę į Pažadėtąją žemę galima kaip nors racionaliai pagrįsti, tai svarbiausias Abraomo tikėjimo išbandymas, kai Dievas, padovanojęs jam sūnų kaip stebuklą, tarsi kaip atpildą už ištikimybę, pareikalauja Izaoko aukos, apreiškia neperžengiamas žmogiško supratimo ribas. Pasitikėjimo įtampa pasiekia kulminaciją, kai visiškai nebelieka atsiremti į jokį racionalų pagrindimą, kai nebėra jokio pasiteisinimo ar pateisinimo, net nėra jokios meilės ir vilties, tėra aštrus kaip peilis Abraomo rankose tikėjimas.

Tikrai nepasakysiu geriau nei nuostabusis danų mąstytojas Sorenas Kjerkegoras (Soren Kierkegaard): „Aš negaliu suprasti Abraomo, tam tikra prasme negaliu iš jo išmokti nieko kito – tik nuostabos. Kai kas nors įsikala į galvą, kad, apmąstydamas Abraomo ir Izaoko istorijos baigmę, pajudės tikėjimo link, tai apgaudinėja save ir apgaus Dievą pirmo tikėjimo judesio atžvilgiu; iš paradokso iščiulpiama gyvenimiška išmintis.“

Ar mes galime ko nors išmokti iš Abraomo? Ar tikėjimo galima išmokti? Ar tikėjimu galima užkrėsti tarsi virusu? Ar tikėjimu galima žavėtis kaip žygdarbiu? Tačiau ant Morijos kalno, kur Abraomas vedėsi aukai savo sūnų, nebuvo jokio žygdarbio, kurį galėtume kartoti ir taip esą pratintis tikėti. Žinia yra visai kita. Mes esame pašaukiami keltis iš įvaizdžių tirštumos ir eiti kartu su Dievu, eiti iki galo, net jei viskas, ką turime yra Jo ranka, net jei atrodo mūsų gyvenimo laivas sudužo į uolas, eiti, įauginant į gyvenimą supratimą, kad ne mes Dievą vedame už rankos, o Jis mus, kad ne Jis yra mūsų, o mes esame Jo.

Fragmentas iš knygos Kelio bendrija.

Comments are closed.